- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-26
- Bylos Nr.
- A-602-1249-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00798-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- A. T. K., V. T.
- Atsakovas
- Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- VšĮ Respublikinei Šiaulių ligoninei
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. T. K. ir V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. T. K. ir V. T. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui VšĮ Respublikinei Šiaulių ligoninei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos A. T. K. ir V. T. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK; Komisija) 2011 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 3R-58(AG-45/05-2011) (toliau – ir VAGK sprendimas), kuriuo VAGK bylą pagal pareiškėjų skundą nutraukė kaip nežinybingą, ir įpareigoti VAGK išnagrinėti pareiškėjų skundą.
Pareiškėjos skunde ir patikslintame skunde teismui nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 40-44-S-11116 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariatas kreipėsi į atsakovą Valstybinę medicininio audito inspekciją prie SAM (toliau – ir atsakovas; VMAI; Inspekcija), pažymėdamas, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, nustatyta, jog Kauno universiteto klinikose mirė B. L., kuri prieš tai buvo gydyta Šiaulių sveikatos priežiūros gydymo įstaigose ir prašydamas VMAI atlikti valstybinį medicininį auditą, kad būtų įvertinta pacientei teiktų VšĮ Šiaulių centro poliklinikos, greitosios medicinos pagalbos stoties, VšĮ Šiaulių ligoninės, Kauno medicinos universiteto klinikų paslaugų kokybė. 2011 m. sausio 28 d. Inspekcija parengė Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ataskaitą Nr. 1A-9(NK-111) ir priėmė Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimą Nr. 4A-9(NK-111) (toliau ? ir VMAI Sprendimas; Sprendimas). Pareiškėjos, nesutikdamos su šiuo Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktuose pateiktomis išvadomis, kreipėsi į VAGK, prašydamos jas panaikinti. Sprendimo 3.1.1 punkte VMAI nurodė, kad 2010 m. liepos 12 d., 5 val., priėmimo-skubios diagnostikos-intensyvios slaugos skyriaus gydytoja A. T. K. nevertino pacientės būklės sunkumo, kvėpavimo bei širdies funkcijos nestabilumo, nenustatė skubios medicinos pagalbos masto pagal kategorijas, tuo nesilaikydama gydymo įstaigos vadovo 2010 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 400 patvirtinto Būklės sunkumo įvertinimo, bei Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtinto Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto 8 punkto reikalavimo. Sprendimo 3.1.2. punkte pateikta išvada, kad 2010 m. liepos 12 d., 5 val. 25 min., vaikų ligų gydytoja V. T., konstatavusi sunkią pacientės būklę, nustačius preliminarią ūmaus encefalito, hipovoleminio šoko diagnozę, neorganizavo sunkios būklės pacientės gydymo Vaikų reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus izoliuotoje palatoje, skubios gydytojo anesteziologo reanimatologo konsultacijos, savalaikės oftalmologo, neurologo konsultacijų, neorganizavo konsiliumo, tuo pažeisdama įstaigos vadovo 2010 m. kovo 22 d. patvirtinto Vaikų ligų profilio skyriuose budinčio gydytojo pareigybės aprašymo 20 punkto reikalavimą. Mano, kad VAGK 2011 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 3R-58(AG-45/05-2011) bylą pagal pareiškėjų skundą nepagrįstai nutraukė, kaip nežinybingą Komisijai. Pareiškėjos nesutiko su VAGK pozicija, kad jų prašomi panaikinti punktai ? konstatuojamojo pobūdžio, o ne sprendžiamojo, ir šiuo konkrečiu atveju joms teisinių pasekmių nesukelia. Nurodė, kad VAGK neatkreipė dėmesio ir nevertino, jog jos pateikė paaiškinimus apie savo bei gydymo įstaigos VšĮ Šiaulių ligoninės veiksmus dėl tiriamo atsitikimo. VMAI priėmė sprendimą nesivadovaudama objektyviai pateiktų duomenų visuma, o tik VšĮ Šiaulių ligoninės administracijos pateiktais duomenimis, todėl priėmė nepagrįstą išvadą vertindama pareiškėjų veiksmus. Ligoninės administracija vengė objektyviai tirti šį įvykį, tendencingai diskriminavo pareiškėjas. Administracija darė spaudimą, prašė paaiškinimuose rašyti netiesą. Priėmimo skyriuje budėjusi A. T. K. rašė 4 paaiškinimus, tačiau jie nebuvo tiriami. Pareiškėja buvo priversta kreiptis su paaiškinimu tiesiogiai į VMAI vadovę R. N.. Toks ligoninės Administracijos elgesys suponuoja, kad buvo bandoma dangstyti darbo organizavimo spragas, kaltę ir atsakomybę siekiant perkelti tiesiogiai gydytojoms – pareiškėjoms. Su atsakovės išvadomis ligoninės administracija gydytojų nesupažindino. Išvadas pareiškėjos gavo tik pateikus prašymą VMAI. Kadangi gydymo įstaigos administracijos veiksmai nebuvo sąžiningi, todėl, priėmus nepalankiai gydytojų darbą vertinantį sprendimą, gydymo įstaiga neturės tikslo ginčyti šio sprendimo. Ligoninės administracija nusižengė neįrengusi Melcerio tipo palatos. Tačiau VMAI netyrė, ar Melcerio palata tuo metu buvo įrengta. Ligoninė neužtikrino gydytojų konsultantų budėjimo visą parą. Nepateikus objektyvios informacijos VMAI negalėjo priimti objektyvios išvados ir taip buvo pažeistos pareiškėjų teisės į objektyvų jų darbo įvertinimą. Jeigu, remiantis VAGK sprendimu, skųsti VMAI sprendimą turi teisę tik gydymo įstaiga, kai gydymo įstaigos ir gydytojų pozicija dėl VMAI sprendime pateiktos išvados nesutampa, gydytojams negarantuojama teisė į pažeisto intereso gynybą. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į neteismines administracinių ginčų komisijas ar administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Teisminės gynybos prieinamumo principas reikalauja, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, būtų prieinama teisminė gynyba. Ginčijamas sprendimas, būdamas viešas, turi neigiamą reikšmę pareiškėjų profesinei veiklai ir reputacijai, tiek pacientų, tiek kolegų akyse, todėl laikytinas teisinio poveikio priemone, sukeliančia teisines pasekmes.
Atsiliepimas
Atsakovas VMAI atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad skundžiamo VMAI sprendimo skundžiami punktai (3.1.1 ir 3.1.2 p.) nesukelia pareiškėjoms neigiamų pasekmių, nepanaikina, nepakeičia jų teisių, jokių papildomų pareigų neprideda, todėl jų interesų nepažeidžia. Teigė, jog VMAI sprendime paminėtos pareiškėjų netenkinančios aplinkybės, savaime minėtų neigiamų pasekmių nesukelia (galimas pasekmes gali sukelti tik kitų institucijų sprendimai, o ne tiesiogiai VMAI sprendimo skundžiami punktai), todėl VMAI sprendimas negali būti skundžiamas administracine tvarka. Nurodė, jog pareiškėja A. T. K. skunde VAGK nurodo prieštaraujančias viena kitai aplinkybes: skundo 3 psl. 2 pastraipoje teigė, kad pacientė B. L. į gydymo įstaigą atvyko sąmoninga, atsakinėjo į pateiktus klausimus, vaikščiojo, tuo tarpu skundo 2 psl. paskutinėje pastraipoje nurodė, kad „pacientė su tokia diagnoze turėjo būti gydoma vaikų reanimacijos skyriuje“. VMAI Sprendimo 3.1.1 punkto pažeidimo esmė ta – kad gydytoja A. T. K. P. skyriuje neįvertino bendros pacientės būklės sunkumo, kaip tai reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtinto Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto 8 punkto nuostatos (skubiosios medicinos pagalbos mastą nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas) bei įstaigos vadovo 2010 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 400 patvirtinto Būklės sunkumo įvertinimo reikalavimai. Gydytoja A. T. K., konstatavusi sunkią pacientės būklę, neorganizavo pacientės stacionarizavimo į Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos (toliau – ir VRIT) skyrių. Vaikų priėmimo skyriaus gydytojų įrašų formoje, kurią pildė gydytoja A. T. K., VI skyriuje „Indikacijos hospitalizacijai“ pažymėjo – „guldomas į vaikų infekcinį skyrių“. VMAI, atsižvelgusi į tai, kad buvo nagrinėjamas sudėtingas klinikinis atvejis, kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministerijos specialistą konsultantą infekcinių ligų gydytoją prof. A. A., kuris pažymėjo, kad „gydytoja A. T. K. turėjo iš karto pacientę stacionarizuoti į VRIT skyrių, organizuoti gydytojų anesteziologo reanimatologo, infektologo konsultacijas <...>“. Pareiškėja minėjo, kad Priėmimo skyriuje ji neprivalėjo įvertinti pacientės pagal Glazgovo komų skalę. Teigė, kad gydytoja A. T. K. konstatavusi pacientės mieguistumą bei sulėtėjusią reakciją (eisenos sutrikimus, trinkančią kalbą ir t. t.), vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtinto Skubiosios medicinos pagalbos masto lentelės 2 kategorijos 7 punkto būklės aprašymu, siekiant įvertinti teiktinos būtinosios pagalbos mastą privalėjo įvertinti pacientę pagal Glazgovo komų skalę, nes nuo šio rodiklio priklauso pacientui pradėtinos teikti pagalbos laikas. Pareiškėja V. T. pacientės Gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. X-73398 nustačiusi ypatingai sunkią pacientės sveikatos būklę (vangi, kalba lėta, mieguista, ryškus sprando raumenų rigidiškumas, spaudimas ? 85/55 mmhg, pulsas – 180k/min), nuo 5 val. 25 min. iki 8 val., kai baigė darbą gydymo įstaigoje, neorganizavo pacientės gydymo VRIT skyriuje, skubios gydytojo anesteziologo reanimatologo konsultacijos, savalaikių gydytojų oftalmologo, neurologo konsultacijų, neorganizavo konsiliumų, nors atlikti minėtus veiksmus ją įpareigojo Vaikų ligų profilio skyriuose budinčio gydytojo pareigybės aprašymo 20 punktą. Gydymo stacionare ligos istorijoje nėra užfiksuota, kad pareiškėja „skubiai organizavo“ pacientės perkėlimą į VRIT skyrių. Pareiškėja V. T., nepagrįsdama tokio teiginio, mini, kad „tik gavus gydytojo anesteziologo reanimatologo sutikimą“, pacientas gali būti stacionarizuojamas į VRIT skyrių, tačiau įstaigos vidaus dokumentuose tokia pacientų stacionarizavimo tvarka nėra nustatyta. Pacientės medicininiuose dokumentuose nėra įrašų, patvirtinančių, kad pareiškėja telefonu mėgino tartis dėl pacientės stacionarizavimo su gydytoja anesteziologe reanimatologe. Atmestinas pareiškėjos argumentas ir dėl specialistų konsultacijų organizavimo, nes įstaigos vadovo 2007 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. V-288 „Dėl skubių ir planinių konsultacijų tarp skyrių ir padalinių“ 2 punktas nustato, kad skubios konsultacijos registruojamos Medicinos statistikos ir analizės skyriaus skubios konsultacijos pagalbos poste bei pranešama skyriaus gydytojui arba vyresniajai slaugos administratorei, tačiau šių veiksmų, kurie patvirtintų konsultacijos organizavimą, gydytoja V. T. neatliko. Be to, įstaigos vadovo 2010 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. V-150 „Dėl skubios pagalbos teikimo tvarkos“ 1.3 punkte nustatyta, kad nesant galimybių užtikrinti būtiną skubią specialisto konsultaciją, informuojamas budintis administracijos atstovas, todėl, jeigu gydytoja V. T., kaip teigiama skunde, neturėjo galimybės iškviesti konsultantų, apie tai turėjo informuoti įstaigos administracijos atstovą, tačiau to nepadarė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė ginčą išspręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų teiginiai, jog ligoninės administracija vengė objektyviai tirti šį įvykį, tendencingai diskriminavo pareiškėjas, administracija darė joms spaudimą, prašė paaiškinimuose rašyti netiesą, visiškai nepagrįsti. Dėl B. L. klinikinio atvejo ligoninė negavo nei pacientės tėvų, nei gydytojų (pareiškėjų) skundų ar pranešimų dėl abejonių ar pretenzijų teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Pacientės tėvai kreipėsi tiesiai į Šiaulių miesto policijos komisariatą, kuris pavedė VMAI atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę. Atvykus VMAI atstovei vyr. specialistei V. K., ligoninė jai sudarė visas sąlygas susitikti su visais darbuotojais, buvo pateikta visa medicininė dokumentacija, vidaus tvarkomieji dokumentai, darbuotojų paaiškinimai. Pareiškėjos A. T. K. paaiškinimas VMAI buvo išsiųstas vėliau (2010 m. lapkričio 29 d. lydraštis), nes ši gydytoja ligoninėje dirba tik vieną dieną per savaitę (poilsio dienomis), todėl, kad mokosi specializuotoje rezidentūroje Vilniuje. Ligoninė nesutiko su VMAI sprendimo projekte konstatuotais minėtų gydytojų pažeidimais, du kartus raštu kreipėsi į VMAI dėl sprendimo ir atskaitos koregavimo, į pastabas buvo iš dalies atsižvelgta. Pareiškėjų klinikiniai veiksmai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas B. L. buvo adekvatūs ir tinkami. Ši pozicija yra patvirtinta ir 2011 m. kovo 14 d. Ligoninės tyrimo akte Nr. 4. Minėtas papildomas tyrimas buvo atliktas vienai iš pareiškėjų – V. T. prašant. Ligoninė nevengė atsakomybės, nesiekė jos perkelti gydytojams, nedangstė jokių klinikinio atvejo aplinkybių, priešingai ? įrodinėjo VMAI, kad gydytojų veiksmai buvo adekvatūs ir niekaip neįtakojo pacientės sveikatos pablogėjimo ar mirties. Be to, ligoninė netaikė drausminių nuobaudų pareiškėjoms, nors tyrimo akte ir nustatyti tam tikri formalūs pažeidimai, neturėję įtakos gydymo procesui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, jog atsakovo VMAI kompetenciją, vykdant valstybinį medicininį auditą, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. V-941 patvirtinti Inspekcijos nuostatai (toliau ? ir Nuostatai). Apžvelgė šių Nuostatų 8, 9.2, 9.4, 9.5, 9.11, 9.13 punktus, taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsniu, apibrėžiančiu sveikatos priežiūros įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijų kompetenciją, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsniu ir ABTĮ 28 straipsniu. Akcentavo, jog VMAI Sprendimo dėstomojoje dalyje konstatuota, kad pareiškėja vaikų ligų gydytoja A. T. K. 2010 m. liepos 12 d., 5 val., nevertino bendros pacientės būklės sunkumo, kvėpavimo bei širdies funkcijos nestabilumo, nenustatė skubiosios medicinos pagalbos masto pagal kategorijas, tuo nesilaikė įstaigos vadovo 2010 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 400 patvirtinto Būklės sunkumo įvertinimo reikalavimo ? organizmo būklės stabilumas įvertinamas pagal kvėpavimo, kraujotakos, centrinę nervų sistemos, homeostazės būklę (vertinant kvėpavimo dažnį, kraujo įsotinimą deguonimi, kapiliarų pripildymo laiką, dehidrataciją, širdies susitraukimų dažnį, sąmonės būklę pagal Glazgovo komų skalę); Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtinto Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto 8 punkto reikalavimo ? pacientą apžiūrėjęs gydytojas nustato skubiosios medicinos pagalbos, kuri skirstoma į 4 kategorijas, mastą (3.1.1. punktas); taip pat nustatė, kad pareiškėja vaikų, ligų gydytoja V. T., 2010 m. liepos 12 d., 5 val. 25 min., konstatavusi, sunkią bendrą pacientės būklę (kvėpavimo, kraujotakos, kalbos pokyčius, vangumą, mieguistumą), nustačiusi preliminarią ūmaus encefalito, hipovoleminio šoko diagnozę, neorganizavo sunkios būklės pacientės gydymo Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus izoliuotoje palatoje, skubios gydytojo anesteziologo reanimatologo konsultacijos, savalaikės gydytojų oftalmologo, neurologo konsultacijų, neorganizavo konsiliumo, tuo pažeidė įstaigos vadovo 2010 m. kovo 22 d. patvirtinto Vaikų ligų profilio skyriuose budinčio gydytojo pareigybės aprašymo 20 punkto reikalavimą ? esant sunkiai vaiko būklei, neaiškiai diagnozei, kviestis gydytojus konsultantus, organizuoti konsiliumą, paciento iškėlimą į aukštesnio lygio gydymo įstaigą.
Išanalizavęs aktualų teisinį reguliavimą ir apžvelgęs faktines aplinkybes teismas konstatavo, jog vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino VAGK, bylą pagal pareiškėjų skundą nutraukdama, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pažymėjo, jog skundas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde ginčų komisijai išreiškė savo nesutikimą su VMAI sprendimo išvadomis, tačiau viešojo administravimo prasme teisines pasekmes asmeniui sukelia tik tokie kompetentingo viešojo administravimo subjekto priimti administraciniai aktai, kuriuose to asmens atžvilgiu aiškiai ir imperatyviai suformuluojamos privalomosios elgesio taisyklės, teisės ir pareigos (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis), kurios paprastai išdėstomos akto baigiamojoje (rezoliucinėje) dalyje, o ne atskiri administracinių aktų teiginiai (motyvai, nuomonės). Nurodė, jog VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, pagristai padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas tiesiogiai neįtakoja pareiškėjų teisių, o privalomi nurodymai jame skirti asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovui, todėl pareiškėjų skundas dėl VMAI veiksmų atliekant VšĮ Šiaulių apskrities ligoninėje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę VAGK nežinybingas. Pareiškėjos taip pat skundė sveikatos įstaigos administracijos veiksmus, tačiau tokie skundai, remiantis Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, VAGK taip pat nežinybingi.
Pridūrė, jog pareiškėjų pozicija, kad VMAI 2011 m. sausio 28 d. sprendimas sukelia joms teisines pasekmes, nes jame nustatyti teiginiai ir išvados turės prejudicinę reikšmę Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato atliekamame ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje dėl tarnybos pareigų neatlikimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnis). Teismas įvertino, kad šioje byloje VAGK pagrįstai nurodė, jog ginčijamas VMAI sprendimas negali turėti prejudicinės reikšmės nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą. Pabrėžė, jog šis sprendimas galės būti vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų visumos, neturintis pirmenybės kitų įrodymų atžvilgiu, todėl VAGK skundžiamu sprendimu nutraukdama bylą pagrįstai išaiškino, kad tuo atveju, jei ginčijamo sprendimo pagrindu pareiškėjoms galimai kiltų teisinės pasekmės (taikyta drausminė ar kitokio pobūdžio atsakomybė ir pan.) ateityje, pareiškėjos galėtų ginti savo teises ir įrodinėti aplinkybes, kurias siekė įrodyti šioje byloje. Taigi, būtent šiame procese ir būtų įgyvendinta jų teisė skųstis dėl VMAI Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktų pateiktų išvadų, kurių pagrindu joms galimai kiltų tiesioginės teisinės pasekmės.
III.
Pareiškėjos, nesutikdamos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109 – 112), kuriuo prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas VAGK 2011 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 3R-58(AG-45/05-2011) ir VAGK būtų įpareigota išnagrinėti pareiškėjų skundą.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatkreipė dėmesio jog pareiškėjos – gydytojos. Teigia, jog gydytojui civilinė, baudžiamoji ar administracinė atsakomybė gali kilti ir neatliekant tam tikrų reikalingų veiksmų, t. y. neveikimu. VMAI išvados būtent ir konstatavo tam tikrų veiksmų neatlikimą bei nusižengimą specialiųjų teisės aktų reikalavimams. Neišsprendus šio klausimo dabar ginčyti VMAI sprendimą ateityje teisinės galimybės jau nebūtų. Nesutinka su teismo išvada, jog „vien tai, jog administraciniame akte VMAI pateikia šių gydytojų veiksmų vertinimą, savaime nereiškia, kad tokiu būdu gydytojų teisės ar įstatymų saugomi interesai įtakojami“. Mano, jog tokia praktika ydinga, kadangi gydytojoms užkertamas kelias ginti savo pažeistą teisę. Remiasi ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi ir tikina, jog įstatymas garantuoja asmeniui teisę kreiptis į neteismines administracinių ginčų komisijas ar administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas yra asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Šiuo atveju pareiškėjos įsitikinusios, jog jų teisės pažeistos, todėl jos pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Remiasi Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimais ir pažymi, jog negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.
2. Nesutinka su teismo išvada, jog jų interesai nebuvo pažeisti, nes Sprendimo prašomi panaikinti punktai yra konstatuojamojo, o ne sprendžiamojo pobūdžio, ir konkrečiu atveju šiuo metu joms pasekmių nesukelia, nes toks konstatavimas neatitinka nei faktinės situacijos, nei bendrojo teisės principo į teisminę gynybą reikalavimų. Teigia, jog kilus tokiam ginčui, kuris yra nagrinėjamas ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje (Šiaulių miesto prokuratūroje), - yra akivaizdu, kad analogiškos VMAI išvados gali sukelti teisines pasekmes gydytojoms ateityje, tiek baudžiamąsias, tiek administracines, tiek civilines, nes ginčijamame sprendime yra konstatuojamas netinkamas pareiškėjų su darbu susijusių pareigų įvykdymas ir nusižengimas aktualiems specialiųjų teisės aktų reikalavimams.
3. Nesutinka su teismo argumentu, jog ginčijamas VMAI sprendimas negali turėti prejudicinės reikšmės nagrinėjant baudžiamąją bylą, o tuo atveju, jei ginčijamo Sprendimo pagrindu pareiškėjoms galimai kiltų teisinės pasekmės (drausminė atsakomybė ar kitokio pobūdžio atsakomybė ir pan.) ateityje, pareiškėjos galėtų ginti savo teises ir įrodinėti aplinkybes, kurias siekė įrodyti šioje byloje. Pažymi, jog VMAI Sprendimas gali tapti pagrindu pradėti baudžiamąją ar administracinę bylą, nes jame nurodyta, jog pareiškėjos neatliko tam tikrų veiksmų, nevertino pacientės būklės, nesilaikė gydymo įstaigos vadovo įsakymų. Tuo tarpu ginčyti VMAI sprendimą ateityje teisinės galimybės jau nebūtų. Teisminės gynybos prieinamumo principas reikalauja, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, būtų prieinama teisminė gynyba. Pabrėžia, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė, ar įstatymo saugomas interesas, nebūtinai pasekmės jau turi būti įvykę – jos gali atsirasti ir ateityje. Be to, pasekmės dėl ginčijamo sprendimo atsiranda ar gali atsirasti tik po įsiteisėjimo, todėl konstatuoti pasekmių nebuvimą ginčo stadijoje yra neteisinga ir nelogiška.
Atsiliepimas
Atsakovas VMAI atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 127 – 128) prašo šio apeliacinio skundo netenkinti, o administracinės bylos nagrinėjimą, kaip neteismingą administraciniams teismams, nutraukti.
Atsiliepime nurodo, jog nagrinėjant pareiškėjų skundą vienas iš pagrindinių argumentų turėtų būti susiformavusi teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuluojama praktika administracinėse bylose, kad administracine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus. VMAI Sprendimas nesukelia pareiškėjoms neigiamų pasekmių, nepanaikina, nepakeičia jų teisių, jokių papildomų pareigų neprideda, todėl jų interesų nepažeidžia. VMAI Sprendime paminėtos pareiškėjų netenkinančios aplinkybės, savaime minėtų neigiamų pasekmių nesukelia, todėl VMAI Sprendimas negali būti skundžiamas administracine tvarka. Pamini LVAT 2003 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-1140-2003 (2004 m. „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4), 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-1217/07 ir t. t. Pažymi, jog šiose bylose teismas konstatavo, kad VMAI veiklos tikslas yra sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo priežiūra, analizė bei priemonių ir būdų priežiūrai gerinti nustatymas, teikiant dėl to pasiūlymus, sprendimus priimantiems subjektams. VMAI nuostatuose numatyta funkcija nagrinėti pacientų prašymus, pareiškimus ir skundus turi būti suprantama kaip vienas iš būdų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo kontrolei bei priemonių priežiūrai gerinti nustatymui, tačiau ne konkretaus asmens pažeistos teisės gynybai. Atsižvelgus į tai, VMAI Sprendimo skundžiami punktai nesukelia pareiškėjoms neigiamų pasekmių, nepanaikina, nepakeičia jų teisių bei jokių papildomų pareigų neprideda, todėl jų interesų nepažeidžia, o VMAI Sprendimas negali būti skundžiamas administracine tvarka ir administracinė byla nutrauktina.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 130 – 131) pažymi, jog įstatymuose nėra aiškiai reglamentuota gydytojų teisė paduoti skundą VAGK dėl VMAI sprendimo ir ataskaitos. Nurodo, jog iš dalies sutinka su teismo nurodytais motyvais, kad VMAI sprendimas gydytojams teisinių pasekmių tiesiogiai nesukelia ir nepažeidžia jų teisių, nes yra skirtas ligoninei, tačiau pažymi ir tai, jog valstybinis medicinos auditas nagrinėjamu atveju buvo atliktas Šiaulių miesto policijos komisariato pavedimu, t. y. minėta teisėtvarkos institucija kreipėsi dėl išvados, reikalaujančios specialių žinių, kurios tiesiogiai liečia gydytojų veiklos, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, vertinimą. Teigia, jog nors VMAI išvados neturi prejudicinės reikšmės, tačiau labai tikėtina, kad jos taps esminiu įrodymu priimant sprendimą, ar reikšti įtarimus baudžiamojoje byloje gydytojams, ar – ne. Atkreipia dėmesį, jog teismų praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienoda. Remiasi LVAT 2008 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-613/2008. Pažymi, jog sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjų skundai dėl sveikatos priežiūros įstaigos administracijos veiksmų nėra žinybingi VAGK, todėl pagrįstai nebuvo spręsti. Taip pat nurodo tuos pačius argumentus, jau išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
2010 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 40-44-S-11116 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariatas kreipėsi į Inspekciją. Nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, nustatyta, kad Kauno universiteto klinikose mirė B. L., kuri prieš tai buvo gydyta Šiaulių sveikatos priežiūros gydymo įstaigose. Vadovaujantis ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro nurodymu, paprašyta Inspekcijos atlikti valstybinį medicininį auditą, kad įvertinta pacientei teiktų VšĮ Šiaulių centro poliklinikos, greitosios medicinos pagalbos stoties, VšĮ Šiaulių ligoninės, Kauno medicinos universiteto klinikų paslaugų kokybė.
Pareiškėjos inicijavo administracinį ginčą siekdamos panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie SAM Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 p. pateiktas išvadas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos siekia išspręsti klausimą dėl Sprendimo teisėtumo.
2011 m. rugsėjo 7 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-839 Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizuota jungimo būdu – prijungiant ją prie Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos įtraukta į procesą kaip Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teisių perėmėja (ABTĮ 55 straipsnis).
1994 m. liepos 19 d. Sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo kontrolę. Analogiška nuostata įtvirtinta 1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 52 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pagal šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos pagal kompetenciją turi teisę: 1) įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus; 2) įstatymų nustatyta tvarka skirti įstaigos vadovams ir darbuotojams administracines nuobaudas; 3) reikalauti, kad būtų patikrinta įstaigos sveikatos priežiūros specialistų profesinė kvalifikacija; 4) sustabdyti visų ar dalies paslaugų teikimą; 5) turėti kitas šiame ir kituose įstatymuose nustatytas teises.
Remiantis Valstybinio medicininio audito nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1172 (toliau – ir Nuostatai), 2 punktu nustatyta, jog valstybinis medicininis auditas yra oficiali visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, akredituotų asmens sveikatos priežiūros veiklai (toliau – ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos), teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, tinkamumo (kokybės) bei efektyvumo kontrolė ir ekspertizė.
Valstybinio medicininio audito tikslai apibrėžiami Nuostatų 4 p.: nustatyti asmens sveikatos priežiūros prieinamumo ir tinkamumo (kokybės) plėtojimo kryptis ir būdus; rūpintis, kad mažėtų asmens sveikatos priežiūros specialistų profesinių klaidų; skatinti asmens sveikatos priežiūros specialistus bei kartu su jais dirbančius kitus specialistus kelti kvalifikaciją; didinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumą. Pagal Nuostatų 8 p., Valstybinė medicininio audito inspekcija atlieka valstybinį medicininį auditą.
Valstybinio medicininio audito inspekcijos nuostatuose, kuriais vadovavosi Inspekcija iki reorganizavimo, patvirtintuose sveikatos apsaugos ministro 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. V-941, 9 p. nurodomos tokios inspekcijos funkcijos: kontroliuoja sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę (9.2 p.); pagal kompetenciją kontroliuoja, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros veiklą, reikalavimų (9.4 p.); teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės išvadų bei supažindina pareiškėjus, tikrinamų asmens sveikatos priežiūros įstaigų administraciją bei kitus įgaliotus asmenis su VMAI asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita ir sprendimu (9.13 p.); atlieka VMAI Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimų vykdymo stebėseną bei kontrolę (9.14 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai savo praktikoje laikosi pozicijos, kad konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjams, nėra skundžiami teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartis byloje Nr. A822-1344/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 11 d. nutartimi byloje Nr. AS8-467/2007 nurodė, jog negali būti skundžiami teismui Valstybinio medicininio audito inspekcijos ataskaitos punktai, kuriuose yra išdėstyti faktai ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas gydymo įstaigai duodamų nurodytų teisėtumas ir pagrįstumas, nurodyti punktai nesukuria teisinių pasekmių. Tokio pobūdžio atsakovo surašyti dokumentai tik parodo atsakovo poziciją dėl tikrinto asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vertinimo ir gali turėti tik įrodomąją reikšmę, tačiau patys savaime teisių ar pareigų asmenims nesukelia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis byloje Nr. AS442-461/2010). Administraciniu aktu, kuris gali būti skundžiamas teismui, gali būti pripažįstama tik sprendimo dalis, kurioje yra nustatomi gydymo įstaigai privalomi vykdyti, nurodymai. Analogiškas išvadas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartyje byloje Nr. A2–1217/07. Pagal pobūdį šis dokumentas galėtų būti vienu iš įrodymų, kuriuo, esant pagrindui manyti, jog dėl netinkamų paslaugų suteikimo atsirado neigiamos pasekmės ir yra teisinis pagrindas reikšti atitinkamus turtinius ar neturtinius reikalavimus administracine ar teismine tvarka, pagrindžiamos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis byloje Nr. A7-1140/2003).
Ginčijamu sprendimu pateiktos rekomendacijos VšĮ Šiaulių apskrities ligoninei asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei gerinti, tarp jų nurodyta sudaryti galimybę gydymo įstaigos gydytojams be eilės pasitobulinti vaikų infekcinių ligų diagnostikos ir gydymo kvalifikacijos kėlimo kursuose; sveikatos įstaigos vadovas įspėtas dėl kontrolės metu nustatytų pažeidimų bei jam pavesta įvykdyti privalomus nurodymus, t. y. užtikrinti Sprendime nustatytų pažeistų teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų tinkamą vykdymą, supažindinti atsakingus gydytojus su kontrolės išvadomis bei įpareigoti tinkamai vykdyti pažeistų teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus; įstaigos vadovui pasiūlyta įstaigos viduje organizuoti pacientės atvejo svarstymo klinikinę konferenciją, priimant prevencinius bei korekcinius sprendimus, taip pat įgyvendinti nurodytas rekomendacijas. Sprendime suformuluoti siūlymai yra rekomendacinio pobūdžio bei duoti privalomi nurodymai gydymo įstaigai, pareiškėjų atžvilgiu sprendime nėra suformuluoti nei privalomi nurodymai, nei rekomendacijos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašoma panaikinti sprendimo dalis nėra administracinis sprendimas. Jeigu nurodytų sprendimų pagrindu būtų keliamas individualus darbo ginčas, pareiškėjos turėtų teisę ginti savo teises tokio individualaus darbo ginčo metu, tačiau šiuo metu tokio ginčo nėra, o tokio ginčo išsprendimas negali būti siejamas su nagrinėjama byla.
Administracinės teisės doktrinoje yra išskiriamos dvi viešojo administravimo formos: 1) teisinės viešojo administravimo formos – tai tokie viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) vykdomosios ir tvarkomosios veiklos išorinės išraiškos būdai, kurie tiesiogiai numatyti teisės normų ir sukelia teisines pasekmes fiziniams bei juridiniams asmenims; 2) neteisinės viešojo administravimo formos – tai tokie viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) vykdomosios ir tvarkomosios veiklos išorinės išraiškos būdai, kuriuos taikant nekyla teisinių pasekmių fiziniams ir juridiniams asmenims (Bakaveckas A., Dziegoraitis A. Ir kt. Lietuvos administracinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 2005. P. 478-482.).
Šioje byloje skundžiama sprendimo dalis nesukelia tiesiogiai teisinių pasekmių pareiškėjoms, todėl negali būti apskundimo administraciniam teismui objektu.
Pažymėtina, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl sprendimo nuginčijimo, iš esmės nesutinka su šiame dokumente nurodytų išvadų pagrįstumu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, apibūdinanti administracinį ginčą dėl teisės, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar veikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Tačiau teisminio nagrinėjimo dalyku administracinėje byloje yra sprendimo teisėtumas, t. y. ar sprendimas priimtas nepažeidžiant nustatytos procedūros, ar jos metu buvo imtasi visų priemonių tam, kad būtų nustatytos sprendimo priėmimui būtinos faktinės aplinkybės. Administracinis teismas netikrina sprendimo pagrįstumo ir tikslingumo.
Administracinis teismas atsako į tuos pačius klausimus, į kuriuos turėtų būti atsakyta vertinant, ar dokumentas yra oficialus rašytinis įrodymas. Tik administracinis teismas dėl nepakankamai išsamaus tyrimo gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti papildomą tyrimą. Bet iš esmės padėtis negalėtų būti pakeista, išvados ir vertinimai negali būti teismo panaikinti ar pakeisti.
Dėl nurodytų motyvų, valstybinio medicininio audito išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytina administraciniu sprendimu. Minėti valstybinio medicininio audito išvada ir sprendimas laikytini oficialiu rašytiniu įrodymu – prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos, ir gali būti naudojama nagrinėjant teisme bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms.
Prima facie įrodymai – tai dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų.
Įrodymai prima facie daugeliu atvejų nėra įrodinėjimo priemonė, kurios pagalba šalis galėtų įrodinėti tam tikrų faktų tikrumą ar teisingumą. Pateikiant nurodytus įrodymus, yra galimas faktų nustatymas, kuriuos įrodyti yra sudėtinga, tačiau būtina tam tikros kategorijos bylose. Teismas, remdamasis minėtu įrodymu, gali daryti tikėtiną išvadą dėl tam tikrų faktų buvimo, kurie galėjo įvykti analogiškais atvejais bei šiuo konkrečiu atveju. Prima facie įrodymų pateikimas palengvina šalies, kuriai tenka pareiga įrodyti tam tikras aplinkybes, šios įrodinėjimo pareigos įvykdymą. Iš esmės ši šalis yra atleidžiama nuo sudėtingo šiuo atveju savo reikalavimų įrodinėjimo, nes tikėtiną išvadą dėl jų teisingumo galima daryti esant normaliai tokias atvejais įvykių eigai. Išvada dėl tam tikrų aplinkybių buvimo remiantis didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymų gali būti paneigta, pareigą paneigti šią išvadą privalo priešinga šalis, kuri neigia prima facie įrodymu įrodinėjamų pasekmių buvimą. Prima facie įrodymų pateikimas praktiškai būna reikšmingas būtent bylose dėl žalos, susijusios su teiktų medicininių paslaugų kokybe, atlyginimo. Šiose bylose medicininio audito išvados ir sprendimai, t.y. oficialios teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, tinkamumo (kokybės) bei efektyvumo kontrolės ir ekspertizės išvados yra vertinamos kartu su kitais įrodymais, pvz. kitomis ekspertizės išvadomis ar kitais įrodymais. Nurodytas išvadas patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl žalos, padarytos gydymo įstaigų veiksmais, atlyginimo (2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2005).
Pažymėtina, kad prima facie įrodymai, priklausomai nuo jų pobūdžio, gali būti ginčijami pateikiant kitus įrodymus arba inicijuojant atskirą bylą dėl jų panaikinimo. Atskiros bylos dėl prima facie įrodymų panaikinimo turi būti inicijuojamos, jeigu kitaip negalima pakeisti susiformavusių teisinių santykių, pvz., notaro patvirtintų sandorių, Nekilnojamo turto registro duomenų pakeitimo. Ši išvada darytina pagal materialinės teisės normas, reglamentuojančias atitinkamus materialinius teisinius santykius. Anksčiau nurodyti motyvai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika patvirtina, kad ginčijama medicininio audito sprendimo dalis nesukuria teisinių pasekmių, dėl to negali būti inicijuojama atskira byla dėl jos panaikinimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 straipsnis, 22 straipsnis, 88 straipsnis). Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Ginčijamomis sprendimo išvadomis nėra išsprendžiamas klausimas dėl teisių ar pareigų pareiškėjoms, jame yra konstatuoti faktai be privalomo pobūdžio patvarkymų tiesiogiai nesukūrė pareiškėjoms ar kitiems asmenims teisių ar pareigų, nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius.
Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad skundžiama sprendimo dalis pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teisme yra nagrinėtinos administracinės bylos dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo; teisės aktai turėtų būti suprantami kaip tokie teisės aktai arba veiksmai, kurie sukuria asmenims teisines pasekmes; nesant dokumente viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, šis dokumentas nedaro įtakos asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008).
Galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to, ar skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobūdžio institucijų veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Bylos priskirtinumas administraciniam teismui klausimas sprendžiamas vadovaujantis administracinio sprendimo bei skundžiamų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar atsisakymo atlikti tokius veiksmus priskyrimo nurodytoms kategorijoms pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, Viešojo administravimo įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, atitinkamos srities specialius įstatymus bei juos įgyvendinančius tesiės aktus. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą skundžiama sprendimo dalis nelaikytina individualiu administraciniu aktu.
Konstitucijos 30 straipsnyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui. Pagal Administracinių ginčų komisijos įstatymą administracinių ginčų komisijos ikiteismine tvarka nagrinėja analogiškus ginčus kaip ir administracinis teismas, išskyrus ginčus, nepriskirtinus administracinių teismų kompetencijai bei ginčus, inicijuojamus kreipiantis į teismą, o ne į viešojo administravimo subjektą. VAGK pagal kompetenciją nutraukė bylą kaip nežinybingą komisijai, nes pareiškėjų inicijuotas ginčas nėra ginčas dėl administracinio sprendimo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą, panaikinti VAGK sprendimą ir nenagrinėjęs ginčo iš esmės iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl naikinti skundžiamo sprendimo apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 32 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai konstatuota, kad teismas nagrinėjo bylą dėl VAGK sprendimo teisėtumo. Administracinis teismas nagrinėja bylas ir priima sprendimą dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumo (ABTĮ 3, 89 straipsniai). Teisės aktai nenustato teismui galimybės priimti sprendimą, kuriuo būtų nustatomi įpareigojimai vien ikiteismine tvarka ginčą nagrinėjančiai institucijai, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (pvz. dėl mokestinių ginčų). Teismo, nagrinėjančio skundą dėl ikiteismine tvarka išnagrinėjusios institucijos sprendimo, kompetencija neturėtų būti aiškinama taip siaurai, kad administracinis procesas pernelyg prailgėtų ir kiltų abejonė dėl teisminės gynybos efektyvumo.
Neteisingi yra pareiškėjų motyvai, pasekmės dėl ginčijamo dokumento atsiranda ar gali atsirasti tik po įsiteisėjimo, todėl konstatuoti pasekmių nebuvimą ginčo stadijoje yra neteisinga ir nelogiška. Viešojo administravimo subjektų dokumentai įsigalioja, jeigu jų galiojimo ar vykdymo nesustabdo viešojo administravimo subjektas arba teismas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad skundžiamo dokumento galiojimas buvo sustabdytas. Minėta, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskundimas nesustabdo įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijų, nurodytų šiame įstatyme, nutarimų vykdymo. Pareiškėjų nurodomas motyvas susijęs su skundžiamo dokumento vertinimu kitose institucijose ar kitame teismo procese, nagrinėjamas bylai dokumento įsigaliojimo momentas neturi reikšmės bylos išsprendimui.
Pagal Konstitucijos 33 straipsnį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Minėta, kad pareiškėjų teikiamas skundas nėra administracinės bylos dalyku, nes skundžiamu sprendimu viešojo administravimo subjektas neišsprendė pareiškėjų teisių ir pareigų klausimo. Pagal Konstitucijos 30 straipsnį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjų kreipimasis į administracinį tesimą negali būti siejamas su privačių teisių (kaip pvz., teisių į darbą, asmeninių neturtinių teisių ir kt.) gynimu. Minėta, kad galimas privatus ginčas dėl žalos atlyginimo būtų nagrinėjamas teisme, šio proceso metu būtų įrodinėjamos aplinkybės dėl to, ar pareiškėjos neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Pareiškėjų kreipimasis į administracinį teismą turi būti susijęs su jų nustatytomis ar panaikintomis teisėmis ar pareigomis pagal viešosios teisės normas. Pagal Konstitucijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pareiškėjų kreipimasis į administracinį teismą taip pat negali būti siejamas su galimu baudžiamosios bylos nagrinėjimu, kurioje asmens kaltumo klausimas negalėtų išspręstas kitaip negu įsitesėjusiu teismo nuosprendžiu. Baudžiamajame procese nėra nustatytas galimybė remtis prejudiciniais faktais, bet yra nustatyti įrodymai, be kita ko, ir dokumentai, kuriais remiantis gali būti išnagrinėta byla. Pareiškėjų skundžiama valstybinė medicinos ekspertizės išvada gali būti vertinama baudžiamajame procese kaip vienas iš dokumentų. Dėl nurodytų motyvų, nepagrįsti motyvai dėl pareiškėjos konstitucinės tesiės kreiptis į teismą pažeidimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Pareiškėjų A. T. K. ir V. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.