Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.K. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims - Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl neišmokėtų priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V.K. į teismo į teismo posėdį neatvyko. 2010 m. birželio 4 d. teisme gautas prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant ir neprieštarauja, jog sprendimo vykdymas būtų atidėtas metų laikotarpiui. (b.l. 17). Pareiškėjas tinkamai informuotas apie posėdžio vietą ir laiką (b.l. 18).

Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Šioje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kuri buvo neišmokėta taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, ribojančią priedų ir priemokų sumą (ne daugiau kaip 70 procentų). Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos), kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad V.K. dirbo statutiniu valstybės tarnautoju Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus vyresniuoju specialistu. Atsakovo pateiktomis pažymomis apie priskaičiuotą darbo užmokestį (b.l. 8; 13) nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą iš viso nesumokėta 1 701,18 Lt. Ginčo dėl teismui teikiamų pažymų duomenų teisingumo ar darbo laiko apskaitos nėra, todėl teismas šių pažymų duomenimis vadovaujasi nekvestionuodamas jų turinio.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos ir nurodytas priedų ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymu (įstatymo redakcija 2007 m. birželio 7 d. Nr. X-1175, 2007-06-07 Žin., 2007, Nr. 69-2723) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismo nutarime konstatuota, kad negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, ir konstitucinį teisinės valstybės principą Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą.

Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1735/2010). Pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą, nėra nustatyta. LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartimi konstatavo, jog ta aplinkybė, kad mokant pareigūnui darbo užmokestį, Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodyta apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neužkerta kelio pareigūnui reikalauti, kad už atliktą darbą jam būtų teisingai atlyginta.

Vadovaujantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktos pažymos apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį, matyti, kad buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.

Dėl senaties termino taikymo

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareikštas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.

Iš pateiktų pažymų apie darbo užmokestį matyti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos nesumokėjus jam priklausančių priedų ir priemokų, taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribojimą – nuo 2007 m. balandžio mėn. Teismui reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. teisme pareikštas 2010 m. balandžio 29 d., todėl laikytina, kad nepraleistas kreipimosi į teismą senaties terminas. Vadovaujantis išdėstytu ir pateiktomis pažymomis apie darbo užmokestį V.K. už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. priskaityta priedų ir priemokų suma – 1 701,18 Lt, kuri taikant ribojusias priedų ir priemokų mokėjimą nuostatas nebuvo išmokėta ir nėra duomenų, kad buvo kitaip kompensuota už atliktą darbą, todėl ši suma priteistina.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr.8, p. 316-329).

Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovas įpareigojamas pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui, pareiškėjas 2010 m. birželio 4 d. prašyme nurodo, jog neprieštarauja dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį tenkintinas visiškai, priteisiant 1 701,18 Lt

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

pareiškėjo V.K. prašymą tenkinti.

Pareiškėjui V.K. priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1 701,18 (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuonis litus ir aštuoniolika centų) už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.