Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-12-10 · Civilinė byla Nr. 2A-1029-569/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-10
Bylos Nr.
2A-1029-569/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Kursevičius, Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Atsakovas
A. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1029-569/2015
Teismo procesinisNr. 2-12-3-01008-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.3.6.;2.5.1.4.;2.5.1.5.; (S) 2.5.8.1.;2.5.8.3.;2.5.8.10.;2.5.29.;2.5.29.3.;3.3.1.21
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015m. gruodžio 10d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“apeliacinį skundądėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 31 733,66 Lt skolą, t.y. negrąžintą vartojimo kredito dalį; 17 714,03 Lt mokėjimo palūkanas, kurias sudaro 2 773,82 Lt palūkanos, priskaičiuotos pradinio kreditoriaus iki duomenų fiksavimo prieš reikalavimo perleidimą ieškovei, ir 14 940,21 Lt palūkanos, kurias ieškovė priskaičiavo per 1712 dienų nuo duomenų fiksavimo 2009-11-06 iki ieškinio pareiškimo 2014-07-15; 6 696,10 Lt delspinigius, kuriuos sudaro 984,04 Lt delspinigiai, priskaičiuoti pradinio kreditoriaus iki duomenų fiksavimo 2009-11-06 prieš reikalavimo perleidimą ieškovei, ir 5 712,06 Lt delspinigiai, kuriuos ieškovė priskaičiavo per 180 dienų nuo 2014-01-17 iki 2014-07-15; bei 9,9% metines palūkanas už 31 733,66 Lt skolą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal pradinio kreditoriaus AB SEB bankas ir atsakovo 2007-07-05 sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. 1150718050911-14; 495,68 Lt nuostolius, ieškovės patirtus kaip ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5% metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 1 699,00 Lt žyminį mokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas A. K. teismo posėdyje nurodė, kad pripažįsta 31 733,66 Lt skolą. Prašė, kad ieškovės reikalaujami delspinigiai ir palūkanos būtų sumažinti. Nurodė, kad iškėlus bylą teisme jis sumokėjo ieškovei 1484,70 Lt ir 435,00 Eur įmokas, kaip buvo numatyta jų taikos sutartyje.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Akmenės rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 3d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo A. K. 8 325,70 Eur negrąžintą kredito likutį, 803,35 Eur mokėjimo palūkanų skolą, 969,66 Eur netiesioginius nuostolius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 10113,07 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-08-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 303,36 Eur žyminio mokesčio ieškovei UAB „Gelvora“; priteisė iš atsakovo A. K. 7,29 Eur pašto išlaidų valstybei; priteisė iš ieškovės UAB „Gelvora“ 4,54 Eur pašto išlaidų valstybei; netenkino ieškinio dalies dėl likusių delspinigių, kompensacinių palūkanų ir netiesioginių nuostolių priteisimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, tuo ne tik pažeidė Sutarties 2, 3.3, 3.4, 5.1 ir 5.2 punktų nuostatas, nesumokėdamas nustatytų kredito grąžinimo įmokų ir priskaičiuotų palūkanų, bet ir nevykdė reikalavimo, pateikto pagal Sutarties 5.7 punktą, o taip pat neįvykdė savo piniginės prievolės reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui. Kadangi atsakovas bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovei 430,00 Eur ir 435,00 Eur, teismas iš negrąžinto kredito likučio išskaičiavo atsakovo sumokėtą 865,00 Eur sumą. Teismas vertino, kad ieškovė reikalauja 36,5 proc. metinių delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną, kurie yra per dideli, todėl sprendė, kad ieškovės interesai bus apginti, o atsakovo padėtis nebus pernelyg pabloginta, priteisus ieškovei dvigubai mažesnę delspinigių sumą už jos reikalaujamą. Teismas ieškovės reikalaujamas jau po Sutarties nutraukimo jo paties priskaičiuotas 14 940,21 Lt palūkanas kvalifikavo kaip kompensacines palūkanas. Teismas vertino, kadangi pradinio kreditoriaus parengtoje vartojimo Sutartyje, prie kurios prisijungė atsakovas, aiškiai susitarta tik dėl mokėjimo (pelno) palūkanų taikymo ir nėra aiškiai išreikšto susitarimo dėl kompensacinių palūkanų taikymo atsakovui pažeidus Sutartį, todėl nagrinėjamu atveju gali būti taikomos tik CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio įstatyminės kompensacinės palūkanos. Vien dėl šios aplinkybės ieškovės priskaičiuotas 14 940,21 Lt kompensacinės palūkanas teismas mažino 1,98 karto, atsižvelgiant į sutartinių ir įstatyminių palūkanų santykį. Teismas sprendė, kad pati ieškovė nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Teismas įvertinęs, kad ieškovė yra profesionalas, sprendė, jog jai kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos, palūkanų, delspinigių priteisimo iš atsakovo visiškai pakako vienerių metų po reikalavimo perėmimo. Teismo vertinimu, kadangi ieškovė, nesant tam jokių priežasčių, delsė ilgiau nei puspenkto karto, tai atitinkamai dar tiek pat kartų mažino iš atsakovo priteistiną kompensacinių palūkanų sumą. Teismas ieškovei priklausančias 1 608,20 Lt kompensacines palūkanas vertino kaip mažesniąją sumą, todėl jas įskaitė į didesniąją – 3 348,05 Lt delspinigių sumą ir atskirai jų nepriteisė. Dėl netiesioginių nuostolių priteisimo teismas sprendė, kad jokie įrodymai, jog ieškovės nurodytos išlaidos buvo faktiškai patirtos, teismui nepateikti, todėl ieškovei priteisė dešimteriopai mažesnę netiesioginių nuostolių sumą –14,36 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2015m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti 4326,99 Eur palūkanas ir sutartines 9,9 proc. dydžio palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo panaikinti, ir papildomai iš atsakovo priteisti 4326,99 Eur palūkanas ir 9,9 proc. dydžio palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos iki visiško sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

Teismas netinkamai aiškino sutarties nutraukimo pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kad dėl sutarties nutraukimo neišnyksta atsakovo pareiga grąžinti gautą kreditą, pagal savo esmę ir po sutarties nutraukimo lieka galioti sutarties bendrosios dalies 2 punktas. Vadovaujantis CK 6.221 straipsnio 3 dalimi, kredito sutarties nutraukimas neturi įtakos palūkanų už naudojimąsi pinigais paskirties pasikeitimui, t.y. nutraukus sutartį, palūkanos už naudojimąsi pinigais nevirto kompensacinėmis palūkanomis, nes minėti sutarties punktai liko galioti ir po sutarties nutraukimo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad po sutarties nutraukimo sutarties palūkanos turi būti kvalifikuojamos kaip kompensacinės.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nesiėmė priemonių išieškoti skolą ir tai vertino priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Ieškovė kartu su ieškiniu yra pateikusi ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinę, kurioje yra nurodyti ieškovės atlikti skolos išieškojimo veiksmai.

Atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti 4326,99 Eur palūkanas ir sutartines 9,9 proc. dydžio palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinis kreditorius AB SEB bankas 2007-07-05 suteikė atsakovui 40 000,00 Lt vartojimo kreditą 60 mėnesių laikotarpiui už 9,9 proc. metines palūkanas, o atsakovas įsipareigojo kreditą kartu su palūkanomis grąžinti iki 2012-07-04, kiekvieno mėnesio penktą dieną sumokėdamas nustatyto dydžio įmoką. Atsakovas 2009-04-14 buvo įsiskolinęs pradiniam kreditoriui AB SEB bankui 3 555,71 Lt pagal grafiką negrąžintos kredito dalies ir 2313,96 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų bei delspinigių. 2009-11-09 pradinis kreditorius reikalavimo teisę į 35 491,52 Lt skolą, kurią 2009-11-06 sudarė 31,733,66 Lt kredito likutis ir 2 773,82 Lt palūkanų skola, ir 984,04 Lt delspinigiai, atlygintinai perleido ieškovei – UAB „Gelvora“. Ieškovė nuo 2009-11-06 iki ieškinio pareiškimo – 2014-07-15 - priskaičiavo 14 940,21 Lt palūkanas už pagrindinę 31 733,66 Lt skolą pagal Sutarties 2.4 punktą ir nuo 2014-01-17 iki 2014-07-15 priskaičiavo 5 712,06 Lt delspinigius už pagrindinę 31 733,66 Lt skolą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma - palūkanas. Be to, skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas (kompensuojamąsias palūkanas) nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.

Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Sutiktina su apeliantės argumentais, kad kredito sutarties nutraukimas neturi įtakos palūkanų už naudojimąsi pinigais paskirties pasikeitimui.Sprendžiant dėl paskolos gavėjo pareigos mokėti paskolos davėjui palūkanas už naudojimąsi paskolos suma pagal sudarytą sutartį yra svarbu atsižvelgti į CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarčių sudarymo laisvė gali būti vertinama kaip konstitucinio lygmens garantija (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Taigi, sutarties šalių ginčo dėl sudarytos sutarties įsipareigojimų vykdymo atveju yra svarbu vadovautis šalių sutartomis sąlygomis ir įsipareigojimais, įtvirtintais sutartyje, ir nuo jų nukrypti tik esant atitinkamiems nurodytiems atvejams, taikant ne sutarties, bet įstatymo nuostatas. Pagal CK 6.221 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimo teisinius padarinius, 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Atsižvelgdama į nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo išaiškinimus teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje.

Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies 2.4 punkto matyti, kad nustatyta 9,9 procentų dydžio palūkanų norma, vadinasi, šalys sutartyje nustatė pelno palūkanų dydį. Sutiktina su apeliante, kad šalys susitarė dėl palūkanų už naudojimąsi pinigais mokėjimo iki visiško skolos grąžinimo. Kaip jau minėta, kredito sutarties nutraukimas neturi įtakos palūkanų už naudojimąsi pinigais paskirties pasikeitimui, t.y. nutraukus sutartį palūkanos už naudojimąsi pinigais nevirto kompensacinėmis palūkanomis, nes minėti Sutarties punktai liko galioti ir po minėtos sutarties nutraukimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad dėl sutarties nutraukimo neišnyksta atsakovo pareiga grąžinti gautą kreditą, pagal savo esmę ir po sutarties nutraukimo lieka galioti ginčo sutarties bendrosios dalies 2 p. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad po sutarties nutraukimo sutarties palūkanos turi būti kvalifikuojamos kaip kompensacinės.

Pagal šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies 2.4 p. bendrosios dalies 5.1 p. ir CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.221 straipsnio 3 dalies, 6.872 straipsnio 1 dalies, 6.874 straipsnio 1 dalies nuostatas paskolos gavėjas atsakovas A. K. turi pareigą mokėti paskolos davėjui – apeliantei - palūkanas kaip atlyginimą už naudojimąsi suteiktos paskolos suma, paskolos gavėjui nevykdant įsipareigojimų grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas sutartyje nustatytu terminu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks šalių susitarimas neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).

Sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais tiesiogiai remtis negalima, tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties matyti, kad nustatytas palūkanų dydis yra daug mažesnis už nustatytąjį įstatyme.

Atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką, suteikto kredito dydį – 40 000 Lt (11 584,80Eur), įvertinus tai, jog atsakovas prisiimtų prievolių nevykdo itin ilgą laikotarpį, faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojų interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, todėl nėra pagrindo jas mažinti.

Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinų palūkanų dydį, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas ir ieškovei iš atsakovo priteista 803,35Eur suma didintina iki 5 130,34 Eur sutartinių palūkanų.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos skolos sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidarančius kreditoriaus nuostolius, skolininkui naudojantis kreditoriui mokėtinomis lėšomis. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008). Aplinkybė, kad bus išieškomos tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju jis gali patirti papildomų turtinių praradimų. Atsakovas laiku negrąžino suteikto kredito, todėl privalo mokėti kredito sutartyje nustatyto dydžio palūkanas iki visos kredito sumos grąžinimo dienos. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti 9,9 procentų sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško įvykdymo yra tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantė apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Pagal CPK 93 str. 5 d. apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Už ieškinį mokėtas 492,06 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, jog pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies, patenkinti 88 procentai ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistinas 433,01 Eur žyminis mokestis.

Taip pat, pirmosios instancijos teisme patirta 11,83 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą, todėl iš ieškovės UAB „Gelvora“ priteistina 1,42 Eur pašto išlaidų valstybei, o iš atsakovo A. K. – 10,41 Eur pašto išlaidų valstybei (CPK 88 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas tenkintas, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 97,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2015m. liepos 3 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Padidinti iš atsakovo A. K. ieškovei UAB „Gelvora“ priteistas 803,35 Eur sutartines palūkanas iki 5 130,34 Eur (penkių tūkstančių šimto trisdešimties eurų 34 centų) sutartinių palūkanų sumos, priteistą 303,36 Eur žyminį mokestį iki 433,01 Eur (keturių šimtų trisdešimt trijų eurų 1 cento) sumos.

Priteisti iš atsakovo A. K. ieškovei UAB „Gelvora“ 9,9 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos nuo bylos iškėlimo teisme (2014-08-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo A. K.,41 Eur (dešimt eurų 41 centą) pašto išlaidų valstybei.

Priteisti iš ieškovės UAB „Gelvora“ 1,42 Eur(vieną eurą 42 centų) pašto išlaidų valstybei.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo A. K. 97,00 Eur (devyniasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

TeisėjaiVytautas KursevičiusLina MuchtarovienėBirutė Simonaitienė