- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-2058-221/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04821-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Atsakovas
- E. L.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-8431-800/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui E. L. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu (b. l. 3–5), prašydama priteisti iš atsakovo 9 311,32 Lt skolą, 4 340,71 Lt palūkanas, 3 425,64 Lt delspinigius, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 404,87 Lt kitas išlaidas, turėtas siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka, ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2007 m. kovo 30 d. AB SEB bankas ir E. L. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0350718051360-18, pagal kurią AB SEB bankas atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas AB SEB banko naudai. Tačiau atsakovas netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl AB SEB bankas sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2009 m. lapkričio 9 d. AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu UAB „Gelvora“.
Atsakovas teismo nustatytu terminu atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą už akių (b. l. 73–75), kuriuo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 9 311,32 Lt skolą, 1 870,65 Lt delspinigius, 1 500 Lt palūkanas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (12 681,97 Lt), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014 m. kovo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 379,64 Lt žyminį mokestį. Likusią ieškinio dalį atmetė.
Atlikęs formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, teismas darė išvadą, kad atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminą ir laikomas pažeidusiu prievolę. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė ir pagrįstai apskaičiavo skolos dydį, todėl ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintinas, iš atsakovo priteistina 9 311,32 Lt skola. Teismas nurodė, kad atsakovas nevykdė sutarties tinkamai, todėl vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei sudarytos sutarties sąlygomis, jam kyla pareiga sumokėti ieškovei netesybas. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3 425,64 Lt delspinigius, nenurodydama delspinigių paskaičiavimo laikotarpio. Teismas, susipažinęs su ieškovės byloje pateiktais dokumentais, nustatė, kad pagal delspinigių paskaičiavimo aktą ieškovė delspinigių sumą skaičiavo už 180 dienų, kurie sudarė 1 676,04 Lt. Taip pat nustatė, kad ieškovė nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2014 m. kovo 17 d.) tik vieną kartą pranešimu pareikalavo, kad skolininkas sumokėtų ieškovei skolą, skolos išieškojimo išlaidas ir delspinigius, tačiau ieškiniu ieškovė reikalauja priteisti dvigubus delspinigius, t. y. delspinigius, kurie buvo paskaičiuoti reikalavimą ieškovei perleidusios AB SEB bankas ir ieškovės dar kartą paskaičiuotus delspinigius už 180 dienų. Ieškovė taip pat prašė priteisti 4 340,71 Lt palūkanas, t. y. reikalavimą perleidusios AB SEB bankas paskaičiuotas palūkanas – 1 255,56 Lt ir ieškovės paskaičiuotas 8 proc. metines palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. – 3 085,15 Lt. Nustačius aplinkybes, kad ieškovė reikalavimo teisę į atsakovo skolą įgijo 2009 m. lapkričio 9 d., tačiau 4,5 metų delsė išieškoti skolą, teismas darė išvadą, kad ieškovė nepateikė laiku ieškinio dėl skolos priteisimo teismui dėl savo pačios neapdairumo, todėl neturi teisės praturtėti atsakovo sąskaita. Todėl iš atsakovo priteistinas palūkanas ir delspinigius sumažino, kitą ieškinio dalį dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo atmesdamas kaip nepagrįstą, neatitinkančią protingumo ir sąžiningumo principų. Teismas sprendė, kad prašomos priteisti 404,87 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos ieškovės tiesioginei ūkinei komercinei veiklai vykdyti negali būti laikomos CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytomis išlaidomis, todėl šį reikalavimą atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, proporcingas patenkintų ieškinio reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu (b. l. 80–82) prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 2 840,71 Lt palūkanas ir 8 proc. dydžio metinės palūkanos nuo pagrindinės skolos sumos (9 311,32 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; papildomai priteisti iš atsakovo 2 840,71 Lt palūkanas ir 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (9 311,32 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas palūkanų nepriteisė neteisėtai ir nepagrįstai. Nurodo, kad skolininkui pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas. Apeliantės manymu, vartojimo kredito sutartyje numatytos 8 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams.
Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėja nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su teismo sprendimo už akių dalimi, kuria teismas atmetė jos reikalavimą priteisti 2 840,71 Lt palūkanas, t. y. pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti 4 340,71 Lt palūkanas iki 1 500 Lt, ir nepriteisė 8 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (9 311,32 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dėl kitos teismo sprendimo dalies ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šios teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. kovo 30 d. AB SEB bankas ir atsakovas E. L. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0350718051360-18, pagal kurią bankas atsakovui suteikė 10 001 Lt dydžio paskolą (b. l. 20–24). Atsakovui netinkamai vykdant vartojimo kredito sutartį, bankas 2009 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 05.08.03-360 įspėjo atsakovą per 15 dienų nuo pranešimo gavimo dienos įvykdyti įsipareigojimus bankui bei informavo, kad vienašališkai nutrauks sutartį, jeigu iki nustatytos dienos įsiskolinimas nebus padengtas (b. l. 25). 2009 m. lapkričio 9 d. AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, kuria AB SEB bankas perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu UAB „Gelvora“ (b. l. 14–19).
Kadangi atsakovas savo prievolės pagal vartojimo kredito sutartį tinkamai ir nustatytais terminais nevykdė, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė iš atsakovo 9 311,32 Lt negrąžintą kreditą, 1 870,65 Lt delspinigius, 1 500 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. kovo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovės prašomų priteisti palūkanų dydį, t. y. priteisė 1 500 Lt palūkanas, atmesdamas reikalavimą dėl likusios 2 840,71 Lt palūkanų dalies priteisimo, nurodydamas, kad nors nutraukus vartojimo kredito sutartį kreditas nebuvo grąžintas, tačiau byloje nėra duomenų, kodėl ieškovė gana ilgą laiko tarpą delsė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos ir išieškoti skolą, sprendė, kad ieškovė pati savo nerūpestingumu, aplaidumu sudarė sąlygas žalai padidėti, todėl išieškomų nuostolių (palūkanų) dydį atitinkamai sumažino.
Vartojimo kredito sutartimi šalys buvo susitarę dėl 8 proc. dydžio metinių palūkanų normos. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą, skaičiavimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vadovaujantis palūkanų samprata Lietuvos civilinėje teisėje, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.261 straipsnį minimalių nuostolių priteisimas neatima kreditoriui teisės išreikalauti ir papildomų nuostolių, jei jis jų patyrė didesnių. Ši nuostata reiškia, kad kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme nustatytos kompensuojamosios palūkanos. Teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos (4 340,71 Lt) yra aiškiai per didelės, nes nuo reikalavimo teisės dėl skolos išieškojimo perleidimo 2009 m. lapkričio 9 d. iki kreipimosi į teismą su ieškiniu, t. y. iki 2014 m. kovo 17 d., praėjęs ilgas laiko tarpas, kas lėmė daug didesnes palūkanas. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad atsakovas yra vartotojas, jis priėmė paslaugų tiekėjo siūlomas sutarties sąlygas ir neturėjo galimybės dėl jų derėtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2012). Kasacinis teismas, konstatuodamas būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, savo nutartyse yra akcentavęs, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 30). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, bylos duomenis, suteikto kredito sumos dydį, darytina išvada, kad ieškovės prašoma priteisti palūkanų suma (4 340,71 Lt), susidariusi per ilgą laikotarpį, yra aiškiai per didelė. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad dėl atsakovo prievolės neįvykdymo ieškovė būtų patyrusi didesnius, nei priteisė teismas, nuostolius, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neteikė papildomų duomenų dėl patirtų didesnių nuostolių, gana ilgą laikė nesikreipė dėl skolos išsiieškojimo, remiantis įstatymo nuostatomis bei bendraisiais teisės principais, kasacinio teismo formuojama praktika, siekiant nepažeisti šalių interesų pusiausvyros bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų sumą. Sprendimo šioje dalyje keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą priteisti 8 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Sprendimo turinį nustatančio CPK 270 straipsnio 4 dalis įpareigoja teismą nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių nesprendė ieškovės prašomų priteisti 8 proc. palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo bei pagrįstumo klausimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, todėl neišspręstų reikalavimų dalyje byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo už akių dalį dėl 1 500 Lt palūkanų iš atsakovo priteisimo palikti nepakeistą.
Bylos dalį dėl neišspręsto reikalavimo priteisti 8 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.