Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Šimonienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. U. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, tačiau šioje dalyje apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. U. išteisintas iš kaltinimo dėl to, kad 2018 m. vasario 23 d. apie 00.20 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nenorėdamas vykdyti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniųjų tyrėjų A. B. ir R. Ž., atvykusių patikrinti gautos informacijos apie sandėliuke Nr. 85 galimai paslėptas, nusikalstamu būdu įgytas automobilių ,,Volvo“ priekines apdailos groteles, teisėtų reikalavimų sustoti, prisistatyti, leisti atlikti jo patikrinimą, aktyviais veiksmais pasipriešino sulaikymui - bėgo, purškė dujomis policijos pareigūnams į akis, tuo sukeldamas nukentėjusiesiems A. B. ir R. Ž. fizinį skausmą, taip pasipriešino valstybės tarnautojams, turintiems viešojo administravimo įgaliojimus.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendį grindė tik M. U. teisme duotais parodymais, tačiau nevertino ir neanalizavo kitų jo parodymų, nepasisakė dėl jų prieštaringumo ir nenuoseklumo, neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių dėl to padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl M. U. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

7. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–P–89/2014).

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas įvykio aplinkybes, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas, darydamas išvadą dėl M. U. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį, vadovavosi ne tik paties M. U. parodymais, duotais teismo posėdžio metu, tačiau rėmėsi byloje esančių įrodymų visetu – M. U. parodymais, nukentėjusiųjų A. B., R. Ž. parodymais, bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kuriuos išanalizavo, bei aptarė pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus reikšmingus bylai išspręsti teisingai. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė teisinių argumentų, kodėl vadovaujasi M. U. parodymais, duotais teismo posėdžio metu, kuriose jis savo kaltę neigė ir nesiremia jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis savo kaltę pripažino, tačiau šis trūkumas nelaikytinas esminiu, kadangi jis nekeičia pirmosios instancijos teismo įrodymų visumos įvertinimu padarytų pagrįstų bei teisingų išvadų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nurodė išsamius argumentus ir motyvuotas išvadas dėl BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, šiuo atveju subjektyvosios pusės – tyčios, nebuvimo M. U. veikoje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs teismo ištirtus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimu dėl M. U. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį, nes iš byloje esančių įrodymų visumos negalima daryti kategoriškos išvados, kad M. U. suprato, jog naudodamas fizinį smurtą priešinasi policijos pareigūnams ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

10. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjai A. B. ir R. Ž. įvykio dieną pagal nurodymą saugojo (duomenys neskelbtini) namo rūsį, kuriame buvo sudėtos vogtos automobilių detalės. Pareigūnams būnant rūsyje ten atėjo M. U. ir dar vienas asmuo, kuris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas. Nukentėjusysis R. Ž. nurodė tokias esmines įvykio aplinkybes - būdamas rūsyje išgirdo, kad kažkas ateina, užsidegė šviesa, pamatė ateinančius du vyrus su kaukėmis; vyrams priėjus, sušuko „Stop policija“ ir griebė vienam už rankos, tačiau pastarasis į jį purškė dujomis ir bėgo; jis (R. Ž.) bėgo paskui jį, tačiau užkliuvo ir nugriuvo; matė kaip jį pralenkė kolega A. B., kuris šaukė „Stop policija“; išbėgęs į lauką pamatė, kaip A. B. ant sniego grumiasi su vienu vyru, pastarasis priešinosi; priėjęs padėjo A. B. uždėti besipriešinančiam vyrui antrankius (3 t., b. l. 26). Iš nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad, būdamas rūsyje išgirdo kaip atsidaro durys, užsidegė šviesa, įėjo du asmenys su kaukėmis ir ėjo link sandėliuko, kuriame sėdėjo jis ir R. Ž.; R. Ž. atidarė duris ir atėję asmenys jam ir R. Ž. pūtė dujas iš balionėlio; jie (pareigūnai) sušuko „Stok policija“, atėję asmenys apsisuko ir bėgo; dar kartą liepė asmenims sustoti, tačiau jie nepakluso; vieną iš asmenų jis sulaikė lauke, pastarasis sulaikomas priešinosi, spardėsi, bandė suduoti smūgius, purškė dujomis (3 t., b. l. 25-26). Kaip matyti, nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės sutampa ir neprieštarauja tarpusavyje, išskyrus aplinkybę, į kurią pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, t. y. dėl to ar pirma policijos pareigūnai šaukė „Stok policija“ ir po šio asmenys purškė dujas, kaip nurodė nukentėjusysis R. Ž., ar atvirkščiai – pirma atėję asmenys purškė dujas, o tik po to policijos pareigūnai šaukė „Stot policija“, kaip nurodė nukentėjusysis A. B.. Šių prieštaravimų pašalinimas policijos pareigūnų parodymuose yra labai svarbus, vertinant M. U. atliktus veiksmus. Akivaizdu, jog policijos pareigūnų ir M. U. nurodomoje staiga įvykusioje situacijoje galima suklysti ir tiksliai neatsiminti visų aplinkybių, tačiau šiuo atveju yra svarbu nustatyti, koks vis tik buvo veiksmų eiliškumas. Šios aplinkybės yra svarbios dėl to, kad būtų galima įvertinti M. U. atliktus veiksmus.

11. Sutiktina su skunde dėstomais argumentais, kad paties M. U. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Iš M. U. parodymų, duotų 2018 m. vasario 23 d. apklausoje, matyti, kad jis ėjo į rūsį, nes ten išgirdo garsus, galvojo, kad ten yra vagys, kurie gali apvogti sandėliukus, pavogti jo dviračius; paprašė pažįstamo pagalbos ir ten ėjo dviese; vaikščiojant po rūsį, atsidarė sandėliuko durys ir iššoko du vyrai, kurie puolė bėgti link jų; jis bėgo link išėjimo ir į vyrus purškė dujų balionėliu, kurį nešiojosi savigynai; pažįstamas pabėgo, o jį sulaikė; vyrams jokių smūgių nesudavė; nesuprato, kad tie vyrai yra policijos pareigūnai, negirdėjo, kad jie šauktų „Stot policija“, jie buvo be uniformų ar kitų skiriamųjų ženklų (2 t., b. l. 144). 2018 m. liepos 4 d. apklausoje, M. U. įteikus pranešimą apie įtarimą, jis parodė, kad dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams savo kaltę pripažįsta; purškė dujomis į policijos pareigūnus, nes bijojo, kad bus sulaikytas, kad jie atras pas jį rūsyje groteles; kad purškė į policijos pareigūnus suprato, nes jie šaukė kažką panašaus į „Stok policija“ (2 t., b. l. 166). Teismo posėdžio metu M. U. parodė, kad su pažįstamu asmeniu ėjo į rūsį, nes galvojo, kad ten yra vagys; į rūsyje buvusius vyrus pradėjo purkšti dujas, bėgo nuo jų, nes buvo išsigandęs, gynėsi, pasimetė, nežinojo ką daryti; nesuprato, kad rūsyje buvo policijos pareigūnai, nes jie buvo apsirengę kaip eiliniai žmonės; tokių žodžių kaip „Stok policija“ nebuvo; jeigu būtų supratęs, kad rūsyje yra policijos pareigūnai, būtų iš karto prisidavęs; kad rūsyje buvo policijos pareigūnai suprato tik tada, kai jam uždėjo antrankius (3 t., b. l. 23-24).

12. Kaip matyti, M. U. viso proceso metu vienodai nurodė ir neginčijo aplinkybės, kad prieš rūsyje buvusius asmenis jis naudojo fizinį smurtą – jiems į akis purškė dujas, taip pat nuo jų bėgo, o pastarieji jį vijosi, bandė sugauti. Tačiau M. U. skirtingai aiškino aplinkybes dėl įsitikinimo, jog naudodamas fizinį smurtą priešinasi policijos pareigūnams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos įrodymais lieka nepaneigti M. U. parodymai, jog jis iš karto nesuprato, kad priešinasi policijos pareigūnams. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartų M. U. parodymų visumą, jais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

13. Ištirtų įrodymų visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju M. U. veikoje nėra subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Prieš pat M. U. įeinant į rūsį, jokios situacijos ar aplinkybių, kurios leistų jam suprasti, kad rūsyje yra būtent policijos pareigūnai, nebuvo. Paties M. U. atlikti veiksmai - naktį į rūsį ėjo savo noru ir iniciatyva, ant veido užsidėjęs kaukę bei turėdamas dujų balionėlį - leidžia manyti, kad jis suprato, jog rūsyje yra kažkokie asmenys ir jau iš anksto buvo pasirengęs prieš juos naudoti fizinį smurtą – purkšti dujas. Tai iš dalies patvirtina ir paties M. U. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad išgirdęs garsus rūsyje, jis manė, kad ten yra vagys. Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, įvykio metu policijos pareigūnai jokių skiriamųjų ženklų, leidžiančių juos identifikuoti kaip policijos pareigūnus neturėjo, buvo be tarnybinės uniformos, vilkėjo civilių drabužius. Todėl esant tokiai situacijai - M. U. dar einant rūsyje ir jau esant pasirengusiam į jame esančius asmenis purkšti dujas, išvydus du asmenis, apsirengusius civiliais drabužiais, įvertinus tai, kad jie buvo pasislėpę ir pasirodė staiga, visas veiksmas vyko labai greitai, spręstina, kad būtent tai lėmė, jog iš anksto M. U. susiformavęs ketinimas panaudoti fizinį smurtą buvo įvykdytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarta situacija leidžia spręsti, kad M. U. veiksmai – fizinio smurto panaudojimas buvo nukreiptas prieš bet kokius rūsyje buvusius asmenis, o ne kaip tikslas panaudojus fizinį smurtą pasipriešinti policijos pareigūnams. Juo labiau, kad, kaip aptarta aukščiau, policijos pareigūnų parodymai dėl įvykio eigos, t. y. to, ar pirma buvo šaukiama „Stot policija“ ir po to buvo purškiama dujomis, ar atvirkščiai – purškiama dujomis, o tik po to sakomi minėti žodžiai, yra prieštaringi. Kita vertus, nors nėra pagrindo abejoti policijos pareigūnų parodymais, kad apskritai įvykio metu buvo sakomi žodžiai „Stot policija“, jų parodymai dėl šios aplinkybės buvo nuoseklūs, tačiau šiuo atveju kyla abejonių ar vien tik žodžių „Stot policija“ pasakymas aukščiau aptartoje situacijoje M. U. buvo aiškiai suprantamas kaip policijos pareigūnų privalomai vykdytinas reikalavimas, ir M. U. jį supratęs, tyčia jų atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Nors prokurorė skunde akcentuoja, kad M. U. žinojo, jog savo sandėliuke laiko pavogtus daiktus – automobilių groteles, kurias pagrobė prieš parą, todėl jis galėjo suprasti, jog automobilių savininkai jau bus kreipęsi į policiją ir šie daiktai bus ieškomi, todėl situacija, kai prie jo pavogtų daiktų laikymo vietos iššoko du vyrai, kurie liepė jam sustoti, jo nustebinti neturėjo, tačiau tai yra tik prielaidos, o jomis grįsti nuosprendžio negalima. Aukštesniojo teismo išvada yra ta, jog teismo ištirti įrodymai dėl M. U. kaltės kelia ne vieną abejonę ir nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

14. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, jog, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šios bylos įrodymai neleidžia kategoriškai tvirtinti, kad M. U. padarė jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, todėl teismas daro išvadą, kad esant nustatytoms aplinkybėms, visos abejonės, kurių pašalinti šiame procese nebėra galimybės, turi būti vertinamos M. U. naudai. Esant nustatytoms aplinkybėms, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Šimonienės apeliacinį skundą atmesti.