Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Ritos Ušinskienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2016 m. spalio 10 d. fizinio skausmo sukėlimo šeimos narei G. G.), ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti, iki įsiteisės teismo nuosprendis.

M. D. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2015 m. fizinio skausmo sukėlimo mažametei G. G.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. D. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo G. G. laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo iki 2017 m. sausio 8 d.), vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. G. dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio 10 d., apie 15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), televizoriaus laidu vieną kartą sudavė į dešinę ranką savo sugyventinės A. G. dukrai G. G., taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

M. D. šioje baudžiamojoje byloje buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį tuo, jog sukėlė fizinį skausmą mažametei, t. y. jis 2015 m., ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ar (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tikslus adresas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, du kartus delnu sudavė į savo sugyventinės A. G. mažametės dukros G. G. galvą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Be to, M. D. šioje baudžiamojoje byloje buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tuo, jog laikotarpiu nuo 2016 rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio 8 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), reguliariai kas dvi savaites suduodamas po vieną kartą smūgius mediniu šaukštu į abi rankas, smurtaudavo prieš savo sugyventinės A. G. dukrą G. G., taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

A. G. šioje baudžiamojoje byloje buvo išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį tuo, jog piktnaudžiavo motinos teisėmis psichiškai gniuždydama savo vaiką, t. y. ji laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015 m. balandžio mėn. bute (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)), tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, nuo 2015 m. balandžio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, o nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. sausio 8 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, psichiškai gniuždydama savo vaiką mažametę dukrą G. G. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), t. y. pastarajai netinkamai, ne taip, kaip to reikalauja ji ir jos sugyventinis M. D., sutvarkius namus ar netinkamai prižiūrint brolį M., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir seserį E. (toliau – E.), gim. (duomenys neskelbtini) m., kurie namuose triukšmaudavo, nepagrįstai priekaištavo G. G., jog ji nemoka prižiūrėti namų, jos (A. G.) neklauso, sužinojusi, kad M. D. fiziškai smurtauja prieš jos dukrą, ji (A. G.) išreikšdavo pritarimą tokiems jo veiksmams, sakydama, kad jis gerai padarė, taip pat dukrą žemindavo, neleisdama jos vadinti mama, ir liepdavo į ją kreiptis ponia. Be to, nuo 2010 m. ne mažiau kaip 3–4 kartus per savaitę vakarais liepdavo savo mažametei dukrai G. G. daryti kojų masažą jos (A. G.) sugyventiniui M. D. ir nuo 2012 m. iki 2014 m., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, tamsiu paros metu Londone ne mažiau kaip du kartus liepė sėsti į nenustatytos markės automobilį, nesakydama nukentėjusiajai, kur važiuos, nuveždavo ją į mišką, liepdavo lipti iš automobilio ir priekaištaudama, kad G. G. jos neklauso ir nebemoka tvarkyti namų, grasindavo palikti ją vieną miške. Tokiu būdu A. G., sistemingai piktnaudžiaudama motinos teisėmis, psichiškai gniuždė savo dukrą G. G.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis). Prokurorės apeliaciniame skunde yra ginčijamas išteisintosios A. G. nekaltumas, t. y. teigiama, kad ji nepagrįstai buvo išteisinta pagal BK 163 straipsnį, taip pat ginčijamas nuteistojo M. D. išteisinimas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos, padarytos laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo iki 2017 m. sausio. Apeliaciniame skunde teigiama, kad asmenys buvo nepagrįstai išteisinti, nes, įvertinus faktines aplinkybes, jų veikmuose turėjo būti konstatuotos nusikalstamų veikų sudėtys. Apygardos teismas, įvertinęs visus apeliacinio skundo argumentus, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamu nuosprendžiu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Anglijoje skirtingais laikotarpiais lankėsi teisme kaip liudytojai apklausti A. Z., S. G. ir M. A., tačiau kad M. D. būtų vartojęs prieš G. G. fizinį ar psichologinį smurtą nė vienas nepastebėjo, nors minėti liudytojai viešėdavo Anglijoje A. G. šeimoje kurį laiką. Liudytojas A. Z. teisme nurodė, kad viešėjo pas A. G. Anglijoje 2010 metais, buvo apie 10 dienų, patvirtino, jog gyvenimo sąlygos Anglijoje buvo geros, tik užkliuvo tai, kad prieš išvažiuodamas iš Londono matė, kad tėvai pasiklausė G. G., ar ji nenori tėčiui masažo padaryti. G. G. prisispaudė prie jo, suprato, jog tai G. G. nemalonu. G. G. tuo metu buvo 8 metai, tačiau smurto prieš G. G. nematė (t. 2, b. l. 8–10). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog vien paprašymas padaryti masažą patėviui, jei vaikui tai ir buvo nemalonu, savaime neįrodo ir nepatvirtina, kad prieš nukentėjusiąją G. G. buvo vartotas fizinis smurtas. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai M. A., S. G., A. Z. tvirtino, kad M. D. smurtaujančio prieš G. G. patys nematė. Liudytoja S. G., pasakodama ir apie 2016 m. spalio 10 d. įvykį, nurodė, kad kai G. G. jai papasakojo apie tai, kad M. D. trenkė jai laidu per ranką, tai buvo staigmena, nes M. D. niekada nebuvo mačiusi agresyvaus (t. 2, b. l. 40–41).

Iš teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad civilinėje byloje Nr. N2-1176-796/2010 priimtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimas, kuriuo G. G. gyvenamoji vieta nustatyta su motina – A. G., A. G. nustatytas neterminuotas motinos valdžios apribojimas panaikintas, taip pat panaikinta G. G. paskirta nuolatinė globa (rūpyba). Apygardos teismo vertinimu, itin reikšminga aplinkybė, taip pat kelianti abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų tikslumo ir teisingumo ir suteikianti pagrindą šiuos parodymus vertinti kritiškai, kad nagrinėjant minėtą civilinę bylą teisme apklausta G. G. globėja ir močiutė L. Z. nurodė, jog mergaitės charakteris yra sudėtingas, todėl mamos taikytos auklėjimo priemonės yra teisingos, G. G. suprasdama, kad tiek seneliai, tiek mama labai ją myli, manipuliavo jais. Išteisintoji A. G. teisme teigė, kad po to, kai teismo sprendimu dukra liko gyventi su ja, dukters G. G. elgesys pasikeitė, ji tapo nesukalbama, meluodavo (t. 2, b. l. 10–11). Taigi neatmestina galimybė, kad atitinkamomis manipuliacijomis, nepagrįstais kaltinimais G. G. tiesiog siekė atkreipti į save dėmesį, kadangi jai buvo sudėtinga prisitaikyti prie pasikeitusios gyvenimo situacijos.

Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nukentėjusiosios G. G. duoti parodymai apie M. D. pareikštuose kaltinimuose nurodytas aplinkybes kelia abejonių. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios nurodomą smurto ilgalaikiškumą, intensyvumą, pobūdį, suduotų smūgių skaičių, įvertinus tai, kad galbūt buvo smurtaujama prieš tuo metu mažametę, vėliau nepilnametę mergaitę, teisinga yra apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiajai būtų atsiradę sunkesnių pasekmių nei tik fizinis skausmas, ir apie šias aplinkybes ji daug anksčiau būtų nurodžiusi artimiesiems Lietuvoje. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, kad, vadovaujantis vien nukentėjusiosios parodymais, kurie kelia daug abejonių, nėra galimybės nustatyti konkrečias M. D. pareikštame kaltinime nurodytas įvykių aplinkybes. Jokių kitų patikimų įrodymų, pagrindžiančių kaltę dėl M. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametei G. G. 2015 m.) ir BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo G. G. laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo iki 2017 m. sausio 8 d.), padarymo, byloje nėra.

Dėl A. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 163 straipsnį

Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.

Tėvai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Sprendžiant, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką, į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan.

Kaltinimas A. G. iš esmės yra grindžiamas nukentėjusiosios G. G. parodymais, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu – 2017 m. vasario 13 d. apklausta tyrėjos ir 2017 m. balandžio 26 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Kaltinime nurodoma, kad A. G. piktnaudžiavimas motinos teisėmis ir pareigomis pasireiškė laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2017 m. sausio 8 d. psichiškai gniuždant G. G. tokiais veiksmais: 1) G. G. netinkamai sutvarkius namus ar netinkamai prižiūrint brolį ir seserį, kurie namuose triukšmavo, nepagrįstai priekaištavo G. G., jog ji nemoka prižiūrėti namų, A. G. neklauso; 2) sužinojusi, kad M. D. fiziškai smurtauja prieš jos dukrą, A. G. išreikšdavo pritarimą tokiems jo veiksmams, sakydama, kad jis gerai padarė; 3) žemindavo neleisdama jos vadinti mama ir liepdavo į ją kreiptis ponia; 4) nuo 2010 m. ne mažiau 3–4 kartus per savaitę vakarais liepdavo savo mažametei dukrai G. G. daryti kojų masažą A. G. sugyventiniui M. D.; 5) nuo 2012 m. iki 2014 m., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, tamsiu paros metu Londone ne mažiau kaip du kartus liepė sėsti į nenustatytos markės automobilį, nesakydama nukentėjusiajai, kur važiuos, nuveždavo ją į mišką, liepdavo lipti iš automobilio bei priekaištaudama, kad G. G. jos neklauso ir nebemoka tvarkyti namų, grasindavo palikti ją vieną miške.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiosios G. G. ryšys su mama A. G. vaikystėje buvo nutrūkęs, iš liudytojų A. Z., S. G., M. A. parodymų matyti, kad G. G. vaikystę praleido senelių šeimoje ir tik jai sulaukus šešerių metų A. G., įsitvirtinusi Anglijoje, ten sukūrusi faktinę šeimą, grįžo pasiimti dukters ir išsivežė ją į Angliją.

Visi teisme apklausti liudytojai vieningai tvirtina, kad G. G., augdama senelių šeimoje, labai prisirišo prie senelių, grįždavo atostogauti į Lietuvą, palaikydavo su jais ryšį, buvo mylima ir lepinama. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai A. Z., S. G. ir M. A. neigė, kad tiesiogiai matė ar girdėjo aplinkybes, nurodytas A. G. pareikštame kaltinime. Tik liudytojas A. Z. nurodė, jog jam viešint Anglijoje jam nepatiko A. G. elgesys, kai G. G. suskaudo dantį, o A. G. pasakė, kad dantų gydymas brangiai kainuoja, be to, matė, kaip A. G. paklausė G. G., ar ši nenori tėčiui masažo padaryti, be to, tvirtino, kad G. G. reikėjo prižiūrėti mažesnius vaikus ir tvarkyti namus, nes tėvai dirbo, o ji nėjo į mokyklą, apie tai, kad ją vežė į mišką, mergaitė jam papasakojusi tik po to, kai pradėjo gyventi pas jį (t. 2, b. l. 8–10).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji G. G. tiek gyvendama Anglijoje, tiek Lietuvoje motinos A. G. buvo aprūpinta, tvarkinga, lankė mokyklą, važiuodavo atostogauti pas senelius į Lietuvą. Nors objektyvių duomenų apie netinkamą nukentėjusiosios G. G. elgesį išteisintosios A. G. šeimoje byloje nėra, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pati nukentėjusioji G. G. savo 2017 m. vasario 1 d. prašyme Vaiko teisių apsaugos skyriui neneigė, jog yra mamai melavusi ir žino, kad mamai skaudėjo, be to, apklausų metų patvirtino, kad mamos ir patėvio drausminama (žodžiu ar fizinėmis bausmėmis) buvo tada, kai neklausydavo, nesudrausmindavo išdykaujančių brolio ir sesers, netinkamai sutvarkydavo namus. Nukentėjusioji G. G. bausme savo pirmoje apklausoje vadina ir tai, kad jai reikėdavo tvarkyti namus. Išteisintoji A. G. nurodė, kad kai grįždavo į Angliją iš Lietuvos, G. G. būdavo pasikeitusi. Jos santykiai su dukra G. G. po to, kai teismo sprendimu G. G. liko su ja Anglijoje, pasikeitė, dukra jai meluodavo, mokykloje buvo nurodžiusi, kad jos mama mirė, buvo socialinių darbuotojų ir psichologų apklausta, tačiau jokių pažeidimų jų šeimoje nenustatyta. Pagal psichologų rekomendacijas ji stengėsi kuo daugiau laiko praleisti su dukra, G. G. bandė auklėti daug žmonių – ji, jos mama, sesuo, A. Z., sutinka, kad ji galėjo padaryti klaidų auklėdama dukrą (t. 2, b. l. 10–11). Be to, iš Klaipėdos „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos rašto matyti, jog G. G. mokyklą lankė neatsakingai, buvo nustatyta ir pačios mokinės piktnaudžiavimo atvejų, o mokykloje įvykusio susitikimo su G. G. motina metu A. G. guodėsi, kad turi bendravimo su dukra sunkumų, kad dukra vengia padėti ir bėga pas senelį, kuris ją lepina (t. 1, b. l. 12). Apie konfliktiškus dukters ir motinos santykius teisme nurodė ir liudytojai A. Z., M. A., S. G. Taigi apeliaciniame skunde nurodyto argumento dėl mamos ir dukters susitikimo mokykloje, kad mama nepakankamai domisi dukters mokymosi pasiekimais, jog būtent dėl mamos kaltės G. G. praleidžia pamokas, negalima vertinti vienareikšmiškai. Akivaizdu, jog pati nukentėjusioji piktnaudžiauja savo teisėmis, nesistengia būti pavyzdinga mokinė ir visą kaltę siekia perkelti mamai, nes tarp jų yra susiklostę konfliktiški santykiai. Be to, papildomai būtina pažymėti, jog didžioji dalis pamokų buvo praleista dėl pateisinamų priežasčių.

Apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nors tvarkyti namus ir prižiūrėti mažesnius brolius ar seseris savaime nėra nepilnamečio vaiko pareiga, tačiau atsižvelgiant į tai, jog išteisintosios A. G. šeimoje augo už G. G. jaunesni brolis ir sesuo, o motina Anglijoje daug dirbo, esama pagrindo teigti, kad motinos prašymas padėti prižiūrėti mažesnį brolį ir seserį, juos sudrausminti ar padėti sutvarkyti namus savaime negali būti vertinamas kaip sunkus, žeminantis ar nepakeliamas darbas nepilnametei. A. Z. parodymai, kad jį nustebinusi situacija, kai prieš grįžtant mamai G. G. puolė tvarkytis žaislų, savaime neįrodo, jog išteisintoji piktnaudžiavo tėvų teisėmis. Tokia situacija griečiau atspindi, kad nepilnametė suvokė turinti namie tam tikrų pareigų, pavyzdžiui, susitvarkyti žaislus, prieš grįžtant mamai supratusi, ko nepadarė, puolė tvarkytis. Šios aplinkybės taip pat atksleidžia, kad mama ir patėvis savo auklėjimo metodais siekė vaikams įdiegti atsakomybės jausmą, kad jie jaustųsi atsakingi dėl tam tikrų užduočių atlikimo ir suvoktų, jog turi ne vien teises, t. y. buvo stengiamasi stiprinti vaikų socialinius įgūdžius, ruošti juos ateičiai, savarankiškam gyvenimui.

Dėl A. G. pareikštame kaltinime nurodytos aplinkybės, jog ji sužinojusi, kad M. D. fiziškai smurtauja prieš jos dukrą, išreikšdavo pritarimą tokiems jo veiksmams, sakydama, kad jis gerai padarė, teismas pažymi, jog M. D. pripažintas kaltu dėl to, kad 2016 m. spalio 10 d. televizoriaus laidu suduodamas per ranką sukėlė fizinį skausmą G. G. Byloje nustatyta, kad A. G. tuo laikotarpiu buvo išvykusi į Angliją, pati A. G. neigė ką nors žinojusi apie M. D. smurtavimą prieš jos dukrą G. G. Patikimų įrodymų, jog M. D. reguliariai smurtavo prieš G. G. ir kitais jam pareikštame kaltinime nurodytais atvejais, byloje nėra, M. D. dėl minėtų kaltinimų išteisintas, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog A. G. žinojo, jog M. D. fiziškai smurtauja prieš jos dukrą, ir pritardavo tokiems jo veiksmams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad iš nukentėjusiosios G. G. parodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog nukentėjusiosios apklausų metu paminėtas motinos A. G. elgesys, kai ji liepė į ją kreiptis ponia, buvo sistemingas ir psichiškai gniuždantis, nes pati nukentėjusioji pirmoje apklausoje minėjo, jog kai kartą ji pamiršo sutvarkyti namus, mama pasakė, kad jos nebemyli ir liepė į ją kreiptis ponia (t. 1, b. l. 20), o apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad kai mama buvo vieną kartą supykusi, ji sakė: „tu ne mano vaikas, daugiau, nevadink manęs mama“, bet ji vis tiek ją vadindavo mama, nors mama sakydavo nevadink manęs mama, vadink – ponia (t. 1, b. l. 45). Byloje nėra jokių patikimų duomenų, patvirtinančių ir tai, jog A. G. liepdavo G. G. daryti M. D. kojų masažą. Iš liudytojo A. Z. parodymų matyti, jog jam viešint Anglijoje, A. G. G. G. paklausė, ar ji nenorinti tėčiui padaryti masažo, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ši aplinkybė nepatvirtina, jog motina dukrai prievarta liepdavo daryti kojų masažą patėviui. Pati nukentėjusioji G. G. tik apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu užsiminė, jog jai reikėdavo daryti patėviui kojų masažą, patėvis jai sakydavo, ką daryti (t. 1, b. l. 43–48), tačiau apie tai, kad kojų masažą patėviui jai liepdavo daryti išteisintoji A. G., nukentėjusioji G. G. neminėjo. Nukentėjusioji G. G., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad kai buvo susipykusi su mama, mama liepė sėstis į mašiną ir nuvežė į mišką, kur pasakė, kad dėl to, jog ši jos neklausanti, paliks ją miške, taip buvo ne vieną kartą (t. 1, b. l. 43–48), tačiau savo prašyme Vaiko teisių apsaugos skyriui ir apklausos pas tyrėją metu nurodė, jog mama į mišką ją supykusi vežė vieną kartą (t. 1, b. l. 9–11, 18–20). Taigi vėl matyti, kad nukentėjusiosios parodymai kinta, ir remtis vien jais konstatuojant išteisintosios A. G. kaltę negalima.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino konfliktiškus dukters ir motinos santykius, kurių neneigė liudytojai ir pati išteisintoji A. G. Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiosios G. G. parodymai dėl A. G. pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių nebuvo visiškai nuoseklūs, šių parodymų nepatvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Taigi apygardos teismas daro išvadą, jog byloje nenustatyta, kad A. G., veikdama tiesiogine tyčia, sąmoningai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, sistemingai psichiškai gniuždydama dukrą G. G.

Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, o ne spėjimais, prielaidomis, nuosprendyje negali būti jokių abejonių dėl asmens kaltumo, prielaidos vertinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes, BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka ištyrė ir įvertino pateiktus byloje įrodymus, nė vienos rūšies įrodymams nebuvo teikiama pirmenybė, jie visi buvo įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kartu su kitais, nustatyti esamų duomenų tarpusavio prieštaravimai bei atitikimai. Taigi apygardos teismas konstatuoja, kad A. G. pagal BK 163 straipsnį, taip pat M. D. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos, padarytos laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo iki 2017 m. sausio, išteisinti pagrįstai.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas nutaria palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį nepakeistą, nėra pagrindo pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su bausmėmis, siūlomomis skirti A. G. ir M. D. Taigi, atsižvelgdama į visa tai, kas aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Ritos Ušinskienės apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Ritos Ušinskienės apeliacinį skundą.