- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-09
- Bylos Nr.
- 1A-95-197/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė, Kęstutis Jucys, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- J. G., V. U., V. J.
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Advokatai
- Irmantas Motužis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kęstučio Jucio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. G., V. U. ir nuteistojo V. J. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir nuteistas:
– pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą 16 (šešiolikos) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta 16 (šešiolikos) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šių bausmių pridėtos ir Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d., 2012 m. birželio 27 d., 2012 m. liepos 19 d. nuosprendžiais bei Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi subendrintos neatliktos bausmės dalys, paskirta galutinė subendrinta 17 (septyniolikos) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
J. G. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir nuteistas:
– pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą 15 (penkiolikos) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė 15 (penkiolikos) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
V. J. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir nuteistas:
– pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistųjų J. G., V. U. ir V. J. priteista solidariai 691,40 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajai A. B..
Iš nuteistųjų J. G., V. U. ir V. J. priteista solidariai 15 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajam A. B..
Iš nuteistųjų J. G., V. U. ir V. J. priteista solidariai 772,46 Eur turtinės žalos ir 274,28 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajai D. S..
Iš nuteistųjų J. G., V. U. ir V. J. priteista solidariai 277,32 Eur už nukentėjusiajai A. B. ir 253,71 Eur už nukentėjusiajam A. B. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. U., J. G., V. J. nuteisti už tai, kad, panaudoję fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą bei nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. 2015 m. birželio 17 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamosios sodybos teritorijoje, J. G., V. U., V. J., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, IĮ „D. t.“ naudojamame taksi automobilyje „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo nukentėjusysis K. B., turėdami tikslą pagrobti pinigus ir automobilį, užpuolė nukentėjusįjį K. B. – V. U., iš užnugario apėmęs kaklą, ranka pradėjo nukentėjusįjį smaugti, tuo metu J. G. ir V. J. kumščiais smūgiavo po kelis kartus nukentėjusiajam į galvą. Nukentėjusįjį ištraukus iš automobilio ir parvertus ant žemės, V. U. ir J. G. smūgiavo gulinčiam nukentėjusiajam K. B. kumščiais ir spardė jį kojomis, suduodami bendrai ne mažiau kaip 20 smūgių į galvą, kaklą, rankas, kojas ir kitas kūno vietas, ir padarė sužalojimus: daugybines susiliejančias poodines-minkštųjų audinių kraujosruvas galvos skliaute ir veide, kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje ir užausyje, plačias kraujosruvas po akių obuolių junginėmis, muštines žaizdas viršugalvio dešinėje, dešiniame antakyje, dešinės akiduobės išoriniame krašte, dešinės akies viršutinio voko įplyšimus, odos įtrūkimus kairės akies viršutiniame voke ir vokų išoriniame kampe, skeveldrinius nosies kaulų ir nosies pertvaros lūžius, daugybines kraujosruvas lūpose, nedidelį kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu kaukolės pamato vidurinės ir užpakalinės duobių kairėje pusėje, galvos smegenų kairiojo didžiojo pusrutulio smilkininės ir pakaušinės skilčių kontūzinį hemoraginį židinį ir intracerebrinę hematomą, dešiniosios kaktinės skilties sumušimą bei difuzines kraujosruvas po minkštaisiais dangalais, daugybines susiliejančias kraujosruvas krūtinės ląstos viršutinės dalies ir abiejų pečių sąnarių priekiniame paviršiuje, raktikaulio bei jungo duobės srityje, poodines kraujosruvas nugaroje – kairės mentės ir dešinėje pomentinėje srityje, daugybines kraujosruvas abiejuose žastuose bei dešiniajame dilbyje, dešinėje plaštakoje ir rieše, odos nubrozdinimus ant dešinio klubo ir dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje. Taigi panaudoję fizinį smurtą ir palaužę nukentėjusiojo K. B. pasipriešinimą, V. U. apieškojus nukentėjusiojo kišenes, pagrobė nukentėjusiajam K. B. priklausančius pinigus – 30 Eur.
Paskui, tęsdami nusikalstamus veiksmus, sumuštą K. B. visi kartu įkėlė į automobilį, nuvežė jį į (duomenys neskelbtini), esančią pamiškę, kur visi trys – V. U., J. G., V. J. – nukentėjusįjį traukė iš automobilio, o V. U. apvyniojo automobilio saugos diržą K. B. apie kaklą ir taip jį smaugė. Nukentėjusįjį ištraukus iš automobilio ant žemės, V. U. iš priekio koja spaudė nukentėjusiajam kaklą ir padarė daugybines kraujosruvas odoje ir poodyje kaklo priekiniame paviršiuje ir abipus galvos sukamųjų raumenų, kraujosruvas liežuvio viršūnėje ir kraštuose, kraujosruvas kaklo minkštuosiuose audiniuose – raumenyse, gerklų minkštuosiuose audiniuose, daugybinius poliežuvinio kaulo ir gerklų kremzlių lūžius, kraujosruvas stuburo kaklinės dalies priekiniuose raiščiuose. Nuo bendrais V. U., J. G. ir V. J. veiksmais padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo masto – galvos smegenų sumušimo ir intracerebrinės kraujosruvos bei nuo smaugimo metu padarytų daugybinių sužalojimų, sukėlusių mechaninę asfiksiją, – K. B. įvykio vietoje mirė.
K. B. palikę įvykio vietoje, V. U., J. G. ir V. J. pagrobė D. S. priklausantį 1 500 Eur vertės automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iš nusikaltimo vietos nuvažiavo.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes nukentėjusiojo neapiplėšė ir nenužudė. Nuteistasis pateikia savo įvykių versiją ir teigia, kad jis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir nukentėjusiojo nemušė, o V. U. ir V. J. jį apkalba, nes nedavė 300 Eur V. U., jog šis pasakytų tiesą. Apie tai, jog iš jo reikalaujama pinigų, pranešė pareigūnams ir turėjo šį faktą patvirtinantį raštelį, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio. Apeliantas nurodo, kad bijojęs V. U., todėl prašęs jį etapuoti atskirai nuo jo, tačiau niekas ir į tai nekreipė dėmesio. Be to, negalima tikėti V. U. parodymais, nes jie prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. ant jo sportinių batelių nerastas kraujas, o tai patvirtina jo versiją, jog nesmurtavo. Atkreipia teismo dėmesį į tai, jog pareigūnai apklausė nedalyvaujant gynėjui bei prieš jį naudojo psichologinį spaudimą ir smurtą, dėl to kreipėsi į medikus, bet ir jie jam nepadėjo.
Nuteistasis prašo iš naujo peržiūrėti bylą ir atsižvelgti į tai, jog turi šeimą, gimė duktė.
Nuteistasis V. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad su Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu kategoriškai nesutinka ir dėsto savo įvykių versiją. Nuteistasis teigia, kad įvykio dieną susitiko su J. G. ir V. J. ir kitais draugais, su kuriais vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau išsikvietė taksi ir vyko pirkti naminės degtinės į A. kaimą, tačiau niekas neatidarė durų. Prisipažįsta, jog smaugė taksi vairuotoją savo megztiniu, o ne diržu. Mano, jog buvo netinkamai atlikta ekspertizė, nes nepagrįstai remtasi V. J., o ne jo parodymais, ir neatlikta papildoma ekspertizė. Teigia, kad po jo smaugimo vairuotojas dar buvo gyvas ir sąmoningas, o mirtinus smūgius sudavė J. G.. Tai gali patvirtinti tiek V. J., tiek galbūt ir J. G..
Apeliantas nurodo, kad jam ir V. J. grasino fiziniu susidorojimu J. G., jeigu jie neduos jam palankių parodymų. Nurodo, kad priklauso žemesnei kastai, todėl J. G. turėjo galimybę jį terorizuoti. Be to, jis yra fiziškai silpnesnis, todėl negalėjo pasipriešinti J. G. ir buvo priverstas duoti tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Taip pat buvo paveiktas ir jo bendrininkas V. J.. Dėl šių priežasčių prašo baudžiamąją bylą grąžinti į pirmosios instancijos teismą.
Nuteistasis teigia, kad nepagrįstai jam nebuvo taikyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi. Pirmosios instancijos teismas to neįvertinęs paskyrė jam per griežtą bausmę.
Kartu su apeliaciniu skundu pateikia ir J. G. raštelį ir nurodo, jog šis raštelis patvirtina jo išsakytą versiją, kad būtent J. G. jam darė psichologinį spaudimą ir nurodė, kokius parodymus duoti. Prašo atlikti ir šio raštelio ekspertizę, kuri patvirtintų, jog jį rašė J. G.. Be to, prašo atsižvelgti į jo jauną amžių ir į tai, kad prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai galisi, išgyvena dėl padaryto nusikaltimo.
Apeliantas prašo skirti švelnesnes bausmes, nė paskyrė Klaipėdos apygardos teismas.
Nuteistojo V. J. advokatas gynėjas I. Motužis apeliaciniame skunde nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo išvados neatitinka byloje esančių aplinkybių, todėl V. J. nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Neginčija, jog V. J. yra atsakingas už plėšimo metu padarytą sunkų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantį galvos sužalojimą, nes šie sužalojimai buvo padaryti tiek jam, tiek jo bendrininkams tyčia smurtaujant prieš nukentėjusįjį siekiant užvaldyti jo turtą. Tačiau teismo padarytos išvados, kad nukentėjusysis mirė ne tik nuo mechaninės asfikcijos, bet ir dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitinkančio galvos smegenų sumušimo ir intracerebrinės kraujosruvos, neatitinka bylos aplinkybių. Šioje byloje surinkti duomenys patvirtina tik tai, jog mirtį sukėlė ne V. J., bet V. U. veiksmai. Pažymi, kad nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje aiškiai išdėstyta, kurie sužalojimai buvo padaryti sodyboje, ir tarp jų neminimas joks kaklo sužalojimas, galėjęs tapti mechaninės asfikcijos priežastimi. Teismo medicinos specialisto išvados Nr. M388/15(03) tik 5 punkte nurodyta, jog prie K. B. mirties prisidėjo patirta sunki galvos smegenų trauma. Išvados 1, 3.2, 5 ir 8 punktuose iš esmės nurodoma, jog mirė nuo pasmaugimo. Teisme apklaustas ekspertas D. V. patvirtino ekspertizės išvadas, tačiau negalėjo paaiškinti, kaip prie mirties prisidėjo sunki galvos smegenų trauma. Advokato teigimu, tiek išvadoje, tiek ir eksperto D. V. paaiškinimuose kaip mirties priežastis nurodyta tik mechaninė asfikcija, todėl pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą dėl K. B. mirties priežasties. Esant minėtai situacijai turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 4 ir 6 punktais, kuriais remiantis jo ginamojo veiksmai negali būti kvalifikuojami nei kaip nužudymas, nei kaip pasikėsinimas nužudyti, o turi būti kvalifikuojami pagal sukeltus padarinius, atitinkančius BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Gynėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad jo ginamasis V. J. bendrininkavo su V. U. tyčiniais veiksmais sukeliant nukentėjusiajam mechaninę asfikciją, nes tai neatitinka byloje esančių aplinkybių. Cituoja LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimą, kad bylose dėl nužudymų, dėl kurių kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Be to, nebuvo vadovautasi ir teismų suformuota praktika nustatant bendrininkų tyčią (LAT nutartis Nr. 2K-83/2013). Teigia, kad jokie bylos duomenys nepatvirtino, jog, sodyboje V. U. smaugiant ranka, nukentėjusiajam buvo padaryta kaklo sužalojimų, kokiu nors būdu turėjusių įtaką jo mirčiai. Priešingai – ekspertizės išvadoje nurodyta, jog nukentėjusysis buvo pasmaugtas per 3–5 min., tai akivaizdu, jog mechaninę asfikciją lėmę sužalojimai buvo nulemti tik V. U. veiksmų pamiškėje. Todėl sprendžiant V. J. nusikalstamų veiksmų apimties klausimą reikšmingas ir plėšimo baigtumo momentas. Gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. J. kartu su V. U. ir J. G. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį sodyboje, o vėliau jį tęsė pamiškėje, turėdami tikslą pagrobti jo pinigus ir automobilį. Gynėjo manymu, teismas neteisingai interpretavo bylos duomenis, nes plėšimas buvo baigtas dar iki K. B. atvežant iš sodybos į pamiškę, nes nukentėjusiojo turtas visa apimtimi buvo užvaldytas jau sodyboje ir V. J. jau buvo pasiekęs savo tikslą. Byloje nėra duomenų, kad V. J. būtų susitaręs su kitais bendrininkais nužudyti nukentėjusįjį. Priešingai – tiek V. J., tiek V. U., baudžiamojo proceso metu duodami parodymus, nuosekliai tvirtino, jog nukentėjusįjį vežė į kitą vietą, kad jį paleistų pievoje, o ne siekdami toliau smurtauti. Tai įrodo, kad jo ginamasis neturėjo tyčios nužudyti K. B., o tai, kad matė V. U. nusikalstamus veiksmus ir jo nestabdė, nedaro jo bendrininku. Pagal suformuotą teismų praktiką nužudymas padarytas bendrininkaujant, kai bendrininkauja du ir daugiau susitarusių nusikaltimo subjektų, tuo pačiu tikslu (nužudyti) savo veiksmais prisideda ir asmuo tai suvokia. Be to, būtina nustatyti veikos bendrumą siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Pažymi, kad nuosprendyje nėra nurodyta, kuo pasireiškė V. J. bendrininkavimas. Gynėjo manymu, tai, kad pamiškėje visi trys traukė K. B. iš automobilio, kai buvo susitarimas palikti jį gyvą pamiškėje, o tik vėliau jiems nesugebėjus ištraukti, o V. J. nuėjus už automobilio, kur ir pamatė V. U., netikėtai pradėjusį smaugti nukentėjusįjį, jo ginamojo veiksmai negali būti laikomi kaip bendrininkavimo nužudant dalimi. V. J. veiksmai jokios įtakos V. U. veiksmams (smaugimui pamiškėje) neturėjo, nei V. J., nei V. U. neturėjo pagrindo šių veiksmų suvokti kaip daromų bendrai. Kitų veiksmų, rodančių V. J. galimą bendrininkavimą po sodyboje įvykdyto plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo, nebuvo konstatuoti. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė BK 24 ir 25 straipsnius V. J..
Gynėjas nesutinka ir su jo ginamajam paskirta bausme ir nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas nepakankamai atsižvelgė į V. J. asmenybę, kaip to reikalaujama pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir LAT praktiką skiriant bausmę, kai nusikaltimas padarytas, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms (LAT nutartys Nr. 2K-594/2005, Nr. 2K-661/2012). Bylos duomenys patvirtina ne tik tai, jog V. J. smurtiniai veiksmai (keletas smūgių ranka), palyginti su kitų nuteistųjų veiksmais, buvo mažiausios apimties, tačiau ir tai, jog jo ginamasis nebuvo šios veikos iniciatorius, prie jau pradėto plėšimo prisidėjo spontaniškai, greičiausiai dėl savo jauno amžiaus (20 metų) ir girtumo, nesugebėjo tinkamai įvertinti savo ir bendrininkų veiksmų, būtent dėl sunkiausių padarinių kilimo didelės tikimybės. Be to, iki V. J. tiesiogiai atliekant smurtinius veiksmus (smūgiuojant) ir jų atlikimo metu nukentėjusysis dar nebuvo sunkiai sužalotas, o sunkius sužalojimus patyrė ne dėl V. J. fizinio smurto. Veika atlikta neplanuotai, o V. J. veiksmai buvo inspiruoti jo bendrininko. Teismas nenustatė, jog V. J. būtų išsiugdęs kokias nors antivisuomeniškas nuostatas, iki šių nusikaltimų gana ilgai dirbo net keliose darbovietėse, mokėsi, charakterizuojamas teigiamai, o tai rodo, jog nusikaltimai buvo ne dėsningas, o atsitiktinis jo gyvenimo įvykis, nutikęs nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Iš V. J. parodymų ir tai, jog baudžiamojo proceso metu atsiprašė nukentėjusiųjų, buvo suinteresuotas žalos atlyginimu, visa apimtimi pripažino ne tik savo smurtinius veiksmus, bet ir jais nukentėjusiesiems padarytos žalos dydį, matyti, kad nuteistasis kritiškai vertina savo nusikalstamą poelgį ir gailisi dėl to, jaučia atsakomybę ir pareigą atlyginti žalą. Įvertinus šias aplinkybes, matyti, jog tokiam asmeniui paskirta bausmė už nužudymą yra per griežta. Pažymi, kad bausmės sušvelninimas V. J. atitiktų ir nukentėjusiųjų lūkesčius – kuo greičiau gauti jiems priteistas kompensacijas už žalą. Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas, nustatydamas V. J. už nužudymą bausmės dydį, akcentavo tai, kad veika padaryta dėl žemų – savanaudiškų – paskatų ir sukėlė negrįžtamus padarinius, nes kiekvienas nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, yra padaromas iš žemų – savanaudiškų – paskatų ir kiekvienas toks nusikaltimas sukelia būtent sunkius ir negrįžtamus padarinius – žmogaus mirtį.
Gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį dėl V. J. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą pakeisti, perkvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, atitinkamai paskiriant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Netenkinus šio prašymo, prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti V. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Nuteistųjų J. G., V. U. ir nuteistojo V. J. gynėjo advokato I. Motužio apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir pagal įstatymo reikalavimus įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su nuteistųjų J. G., V. U. ir V. J. nusikalstamais veiksmais. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistųjų kaltė plėšimo būdu pagrobiant svetimą turtą ir nužudant dėl savanaudiškų paskatų nukentėjusįjį K. B. įrodyta, todėl nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, paskirtos tinkamos bausmės. Apeliantai nepagrįstai neigia kaltę dėl nužudymo, nes ji įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
Pagal suformuotą teismų praktiką nužudymas dėl savanaudiškų paskatų reiškia, kad nužudyta siekiant gauti materialinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Savanaudiškais laikomi nužudymai už atlyginimą, siekiant paveldėti ar pasisavinti turtą, taip pat išvengti pareigos mokėti skolą, grąžinti turtą, išlaikyti asmenį ir pan. Pagal šį punktą veika kvalifikuotina tik tais atvejais, kai tokios paskatos yra iki nužudymo pradžios arba jos kyla kėsinimosi metu. Jei nužudoma plėšimo metu, veika kvalifikuojama kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimo sutaptis, t. y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį.
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir išanalizavo byloje esančius įrodymus, įvertino jų visetą ir pagrįstai konstatavo, kad pagrindinis nuteistųjų tikslas buvo užvaldyti nukentėjusiojo turtą, t. y. iki jo nužudymo susiformavo savanaudiškos paskatos, o vėliau jau naudojant smurtą ir grobiant turtą dėl savanaudiškų paskatų buvo nužudytas K. B.. Iš byloje esančio liudytojo K. Z. parodymų matyti, kad 2015 m. birželio 17 d. vakarą būtent jis pirko alkoholinius gėrimus, nes iš jų kompanijos tik jis tuo metu dirbo (t. 2, b. l. 41–42; t. 4, b. l. 116). Tai, kad tą dieną J. G., V. U. ir V. J. neturėjo pinigų, patvirtino ir V. J. (t. 3, b. l. 119–120; t. 4, b. l. 100). Iš to matyti, kad dar prieš sėsdami į taksi automobilį nuteistieji jau turėjo tikslą pagrobti taksi vairuotojui priklausantį turtą. Tolesni jų veiksmai taip pat patvirtina, kad jie iš anksto buvo aptarę veiksmų planą dėl smurto panaudojimo ir turto užvaldymo. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų pačių nuteistųjų ir teisme duotų liudytojų I. E., R. M., K. Z., A. K. parodymų matyti, kad tą dieną nuteistieji girtavo, o vėliau įsėdo į taksi ir vyko į A. kaimą pirkti naminės degtinės. Atvažiavus prie sodybos iš automobilio išlipo tik V. U., kuris, net nepriėjęs prie namo, grįžo atgal ir atsisėdęs už vairuotojo iš karto pradėjo smaugti K. B., o J. G. ir V. J. pradėjo vairuotojui kumščiais smūgiuoti į galvą. Paskui V. U. ištraukė vairuotoją iš automobilio ir toliau visi smurtavo. V. U. prisipažino paėmęs iš nukentėjusiojo 30 Eur, kuriuos grįžę į P. pasidalijo. Tačiau plėšimas dar šioje stadijoje nebuvo baigtas, kaip nurodo nuteistojo V. J. gynėjas savo apeliaciniame skunde. Nuteistųjų tikslas buvo užvaldyti ne tik pinigus, bet ir automobilį, nepaliekant nukentėjusiajam galimybės išsigelbėti. Iš byloje esančių pačių nuteistųjų parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, įtariamųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolų ir pirmiau aptartų įrodymų matyti, kad realiai jie turtą jau galėjo užvaldyti prie sodybos, tačiau nuteistieji nukentėjusįjį įsikėlė į automobilį, vežė į pamiškę tam, kad taip greitai nebūtų rastas K. B.. Prie pamiškės nukentėjusįjį buvo bandoma ištraukti iš automobilio, tačiau to nepavyko padaryti, nes tuo metu K. B. dar buvo gyvas. Nuteistieji patvirtino, kad į pamiškę atvežtas nukentėjusysis buvo gyvas. Dėl šios priežasties V. U. nuėjęs į taksi automobilį abiem rankomis laikydamas už automobilio saugos diržo smaugė K. B.. Apie tokius nuteistojo V. U. veiksmus patvirtino tiek J. G., tiek V. J., tiek vėliau ir pats V. U. tai pripažino. Tik prismaugus nukentėjusįjį visi kartu nuteistieji sugebėjo ištraukti K. B. iš automobilio. V. U. dar koja užlipo ant vairuotojo kaklo, po šio veiksmo nukentėjusysis dėl bendrai nuteistųjų V. U., J. G. ir V. J. padarytų sunkių kūno sužalojimų ir asfiksijos mirė, o jie su taksi automobiliu pasišalino iš įvykio vietos, t. y. plėšimas buvo baigtas tuo metu, kai nuteistieji realiai pradėjo disponuoti ne tik 30 Eur, bet ir pagrobtu taksi automobiliu bei tą turtą galėjo naudoti savo nuožiūra.
Visos pirmiau nurodytos aplinkybės taip pat paneigia nuteistojo V. J. gynėjo teiginį, kad neįrodyta bendrininkų tyčia nužudant, todėl jo ginamojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal sukeltus padarinius, t. y. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Gynėjo nurodyta LAT praktika visiškai neatitinka šioje byloje esančių aplinkybių, nes teismų praktikoje išaiškinta, jog bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių ar atliktų veiksmų visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar veiksmų, bet užtenka ir vieno konkretaus smūgio ar veiksmo, tačiau teismas turi nustatyti, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (LAT nutartys Nr. 2K-191/2008, Nr. 2K-324/2009, Nr. 2K-313/2011). Asmuo tiesiogine apibrėžta tyčia dėl nužudymo siekia konkretaus rezultato – žmogaus mirties, o tiesiogine neapibrėžta tyčia, kai asmuo suvokia, kad daro pavojingą veiką (bendrininkavimo atveju suvokia dar ir tai, kad tokią veiką daro ne vienas), numato, kad dėl veikos kils pavojingų, baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, bet savo sąmonėje nedetalizuoja galimo jų sunkumo.
Specialisto išvadoje Nr. MK-SP 18/15(01) konstatuota, kad K. B. mirė nuo mechaninės asfikcijos, pasmaugiant. Tačiau ekspertas nustatė ir tai, kad patirta sunki galvos smegenų trauma prisidėjo prie mirties (t. 1, b. l. 85–100). Iš teisme apklausto eksperto D. V. duotų paaiškinimų matyti, kad nors nukentėjusysis mirė nuo pasmaugimo, tačiau jis patyrė ir daugybinius sužalojimus galvos srityje. Sprendžiant iš galvos sužalojimų pobūdžio, išsidėstymo ir skaičiaus, jie padaryti suduodant daugybę smūgių. Galėjo būti daugiau negu 20, nes buvo muštas negailestingai. Be to, nors galvos sužalojimai vertintini kaip sunkūs, tačiau laiku nesuteikus pagalbos tikėtina, kad būtų miręs (t. 5, b. l. 114–115). Pats nuteistasis V. U. pripažino, kad smaugė K. B.. Teisme šį faktą patvirtino ir nuteistasis V. J., o ikiteisminio tyrimo metu tai patvirtino ir J. G. (t. 4, b. l. 57–58). Tai rodo, kad nuteistieji veikė kartu ir savo konkliudentiniais veiksmais pritarė vienas kito smurtiniams veiksmams, atliekamiems prieš nukentėjusįjį viso plėšimo metu. Iš jau aptartų įrodymų matyti, kad buvo smurtaujama prie sodybos automobilyje ir ištraukus taksi vairuotoją iš jo toje pačioje vietoje, paskui nukentėjusysis nuvežamas į pamiškę ir ten taip pat smurtaujama, t. y. būtent nuteistasis V. U. smaugė K. B., kol šis mirė, t. y. jis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, nes suvokė, kad užvyniojus ant žmogaus kaklo automobilio saugos diržą ir juo smaugiant, o tada koja spaudžiant kaklą, K. B. gali mirti, ir norėjo taip veikti. Nuteistieji V. J. ir J. G. nors ir nesmaugė nukentėjusiojo, tačiau matė ir pritarė tokiems V. U. smurtiniams veiksmams, jo nestabdydami, padėdami nukentėjusįjį iškelti iš taksi automobilio, nesistengdami suteikti pagalbos ir net niekam nepranešdami apie K. B.. Iš to matyti, kad V. J. ir J. G. nedetalizavo padarinių dėl V. U. padarytų veiksmų, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nuteistųjų veikas kvalifikuoti kitaip nė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Nuteistieji J. G. ir V. U. nepagrįstai savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais jų pačių ir V. J. parodymais, o J. G. nesutinka dar ir su V. U. parodymais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo visus nuteistųjų duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, juos gretino ir su kitais byloje esančiais nukentėjusiųjų D. S., A. B., liudytojų J. R., I. E., R. M., K. Z., S. P., A. K., P. S., J. S., I. J. parodymais, pateiktais nuteistųjų rašteliais, specialistų išvadomis, eksperto D. V. paaiškinimais teisme ir kitų įrodymų visuma, kuriais remiantis buvo paneigtos jau pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniuose skunduose nuteistųjų keliamos versijos dėl jų parodymų nepatikimumo ikiteisminio tyrimo metu bei tinkamai nustatytos nusikalstamų veiksmų faktinės aplinkybės.
Nuteistojo J. G. teiginys, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui bei prieš jį naudotas psichologinis spaudimas ir smurtas, yra deklaratyvus. Iš byloje esančių J. G. apklausų, atliktų 2015 m. birželio 22 d., 2015 m. birželio 25 d., 2015 m. liepos 1 d., 2015 m. spalio 1 d., 2015 m. lapkričio 11 d., matyti, kad visose apklausose dalyvavo advokatas A. L.. Po visais protokolais pasirašė pats J. G., nurodydamas, kad perskaitė ir protokolas surašytas teisingai. Nenurodė pastabų, kad prieš jį būtų naudotas fizinis ar psichologinis smurtas (t. 3, b. l. 45–47, 49–52, 54–56, 61–62). Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad J. G. buvo sulaikytas 2015 m. birželio 21 d., 13.17 val., pirmoji apklausa vyko 2015 m. birželio 22 d., nuo 10 val. iki 11.30 val., paskui buvo atliktas J. G. teismo medicinos tyrimas ir pateikta specialisto išvada Nr. G 1106/15(03), kurioje nustatyti sužalojimai buvo padaryti prieš 4–5 paras. Skiriant kardomąją priemonę – suėmimą – J. G. Klaipėdos miesto apylinkės teisme nenurodė, kad jam būtų daroma kokia nors įtaka duodant parodymus. Byloje nėra J. G. skundų, kad prieš jį ikiteisminio tyrimo metu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus viršininkė J. L., kuri atliko visas apklausas, smurtavo ar darė psichologinį spaudimą (t. 3, b. l. 80, 67–68, 83–85). Visa tai tik pavirtina, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenaudojo fizinio ir (ar) psichologinio smurto prieš J. G..
Nuteistasis V. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam netaikė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai galisi, išgyvena dėl padaryto nusikaltimo.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi – nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo (neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan.), tačiau būtina nustatyti ir kaltininko prisipažinimą kaltu dėl šios veikos padarymo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo atveju, kai pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LAT nutartys Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-7-54-677/2015 ir kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. birželio 21 d. apklaustas kaip įtariamasis V. U. prisipažino, kad yra kaltas dėl jam pareikšto įtarimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, tačiau vėliau V. U. iš esmės pripažino padaręs tik dalį nusikalstamų veikų, t. y. pripažino tik plėšimą, o nužudymą neigė. Teisme V. U. prisipažino kaltas ir pripažino visas kaltinimo inkriminuotas aplinkybes. Taip pat baigiamojoje kalboje atsiprašė nukentėjusiosios ir nurodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Tačiau viso proceso metu nuteistasis, kaip matyti, duodamas parodymus neįvardijo visų aplinkybių dėl abiejų nusikalstamų veikų. Nenustatytas ir nuoširdus gailėjimasis, nes nuteistasis tik deklaratyviai nurodė savo gailestį, neigiamai nevertino savo poelgių, nesikrimto dėl padarytų veiksmų ir nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius kaltininko nuoširdaus galėjimosi ir visiško prisipažinimo padarius abi nusikalstamas veikas, o ne tik vieną iš jų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems J. G., V. U. ir V. J. tinkamai parinko bausmes, nes jie pripažinti kaltais dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje. Įstatymo leidėjas už nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą sankcijoje numatė laisvės atėmimą nuo 8 (aštuonerių) iki 20 (dvidešimties) metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos, o pagal BK 180 straipsnį – areštą arba laisvės atėmimą iki 6 (šešerių) metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė, jog plėšimą visi nuteistieji padarė tiesiogine tyčia, o nužudymą – V. U. tiesiogine apibrėžta tyčia, o J. G. ir V. J. tiesiogine neapibrėžta tyčia, abi nusikalstamos veikos baigtos ir priskiriamos prie apysunkio ir labai sunkaus nusikaltimų kategorijų (BK 11 straipsnio 4 ir 6 dalys), nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktuose, t. y. nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe ir apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtaką nusikalstamai veikai padaryti. Atsižvelgta ir į apeliaciniuose skunduose nurodytą aplinkybę, t. y. jauną jų amžių. Taip pat įvertinta, kad V. U. teistas šešis kartus, 2015 m. vasarį buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, tačiau ir vėl padarė dvi nusikalstamas veikas, jo asmenybę vertino kaip piktybišką ir ignoruojančią visuomenei priimtinas normas, linkusią nusikalsti. J. G. teistas keturis kartus, 2015 m. sausį paleistas iš laisvės atėmimo vietos, atlikus bausmę, tačiau ir vėl padarė dvi tyčines ir smurtines nusikalstamas veikas, įvertino jo asmenybę kaip neigiamą, kuri ignoruoja įstatymus ir visuomenei priimtinas normas. Apygardos teismas įvertino ir gynėjo advokato I. Motužio apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su ginamojo asmenybe, t. y. tai, jog V. J. nusikalstamų veiksmų apimtis buvo mažiausia, atlygino dalį padarytos žalos, charakterizuojamas teigiamai. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nuteistiesiems švelninti paskirtas bausmes, nes V. U. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimo bausmė 16 (šešiolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, kurios yra didesnės nė sankcijoje numatytas vidurkis. J. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, o už BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimo bausmė 15 (penkiolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, kurios yra nežymiai didesnės nė sankcijoje numatytas vidurkis. V. J. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmė, šios bausmės atitinka sankcijos vidurkį. Tokios bausmės nėra per didelės nė vienam nuteistajam, jos užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54–63 straipsniuose išdėstytų nuostatų, todėl nėra pagrindo jas švelninti. Bausmės tinkamai subendrintos. Taip pat nėra pagrindo panaikinti ar mažinti nukentėjusiesiems priteistų civilinių ieškinių tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos, patirtų proceso išlaidų ir išlaidų, skirtų sumokėti už advokatų darbą.
Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodyta, keisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų J. G., V. U. ir nuteistojo V. J. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinius skundus atmesti.