- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-07-07
- Bylos Nr.
- 1A-412-365/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37443-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- M. L., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus, M. L. Vilniaus
- Nukentėjusysis
- A. S.-P.
- Advokatai
- Liudmila Karvelienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Kazlauskienės, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorei Ievai Danylienei, nuteistajam M. L. (M. L.) ir jo gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ievos Danylienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 4 d. nuosprendžio (patiklsinto 2021 m. gegužės 21 d. ir 2021 m. gegužės 26 d. nutartimi), kuriuo:
M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams laisvės atėmimo ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirtąją bausmę sumažinus vienu trečdaliu, M. L. paskirta sumažinta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 64 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, bausmių dalinio sudėjimo būdu sudedant, subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis ir galutinė bausmė M. L. skirta - 1 (vieneri) metai 5 (penki) mėnesiai laisvės atėmimo ir 32 MGL (1600 EUR) dydžio bauda, baudą įpareigojant sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 20 (dvidešimt) mėnesių, terminą skaičiuojant nuo 2020-01-20.
Vadovaujantis BK 72¹ straipsniu, M. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios A. S.-P. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 50 (penkiasdešimt) metrų atstumu per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio gavimo Lietuvos probacijos tarnyboje uždraudžiant bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su ja, lankytis nurodytose vietose, kuriose ji būna.
M. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta ir jam 2021 m. gegužės 4 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2021 m. gegužės 4 d.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkintas ir iš nuteistojo M. L. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 160,40 Eur (vienas šimtas šešiasdešimt eurų 40 ct).
Nukentėjusiosios A. S.-P. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš nuteistojo M. L. nukentėjusiosios A. S.-P. naudai 800 (aštuoni šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiosios A. S.-P. ieškinys atmestas.
Pripažintos proceso išlaidomis - 23, 4 Eur išlaidos, susijusias su apmokėjimu psichologei J. S. už dalyvavimą nepilnamečio J. L. apklausoje, ir, vadovaujantis BPK 103-105 straipsniais, jos priteistos iš M. L., išlaidas sumokant Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas, veiksmus perkvalifikuojant iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3,6 punktų į BK 138 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2020-09-17 laikotarpyje nuo 21 val. iki 22 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia ilgą laiką apie 1 val. tyčia nesunkiai sužalojo A. S.-P., o būtent:
jis, tyčia vieną kartą dešinės rankos delnu sudavė jai į kairįjį skruostą, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.
Po to paėmė nukentėjusiajai už veido smakro ir stipriai spaudė, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą.
Po to paėmė nukentėjusiajai už plaukų ir tampė, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.
Po to paguldė nukentėjusiąją ant pilvo ir tyčia pradėjo laužyti jos rankas tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.
Po to nukentėjusiajai gulint lovoje ant pilvo surišo jos rankas ir kojas ir tuo nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.
Po to nukentėjusiajai vėl paėmė už plaukų ją tampė, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.
Po 8 min. po konflikto su nukentėjusiosios vyru A. P. būdamas įtūžęs grįžęs iš kiemo kambaryje nukentėjusiajai sėdint ant lovos M. L. delnu sudavė nukentėjusiajai į kairiąją ausį tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą bei klausos praradimą. Po to vėl savo dešinės rankos delnu sudavė nukentėjusiajai į kaktą, dėl ko atsirado guzas ir tuo nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.
Atvažiavus greitosios medicinos pagalbos medikams, jų akivaizdoje nukentėjusiajai A. S.-P. gulint ant grindų nukentėjusiajai dešine koja ne mažiau du kartus spyrė į krūtinę tuo jai sukeldamas fizinį skausmą. Tuo tyčia padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą.
Šiais savo veiksmais M. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sprendė, kad byloje surinkti ir teismo patikrinti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog kaltinamasis M. L. 2020-09-17 laikotarpyje nuo 21 val. iki 22 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia nesunkiai sužalojo A. S.-P.. Teismas įvertinęs specialisto, teismo medicinos vyresniojo eksperto J. M. P. konstatuotus sužalojimus, smūgių kiekį ir lokalizaciją, įrankių nenaudojimą, veiksmų neišskirtinumą, nukentėjusios bei liudytojos A. M. (dirbusios VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ skubios medicininės pagalbos slaugos specialiste), liudytojų – policijos pareigūnų – E. K., V. Ž. parodymus atsižvelgdamas į tai, kad po fizinio smurto nukentėjusioji nebuvo praradusi sąmonę, ji nekalbėjo apie ypatingus skausmus ir kančias, kad nebuvo tyčiojamasi iš jos darė išvadą, kad nustatytų aplinkybių visuma neleidžia konstatuoti, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojamojo požymio kankindamas ar kitaip itin žiauriai turinį (BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių visumą, susijusią su kartu gyvenusių A. S.-P. ir M. L. santykių turiniu (nukentėjusioji ir kaltinamasis gyveno apie pusę metu, nukentėjusioji neišsiskyrusi, turi vyrą, kaltinamasis su nukentėjusiąja niekur nedirba, girtauja, konfliktuoja, duomenų, jog jie vestų bendrą ūkį, būtų emociškai susiję, planuotų savo ateitį kartu, planuotų vedybas ar pan., byloje nėra), šeimos nario sampratos aiškinimą teismų praktikoje, darė išvadą, kad nukentėjusioji A. S.-P. nebuvo kaltinamojo M. L. šeimos nariu, todėl sprendė, jog M. L. veiksmai neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymių. Todėl teismas kaltinamojo M. L. veiksmus perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktų į nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
2.1. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, atsižvelgdamas į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvykdytos veikos motyvus ir tikslus, veikos stadiją, kaltininko asmenybę ir bendrininko dalyvavimo formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnis), darė išvadą, kad kaltinamajam už padarytą veiką skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nežymiai viršija numatyto už įvykdytą nusikaltimą šios bausmės rūšies vidurkio ir trumpintina vienu trečdaliu. Apylinkės teismas nustatęs, jog kaltinamasis inkriminuotą nusikaltimą padarė laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpiu, skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę subendrino su 2020-11-16 nuosprendžiu skirtomis bausmėmis, vadovaujantis BK 63 ir 64 straipsniais.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Spręsdamas klausimą dėl civilinių ieškinių, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos 160,40 eurų ieškinys dėl žalos atlyginimo - išlaidų už nukentėjusiosios gydymą įrodytas, sprendė, jog jis turi būti tenkinamas. Vertindamas nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgdamas į teismų praktiką, darė išvadą, kad nukentėjusiosios prašoma atlyginti 2 000 Eur neturtinė žala nėra adekvati patirtai žalai, todėl neturtinės žalos atlyginimą mažino iki 800 Eur sumos. Taip pat teismas pripažino proceso išlaidomis 23, 4 Eur išlaidas, susijusias su apmokėjimu psichologei J. S. už dalyvavimą nepilnamečio J. L. apklausoje, ir, vadovaujantis BPK 103-105 straipsniais, jas priteisė iš kaltinamojo.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. L. (toliau – ir apeliantas) prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 4 d. nuosprendį dėl jam į skirtą galutinę subendrintą bausmę neįskaityto laikotarpio, atliekant bausmę pagal 2020-11-16 nuosprendį. Nurodo, jog jis laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2021-01-18 pagal 2020-11-16 nuosprendį, kuriuo jam skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu teismas bendrindamas bausmę su ankstesniu nuosprendžiu (apeliaciniame skunde nurodoma su 2020-10-16 nuosprendžiu) ir paskirdamas subendrintą 1 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę nepagrįstai neįskaitė M. L. bausmę atliktą nuo 2021-01-18. Todėl prašo į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityti jau atliktą bausmę nuo 2021-01-18.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Ieva Danylienė (toliau – ir prokurorė) prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 4 d. nuosprendį:
M. L. (M. L.) veiką, kvalifikuotą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą ir paskirti M. L. 3 metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., subendrinti šią bausmę su 2020 m. lapkričio 16 d. skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 32 MGL dydžio bauda, iš dalies sudedant, taikant BK 36 str. 1 d., 4 d., 9 d., ir paskirti M. L. galutinę - 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 32 MGL dydžio baudą. Į paskirtą laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BPK 66 str. taisyklėmis, įskaityti pagal 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendį išbūtą bausmės laiką ir galutinę bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteistą A. S. – P. sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 2000 eurų.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
4.1. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų teisme ištirtų aplinkybių, kurios buvo reikšmingos sprendžiant klausimą ar padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte. Teismas, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištyręs kitus įrodymus, patvirtinančius, kad nuteistasis ir nukentėjusioji buvo sugyventiniai, bei, kad nusikalstama veika buvo atlikta kankinant, jais nuosprendžio negrindė ir kodėl šiuos įrodymus atmetė, motyvų nepateikė.
4.2. Prokurorė vertindama teismo išvadas dėl veikos padarymo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog A. S. - P. ir M. L. gyveno apie pusę metų, nukentėjusioji neišsiskyrusi, turi vyrą. Tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad nukentėjusioji įvykio metu nebuvo su M. L. sugyventiniai.
4.2.1. Prokurorė, vadovaudamasi BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismų praktika, konstitucinė šeimos samprata, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje plėtojama šeimos samprata, akcentuoja, jog sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, ir kurios būtų pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai.
4.2.2. Pabrėžiama, kad nukentėjusioji nurodė, jog tuo metu, kai jos vyras atliko bausmę, jų šeimyniniai santykiai jos netenkino, supratusi, kad su juo nori skirtis, informavo apie tai savo vyrą ir pradėjo gyventi su M. L.. Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad tai jos sutuoktinis grasino M. L., norėdamas sukelti pavydą siuntinėjo senas jų nuotraukas, ji neturėjo pagrindo M. L. erzinti ar provokuoti. Pažymima, kad ir pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme ne kartą pažymėjo, kad nukentėjusioji yra jo sugyventinė, kad nepaisant to, jog ši buvo ištekėjusi, gyveno, nes yra ją įsimylėjęs, nori pataisyti su ja santykius, todėl atsiprašė, atlikdamas bausmę stengiasi bendrauti, nukentėjusioji buvo atvažiavusi pas jį į pataisos namus - atvirąją koloniją. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad dėl blogų santykių skiriasi su vyru, o su M. L. yra sugyventiniai, nurodė, kad su juo pastoviai gyveno, o į namus važiuodavo tik pasiimti reikiamų daiktų. Be to, pabrėžiama, kad ir Všį Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės išraše užfiksuota, jog nukentėjusioji, nurodydama traumos aplinkybes, taip pat nurodė, kad ją sumušė sužadėtinis.
4.2.3. Prokurorės teigimu, išdėstyti bylos faktai rodo, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios susiklostę santykiai buvo pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), stipriais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos (atitinkančios partnerystės formą) nariams. Šiam nusikalstamos veikos kvalifikavimui neprieštaravo nei nuteistasis, nei jo gynėja.
4.3. Apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo išvadomis dėl veikos padarymo kankinant ar kitaip itin žiauriai. Pabrėžiama, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas kankinant arba itin žiauriai, kaip ir nurodyta Teismo sprendime, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Nusikalstamos veikos pobūdį nulemia ir kaltininko veiksmų kryptingumas bei tyčia.
4.3.1. Prokurorė aptardama kaltinime nurodytus ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytus kaltininko veiksmus, atkreipia dėmesį, kad nuteistasis pakankamai ilgą laiką smurtavo prieš nukentėjusiąją, kurį laiką paliko nukentėjusiąją, paskui vėl grįžo, jo veiksmų nesustabdė net atvykę medikai, kuriems matant jis spardė nukentėjusiąją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis objektyviai atliko tokius veiksmus, kad nukentėjusiajai sukeltų kuo didesnį skausmą, pažemintų ją ir įbaugintų. Įvertinus minėtas aplinkybes ir kilusius padarinius, pirmosios instancijos teismas nusikalstamą veiką nepagrįstai perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį.
4.3.2. Pažymima, kad kvalifikuojamasis požymis nesunkaus sveikatos sutrikdymo kankinant ar kitaip itin žiauriai yra ne medicininė, o juridinė sąvoka, todėl daugybės sužalojimų padarymas nukentėjusiajai pats savaime nėra pagrindas pripažinti nesunkų sveikatos sutrikdymą itin žiauriu. Pripažįstant nesunkų sveikatos sutrikdymą padarytu kankinant ar kitaip itin žiauriai reikia įrodyti, kad kaltininkas suvokė savo veikos pobūdį, norėjo ar sąmoningai leido atsirasti veikos rezultatui, kurį sukelia ypatingas žiaurumas. Pasak prokurorės, priešingai nei nurodoma teismo sprendime, laikytina, kad nuteistasis suvokė savo veikos pobūdį – kad muša ir kitaip prieš nukentėjusiąją smurtauja ją kankindamas, norėjo ar sąmoningai leido atsirasti veikos rezultatui, kurį sukelia ypatingas žiaurumas.
4.4. Prokurorė, nesutikdama su teismo išvadomis dėl veikos kvalifikavimo ir vertindama, kad teismas turėjo pripažinti M. L. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte, mano, jog netinkamai buvo išspręstas ir nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio klausimas. Pažymima, kad teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog neturtinė žala yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, todėl nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal BK 138 str. 2 d. 3, 6 punktus, kur įtvirtinta kvalifikuota nusikaltimo – nesunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, be to įvertinus tai, kad nuteistasis su pareikštu ieškiniu pilnai sutiko, nurodė, kad sumokės prašomą sumą, nukentėjusiajai priteista neturtinė žala didintina iki 2000 eurų.
4.5. Atsižvelgiant į tai, kad teismas turėjo pripažinti M. L. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, ją subendrindamas su neatlikta bausme ir paskirdamas galutinę bausmę, teismas turėjo nurodyti bausmę realiai atlikti pataisos namuose.
Šalies argumentai
2. Atsiliepimai į apeliacinius skundus negauti.
3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, pasisakydama dėl nuteistojo apeliacinio skundo nurodė, jog neprieštarauja, jog jis būtų patenkintas, nes bausmes bendrinant BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu, jame yra numatytas bausmės įskaitymas. Nuteistasis ir jo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
4. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai A. S.-P. padarytų sužalojimų laipsnis, jų padarymo mechanizmas, nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo aplinkybės ir nuteistajam M. L. inkriminuoti smurtiniai veiksmai nėra ginčijami. Nuteistasis prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 4 d. nuosprendį dėl bausmių subendrinimo, keldamas reikalavimą jam į skirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityti atliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį. Iš prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, jog ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančių požymių nebuvimu, nustatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, t.y. nesutinkama su nuteistojo veikos perkvalifikavimu iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktų į nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, manant, kad teismas neįvertino visų teisme ištirtų aplinkybių, kurios buvo reikšmingos sprendžiant klausimą ar padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte.
Dėl veikos padarymo artimajam giminaičiu ar šeimos nariui.
6. M. L. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pagal kurį atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Skundžiamu nuosprendžiu teismas vertino, kad nukentėjusioji A. S.-P. nebuvo kaltinamojo (nuteistojo) M. L. šeimos nariu, iš esmės motyvuodamas tuo, kad nukentėjusioji neišsiskyrusi, turi vyrą, duomenų, jog jie vestų bendrą ūkį, būtų emociškai susiję, planuotų savo ateitį kartu, vedybas ar pan. byloje nėra, todėl darė išvadą, kad M. L. veiksmai neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymių. Todėl M. L. padaryta veika teisme buvo perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktų (dėl BK 138 str. 2 d. 6 p. pasisakoma vėlesnėje nutarties dalyje) į nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
7. Nesutiktina ir su teismo išvadomis, kad M. L. padaryta veika neatitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto sudėties, nes įvykio metu nuteistasis su nukentėjusiąja nebuvo šeimos nariai. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje. BK 248 straipsnis yra BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, tačiau teismų praktikoje BK 248 straipsnyje pateikta šeimos nario sąvoka remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013). BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Be to, BPK 38 straipsnis („Šeimos nariai“) nustato, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo tas asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.
8. Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no. 16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).
9. Šioje byloje nustatyta, kad nors nukentėjusioji neišsiskyrusi, turi vyrą, tačiau A. S.-P. ir M. L. kartu gyveno apie pusę metų. Nukentėjusioji nurodė, kad tuo metu, kai jos vyras atliko bausmę, jų šeiminiai santykiai jos netenkino, supratusi, kad su juo nori skirtis, informavo apie tai savo vyrą ir pradėjo gyventi su M. L., kuris dirbo būdamas laisvėje pastatų griovėju., Jos vyras grįžo iš kalėjimo ir apsigyveno pas nukentėjusiosios tėvus, nes neturėjo kur gyventi, o ji tuo metu, gyveno su M. L.. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis patvirtino žinojęs, kad nukentėjusioji susituokusi, ji M. L. sakė, kad skiriasi, gyveno su A. S.-P., nes ją įsimylėjo. Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad kuomet jos sutuoktinis grasino M. L., norėdamas sukelti pavydą, siuntinėjo senas jų nuotraukas, nors ji pati neturėjo pagrindo M. L. erzinti ar provokuoti. Be to, ir pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme ne kartą pažymėjo, kad nukentėjusioji yra jo sugyventinė, nori pataisyti su ja santykius, todėl atsiprašė nukentėjusiosios, atlikdamas bausmę stengiasi su ja bendrauti, nukentėjusioji buvo atvažiavusi pas jį į pataisos namus-atvirąją koloniją, taip pat ir nukentėjusioji nurodė, kad dėl blogų santykių skiriasi su vyru, o su M. L. yra sugyventiniai, nurodė, kad su juo pastoviai gyveno, o į namus važiuodavo tik pasiimti reikiamų daiktų. Be to, VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės išraše užfiksuota, kad nukentėjusioji, nurodydama traumos aplinkybes, nurodė, kad ją sumušė sužadėtinis. Aplinkybės, kad nuteistasis ir nukentėjusioji dažnai konfliktuoja, pykstasi, kaip teisingai nurodė prokurorė, savaime nepaneigia jų partnerystės ryšių, minėtos aplinkybės atskleidžia ne šeiminių ar nešeiminių santykių turinį, o gyvenimo būdą, kuris pasitaiko ir tarp įregistruotoje santuokoje gyvenančių asmenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstyti bylos faktai ir nukentėjusiosios bei nuteistojo santykių turinys leidžia spręsti apie tai, kad šiuos asmenis nusikalstamos veikos padarymo metu siejo faktiniai šeiminiai santykiai, tarp jų susiklostę santykiai buvo pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), stipriais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos nariams.
10. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas ir M. L. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, pripažįsta esant nustatyta, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, M. L. padarė tokiomis aplinkybėmis: jis 2020-09-17 laikotarpyje nuo 21 val. iki 22 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia ilgą laiką apie 1 val. tyčia nesunkiai sužalojo savo šeimos narę – sugyventinę A. S.-P., o būtent:
jis, tyčia vieną kartą dešinės rankos delnu sudavė jai į kairįjį skruostą, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.
Po to paėmė nukentėjusiajai už veido smakro ir stipriai spaudė, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą.
Po to paėmė nukentėjusiajai už plaukų ir tampė, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.
Po to paguldė nukentėjusiąją ant pilvo ir tyčia pradėjo laužyti jos rankas tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.
Po to nukentėjusiajai gulint lovoje ant pilvo surišo jos rankas ir kojas ir tuo nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.
Po to nukentėjusiajai vėl paėmė už plaukų ją tampė, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.
Po 8 min. po konflikto su nukentėjusiosios vyru A. P. būdamas įtūžęs grįžęs iš kiemo kambaryje nukentėjusiajai sėdint ant lovos M. L. delnu sudavė nukentėjusiajai į kairiąją ausį tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą bei klausos praradimą.
Po to vėl savo dešinės rankos delnu sudavė nukentėjusiajai į kaktą, dėl ko atsirado guzas ir tuo nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.
Atvažiavus greitosios medicinos pagalbos medikams, jų akivaizdoje nukentėjusiajai A. S.-P. gulint ant grindų nukentėjusiajai dešine koja ne mažiau du kartus spyrė į krūtinę tuo jai sukeldamas fizinį skausmą. Tuo tyčia padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą.
Tokiais veiksmais M. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
Dėl veikos padarymo kankinant ar kitaip itin žiauriai
11. M. L. buvo pareikštas kaltinimas ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes ir vertindamas surinktus įrodymus darė pagrįstą išvadą, kad baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia konstatuoti, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojamojo požymio kankindamas ar kitaip itin žiauriai turinį.
12. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, kankindamas. Iš BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkto esmės suprantama, kad asmens baudžiamoji atsakomybė atsiranda dėl nesunkaus sužalojimo žmogų kankinant, o žmogaus kankinimas pagal teismų praktiką prilygintinas prie itin žiauraus nesunkaus sužalojimo padarymo veiksmų. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal šią normą, kai kaltininko veika sukeliant nesunkų sužalojimą ar susargdinant dėl jos įvykdymo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kvalifikuojant veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, taip pat būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nesunkaus sužalojimo ar susargdinimo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nesunkiai sužaloja ar susargdina kitą žmogų itin žiauriai. Šis požymis taip pat yra vienas iš nužudymą (BK 129 straipsnis) bei sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnis) kvalifikuojančių požymių. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją. Itin žiaurų nusikalstamos veikos pobūdį taip pat gali lemti kaltininko veiksmų kryptingumas ir tyčia. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje požymis „itin žiauriai“ dažniausiai nustatomas nužudymo bylose, kai kito žmogaus gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Tuo tarpu bylose dėl sveikatos sutrikdymo itin žiaurus nusikaltimo padarymo būdas paprastai konstatuojamas, kai kitas žmogus sunkiai sužalojamas, pavyzdžiui, pilant jam ant kūno verdantį vandenį, apipilant veidą sieros rūgšties tirpalu, daug kartų duriant peiliu į veidą, kaklą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-976/2020 ir joje nurodytos kitos kasacinės nutartys).
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šioje byloje nuteistajam M. L. inkriminuotų panaudotų smurtinių veiksmų pobūdį ir specialistų nustatytus objektyvius fizinio smurto požymius – nukentėjusiosios kūno sužalojimus, jų kiekį nėra pagrindo konstatuoti M. L. veikos ar paties nuteistojo ypatingo žiaurumo, kartu daryti išvados dėl nusikaltimą kvalifikuojančio požymio „kankinant“, kaip jis aiškinamas teismų praktikoje, buvimo nuteistojo veikoje. Iš tiesų, bylos medžiaga patvirtina (kas akcentuojama prokurorės apeliaciniame skunde), kad nuteistojo 8 smurtiniai veiksmai tęsėsi bendrai apie 1 valandą, nukentėjusioji kurį laiką buvo surišta, kurį laiką palikta, po ko vėl nuteistajam grįžus, jo veiksmų nesustabdė ir atvykę medikai, kuriems matant jis spyrė nukentėjusiajai. Tačiau nesutiktina su prokurorės daroma išvada, jog šiuo atveju nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, atsižvelgiant į jų mastą, byloja apie itin žiaurų sveikatos sutrikdymo būdą kankinant.
14. 2020-10-15 kitų objektų apžiūros protokole specialisto teismo medicinos vyresniojo eksperto J. M. P. yra konstatuota, kad A. S.-P. nustatyta kairės ausies būgnelio plyšimas, nosies audinių patinimas ir poodinės kraujosruvos kaktoje, dešinės ausies kaušelyje; dešiniajame žąste bei odos nubrozdinimai su kraujosruvomis dešinėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais paveikiant dešinės ausies kaušelį ir dešinę ranką bei galimai suspausto oro banga, kuri galėjo būti sukelta suduodant plaštaka per kairę ausį prieš kreipiantis medicininės pagalbos. Sužalojimas dėl ausies būgnelio plyšimo atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, nes dėl būgnelio plyšimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpyje. Kraujosruvos, nosies patinimas ir nubrozdinimai atskirai nuo būgnelio plyšimo atitinka nežymaus masto sutrikdymą. Įtartas nosies kaulo lūžis rengenologiškai nepatvirtintas. Sužalojimai kritimui ir atsimušimui į kietus bukus daiktus nebūdinga. Tokiu būdu, tik dėl ausies būgnelio plyšimo, sveikatos sutrikdymo mastas vertinamas nesunkiu, kiti sužalojimai - kraujosruvos, nosies patinimas ir nubrozdinimai specialisto vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 127).
15. Byloje ginčo nėra, kad smūgiai nukentėjusiajai kaltinamojo M. L. buvo suduoti delnu į veidą bei koja ne mažiau du kartus į krūtinę, kad M. L. nuketėjusiąją buvo surišęs, tampė už plaukų, tačiau nukentėjusioji tvirtino, kad po to ją nuteistasis atrišo (nukentėjusioji nurodė – kada nepamena), o jokių daiktų/įrankių nuteistasis smurtui nenaudojo. Taip pat nukentėjusiosios, liudytojų A. M. (skubios medicininės pagalbos slaugos specialistės), policijos pareigūnų – E. K., V. Ž. parodymais, nustatyta, kad iš nukentėjusiosios nebuvo atimta galimybė kviestis pagalbos (apie smurtą pati nukentėjusioji telefonu informavo savo motiną, kuri apie tai informavo policiją), įvykio vietoje atvykus pagalbai, nukentėjusioji pati atsikėlė nuo grindų (nukentėjusiosios parodymais – ji pati atsisėdo ant grindų), kad policijos pareigūnai akivaizdų sužalojimų nukentėjusios kūne nematė, nukentėjusioji skundėsi galvos skausmais, kad ji nebuvo praradusi sąmonę, atvykus policijos pareigūnams ir medikams nukentėjusioji nekalbėjo apie ypatingus skausmus ir kančias, nei prieš smurtą, nei po jo iš nukentėjusiosios nebuvo tyčiojamasi, kas pagal teismų praktiką svarbu kvalifikuojant požymį – kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Tokios aplinkybės ir pirmosios instancijos teismo aptarti liudytojų parodymai, įvertinus juos kartu su smūgių kiekiu ir lokalizacija, neleidžia konstatuoti, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojamojo požymio kankindamas ar kitaip itin žiauriai turinį. Nors prokurorė vertina, kad M. L. atliko tokius veiksmus, jog nukentėjusiajai sukeltų kuo stipresnį skausmą, pažymėtina, kad fizinis skausmas, jo stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, M. L. inkriminuoti smurtiniai veiksmai, t. y. smūgiai suduoti delnu į skruostą, ausį, kaktą, paėmimas už veido smakro, griebimas už plaukų, rankų bei kojų surišimas, koja (ne mažiau du kartus) spyrimas į krūtinę, atsižvelgiant į nukentėjusiajai nustatytus objektyvius kūno sužalojimus (kaip minėta, nukentėjusiajai padaryti sužalojimai veido srityje, t.y. kraujosruvos, nosies patinimas ir nubrozdinimai, kurie specialisto buvo įvertinti kaip atitinkantys tik kaip nežymų sveikatos sutrikdymą, atskirai nuo būgnelio plyšimo, kuris atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, kuris galėjo būti sukeltas taip pat suduodant plaštaka per kairę ausį), šiuo konkrečiu atveju nėra tie veiksmai, kuriuos būtų galima laikyti itin skausmingais, sukėlusiais nukentėjusiajai dideles fizines kančias. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pagal byloje nustatytas aplinkybes, atlikdamas prieš nukentėjusiąją jam inkriminuotus 8 smurtinius veiksmus bendrai 1 valandos laikotarpiu M. L. neabejotinai suvokė tokių savo veiksmų padarinius, kad gali būti sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, ir to siekė, tačiau konstatuoti nuteistojo tyčią sužaloti nukentėjusiąją kankinant nėra pagrindo, juolab, kad duomenų apie tai, kad nukentėjusiajai būtų nustatytas psichikos sutrikimas, kaip pasekmė po nuteistojo smurtinių veiksmų prieš ją, nėra.
16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vertina, kad pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes nuteistasis M. L. atlikdamas prieš nukentėjusiąją jam inkriminuotus smurtinius veiksmus neabejotinai suvokė tokių savo veiksmų padarinius, kad gali būti sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata ir to siekė, tačiau veika, kuria nukentėjusiajai tyčia nesunkiai sutrikdyta sveikata, nelaikytina padaryta kankinant. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. L. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte požymių, nes negalima daryti išvados, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo apie tai, kad, smurtaudamas prieš nukentėjusiąją kaltinamasis (nuteistasis) suvokė itin žiaurų žalojimo ypatumą kankinant, norėjo taip elgtis ir elgėsi.
Dėl bausmės skyrimo ir kitų klausimų
17. Perkvalifikavus nuteistojo veiką pagal BK138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, iš naujo spręstinas ir bausmės už šią veiką skyrimo klausimas. Skirdamas nuteistajam bausmę pagal BK138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, už kurį baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, vadovaujasi BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Įvertinama tai, kad M. L. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą žmogaus sveikatai, pavartojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – sugyventinę, jo nusikalstami veiksmai nesukėlė ilgalaikių neigiamų padarinių nukentėjusiajai, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios jau iki įvykio buvo susiklostę konfliktiški santykiai (nukentėjusioji, teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad su kaltinamuoju pastoviai konfliktuoja dėl to, kad kaltinamasis pavydi dėl jos santykių su vyru ir dėl to ne kartą buvo mušama), įvertinama kaltininko asmenybė: teisiamas 9 kartą, ankščiau 4 kartus teistas už smurtinius nusikaltimus, baustas už administracinių nusižengimų padarymą. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, lengvina jo atsakomybę tai, kad jis kaltu prisipažino dėl inkriminuoto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailėsi. Iki inkriminuotos nusikalstamos veikos 2020-09-17 padarymo kaltinamasis buvo 7 kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, vėl įvykdė tyčinį nusikaltimą, todėl konstatuojamas nusikaltimų recidyvas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaujantis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, M. L. skirtina BK138 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, nustatant dydį baudžiamajame įstatyme numatytam šios bausmės vidurkiui – 2 metus 6 mėnesius ir vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, trumpinama vienu trečdaliu (baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 273 straipsniu, išnagrinėta sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka). Tokia bausme, kolegijos manymu, bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje.
18. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. L. nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarė 2020-09-17, t.y. jam 2020-01-17 nuosprendžiu paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpiu, po ko jis dar yra nuteistas 2020-11-16 nuosprendžiu, kuriuo jam paskirta bausmė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams), vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 66 straipsnio 2 dalimi, subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir M. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams ir 32 MGL (1600 EUR) dydžio bauda. Todėl pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam šiuo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2020-11-16 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, pagrįstai taikė BK 64 straipsnyje numatytas bausmių bendrinimo taisykles. Atsižvelgiant į šias aptartas aplinkybes, nuteistojo ir prokurorės apeliaciniais skundais keliamas reikalavimas skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę bendrinti su 2020-11-16 nuosprendžiu paskirta bausme taikant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas ir įskaityti atliktą bausmę pagal 2020-11-16 nuosprendį yra netenkinamas, nes. kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, BK 64 straipsnis, palyginus su BK 63 straipsnio 9 dalimi, nenumato bausmės įskaitymą (visiškai ar iš dalies) pagal ankstesnį nuosprendį, todėl nuteistajam į paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką neįskaitytinas jo išbūtas laisvės atėmimo laikas pagal 2020-11-16 nuosprendį. Kadangi nuteistasis jam skirtą bausmę pagal 2020-11-16 nuosprendį (8 mėnesius laisvės atėmimo) atlieka nuo 2021-01-18, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jis nebuvo atlikęs 4 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo, o prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo pridėta dalis (3 mėnesiai) 2020-11-16 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, todėl tokia bausmės dalis pridėtina ir prie naujai skirtinos bausmės perkvalifikavus nuteistojo veiką pagal BK138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
19. Nuteistojo M. L. veikos perkvalifikavimas turi įtakos ir iš jo nukentėjusiajai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Skundžiamu nuosprendžiu M. L. pripažinus kaltu ir nuteisus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, iš jo nukentėjusiajai buvo priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, jog M. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kur įtvirtinta kvalifikuota nusikaltimo – nesunkaus sveiktos sutrikdymo sudėtis, t.y. tyčia nesunkiai sužalojo savo šeimos narę – sugyventinę A. S.-P., į patirtų traumų pobūdį, pavartotą smurtą prieš šeimos narį, dėl ko nukentėjusioji neabejotinai patyrė fizinį skausmą, stresą, kelis mėnesius trukusius nepatogumus ir neigiamas emocijas, taip pat į susiklosčiusią teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, A. S.-P. priteista neturtinės žalos atlyginimo suma didintina iki 1000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, 4 punktu,
nutaria:
M. L. skundo netenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 4 d. nuosprendį pakeisti.
M. L. (M. L.) veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti M. L. (M. L.) 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti M. L. (M. L.) sumažintą 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą sumažintą bausmę, bausmių dalinio sudėjimo būdu, subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmims ir galutinę bausmę M. L. (M. L.) skirti – 1 (vienerius) metus 11 (vienuolika) mėnesių laisvės atėmimo ir 32 MGL (1600 EUR) dydžio baudą.
Priteistą A. S.-P. sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1000 (vieno tūkstančio) eurų.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis Vilniaus apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.