- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-15
- Bylos Nr.
- e2-10967-1101/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04501-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laura Matusevičiūtė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Luxatio“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
- Advokatai
- Justas Vilys
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Luxatio“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė UAB „Luxatio“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovės 2022 m. balandžio 26 d. transporto priemonių draudimo sutartyje TIA Nr. 696740291 nustatytą 43 900 Eur dydžio draudimo išmoką; 2) atnaujinti praleistą senaties terminą, jeigu teismas manytų, jog senaties terminas praleistas; 3) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodyta, kad 2022 m. balandžio 26 d. transporto priemonių draudimo sutartimi atsakovė Kasko draudimu apdraudė ieškovei priklausančią transporto priemonę (kemperį). 2023 m. sausio 22 d. ieškovė su A. M. sudarė šios transporto priemonės nuomos sutartį. Nuomininkas transporto priemonės laiku negrąžino, todėl ieškovei padaryta 51 000 Eur dydžio žala. Dėl transporto priemonės negrąžinimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Draudimo polise nurodytose sąlygose numatyta, kad automobilis naudojamas nestandartinės rizikos veiklai – trumpalaikei nuomai. 2023 m. kovo 22 d. sprendimu atsakovė nurodytą įvykį pripažino nedraudžiamuoju, kadangi pagal Kasko taisykles nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jei transporto priemonė buvo prarasta, kai asmuo, kuris su draudėjo ar apdraustojo žinia ir valia buvo įsigijęs teisę naudotis apdrausta transporto priemone, ją pasisavino (BK 183 straipsnis) arba užvaldė sukčiavimo būdu (BK 182 straipsnis). Ieškovė pažymėjo, kad draudimo polise buvo nurodyta, kad transporto priemonės ir jos dalių vagystė laikoma draudžiamuoju įvykiu. Draudimo poliso sąlygos, nustatančios išimtis, kuomet draudimo išmoka nemokama, visiškai neatitiko aiškumo, konkretumo kriterijaus, bei nederėjo su draudimo esme, draudimo sutartimi siekiamais tikslais. 2024 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir nusprendė A. M. pripažinti kaltu dėl turto iššvaistymo bei priteisti iš jo 51 000 Eur ieškovės turtinei žalai atlyginti (BK 184 straipsnio 3 dalis). Turto iššvaistymas nepatenka į nedraudžiamųjų įvykių galiojimo sferą. Po šio nuosprendžio priėmimo 2024 m. gruodžio 11 d. ieškovė dar kartą kreipėsi į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovė 2024 m. gruodžio 30 d. atsakyme nurodė, kad neturi pagrindo keisti 2023 m. kovo 22 d. sprendimo. Ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo būtent tuomet, kai gavo atsakovės 2024 m. gruodžio 30 d. atsakymą. 2023 m. kovo 22 d. draudiko atsakymu buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką dar vykstant ikiteisminiam tyrimui, taigi tuo metu ieškovė jokiu būdu negalėjo suprasti, kad jos teisės pažeidžiamos. Vis dėlto, jei teismas manytų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškovė prašo jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Tuo metu vykęs baudžiamasis procesas laikytinas svarbia priežastimi, kadangi tai galėjo padaryti įtaką nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir draudimo išmokos išmokėjimui.
Atsiliepimas
3. Atsakovė AB ,,Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti tiek kaip praleidus ieškinio senaties terminą, tiek kaip nepagrįstą iš esmės.
4. Atsiliepime nurodyta, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, kurį atsakovė prašo taikyti, ir kurio nėra pagrindo atnaujinti. Vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2023 m. kovo 22 d., kai atsakovė informavo ieškovę apie sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Ieškovės ieškinys teismui patektas 2025 m. vasario 14 d. Manydama, jog draudiko sprendimas nepagrįstas, priimtas per anksti ir/ar neturint pakankamai duomenų, ieškovė ir/ar jos atstovas advokatas, su kuriuo atstovavimo sutartis sudaryta dar 2023 m. balandžio 21 d., turėjo teisę jį savalaikiai ir tinkamai skųsti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė. Ieškinio senaties terminas praleistas beveik 11 mėnesių. Nėra jokių itin svarbių ar reikšmingų priežasčių, kad būtų galima atnaujinti tokio žymaus termino praleidimą. Ieškovė savo teises gynė kitu būdu – pareikšdama 51 000 Eur civilinį ieškinį kaltininkui baudžiamojoje byloje. Antra, ieškovės automobilio praradimo aplinkybės neatitinka tarp šalių sudarytoje draudimo sutartyje numatyto draudžiamojo įvykio „transporto priemonės vagystė“ aplinkybių. Ieškovė ir atsakovė itin aiškiai, su nuorodomis į konkrečius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) straipsnius, susitarė ir apsibrėžė, kas laikoma transporto priemonės vagyste draudimo sutarties prasme: ,,Transporto priemonės vagystė – visos transporto priemonės pagrobimas (Baudžiamojo kodekso 178 straipsnis) arba užvaldymas plėšimo būdu (Baudžiamojo kodekso 180 straipsnis), arba sugadinimai, padaryti bandant pavogti (Baudžiamojo kodekso 22 straipsnis), ir vykdant šias veikas padaryti transporto priemonės sugadinimai“ (Taisyklių 18.5.2 punktas). Šalys nesusitarė, kad draudikas prisiima riziką, dėl kitų galimų automobilio praradimų/netekimo dėl trečiųjų asmenų veiklos formų (pvz., užvaldymas po teisėto valdymo, pasisavinimo, iššvaistymo, sukčiavimo būdu ir pan.). Trečia, ieškovės automobilio praradimo aplinkybės atitinka nedraudžiamojo įvykio aplinkybes. Taisyklių 21.11 punktas aiškiai numato, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikytini tokie įvykiai, kai transporto priemonė buvo prarasta, kai asmuo, kuris su draudėjo ar apdraustojo žinia ir valia buvo įgijęs teisę naudotis apdrausta transporto priemone, ją pasisavino (Baudžiamojo kodekso 183 straipsnis) arba užvaldė sukčiavimo būdu (Baudžiamojo kodekso 182 straipsnis). Šiuo atveju automobilį pasisavino ir negrąžino prieš tai nuomos sutarties pagrindu jį iš ieškovės perėmęs ir iš draudimo teritorijos išvežęs nuomininkas – ieškovės klientas. Ketvirta, iš ieškovės automobilį išsinuomojęs ieškovės klientas automobilį išvežė už draudimo teritorijos ribų. Sudarydamos sutartį, jos šalys aiškiai susitarė, kad draudikas konkrečiai ir aiškiai apibrėžtoje draudimo galiojimo teritorijoje – Europoje, išskyrus Rusiją ir Baltarusiją – prisiima visas nurodytas rizikas, įskaitant ir automobilio vagystės riziką. Penkta, ieškovės dėl automobilio praradimo patirtos turtinės žalos atlyginimas teismo sprendimu jau yra priteistas iš įvykio kaltininko – ieškovės nuomininko.
Šalies argumentai
5. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame išdėstė tapačius reikalavimus kaip ir ieškinyje. Ieškovė nurodė, kad atsakovės teiginiai dėl senaties taikymo laikytini deklaratyvaus pobūdžio. Ieškinio senaties termino skaičiavimui esminę reikšmę turi ieškovės subjektyvus manymas. Ieškovė apie savo pažeistą teisę galėjo suprasti ir suprato tik po antrojo atsakovės atsakymo. Atsakovės draudimo sutartyje nustatytos sąlygos savaime laikytinos nesąžiningomis, nes trumpalaikės nuomos atveju didžiausia rizika ir atsiranda dėl turto pasisavinimo. Draudimo sutarties sudarymo metu atsakovė ieškovei piktybiškai nepateikė šios informacijos. Ieškovės atstovavimas nuo 2023 m. balandžio 21 d. to paties advokato neturi jokios teisinės reikšmės ieškinio senaties taikymui, kadangi ieškovė buvo atstovaujama baudžiamojoje byloje. Ieškovė savo pažeistos teisės turinį suprato tik po 2024 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio. Ieškovės suvokimas apie savo pažeistas teises ir civilinio ieškinio teikimas baudžiamojoje byloje neturi jokios sąsajos. Ieškovė prarado transporto priemonės kontrolę po automobilio perdavimo, taigi šiuo atveju draudimo galiojimo teritorijoje įvyko draudžiamasis įvykis. Esant ginčui dėl draudimo apsaugą ir jos apimtį nustatančių draudimo sutarties sąlygų, sutartis visų pirma turi būti aiškinama vadovaujantis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Atsakovė, įrodinėdama, kad pagal draudimo sutarties sąlygas tam tikros draudimo rizikos neprisiėmė, negali remtis savo pačios parengtomis standartinėmis sąlygomis, kurių formuluočių skirtumų su draudimo polise nustatytomis sąlygomis, suteikdama ieškovei informaciją, nepaaiškino, neatkreipė į šiuos skirtumus tinkamo ieškovės dėmesio. Ieškovės pagrindinis tikslas buvo apsaugoti savo vykdomą veiklą nuo bet kokių asmenų bet kokio neteisėto kėsinimo prieš transporto priemonę. Ieškovei visiškai nesuprantama sąsaja tarp iš kaltininko priteistos 51 000 Eur sumos ir atsakovės pareigos sumokėti draudimo išmoką. Trečiojo asmens padarytas turto išvaistymas turėtų patekti į draudžiamųjų įvykių galiojimo sferą. Taigi turto iššvaistymas laikytinas draudžiamuoju įvykiu. Atsakovė, būdama savo srities profesionalė, turėjo įvertinti ieškovė specifinę veiklą ir pasiūlyti tinkamą draudimo apsaugą. Šiuo konkrečiu atveju įvykis (turto iššvaistymas) įvyko transporto priemonei, kuri skirta ir naudojama nestandartinei rizikai, – trumpalaikei nuomai. Įvykęs įvykis laikytinas draudžiamuoju įvykiu, kadangi draudimo polise buvo nurodyta, kad automobilis naudojamas nestandartinės rizikos veiklai – trumpalaikei nuomai.
Atsiliepimas
6. Atsakovė pateikė tripliką, kuriame išdėstė nesutikimo su dubliku argumentus ir prašė ieškinį atmesti. Pasak atsakovės, 2023 m. balandžio 21 d. pasirašydama teisinių paslaugų sutartį ieškovė pagrįstai tikėjosi profesionalios advokato (advokatų kontoros) teisinės pagalbos, siekiant savo žalos, patirtos dėl automobilio praradimo, atlyginimo, nepriklausomai nuo to, kokiomis teisinėmis priemonėmis, civilinio, baudžiamojo ar administracinio proceso pagalba advokatas manys esant tikslinga tai daryti. Nagrinėjamu atveju yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kurį atsakovė prašo taikyti. Pagrindo atnaujinti žymiai praleistą ieškinio senaties termino nėra. Vilniaus apygardos teismas jau yra išsprendęs ieškovės dėl automobilio praradimo patirtos žalos atlyginimo klausimą – priteisęs 51 000 Eur turtinės žalos atlyginimą iš automobilį pasisavinusio asmens. Dėl automobilio praradimo patirtą žalą ieškovė pasirinko ginti pareikšdama civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Akivaizdu, jog esant priimtam ir įsiteisėjusiam procesiniam sprendimui baudžiamojoje byloje, šioje civilinėje byloje pateikto ieškinio patenkinimas lemtų nepagrįstą ieškovės praturtėjimą dėl įvykusio automobilio praradimo. Nuomos sutarties pradžioje, nuo automobilio perdavimo Lietuvoje, Vilniuje, tarp ieškovės ir nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis, pagal kurią šios sutarties šalys susitarė, kad 10 dienų, nuo 2023 m. sausio 22 d. iki 2023 m. vasario 2 d. (su galimybe terminą pratęsti), automobilis bus teisėtai naudojamas A. M. nuomos sutarties pagrindu. Vėliau, baudžiamosios bylos duomenimis, automobilis atsidūrė Sakartvele, o vėliau ir Rusijoje, t. y., ne draudimo teritorijoje. Draudikas neginčija fakto, kad būtent jis pasiūlė Taisyklėse nurodomas draudimo sutarties sąlygas, t. y. standartines sąlygas, kuriomis jis suteikia savanoriško transporto priemonių draudimo (Kasko) apsaugą. Tačiau draudimo liudijime nurodytos individualios sąlygos – pavyzdžiui: draudimas ne nauja verte; servisas – draudėjo pasirinkimu; tai, jog prisiimama ir nestandartinė rizika – automobilio naudojimas trumpalaikei nuomai ir kita – sutartyje atsirado su ieškovės valia ir iniciatyva. Tuo tarpu visos kitos, draudimo liudijime neaptartos, nepakeistos, sąlygos, kuriomis sudaryta ir vykdoma draudimo sutartis – Taisyklių nuostatos. Ieškovė, negalėjo turėti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad tarp šalių sudaryta draudimo sutartis bus vykdoma kitaip, nei nurodyta Taisyklėse. Antra, nesutikdama su draudimo sutarties sąlygomis, ieškovė galėjo draudimo sutarties nesudaryti. Vagystės kaip draudžiamojo įvykio sąvoką iš esmės analogiškai, t. y. apimant tik vagystės ir apiplėšimo atvejus, taip, kaip jie suprantami Baudžiamajame kodekse, eliminuojant kitokio praradimo atvejus, įskaitant pasisavinimo, įvykdyto asmens, kuriam transporto priemonė draudėjo buvo perduota su jo valia, apibrėžia ir kitos Lietuvoje veikiančios draudimo bendrovės. Sudarant draudimo sutartį ieškovei buvo pateikta visa jai aktuali informacija. Nors ieškovė nėra draudimo srities profesionalė, jai pasirinkus nesusipažinti su draudimo sutarties sąlygomis, jos lūkestis, kad draudimo sutartis bus vykdoma ne pagal Taisyklių nuostatas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tai, kad sudarant draudimo sutartį ieškovės buvo atskleista ir atsakovės priimta automobilio naudojimo trumpalaikei nuomai aplinkybė, nekeičia ir neeliminuoja kitų sutarties nuostatų, inter alia draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių bei jų apibrėžimų, draudimo teritorijos ribų. Sudarant draudimo sutartį nebuvo susitarta dėl jokių papildomų sąlygų/pakeitimų dėl vagystės kaip draudžiamojo įvykio apibrėžimo.
7. Teismo posėdžio metu ieškovės vadovas ir įgaliotas atstovas palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti visiškai. Ieškovės vadovas pripažino, kad draudimo taisyklių prieš sudarydamas sutartį neperskaitė. Transporto priemonė buvo apdrausta ne tik nuo vagystės, bet ir nuo kitų asmenų piktavališkos veiklos, kaip ji apibrėžta draudimo taisyklių bendrųjų sąlygų 18.4 punkte, ir kuri apima labai plačią formuluotę (kitų asmenų piktavališka veikla laikomas bet koks tiesioginis apdraustos transporto priemonės sugadinimas ar sunaikinimas, jei tai nėra vagystė ar bandymas pavogti). Šiuo atveju automobilis dingo visiškai, tai atitinka piktavališkos veiklos apibrėžimą. Ieškovė draudėsi nuo rizikų, kurios kyla trumpalaikės nuomos atveju. Nuo svetimo turto iššvaistymo automobilis yra apdraustas, kadangi draudimo polise įtvirtinta, kad draudžiamasis įvykis yra bet koks tiesioginis apdraustos transporto priemonės sugadinimas ar sunaikinimas. Atsakovės argumentas, kad įvykis įvyko nedraudimo teritorijoje, atmestinas kaip nepagrįstas. Baudžiamoji byla pradedama pagal nusikaltimo padarymo vietą, šiuo atveju nusikaltimo sumanymas ir jo realizacija prasidėjo jau Lietuvoje, paėmus automobilį jau buvo planuojama jo negrąžinti. Atsakovės argumentas, kad iš pradžių automobilis buvo valdomas teisėtai, nekeičia jo nusikalstamo sumanymo bei draudimo esmės. Byloje kyla neaiškumas, kaip traktuoti draudžiamąjį įvykį sugadinimas ar sunaikinimas dėl kitų asmenų piktavališkos veiklos – ar BK 184 straipsnis patenka į tą sąvoką. Neaiškios sutarties sąlygos turėtų būti aiškinamos ją parengusios atsakovės nenaudai, ir ją priėmusios ieškovės naudai. Senaties termino pradžia turėtų būti laikoma 2024 m. spalio 25 d., kai įsigaliojo Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuriame buvo galutinai konstatuota, koks nusikaltimas buvo padarytas (BK 184 straipsnis). Ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam buvo inkriminuojamas BK 183 straipsnis, kuris aiškiai pateko į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Realus pažeidimo pagrindas atsirado 2024 m. spalio 25 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Jei teismas spręstų, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo paties įvykio, ieškovė prašo praleistą terminą atnaujinti, atsižvelgiant į tai, kad vyko ikiteisminis tyrimas, buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, buvo stengiamasi iki galo išsiaiškinti faktines aplinkybes ir tada grįžti pas draudiką. Draudikas, būdamas profesionalas, nepakankamai aiškiai išvardijo BK straipsnius, už kuriuos jis neprisiėmė atsakomybės. Visi kiti nusikaltimai, kurie nėra įvardyti kaip nedraudžiamieji įvykiai, patenka į kitų asmenų piktavališką veiklą, nuo kurios yra apdraudimas. Tai, kad šiuo atveju automobilis neatsirado, jo fiziškai nėra, turi būti laikoma kaip automobilio sunaikinimas. Bylos duomenys rodo, kad buvo dedamos maksimalios pastangos automobilį surasti, tačiau to nepavyko padaryti. Įvertinus rizikas, atsakovė nustatė pakankamai didelę draudimo įmoką, todėl nesąžiningai, atsiradus draudiminiam įvykiui, siekia išvengti draudimo išmokos mokėjimo. Teismo sprendimas turi būti ne tik formaliai teisėtas, bet ir teisingas.
8. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei reikalavimus ir prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, kurio nėra pagrindo jo atnaujinti. Šiuo atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2023 m. kovo 22 d., kai draudikas informavo ieškovę apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką. Ieškinys paduotas praėjus beveik 2 metams. Priimdamas 2023 m. kovo 22 d. sprendimą draudikas jau žinojo, kad automobilį pirmiausia išsinuomojo, o po negrąžino ieškovės nuomininkas; šis sprendimas nebuvo preliminarus. 2024 m. spalio 25 d. teismo nuosprendžio turinys nekeičia draudiko sprendimo nemokėti draudimo išmokos. Manydama, kad 2023 m. kovo 22 d. draudiko sprendimas yra per ankstyvas, nepagrįstai priimtas, ieškovė, turėdama advokatą, turėjo teisę savalaikiai naudotis savo teisėmis, skųsti draudiko sprendimą, tačiau to nepadarė. Ieškovė pasirinko kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą – civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pateikimą, kuris ir buvo patenkintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi dėl automobilio praradimo ieškovės patirta žala jau yra priteista įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Jeigu būtų tenkintas ieškinys ir šioje byloje, tai lemtų ieškovės nepagrįstą praturtėjimą. Tokia situacija susidarė išimtinai dėl ieškovės pasirinktos strategijos, kaip atgauti dėl automobilio praradimo patirtą žalą. Automobilio praradimo aplinkybės neatitinka draudžiamojo įvykio, nurodyto draudimo taisyklėse, apibrėžimo. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis patvirtina, kad automobilį pasisavino ir jo negrąžino automobilį nuomos sutarties pagrindu perėmęs ir iš teritorijos išvežęs asmuo. Įvykis atitinka nedraudžiamojo įvykio aplinkybes, taip pat su juo išvykta už draudimo teritorijos ribų. Taisyklėse draudikas aiškiai nurodė, kad prisiima tik automobilio vagystės ir plėšimo rizikas taip, kaip nurodyta Baudžiamajame kodekse. Ieškovė, kuri yra verslininkė, matydama, kad draudiko prisiimama rizika, ieškovės vertinimu, yra per maža, galėjo imtis kitų rizikos valdymo būdų. Byloje nėra ginčo, kad draudikas buvo informuotas, jog automobilis bus naudojamas trumpalaikei nuomai, tačiau atsisakymas draudimo išmoką buvo grindžiamas ne šiuo pagrindu. Ginčo įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju pagal 18.4 punktą (kitų asmenų piktavališka veikla). Automobilį išsinuomojęs asmuo nėra laikomas ,,kitu asmeniu“ draudimo sutarties prasme. Draudimo sutarties prasme A. M. laikomas apdraustuoju (draudimo taisyklių 3 punktas). Antra, būtinosios tokio įvykio aplinkybės, kad jis būtų pripažintas pagal draudimo taisyklių 8.4 punktą draudžiamuoju, yra transporto priemonės sugadinimas ar sunaikinimas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo automobilis yra sugadintas ar sunaikintas. Draudimo sutartis buvo sudaryta tarp verslininkų, tai ieškovės ne pirmoji ir ne vienintelė draudimo sutartis. Ieškovei pasirinkus nesusipažinti su draudimo sutarties sąlygomis, ji negali turėti pagrįsto lūkesčio, kad sutartis bus aiškinama kitaip nei Taisyklėse nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmestinas.
9. Byloje nustatyta, kad 2022 m. balandžio 26 d. tarp ieškovės UAB ,,Luxatio“ ir atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ buvo sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis; draudimo laikotarpis – nuo 2022 m. balandžio 26 d. iki 2023 m. balandžio 25 d.; galiojimo teritorija – Europa, išskyrus Rusiją ir Baltarusiją; draudimo suma – 43 900 Eur. Draudimo objektas – transporto priemonė (gyvenamasis automobilis) CARPON T068, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės liudijime, be kita ko, nurodyta, kad automobilis bus naudojamas nestandartinės rizikos veiklai – trumpalaikei nuomai. Byloje pateikta 2023 m. sausio 22 d. nuomos sutartis patvirtina, kad apdraustas automobilis laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 22 d. iki 2023 m. vasario 2 d. buvo išnuomotas nuomininkui A. M. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, nuomininkas automobilio ieškovei negrąžino, todėl 2023 m. vasario 9 d. ieškovės vadovas pranešė policijos komisariatui ir draudikui apie įvykdytą vagystę. Dėl ginčo įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsakovė (draudikė) 2023 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą neišmokėti ieškovei draudimo išmokos, nurodydama, kad ginčo automobilį pasisavino ir negrąžino nuomininkas, todėl pagal Kasko draudimo taisyklių 21.11 punktą toks įvykis yra nedraudžiamasis. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 25 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje 1A-102-929/2024, A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 3 dalyje (turto iššvaistymas) (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartis dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, kuri yra sudėtinė minėto nuosprendžio dalis). Šiuo nuosprendžiu, be kita ko, buvo tenkintas ieškovės civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, ir iš nuteistojo A. M. ieškovei priteistas 51 000 Eur turtinės žalos atlyginimas. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2025 m. gegužės 6 d. Priėmus Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 25 d. teismo nuosprendį, ieškovė 2025 m. gruodžio 11 d. pakartotinai kreipėsi į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo, be kita ko, nurodydama, kad turto iššvaistymas nepatenka į nedraudžiamųjų įvykių galiojimo sferą. 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu atsakovė netenkino ieškovės reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo, nurodydama, kad draudžiamasis įvykis neatitinka draudžiamojo įvykio apibrėžimo (nėra vagystė).
10. Byloje kilęs ginčas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos (43 900 Eur) priteisimo.
11. Atsakovės nesutikimas su ieškiniu grindžiamas 5 esminiais argumentais: 1) praleistas ieškinio senaties terminas, kurį atsakovė prašo taikyti, ir kurio nėra pagrindo atnaujinti; 2) įvykis neatitinka draudžiamojo įvykio apibrėžimo; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ieškovei jau yra priteista 51 000 Eur žala už prarastą kemperį, todėl, tenkinus šį ieškinį, ieškovė nepagrįstai praturtėtų; 4) ieškovės automobilio praradimo aplinkybės atitinka nedraudžiamojo įvykio aplinkybes; 5) iš ieškovės automobilį išsinuomojęs klientas automobilį išvežė už draudimo teritorijos ribų. Toliau teismas pasisako dėl šių atsakovės argumentų.
12. Iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
13. Byloje nustatyta, kad 2023 m. kovo 22 d. sprendimu atsakovė atsisakė pripažinti ginčo įvykį draudžiamuoju ir išmokėti ieškovei draudimo išmoką. Teismas sutinka su atsakovės vertinimu, kad šiuo atveju būtent nuo šio momento prasideda ieškinio senaties terminas. Draudikui priėmus sprendimą atsisakyti pripažinti ginčo įvykį draudžiamuoju ir išmokėti ieškovei draudimo išmoką, ieškovė suprato/turėjo suprasti apie savo galimai pažeistas teises, susijusias su draudimo išmokos neišmokėjimu. Ieškinys teismui paduotas 2025 m. vasario 14 d., taigi praleidus sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
14. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
15. Šiuo atveju ieškovė teismo prašė, tuo atveju, jei teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, atsižvelgiant į vykusį baudžiamąjį procesą, kurio metu buvo perkvalifikuota nuteistojo A. M. padaryta nusikalstama veika. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas ieškovei atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
16. Kaip jau minėta pirmiau, 2023 m. kovo 22 d. sprendimu draudikas netenkino ieškovės reikalavimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad ginčo įvykis patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, nurodytą draudimo taisyklių 21.11 punkte. Minėtame draudimo taisyklių punkte įtvirtinta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais laikytini įvykiai, kai transporto priemonė buvo prarasta, kai asmuo su draudėjo ar apdraustojo žinia ir valia buvo įgijęs teisę naudotis apdrausta transporto priemone, ją pasisavino (BK 183 straipsnis) arba užvaldė sukčiavimo būdu (BK 182 straipsnis). Kaip matyti iš 2024 m. spalio 25 d. teismo nuosprendžio, baudžiamoji byla buvo perduota teismui kvalifikavus A. M. veikas pagal BK 183 straipsnį, tačiau teismas perkvalifikavo šias nusikalstamas veikas į BK 184 straipsnį. Taigi iki minėto nuosprendžio priėmimo ieškovė turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad nuomininkas A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnyje, kadangi būtent dėl šios nusikalstamos veikos jam buvo pareikšti įtarimai. Kaip jau minėta, draudimo taisyklių 21.11 punkte aiškiai įtvirtinta, kad BK 183 straipsnyje padaryta nusikalstama veika patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Būtent šiuo draudimo taisyklių punktu vadovaujantis buvo priimtas draudiko sprendimas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Tik Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 25 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu A. M. nusikalstama veika buvo perkvalifikuota, kaip atitinkanti BK 184 straipsnio sudėtį (turto iššvaistymas). Teismo vertinimu, ši naujai paaiškėjusi aplinkybė, sudaro pagrindą atnaujinti ieškovei praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi turto iššvaistymas nepatenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, nurodytą draudimo taisyklių 21.11 punkte, o būtent šiuo pagrindu buvo priimtas atsakovės 2023 m. kovo 22 d. sprendimas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Nuo šio nuosprendžio priėmimo (2024 m. spalio 25 d.) iki ieškovės kreipimosi į teismą (2025 m. vasario 14 d.) nėra praėję vieneri metai. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra pagrindas jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
17. Tenkinus ieškovės prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, toliau pasisakoma dėl ieškinio (ne)pagrįstumo iš esmės.
18. Vienas iš atsakovės nesutikimo su pareikštu ieškiniu argumentų yra tas, kad ginčo įvykis patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, nurodytą draudimo taisyklių 21.11 punkte. Su šiuo atsakovės argumentu teismas nesutinka. Minėtame draudimo taisyklių 21.11 punkte išskirtos dvi nusikalstamos veikos, kurios laikomos nedraudžiamaisiais įvykiais, – BK 183 straipsnis ir BK 182 straipsnis. Šiuo atveju A. M. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnyje. Ši nusikalstama veika nepatenka į draudimo taisyklių 21.11 punktą, taigi nėra pagrindo spręsti, kad ginčo įvykis patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, numatytą draudimo taisyklių 21.11 punkte.
19. Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad ieškovė neturi teisės į ieškinio patenkinimą tuo pagrindu, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jau yra tenkintas ieškovės civilinis ieškinys ir ieškovei priteista 51 000 Eur turtinė žala iš nuteistojo A. M. Šioje byloje pareikštas ieškinys ir baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys pareikšti skirtingiems subjektams ir skirtingais teisiniais pagrindais. Nesutiktina su atsakove, kad šio ieškinio tenkinimo atveju ieškovė nepagrįstai praturtėtų. Pažymėtina, kad vien tik žalos priteisimas nereiškia faktinio žalos atlyginimo. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovei būtų bent iš dalies atlyginta jai 2024 m. spalio 25 d. nuosprendžiu priteista žala iš A. M. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką draudėjui, perima teisę reikalauti žalos atlyginimo iš kaltininko. Taigi baudžiamojoje byloje tenkintas ieškovės civilinis ieškinys dėl žalos priteisimo iš nuteistojo neatima ieškovės teisės reikalauti draudimo išmokos išmokėjimo iš draudiko.
20. Kita vertus, sutiktina su atsakove, kad ginčo įvykis neatitinka draudžiamojo įvykio apibrėžimo ir ginčo automobilis buvo išvežtas už draudimo teritorijos ribų.
21. Ieškovė byloje daug dėmesio skyrė tam, jog draudikas buvo informuotas apie tai, kad apdraustas automobilis bus naudojamas trumpalaikei nuoma. Pažymėtina, kad ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Nei 2023 m. kovo 22 d. atsakovės sprendimu, nei 2024 m. gruodžio 30 d. atsakovės sprendimu, draudimo išmokos nebuvo atsisakyta išmokėti tuo pagrindu, kad juo buvo vykdoma trumpalaikė nuoma; draudimo išmoką buvo atsisakyta išmokėti kitais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, teismas plačiau šiuo klausimu (dėl automobilio naudojimo trumpalaikei nuomai) nepasisako, nes ginčo byloje dėl to nėra.
22. Transporto priemonių draudimo liudijime išvardyti draudžiamieji įvykiai, vienas iš jų – vagystė. Draudimo taisyklių, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis, 18 punkte nurodyta, kad draudžiamasis įvykis yra vagystė, kaip ji apibrėžta Taisyklių 18.5 punkte. Taisyklių 18.5 punkte įtvirtinta, kad transporto priemonės vagystė – transporto priemonės pagrobimas (BK 178 straipsnis) arba užvaldymas plėšimo būdu (BK 180 straipsnis) arba sugadinimai, padaryti bandant pavogti (BK 22 straipsnis), ir vykdant šias veikas padaryti transporto priemonių sugadinimai. Taigi draudimo taisyklėse aiškiai apibrėžta, kas laikoma vagyste, kuri pripažintina draudžiamuoju įvykiu, t. y. nusikalstamos veikos, kaip jos apibrėžtos BK 178 ir 180 straipsniuose, arba bandymas jas padaryti. Akivaizdu, kad šiuo atveju A. M. nusikalstama veika nelaikytina vagyste, kaip ji suprantama Taisyklių 18.5 punkto prasme. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pripažino, kad šiuo atveju nebuvo įvykdytos vagystės, kaip ji suprantama BK prasme. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad atsirado draudžiamasis įvykis – ginčo transporto priemonės vagystė.
23. Draudimo taisyklių, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis, 18, 18.5 punktuose aiškiai įvardyta vagystės, kaip draudžiamojo įvykio, samprata, taip pat aiškiai nurodyta, kad nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 ir 183 straipsniuose, yra nedraudžiamieji įvykiai (taisyklių 21.11 punktas). Taigi ieškovės argumentai, kad draudimo poliso sąlygos neatitinka aiškumo, konkretumo kriterijaus, atmestini kaip nepagrįsti. Teismo posėdžio metu ieškovės vadovas pripažino, kad draudimo taisyklių neskaitė, su jomis nesusipažino. Neigiamos tokio nepakankamai atidaus elgesio pasekmės tenka pačiai ieškovei.
24. Teismo posėdžių metu ieškovės atstovas išdėstė naują argumentą, kurio nebuvo nei teikiant prašymus draudikui dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nei procesiniuose dokumentuose, t. y., kad šiuo atveju ieškovės automobilis buvo prarastas dėl kitų asmenų piktavališkos veiklos, kuri pagal draudimo sutartį yra draudžiamasis įvykis. Visų pirma pažymėtina, kad toks ieškovės procesinis elgesys, kai teismo posėdžio metu nurodomos naujos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, nėra tinkamas. Bylos nagrinėjimui buvo rengtasi paruošiamųjų dokumentų būdu, ir visos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, turėjo būti nurodomos juose, tokiu būdu sudarant galimybę atsakovei tinkamai atsikirsti į ieškovės reikalavimus. Kita vertus, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo automobilio praradimas atitinka šį draudžiamąjį įvykį – automobilio sugadinimą ar sunaikinimą dėl kitų asmenų piktavališkos veiklos.
25. Draudimo taisyklių 18 punkte nurodytas generalinis draudžiamojo įvykio apibrėžimas – draudžiamasis įvykis yra apdraustos transporto priemonės sugadinimas, sunaikinimas ar praradimas dėl bet kokių atsitikimų, staiga ar netikėtai kilusių dėl eismo įvykio, ugnies, gamtos jėgų, kitų asmenų piktavališkos veiklos, vagystės (kaip ji apibrėžta Taisyklių 18.5 punkte) ar bet kokių kitų įvykių, išskyrus įvykius, kurie Taisyklėse įvardyti kaip nedraudžiamieji. Tuo tarpu taisyklių 18.1 – 18.6 punktuose pateiktos konkrečių draudžiamųjų įvykių sampratos. Taisyklių 18.4 punkte nurodyta, kad kitų asmenų piktavališka veikla laikomas bet koks tiesioginis apdraustos transporto priemonės sugadinimas ar sunaikinimas, jei tai nėra vagystė ar bandymas pavogti. Teismas sutinka su atsakovės atstove, kad šiuo atveju neįrodytas automobilio sugadinimas ar sunaikinimas, kadangi byloje nėra jokių įrodymų apie automobilio sugadinimą ar sunaikinimą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ginčo automobilis kirto Sakartvelo – Rusijos sieną ir tolesnės automobilio buvimo vietos nėra galimybės nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-180-579/2025, kuria paliktas galioti 2024 m. spalio 25 d. teismo nuosprendis, 20 punktas). Taigi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad ginčo automobilio buvimo vieta nežinoma. Esant tokiai aplinkybei, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ginčo automobilis yra sugadintas ar sunaikintas. Žodis ,,sunaikinti“ reiškia veiksmą, kurio metu padaroma taip, kad kažkas liaujasi egzistavęs ar atlikęs savo funkciją. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų apie ginčo automobilio sunaikinimą; pagal bylos duomenis galima spręsti tik tai, kad ginčo automobilio buvimo vieta yra nežinoma. Kita vertus, sutiktina ir su atsakovės atstove, kad šis draudžiamasis įvykis apibrėžiamas kaip ,,kitų asmenų piktavališka veikla“, tuo tarpu ginčo automobilio valdymo ieškovė neteko ne dėl kitų asmenų, o dėl teisėto valdytojo (draudimo taisyklių 3 punktas) padarytos nusikalstamos veikos. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad ginčo automobilis buvo sugadintas ar sunaikintas dėl kitų asmenų piktavališkos veiklos. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad ginčo įvykis yra nedraudžiamasis, todėl ieškovė neturi teisės į draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 punktas, 98 straipsnis).
26. Be to, sutiktina su atsakove, kad iš ieškovės automobilį išsinuomojęs asmuo ginčo automobilį išvežė už draudimo teritorijos ribų. Kaip minėta pirmiau, draudimo sutartyje nurodyta draudimo galiojimo teritorija – Europos Sąjunga, išskyrus Rusiją ir Baltarusiją, tačiau ginčo automobilis jo teisėto valdytojo (nuomininko) buvo išvežtas už draudimo galiojimo teritorijos (kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, kirto Sakartvelo – Rusijos sieną ir tolesnės automobilio buvimo vietos nėra galimybės nustatyti). Atsižvelgiant į tai, ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu.
27. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ieškovės ieškinys dėl draudimo išmokos išmokėjimo atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, pirma, ginčo įvykis nėra draudžiamasis, antra, ginčo automobilis išvežtas už draudimo apsaugos galiojimo teritorijos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270-271 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.