- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- 1A-60-309/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-2-00376-2015-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Vidmantas Mylė
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Kaltinamasis
- A. Ž.
- Civilinis ieškovas
- V. P.
- Advokatai
- Vidmantas Skaburskas
- Kategorijos
- 1.1.7.3.1Bauda (BK 47 str. 4 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 236 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. P. civilinis ieškinys dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, o būtent: 2014 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių apygardos prokuratūrai, esančiai Dvaro g. 90, Šiauliai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikė 2014 m. rugpjūčio 23 d. prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės ir piktnaudžiavimo. Prašyme melagingai nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai V. P. ir D., kurio vardo nežino, panaudojo prieš jį fizinę jėgą, pristatė jį į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato patalpas, iš ten jis buvo išvežtas į gydymo įstaigą, ten jam buvo nustatyti sužalojimai. Dėl patirtų sužalojimų A. Ž. prarado darbingumą, po pristatymo į policijos įstaigą pasigedo 400 Lt. Tokiu būdu A. Ž. melagingai įskundė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorams, turintiems teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltus asmenis – V. P. ir O. D., kaip padariusius nusikalstamą veiką, dėl to ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas šių asmenų baudžiamasis persekiojimas, t. y. buvo kaltintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir priimti A. Ž. apkaltinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas išsamiai ir visapusiškai neišnagrinėjus bylos aplinkybių, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, sudarantis sąlygas baudžiamosios teisės draudžiamas veikas padariusiam asmeniui nepagrįstai išvengti baudžiamosios atsakomybės, ignoruojantis nukentėjusiojo teisėtus interesus, teismo išvados nėra objektyvios ir nešališkos. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, neanalizavo bylos duomenų, neišdėstė konkrečių motyvų, pagrindžiančių teismo išvadas, ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą, pagrįstą, teisingą baigiamąjį procesinį dokumentą.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, A. Ž., teikdamas prokuratūrai 2014 m. rugpjūčio 23 d. dienos prašymą, taip pat apklausiant jį byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kaip liudytoją, po įspėjimo, kad gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tyčia byloje davė parodymus, kad jis buvo sumuštas pareigūnų ir neteisėtai sulaikytas. A. Ž. nurodė, kad jį sumušė pareigūnai V. P. ir D. A. Ž., žinodamas, kad dėl tų pačių aplinkybių jis (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo administracinės teisenos byloje buvo pripažintas kaltu ir nubaustas administracine tvarka (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)), sąmoningai, tyčia 2014 m. rugpjūčio 27 d. pateikė Šiaulių apygardos prokuratūrai prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą prieš pareigūnus pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad jis sąmoningai buvo sumuštas pareigūnų V. P. ir D. Bylos tyrimo metu surinkus įrodymus nustatyta, kad pareigūnų veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teigia, kad A. Ž., turėdamas tikslą patraukti pareigūnus baudžiamojon atsakomybėn dėl praeityje jo atžvilgių taikytų administracinio poveikio priemonių, Šiaulių apygardos prokuratūros 2015 m. vasario 2 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, sąmoningai skundė Šiaulių apygardos vyriausiajam prokurorui, o pastarajam netenkinus jo skundo, jis prokuroro priimtą nutarimą, kuriuo jo skundas netenkintas, 2015 m. kovo 13 d. apskundė (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi A. Ž. skundo netenkino, konstatavo, kad byla ištirta tinkamai. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs A. Ž. skundą dėl minėtos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, 2015 m. birželio 9 d. nutartyje nurodė, kad teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, byloje ikiteisminio tyrimo metu dėl pareigūnų veiksmų priimti nutarimai yra pagrįsti ir teisėti. Nurodo, kad iš bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos matyti, jog A. Ž. įvykio aplinkybes pateikia tendencingai jas iškraipydamas taip, lyg dėl jam padarytų sužalojimų būtų kalti pareigūnai, pastarojo apklausos metu nurodytos aplinkybės ne tik prieštarauja tarpusavyje, bet ir yra akivaizdžiai išgalvotos, tačiau teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Pasak apelianto, teismas, spręsdamas A. Ž. kaltės klausimą, turėjo vertinti ir pareiškimo, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, turinį, visus A. Ž. parodymus ir jo poziciją ikiteisminio tyrimo metu, teikiant skundus, apklausiant jį teismo posėdyje. Teismas privalėjo aptarti, vertinti, pagrįsti ar paneigti kaltinime inkriminuotus visus alternatyvius veiksmus. Tik įvertinus duomenų visumą galima buvo padaryti teisingą išvadą apie tikruosius A. Ž. motyvus ir tikslus, taip pat ir jo tiesioginę tyčią padaryti BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus.
Skunde taip pat pažymima, kad bylos nagrinėjimo teisme metu A. Ž. konkrečiai nenurodė, kokiomis aplinkybėmis jis buvo sužalotas, išsamiai nepaaiškino įvykio aplinkybių, o tai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad A. Ž. prašyme aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad jis prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų. Mano, kad būtent šie duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, neabejotinai patvirtina, jog A. Ž. ne tik melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą – neteisėtus pareigūnų veiksmus, inicijavo ikiteisminį tyrimą, bet ir siekė, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų patraukti būtent V. P. ir D. Iš esmės tokios pat pozicijos A. Ž. laikėsi apklausiamas kaip liudytojas ir teikdamas skundus byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl joje priimtų nutarimų nutraukti tyrimą.
Apelianto įsitikinimu, surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, kad A. Ž., prieš kreipdamasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, žinojo ir suvokė, jog, kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą, praneša apie nebūtą nusikaltimą ir melagingai įskundžia pareigūnus V. P. bei D., kaip padariusius nusikalstamą veiką, žinodamas, kad šie asmenys nusikaltimo nepadarė. A. Ž. tai suvokė, tačiau atkakliai siekė, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareigūnai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dėl to jis turi būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nukentėjusiojo V. P. apeliacinį skundą išteisintasis A. Ž. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad jam iki skundo 2014 m. rugpjūčio 21 d. pateikimo nebuvo surašytas joks protokolas dėl administracinio teisės pažeidimo, taip pat nebuvo apklausti jokie liudytojai. Sakydamas baigiamąją kalbą baudžiamojoje byloje jis pateikė visą informaciją apie (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūnų dokumentų klastojimo faktus, melagingų parodymų davimą bei įgaliojimų viršijimą. Pažymi, kad dėl patirtų sužalojimų jis savo iniciatyva kreipėsi į Šiaulių teismo med. ekspertą, kuris savo išvadoje patvirtino jo nurodytas aplinkybes. (duomenys neskelbtini) AVPK imuniteto poskyrio pareigūnas K. Š. pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos teismo med. ekspertą, kuris taip pat patvirtino jam padarytus sužalojimus, jų padarymo laiką ir nurodytas aplinkybes. Teigia, kad jo parodymai visose apklausose buvo nuoseklūs, atitiko tikrovę, tačiau policijos pareigūnų ir kai kurių liudytojų parodymai buvo akivaizdžiai melagingi.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo V. P. atstovas advokatas V. Skaburskas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo V. P. apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. Ž. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį išteisino neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Dėl A. Ž. kaltės padarius BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką
Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Taigi ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia melagingu įskundimu arba pranešimu apie nebūtą nusikaltimą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamajame kodekse. Šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, nors žino, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokia, kad dėl to gali būti nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis persekiojimas), ir nori taip veikti bei to siekia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344/2013).
Iš bylos matyti, kad A. Ž. 2014 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė 2014 m. rugpjūčio 23 d. prašymą, kuriame nurodė, jog 2014 m. rugpjūčio 21 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai V. P. ir D., kurio vardo nežino, neteisėtai jį sulaikė panaudodami prievartą ir specialias priemones, po to pristatė jį į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą (duomenys neskelbtini), ten kartu su kitais pareigūnais jo atžvilgiu vėl vartojo smurtą, policijos komisariato budinčiojoje dalyje V. P. iš jo atėmė diržą ir kišenėse buvusius pinigus, iš kišenės ištraukė piniginę, kurioje buvo asmens tapatybės kortelė, nuolaidų kortelės, atskirame skyrelyje – 400 Lt kupiūromis po 200 Lt. Kažkam iš policijos pareigūnų atvežus į ligoninę iš jo paimtus daiktus, jis piniginėje pasigedo 400 Lt. Iš ryto jis kreipėsi į šeimos gydytoją (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje, ten jam buvo nustatytas galvos smegenų sutrenkimas, užfiksuoti kūno sužalojimai ir išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Dėl to, kad policijos pareigūnai jį sumušė, dingo jo pinigai, A. Ž. prašė pareigūnų atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 178 straipsnį, 228 straipsnį bei požymius veikų, numatančių pareigūnų atsakomybę pagal kitus BK straipsnius (1 t., b. l. 5–6).
Apklausiamas kaip liudytojas 2014 m. rugsėjo 24 d. A. Ž. nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d., apie 18 val., jis su draugu A. G., pastarojo vairuojamu automobiliu „Nissan“, važiavo pas jo (A. Ž.) pažįstamą A. M., gyvenantį adresu: (duomenys neskelbtini), nes jiems reikėjo pasikalbėti dėl automobilio draudimo. Kadangi automobilį reikėjo nufotografuoti, jis (A. Ž.) turėjo fotoaparatą. Važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, jis prie vieno iš namų, kurio numerio tiksliai nepamena, pamatė tarnybinį policijos pareigūnų automobilį „Mitsubishi“, jam pasirodė, kad automobilis buvo pastatytas netinkamai, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Jis paprašė A. G., kad pastarasis sustotų, nes jam pasirodė, jog kieme stovintys policijos pareigūnai – V. P., kuris yra jam surašęs tris administracinių teisės pažeidimų protokolus ir D., kurį pažįsta nuo vaikystės, tačiau jo vardo nežino, ir kurie dirba (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate, į vieną iš namo butų tempė vyriškį. Jis nusprendė savo turėtu fotoaparatu užfiksuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus. Tuo metu jis buvo blaivus, todėl situaciją vertinio „blaiviu protu“. Jam nufotografavus policijos pareigūnus, spėjus padaryti septynias nuotraukas ir 2 min. trukmės vaizdo įrašą, jį pastebėjo V. P. ir pradėjo eiti link jo. Kai prie jo priėjo V. P., jis (A. Ž.) sustangrino visą kūną, rankas priglaudė prie krūtinės. Jis tiksliai neįsiminė, kokius veiksmus atliko kiekvienas iš pareigūnų, tačiau pamena, kad abu pareigūnai, t. y. V. P. ir D., jėga užlaužė jam rankas už nugaros ir siekė uždėti antrankius. Kadangi buvusioje situacijoje jis save laikė teisiu, atsisakė leisti uždėti jam antrankius. Jis pareigūnų neprovokavo, buvo sulaikomas be jokios priežasties. Pareigūnai, uždėję jam antrankius, abu ėmė jį vilkti žeme, taip buvo suplėšyti jo viršutiniai ir apatiniai rūbai. Jis buvo sulaikytas neteisėtai, pareigūnai suvaržė jo teises, nes nepasakė, kodėl jis yra sulaikomas, kokį įstatymą pažeidė, pargriovę ir vilkdami žeme, jį sužalojo – jis stipriai susitrenkė abi rankas, nugarą, nuo tempimo ant kūno atsirado nubrozdinimai ir kraujosruvos. Pasodintas į tarnybinį automobilį jis matė, kaip V. P., tikrindamas jo rūbų kišenes, iš striukės kišenės ištraukė juodos spalvos piniginę, kurią, netikrinęs, padėjo ant priekinės keleivio sėdynės. Nors jis nematė, kad V. P. būtų piniginę atidaręs ir ką nors iš jos paėmęs, tačiau vėliau grąžinus jam daiktus, jis piniginėje pasigedo 400 Lt, banknotais po 200 Lt. Nuvežus jį į policijos komisariatą, V. P. ir D., neleisdami jam eiti pačiam, čiupo jį už rankų ir įvilko į policijos komisariatą, budinčiojo patalpą. Surašius dokumentus, policijos pareigūnai pakėlė jį nuo kėdės ir įvilko į patalpą, kur yra sulaikymo kameros. Iki kameros jis buvo ridenamas grindimis ir velkamas. Jam pėda užsikabinus už durų staktos, V. P. spyrė jam į dešinės kojos pėdą, iš viso jam buvo įspirta tris kartus. Jis budinčiųjų dalyje elgėsi labai ramiai, pilietiškai, niekam netrukdė dirbti, pareigūnų neprovokavo. Vėliau jį apžiūrėjo atvykusi felčerė, su kuria jis labai gražiai bendravo, leidosi jos apžiūrimas, buvo nusiteikęs geranoriškai. Jis nei medikės, nei pareigūnų necenzūriniais žodžiais nevadino, jo niekas netramdė, nes tam nebuvo pagrindo. Nešamas į medikų automobilį jis gulėjo ramiai, nesimuistė, nesispardė. Vėliau jam į ligoninę atvežus jo daiktus, jis neberado 400 Lt, pastebėjo, kad iš fotoaparato ištrinta filmuota medžiaga. Nurodė kada tiksliai ir kurioje konkrečiai vietoje jam buvo padaryti sužalojimai, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvėje ar policijos komisariate, jis nežino, skausmą pajuto jau nuo jo pirmo sulaikymo momento ir šis skausmas nesiliovė iki kol jis buvo atvežtas į ligoninę. Taip pat nurodė negalintis konkretizuoti, kokius tiksliai sužalojimus jam padarė kiekvienas iš pareigūnų, tačiau mano, kad dėl jo sužalojimų kaltas V. P., nes pastarasis priėmė sprendimą jį sulaikyti, elgėsi agresyviai, o kiti pareigūnai tik vykdė V. P. nurodymus, D. jam (A. Ž.) pasakė, kad jis nenori būti atleistas iš darbo, leido suprasti, kad V. P. iš asmeninių paskatų nori jam pakenkti. Kuris konkrečiai pareigūnas pavogė jo pinigus, nežino, tačiau pirmas jo piniginę paėmė V. P.. Dėl sumušimų jis nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo nedarbingas (1 t., b. l. 7–12).
Teisiamajame posėdyje A. Ž. analogiškai teigė, kad jis buvo sumuštas, sužalotas, buvo atimti jo pinigai (1 t., b. l. 180).
Kadangi kiti byloje surinkti įrodymai A. Ž. parodymus ne patvirtina, o, priešingai, paneigia, pastarojo parodymus laikyti teisingais ir jais tikėti nėra pagrindo.
Nukentėjusysis V. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d. gavus nurodymą vykti adresu: (duomenys neskelbtini), jis kartu su patruliu O. D. nuvyko minėtu adresu, nes ten pranešėjai policijos pareigūnų pagalba buvo reikalinga sprendžiant konfliktą su kaimynu, apgadinusiu jos sieną. Dirbdami savo darbą jie pastebėjo, kad po kiemą vaikšto vyriškis ir fotografuoja juos, jų tarnybinį automobilį, taip pat namą, kieme buvusius asmenis, tarp jų ir mažamečius vaikus. Vyriškis buvo agresyviai nusiteikęs, jam ir jo kolegai O. D. reiškė pretenzijas dėl jų neva netinkamai atliekamo darbo, dėl netinkamai pastatyto automobilio, elgėsi iššaukiančiai ir provokuojančiai. Kaip jie vėliau nustatė, tai buvo A. Ž.. A. Ž. su jais bendravo įžūliai, nemandagiai, kalbėjo pakeltu tonu, nekreipdamas dėmesio į kieme buvusius pašalinius asmenis, taip menkindamas policijos pareigūnų įvaizdį kitų asmenų akivaizdoje ir trukdydamas jiems atlikti savo tarnybines pareigas. Nors jis ir O. D. įspėjo A. Ž., kad pastarasis nusiramintų, netrukdytų jiems dirbti, A. Ž. į įspėjimus nereagavo, toliau elgėsi nepagarbiai, piktybiškai trukdė jiems dirbti, demonstravo aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, bet kokiomis priemonėmis siekė išprovokuoti konfliktą, sutrukdyti jų, kaip policijos pareigūnų, darbą. A. Ž. jie įspėjo, kad, jeigu jis nenusiramins, dėl įvykdyto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje, turės vykti į policijos komisariatą. Tačiau ir į tokį perspėjimą A. Ž. nereagavo, pasakė, kad niekur su jais nevyks. Kai jis (V. P.) užėjo į pranešėjos butą, A. Ž. tiesiai prieš jį užtrenkė buto duris, tuo išreikšdamas jiems, kaip pareigūnams, taip pat ir aplinkiniams, nepagarbą. Tuo A. Ž. net sukėlė buto šeimininkei baimę. Jiems išsiaiškinus įvykio, dėl kurio buvo atvykę, aplinkybes, ir išėjus iš namo, A. Ž. toliau šaukė, kad policijos pareigūnai netinkamai pastatė automobilį, savo elgesiu provokavo konfliktinę situaciją. Jie A. Ž. išaiškino, kad jis savo įžūliu elgesiu, žodžiais, įžeidinėja juos kaip savo tarnybines pareigas vykdančius policijos pareigūnus, trukdo jiems dirbti, nevykdo teisėtų nurodymų, pasakė, kad dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo jis bus sulaikytas ir pristatytas į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą, A. Ž. buvo paprašyta kartu eiti į tarnybinį automobilį. Tačiau A. Ž. tai daryti kategoriškai atsisakė, pasakė, kad neprivalo niekur vykti ir nevyks. Jam ir jo kolegai priėjus prie A. Ž., pastarasis pradėjo nuo jų bėgti, tačiau jie A. Ž. pasivijo ir dar kartą pasiūlė geranoriškai sėstis į tarnybinį automobilį. A. Ž. tai daryti kategoriškai atsisakė, todėl buvo sulaikytas panaudojant kovinius veiksmus ir spec. Priemones. Jis (V. P.) ir jo kolega O. D. suėmė A. Ž. už rankų, norėdami uždėti antrankius, tačiau A. Ž. pradėjo priešintis, t. y. sustangino rankas, muistėsi, nesileido vedamas, neleido užlenkti rankų už nugaros, stūmė juos nuo savęs, bandė pabėgti. Buvo akivaizdu, kad A. Ž. bando išvengti sulaikymo, priešinasi policijos pareigūnams, todėl jie suėmė pastarąjį už rankų, jas užlenkė už nugaros ir uždėjo antrankius. Pasodintas į tarnybinį automobilį A. Ž. ir jame elgėsi netinkamai: šaukė, rėkė, toliau juos (policijos pareigūnus) įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, grasino susidoroti fiziškai, spardė tarnybinio automobilio durelių stiklą. Asmeniškai jam (V. P.) A. Ž. sakė, kad jis nebedirbs, nes apie jį (V. P.) yra surinkęs daug informacijos, sakė, kad ne veltui jį sekė ir jis greitai bus „išmestas iš policijos“. Pristačius A. Ž. į policijos komisariatą, pastarasis ir toliau buvo agresyvus, jam (V. P.) sakė: „Tave sekiau seniai ir toliau seksiu, kol išmes iš darbo“, spyrė į šalia stovėjusią kėdę ir pataikė jam į blauzdą. Po atliktos dalinės apžiūros A. Ž. dar labiau įsiuto, parkritęs ant žemės pradėjo daužyti galvą į grindis ir šalia stovintį stalą. Pakėlus A. Ž. nuo grindų, jis vėl ne kartą ant jų krito, buvo akivaizdu, jog taip elgiasi specialiai, demonstruodamas savo nepaklusimą ir nepagarbą. Nuėmus A. Ž. antrankius, jis pradėjo sakyti, kad jie (policijos pareigūnai) jį muštų, daužytų – norėjo juos išprovokuoti. Su atvykusia greitosios medicinos pagalbos darbuotoja A. Ž. bendravo nepagarbiai, kalbėjo pakeltu tonu. Prieš išvežant A. Ž. į ligoninę, jis, įbėgęs į policijos komisariato tualetą, atsisėdo ant žemės, paprašius keltis ir eiti kartu su greitosios medicinos pagalbos darbuotojais, atsisakė tai daryti. Kadangi A. Ž. geranoriškai vykti į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių atsisakė, jis (V. P.), O. D., S. S. ir M. K. paėmė A. Ž. už rankų bei kojų ir nunešę jį prie greitosios medicinos pagalbos automobilio, paguldė pastarąjį ant neštuvų. Įkėlus A. Ž. į greitosios medicinos pagalbos automobilį, jis, matant greitosios medicinos pagalbos darbuotojams A. P. ir E. B., taip pat patruliams O. D., S. S. ir M. K., spyrė jam (V. P.) į kairįjį petį, taip sukeldamas fizinį skausmą. Nuvežus A. Ž. į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, jis ir toliau nenurimo, gulėdamas ant neštuvų elgėsi agresyviai: spardėsi, šūkavo, buvo agresyviai nusiteikęs ir prieš priėmimo skyriaus darbuotojas. Ligoninėje A. Ž. atidavus visus jo daiktus, kurie buvo paimti sulaikymo ir dalinės apžiūros metu, A. Ž. polietileninį paketą su jame buvusiais daiktais demonstratyviai numetė ant žemės, atsisakydamas juos imti. Po kurio laiko jis (V. P.) sužinojo, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje gautas A. Ž. skundas, pastarasis kaltino juos, t. y. policijos pareigūnus, tuo, kad jie jį (A. Ž.) sužalojo, pavogė jo daiktus, nors tokių veiksmų jie neatliko. Dėl šio įvykio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, vėliau – jo ir jo kolegos O. D. baudžiamasis persekiojimas, jie buvo apklausti kaip specialieji liudytojai, kaip asmenys, galimai padarę nusikalstamą veiką. Visa tai sukėlė jam daug nepatogumų, nemalonių situacijų, nes apie įvykį sužinojo kolegos ir kiti asmenys, jis jautėsi apšmeižtas, neteisingai apkaltintas, dėl to patyrė neturtinę žalą (1 t., b. l. 38–41). Teisiamajame posėdyje pagarsinus nukentėjusiojo V. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino šiuos parodymus kaip teisingus ir dar kartą iš esmės analogiškai nurodė tas pačias aplinkybes. Kartu pažymėjo, kad A. Ž. yra nusiteikęs prieš jį, siekia, kad jis būtų atleistas iš darbo, nes jis A. Ž. yra ne kartą nubaudęs už pastarojo padarytus administracinius teisės pažeidimus. Paaiškino, kad jis dėl neteisėtų A. Ž. veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus – buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, tarnybinis patikrinimas, kurio metu jis negalėjo būti skatinamas, dėl įvykio turėjo aiškintis giminaičiams. Į pateiktą klausimą atsakė, kad prieš uždedant A. Ž. antrankius, pastarasis galėjo būti pargriautas (1 t., b. l. 180–182).
Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis O. D.. Teisiamajame posėdyje pagarsinus O. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino, kad jo parodymai yra teisingi. Nurodė, kad tąkart A. Ž. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų, fotografavo privatų kiemą, jame buvusius žmones, tarp jų – ir vaikus, įbėgęs į namo vidų, užtrenkė buto duris, jam paaiškinus, kad už daromus pažeidimus jis gali būti pristatytas į policijos komisariatą, A. Ž. šaukė, kad niekur nevažiuos, todėl jį teko sulaikyti. Kadangi A. Ž. neleido uždėti jam antrankių, jis (O. D.) panaudojo imtynių veiksmus. Nepastebėjo, kad tuo metu A. Ž. būtų buvęs sužalotas. Pažymėjo, kad sužalojimus pastarasis patyrė tuomet, kai policijos komisariate krito nuo kėdės ant žemės, daužė galvą į žemę, nosį trenkė į stalo kampą. A. Ž. jie žeme nevilko (1 t., b. l. 183–184).
Nukentėjusiųjų V. P. ir A. Ž. parodymai yra nuoseklūs, dėl esminių įvykio aplinkybių jie sutampa, be to, šiuos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymų teisingumu.
Liudytoja E. B. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jai greitosios pagalbos automobiliu atvykus į policijos komisariatą, žmogus, kuriam buvo reikalinga medicininė pagalba, buvo nusiteikęs labai „audringai“, ginčijosi su policijos pareigūnais. Kad kaltinamasis būtų buvęs sužalotas, ji policijos komisariate nematė. A. Ž. buvo „įsiaudrinęs“ ir ligoninės priėmimo skyriuje, jam atneštą maišelį su jo daiktais numetė ant žemės. Taip pat patvirtino, kad A. Ž., paguldytas ant neštuvų, spyrė vienam iš policijos pareigūnų (1 t., b. l. 185–186).
Liudytojas A. G. nurodė, kad laukdamas savo automobilyje A. Ž. matė, kaip policijos pareigūnai jį sulaikė, vedė link automobilio, pargriovė ant žemės, po to įsodino į policijos automobilį ir išsivežė. Paaiškino, kad jis nieko reikšmingo nepastebėjo, nenurodė, kad policijos pareigūnų veiksmai jam būtų atrodę neteisėti (1 t., b. l. 188–189).
Liudytoja M. K. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 62–64, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), parodė, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d. ji kvietė policijos pareigūnus dėl to, kad kaimynas iš gretimo buto, darydamas savo bute remontą, apgadino jos grindis. Atvykę policijos pareigūnai bendravo taktiškai, mandagiai, jos konfliktas su kaimynu buvo išspręstas taikiai. Taip pat nurodė, kad vienu metu prie policijos pareigūnų atsirado nepažįstamas vyras, kuris juos „apstojo“ – fotografavo, buvo agresyvus, skėsčiojo rankomis, be to, jis vaikščiojo po privatų kiemą, be jokio leidimo fotografavo namą ir žmones, tarp jų – mažamečius kaimyno vaikus. Jai tas vyras pasirodė kaip „psichinis ligonis“, jo veiksmai jai sukėlė pasipiktinimą. Pažymėjo, kad vienam iš policijos pareigūnų einant į jos butą, minėtas vyriškis, nieko nesakęs, trenkė buto duris, kaip jai pasirodė, norėdamas sužeisti pareigūną, jis elgėsi piktybiškai, provokavo konfliktą. Nors policijos pareigūnai prašė vyro leisti jiems dirbti, netrukdyti, tačiau nepažįstamasis toliau trukdė jiems dirbti. Ji nematė, kad policijos pareigūnai vyriškį būtų mušę, nematė, kaip jis buvo sodinamas į automobilį.
Liudytojas V. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jo kaimynei iškvietus policijos pareigūnus, jiems atvykus konfliktas buvo išspręstas taikiai. Taip pat parodė, kad tąkart kaltinamasis vaikščiojo su fotoaparatu ir fotografavo, kad policijos pareigūnai būtų pastarojo atžvilgiu atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, kad būtų mušę, jis nematė.
Liudytojas A. P. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė matęs, kad kaltinamasis fotografavo namą, jo ir kaimynų vaikus, trenkdamas duris vos nesužalojo policijos pareigūnui pirštų. Matė, kad vyriškis į policijos pareigūnų automobilį ėjo pats, rankos antrankiais jam buvo surakintos jau nuėjus prie automobilio, kad pastarasis būtų buvęs sužalotas, jis nematė. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė tikslesnius parodymus ir jais galima remtis (1 t., b. l. 186–188). Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu A. P. be kita ko nurodė, kad į privataus namo kiemą atėjęs nepažįstamas vyriškis elgėsi netinkamai, nepaisė pareigūnų teisėtų reikalavimų, juos įžeidinėjo, nereagavo į policijos pareigūnų aiškinimą, kad jis pažeidinėja viešąją tvarką, trukdo dirbti. Kadangi vyriškis neleido uždėti jam antrankių, pareigūnai jėga užlaužė jam rankas už nugaros (1 t., b. l. 74–77, parodymai ištirti teisiamajame posėdyje).
Taigi, ir iš nukentėjusiųjų, ir iš liudytojų parodymų matyti, kad policijos pareigūnai neteisėtų veiksmų A. Ž. atžvilgiu neatliko. Atkreipiamas dėmesys, kad pats A. Ž. nurodė negalintis pasakyti, kada tiksliai ir kurioje konkrečiai vietoje jam buvo padaryti sužalojimai, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvėje ar policijos komisariate, negalintis konkretizuoti, kokius tiksliai sužalojimus jam padarė kiekvienas iš pareigūnų ir kas pavogė jo neva turėtus 400 Lt. Nurodė manantis, kad dėl jo sužalojimų kaltas V. P., nes pastarasis priėmė sprendimą jį sulaikyti, o kiti pareigūnai tik vykdė V. P. nurodymus, pažymėjo, kad V. P. pirmas paėmė jo piniginę, tačiau konkrečiai nenurodė, kad šis pareigūnas pagrobė jo pinigus. Be to, kaip minėta, nukentėjusysis V. P. nurodė, kad A. Ž. jam sakė, jog jis nebedirbs, nes apie jį (V. P.) yra surinkęs daug informacijos, sakė, kad ne veltui jį sekė ir jis greitai bus „išmestas iš policijos“, pristačius A. Ž. į policijos komisariatą, pastarasis jam pasakė: „Tave sekiau seniai ir toliau seksiu, kol išmes iš darbo“.
Iš teismui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarimu A. Ž. nubaustas pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2014 m. 2014 m. rugpjūčio 21 d., apie 18.49 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, policijos pareigūnams atliekant tarnybinę užduotį, t. y. aiškinantis įvykio aplinkybes pagal gautą pranešimą, juos fotografavo, replikavo, reikalavo iškviesti pareigūną pasiaiškinti dėl ne vietoje pastatyto tarnybinio automobilio ir taip trukdė atlikti užduotį. Keletą kartų perspėtas netrukdyti darbui, nevykdė pareigūno teisėto reikalavimo nutraukti neteisėtus veiksmus. Sulaikomas aktyviais veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams. Pasodintas į tarnybinį automobilį toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus pareigūnų atžvilgiu, juos koneveikė necenzūriniais žodžiais, grasino susidoroti, galva daužė į tarnybinio automobilio durelių stiklą bei bandė įspirti pareigūnui sėdinčiam šalia. Pristatytas į policijos komisariato budėtojų patalpas toliau trukdė policijos pareigūnams dirbti, juos koneveikdamas bei garsiai šūkaudamas, o vėliau policijos pareigūnų nešamas į greitosios medicinos pagalbos automobilį, paguldžius ant neštuvų, koja spyrė pareigūnui į kairįjį petį (1 t., b. l. 109–119).
Iš 2015 m. sausio 19 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kurio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas aukštesniojo prokuroro 2015 m. vasario 20 d. nutarimu, ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016 m. balandžio 30 d. ir aukštesniojo teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartimis (1 t., b. l. 24–26, 27–30, 31–36) matyti, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – nes nepadaryta ši nusikalstama veika. Atlikus ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) biuro vyriausiasis patrulis V. P. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) biuro patrulis O. D. veikė pagal savo tarnybinius įgalinimus, jų neperžengė, vykdydami savo tarnybines funkcijas atliko įstatymo numatytus veiksmus, savo įgaliojimų nenaudojo priešingai tarnybos interesams (1 t., b. l. 13–23).
Taigi byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. Ž. savo 2014 m. rugpjūčio 23 d. prašyme, pateiktame Šiaulių apygardos prokuratūrai, melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, tai padarė tyčia, suvokdamas, kad įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai nurodo asmenis kaip padariusius nusikalstamą veiką, nors žino, kad šie asmenys nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokdamas, kad dėl to gali būti nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis persekiojimas) ir norėdamas taip veikti.
Kadangi bylos duomenys liudija, kad A. Ž. 2014 m. rugpjūčio 23 d. prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės ir piktnaudžiavimo Šiaulių apygardos prokuratūroje, esančioje Šiauliuose, Dvaro g. 90, buvo gautas ne 2014 m. rugpjūčio 28 d., o 2014 m. rugpjūčio 27 d., kaltinimas tikslintinas nurodant, kad A. Ž. Šiaulių apygardos prokuratūrai savo 2014 m. rugpjūčio 23 d. prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės ir piktnaudžiavimo pateikė 2014 m. rugpjūčio 27 d.
Įvertinusi visumą byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų, kolegija daro išvadą, kad:
A. Ž. 2014 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių apygardos prokuratūrai, esančiai Šiauliuose, Dvaro g. 90, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikė 2014 m. rugpjūčio 23 d. prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės ir piktnaudžiavimo. Prašyme melagingai nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai V. P. ir D., kurio vardo nežino, panaudojo prieš jį fizinę jėgą, pristatė jį į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato patalpas, iš ten jis buvo išvežtas į gydymo įstaigą, jam buvo nustatyti sužalojimai. Dėl patirtų sužalojimų jis (A. Ž.) prarado darbingumą, po pristatymo į policijos įstaigą pasigedo 400 Lt. Taip A. Ž. melagingai įskundė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorams, turintiems teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltus asmenis – V. P. ir O. D., kaip padariusius nusikalstamą veiką, dėl to ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas šių asmenų baudžiamasis persekiojimas. Tokiais savo veiksmais A. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir A. Ž. atžvilgiu priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant A. Ž. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad A. Ž. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, prieštaraudamas pats sau, išteisino pastarąjį neįrodžius, kad jis padarė BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Dėl bausmės skyrimo
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.
Skirdama A. Ž. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, t. y. atsižvelgia į tai, kad A. Ž. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, A. Ž. neteistas (1 t., b. l. 87), baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 88–96), dirba, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, taip pat atsižvelgia į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 straipsnis), ir mano, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. Ž. bausmę – baudą, dydžiu mažesnę negu baudos, numatytos už nesunkų nusikaltimą (BK 47 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 2 punktas), vidurkis.
Dėl civilinio ieškinio
Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį.
Nukentėjusysis V. P. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam iš A. Ž. 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 44–47).
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.
Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Į nuteistojo turtinę padėtį atsižvelgtina vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Nukentėjusysis V. P. nurodė, kad A. Ž. neteisingai apkaltindamas pažemino jį ir kaip žmogų, ir kaip pareigūną, nes apie jo neva padarytą nusikalstamą veiką buvo rašoma laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“, taip buvo paskleisti tikrovės neatitinkantys, jo reputaciją menkinantys ir jį žeminantys duomenys, jis buvo sukompromituotas, pablogėjo jo reputacija, darbe jautėsi nepatogiai. Be to, jis buvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas ir tai jį labai pažemino, sukrėtė, sukėlė dvasinius išgyvenimus. Dėl šio įvykio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, vėliau – baudžiamasis persekiojimas. Visa tai sukėlė daug nepatogumų, nemalonių situacijų, jis jautėsi apšmeižtas, neteisingai apkaltintas, dėl to patyrė neturtinę žalą.
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. Ž. tyčiniais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam V. P. buvo padaryta neturtinė žala. Tačiau kolegija, nustatydama neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ir į šią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, dėl nusikalstamos veikos padarymo kilusias pasekmes, į kitas turinčias reikšmės šio klausimo sprendimui aplinkybes, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, susiformavusia teismų praktika tokio paties pobūdžio bylose. Atsižvelgusi į visas minėtas aplinkybes, kolegija nukentėjusiojo V. P. civilinį ieškinį tenkina iš dalies ir priteisia jam iš A. Ž. 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendž i a:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda.
Nukentėjusiojo V. P. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti V. P. iš A. Ž. 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.