- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-09
- Bylos Nr.
- I-10305-484/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde nurodė, kad nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. spalio mėn. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant jo kaip kalinamojo teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidžiant jo garbę ir orumą. Paaiškino, kad pagal LR sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 m² kameros ploto. Pareiškėjo teigimu, jam teko žymiai mažiau ploto, nei numatyta. Kamerų, kuriose buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų, plotą užėmė stalas, sanitarinis mazgas, 3 vieno arba dviejų aukštų gultai. Gyvenamosiose patalpose buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, negalėjo sportuoti. Dėl ploto trūkumo kildavo konfliktų tarp nuteistųjų. Pareiškėjo nuomone, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto sumažinimas nuo 5 m² iki 3,6 m² yra draudžiamas bausmės griežtinimas.
Nurodė ir tai, kad kamerose šalta ir drėgna. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikti visų akivaizdoje. Taip pat nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai labai pakenkė jo akims, nes jis daug skaito ir rašo. Teigia, kad Lukiškių TI-K nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais asmenimis; atvykstant į Lukiškių TI-K ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis.
Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas nurodytomis sąlygomis prilygsta kankinimui; buvo pažeidžiamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –Konvencija) 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją. Pareiškėjas skunde rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika (1-3 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014-01-22 ir su pertraukomis buvo laikomas iki 2014-11-04. Pažymėjo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Teigia, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, išskyrus 2014-02-27, 2014-03-01–2014-03-02, 2014-10-28, 2014-10-29, 2014-10-31–2014-11-04 laikotarpius. Laikotarpiais 2014-01-27– 2014-02-25, 2014-03-03– 2014-08-26 ir 2014-09-02– 2014-10-28 pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo laikinai išvykęs, o 2014-11-04 iš Lukiškių TI-K buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus.
Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Teigė, kad skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra - 954 asmenys. Šis skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį sudaro suimtieji, taip pat yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Taip pat pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pripažįsta, kad dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K administracija vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo teigimu, kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą.
Dėl kamerų įrengimo nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio reikalavimus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Tvirtina, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76-2010 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kaip tai nustatyta Higienos normos HN 76-2010 24 punkte. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis 3 000 eurų nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Taip pat akcentavo, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą (7-12 b. l.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje negalėjo būti. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas patyrė skunde minimų neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą (39-42 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad priešingai, nei teigiama pareiškėjo skunde, G. K. į Lukiškių TI-K atvyko 2014-01-22 ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 109, kurios plotas - 7,31 m² (1 asmuo kameroje). Vėlesniais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose: 2014-01-23 perkeltas į kamerą Nr. 254, kurios plotas - 34,71 m² (6 asmenys kameroje); 2014-01-24 kamera Nr. 254 (6 asmenys kameroje); 2014-01-25 - 2014-01-26 kamera Nr. 254 (7 asmenys kameroje); 2014-01-27 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2014-02-25 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, plotas - 7,42 m² (1 asmuo kameroje); 2014-02-26 perkeltas į kamerą Nr. 254, plotas - 34,71 m² (8 asmenys kameroje); 2014-02-27 kamera Nr. 254 (10 asmenų kameroje); 2014-02-28 kamera Nr. 254 (8 asmenys kameroje); 2014-03-01 -2014-03-02 kamera Nr. 254 (10 asmenų kameroje); 2014-03-03 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2014-08-26 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2014-08-27 perkeltas į kamerą Nr. 255, plotas - 24,38 m² (5 asmenys kameroje); 2014-08-28 - 2014-09-01 kamera Nr. 255 (6 asmenys kameroje); 2014-09-02 išvyko į Alytaus pataisos namus. 2014-10-28 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110. plotas - 7,48 m² (4 asmenys kameroje); 2014-10-28 perkeltas į kamerą Nr. 317, plotas - 7,61 m² (1 asmuo kameroje); 2014-10-29 kamera Nr. 317 (3 asmenys kameroje); 2014-10-30 kamera Nr. 317(1 asmuo kameroje); 2014-10-31 - 2014-11-03 kamera Nr. 317 (4 asmenys kameroje); 2014-11-04 išvyko į Alytaus pataisos namus (7-8, 13-14 b. l.).
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje ir higienos normų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma). Higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog laisvės atėmimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šiam ginčui taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m.; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Būtent ši teisės norma yra aktuali keliamam ginčui. Kaip matyti, nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartą reglamentavimą, laikotarpiu nuo 2014-01-22 iki 2014-11-04, išskyrus 2014-01-27-2014-02-24, 2014-03-03-2014-08-25, 2014-09-02-2014-10-27 pareiškėjui Lukiškių TI-K teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šis ploto reikalavimas nebuvo užtikrintas 2014-02-27 – pareiškėjui teko 3,47 kv. m. (34,71 : 10) kameros Nr. 254 ploto, 2014-10-28 – pareiškėjui teko 1,87 kv. m. (7,48 kv. m. :4) kameros Nr. 110 ploto, 2014-10-29 – pareiškėjui teko 2,54 kv. m. kameros Nr. 317 ploto ir 2014-10-31-2014-11-03 – pareiškėjui teko 1,90 kv. m. kameros Nr. 317 ploto. Tai rodo, kad 8 dienas iš 25 pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos. Visą kitą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui buvo užtikrinta.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015), pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis, todėl atskirai nevertinami.
Pareiškėjas be to, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kameroje, nurodo ir tai, kad sąlygos kamerose buvo antisanitarinės (netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, natūralaus apšvietimo trūkumas, šalta, drėgna ir kt.).
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas įrengtas laikantis aukščiau nurodytų reikalavimų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiginiais, tačiau pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Nors teismas neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu, tačiau pareiškėjo nusiskundimai, jog buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų, taip pat yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, dėl kurio jau yra pasisakyta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl nepakankamo apšvietimo, drėgmės lygio ir patalpų temperatūros yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs.
Kaip paaiškino Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, ši įkalinimo įstaiga pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais dėl laikymo sąlygų teismas neturi pagrindo. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat tikrina Lukiškių TI-K, o pastarasis pagal turimas galimybes siekia gerinti laikymo sąlygas, šalina aptiktus neatitikimus higienos normoms. Patikrinimai buvo atliekami ir kamerose Nr. 317, 254, 122, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Nors patikrinimų laikas nesutapo su pareiškėjo buvimo jose laikotarpiais, tačiau, kaip matyti, Vilniaus visuomenės sveikatos centras apšvietos, kamerų drėgmės ir temperatūros reikalavimų, nustatytų Higienos normoje HN 76:2010, nenustatė (15-20 b. l.). Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri, kaip matyti iš sutarties sąlygų, įsipareigojusi du kartus per kalendorinį mėnesį teikti kenkėjų kontrolės paslaugas, bei su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri įsipareigojusi lankyti objektą keturis kartus per mėnesį ir profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais, savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą (21-27 b. l.). Vertintina ir tai, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė (28 b. l.). Duomenų, kad dėl galimai netinkamų kamerų temperatūros, drėgmės lygio, apšvietimo trūkumo jam sutriko sveikata, byloje nėra. Taigi, įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad vien abstrakčių skundo teiginių nepakanka konstatuoti atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumo, neužtikrinant Higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28 ir 54 punktų reikalavimų (per žema patalpų oro temperatūra, per aukšta santykinė oro drėgmė, netinkamas apšvietimas, pelėsis ant sienų, grindų danga sunkiai valoma) laikymosi, todėl šioje dalyje valstybei civilinė atsakomybė nekyla.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pažymėtina, kad pareiškėjas ir šiuo atveju tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose nerūkantieji yra laikomi kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau neteigė, jog jis yra nerūkantis asmuo. Be to, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu jį apgyvendinti jį kartu su nerūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimą šiuo aspektu nėra pagrindo, todėl valstybinei civilinė atsakomybė nekyla.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Šios nurodytos aplinkybės taip pat yra abstrakčios, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kokie daiktai ar drabužiai buvo dedami į nešvarias dėžes, todėl darytina išvada, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė.
Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad neužtikrindamas pareiškėjui minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, reikalavimo, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, kad Lukiškių TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje. Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju konstatuotas pažeidimas truko iš viso 8 dienas. Pažymėtina, kad jis nebuvo nepertraukiamo pobūdžio: ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo kilnojamas iš kameros į kamerą, o tam tikrą laiko tarpą (2014-01-27– 2014-02-25, 2014-03-03– 2014-08-26 ir 2014-09-02– 2014-10-28) apskritai nebuvo įkalinimo įstaigoje. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2 dienas (2014-03-01–2014-03-02) minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pareiškėjui teko apie 3,47 m ² kameros ploto. Į kamerą Nr. 110, kurioje pareiškėjui teko 1,87 m², jis buvo patalpintas 2014-10-28 ir tą pačią dieną o iš jos iškeltas į kamerą Nr. 317, kur jam teko 7,61 m² (7-8 b. l.). Ilgiausiai minimalaus ploto norma pareiškėjui neužtikrinta 4 dienas (2014-10-31–2014-11-03). Vertintina ir tai, kad skunde nurodydamas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, citavo Lietuvos ir EŽTT praktiką. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog netinkamos gyvenimo sąlygos, nors ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo žeminančios pareiškėjo orumą, o tik sukeliančios minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Remdamasis paminėta EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktika bei įvertinęs aptarto pažeidimo mastą ir trukmę, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas pareiškėjui yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl pripažinus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, Lietuvos Respublikos teisės aktais garantuojamas teises, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais,
nusprendė:
G. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą, buvo pažeista.
G. K. skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.