- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-12
- Bylos Nr.
- AN2-9-519/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00119-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gražvydas Poškus
- Kategorijos
- 1.4.4Bauda (ANK 25 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gražvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracine tvarka nubaustojo G. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nutarimo, kuriuo G. D. pripažintas kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 3000 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.G. D. nubaustas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir darbuotojų atžvilgiu darbdavio įgaliotu asmeniu neužtikrino, kad su darbuotoju K. A. ne vėliau kaip prieš darbo pradžią būtų sudaryta rašytinė darbo sutartis ir nustatyta tvarka pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. 2017-01-30 K. A. faktiškai atliko šaltkalvio darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), darbdavio naudai ir jam vadovaujant, tarp darbuotojo ir darbdavio esant darbo sutarties požymiams: susitarimui dėl darbovietės ir darbo funkcijų (šaltkalvio), paklūstant nustatytai darbo tvarkai (dirbo nustatytu laiku), esant atlygintinam pobūdžiui, tačiau su K. A. nesudarius rašytinės darbo sutarties ir nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą, tai yra K. A. dirbo nelegaliai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. D. neužtikrino, kad darbuotojas K. A. pradėtų dirbti tik pasirašius darbo sutartį, įteikus antrą darbo sutarties egzempliorių, apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešus VSDFV teritoriniam skyriui, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 99 straipsnį, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto nuostatas.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu G. D. prašo panaikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti arba teismui manant, kad jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį ir kirti jam švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje.
2.1. Nurodo, kad teismo nutarimas priimtas vadovaujantis prielaidomis, netinkamai įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, nenustačius esminio nelegalaus darbo požymio, t. y. leidimo dirbti fakto. Mano, jog skundžiamas nutarimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl privalo būti panaikintas, o administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta. Teigia, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nenustatė ir tinkamai nepasisakė apie esminę pažeidimą kvalifikuojančią aplinkybę – leidimą dirbti. ANK 95 straipsnio 1 dalyje yra išdėstyta blanketinė teisės norma, t. y. teisės norma, kurios esminiai turinio elementai išdėstyti kitame teisės akte. Dėl to, sprendžiant dėl nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties elementų, būtina vadovautis darbo kodeksu.
2.2. Pažymi, kad Darbo kodekso 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Ta pati įstatymų leidėjo formuluotė „leidę dirbti“ yra pakartota ir Darbo kodekso 99 straipsnio 3 dalyje, kurioje yra suformuluota įsakmi taisyklė, nustatanti, kad darbdaviui yra draudžiama leisti dirbti darbuotojui, kol su juo nėra pasirašyta darbo sutartis, jam nėra įteiktas antras darbo sutarties egzempliorius ir nėra išduotas darbuotojo tapatybę patvirtinantis dokumentas. Dėl to administracinėje byloje turi būti konstatuota, kad darbas dirbamas darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui leidus, t. y. jo valia. Asmens savarankiškas darbas be darbdavio ar jo įgalioto asmens žinios neužtraukia atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.
2.3. Teigia, kad bylą nagrinėjant teisme, jis nurodė, jog 2017 m. sausio 27 d. po pietų pasijuto blogai, todėl iš darbo išėjo, o nuo 2017 m. sausio 30 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą, sirgo ir dėl to darbe nebuvo. Kas vyko bendrovėje 2017 m. sausio 30 d., žino tik iš darbuotojų pasakojimų. K. A. dirbti neleido. Liudytojas J. V. parodė, kad R. L. išvykus K. A. apsižiūrinėjo patalpas, po to paėmęs kampinį šlifuoklį, jį įsijungė, tačiau nedirbo. Liudytojas R. L. nurodė, kad nurodymų dirbti nedavė, nes jis tokių nurodymų iš viso negali duoti. Liudytojas K. A. (neva nelegaliai dirbęs darbuotojas) nurodė, kad žino, jog jis nuo ryto, datos neprisimena, atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas ir jam buvo leista apsižiūrėti būsimą darbą, tačiau dirbti jam neleido. Taigi nei vienas teisme apklaustas liudytojas nenurodė, kad jis (G. D.) leido dirbti K. A. ir, kad tai buvo daroma su jo žinia. Todėl K. A. veiksmai, kuomet jis apsižiūri darbo vietą, susipažįsta su darbo sąlygomis ir paima darbo įrankį be jo žinios, negali jam užtraukti administracinės atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Be to, K. A. atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybines patalpas tik 9.00 val., kai tuo tarpu įmonės darbo grafikas yra nuo 8.00 iki 17.00 val. su 45 minučių pietų pertrauka.
2.4. Pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir Šiaulių apygardos teismas, administracinėje byloje Nr. ATP-343-354/2016. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad „byloje nenustatyta, kad darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus. Objektyvių duomenų apie tai, kad A. R. privalėjo paklusti nustatytai darbo tvarkai, nustatytu laiku būti darbo vietoje, kad šalis siejo pavaldumo santykiai, kad A. R. darbdavys mokėjo atlyginimą už darbą, byloje nėra. Liudytoja A. R. teisme parodė, kad, jai nebuvo nurodyta, ką turės atlikti, kada turi atvykti ir kiek laiko turės dirbti.“ Mano, kad ir jo atveju Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai priėmė skundžiamą nutarimą ir patraukė administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nors nebuvo nustatyti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo sudėties objektyvieji požymiai.
2.5. Pastebi, kad K. A. apklaustas teisme nurodė, kad jis paaiškinimą rašė pats, savo ranka, tačiau ką rašyti, jam sudiktavo darbo inspektorius. Tai, kad paaiškinimas buvo sudiktuotas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų parodo ir K. A. paaiškinime nubrauktas žodis. K. A. teisme nurodė, kad jam niekas neleido atlikti jokių darbinių funkcijų, jokių darbinių užduočių jam nedavė. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, išimtinai vadovavosi liudytojų surašytais paaiškinimais ir visiškai neatsižvelgė į parodymus, kurie buvo duoti teismo posėdžio metu. Atkreipia dėmesį į tai, kad K. A. šiuo metu nebedirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, jų nesieja joks subordinacinis ryšys, jokie giminystės ar draugystės ryšiai, niekaip nėra priklausomas nuo jo, todėl teismas turėjo jo parodymus patikrinti itin kruopščiai, nustatant, ar šie parodymai iš tiesų buvo paveikti Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių, tačiau to nepadarė. Tai, kad paaiškinimą rašė paveiktas Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių, t. y. taip, kaip jam sudiktavo, teisme nurodė ir liudytojas J. V., tačiau ir į šią aplinkybę Šiaulių apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė, priimdamas skundžiamą nutarimą.
2.6. Mano, kad nagrinėjamu atveju nelegalaus darbo faktas konstatuotas tik remiantis Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių parodymais. Teisme apklaustas Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius A. J. nurodė, kadangi nieko iš vadovų nebuvo, pavedimas atlikti patikrinimą niekam nebuvo pateiktas, tačiau tokį pavedimą jie turėjo. Pastebi, kad pavedimas tikrinimui nebuvo pateiktas nei vykdant tikrinimą adresu: (duomenys neskelbtini), nei vėliau vykdant apklausas Valstybinėje Darbo inspekcijoje, nei po to susipažinti atsiųstoje Valstybinės darbo inspekcijos medžiagoje. Toks pavedimas nebuvo pateiktas ir bylą nagrinėjant teisme. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. Al -316, 16 punkte įtvirtinta, kad patvirtintas planuojamų tikrinti darbdavių sąrašas ir jo pakeitimai skelbiami Valstybinės darbo inspekcijos svetainėje. Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius ne mažiau kaip prieš 10 darbo dienų apie planinį darbdavio tikrinimą praneša darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui, nurodydamas atliekamo patikrinimo pagrindą, terminą, dalyką ir pateikia preliminarų dokumentų, kuriuos turi pateikti darbdavys patikrinimą atliekančiam Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriui sąrašą. Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius apie neplaninį patikrinimą praneša jo atlikimo metu. Prisistatydamas darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui, Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius pateikia tarnybinį pažymėjimą (valstybės tarnautojo pažymėjimą), įgaliojimą, o atlikdamas neplanini darbdavio patikrinimą, ir sprendimo (pavedimo) atlikti šį patikrinimą kopiją, patvirtintą teisės aktų nustatyta tvarka bei paaiškina atvykimo tikslus, aptaria tikrinimo eigą.
2.6.1. Nurodo, kad teisme apklausti Valstybinės darbo inspekcijos atstovai patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose buvo atliekamas neplaninis patikrinimas, kurio metu neva buvo rastas nelegaliai dirbantis darbuotojas K. A., tačiau dėl nesuprantamų priežasčių, iki šiol nebuvo pateiktas sprendimas (pavedimas) atlikti šį tikrinimą. Mano, kad tokia situacija, kuomet administracinio nusižengimo protokolas surašytas, pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, t. y. nesilaikant inspektavimo tvarkos, negali būti pagrindas jį patraukti administracinėn atsakomybėn, nes akivaizdu, kad iš ne teisės negali atsirasti teisė.
2.7. Taip pat nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas skundžiame sprendime pažymėjo, kad tai, jog 2017 m. sausio 30 d. G. D. sirgo, nepašalina jo atsakomybės, nes atlikti savo pareigas jis niekam nebuvo pavedęs. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą visiškai neatsižvelgė į tai, kad 2017 m. sausio 30 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, akivaizdu, kad sirgdamas negalėjo atlikti savo darbinių funkcijų. Mano, kad turėtų būti suprantama, jog negalėjo nuspėti, kad 2017 m sausio 30 d. sirgs ir iš anksto pavesti kam nors atlikti savo pareigas. Pažymi, kad Konstitucijos 53 straipsnis numato, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Šiuo atveju, pripažinus mane kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, buvo iš esmės paneigta Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė į sveikatą, nes net ir susirgus iš jo reikalaujama atlikti veiksmus, kurių objektyviai padaryti negali (t. y. sergant, ar dar prieš susergant numatyti šį faktą ir pavesti atlikti savo pareigas).
2.8. Teigia, kad Šiaulių apylinkės teismas, pripažinęs jį kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, paskyrė 3000 Eur baudą. Mano, kad bauda jam negalėjo būti paskirta, nes jis nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad jei teismas manys, jog jis administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai, jam paskirta bauda yra akivaizdžiai per didelė ir neatitinka teisingumo ir protingumo principų.
2.9. Pastebi, kad paprastai nelegaliu darbu pažeidėjas siekia nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą, turėdamas tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondus, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių. Teigia, kad šiuo atveju iš byloje nustatytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad jis tokių ketinimų turėjo. Pažymi, kad jis K. A. neleido dirbti, tokio nurodymo nedavė. K. A. pats atvyko susipažinti su darbo pobūdžiu ir pasižiūrėti, ar darbas jam ne per sunkus dėl sveikatos būklės. Svarbu ir tai, kad, kai buvo atliekamas Valstybinės darbo inspekcijos neplaninis tikrinimas, tą pačią dieną K. A. atvykęs į būsimą darbo vietą buvo paėmęs vieną darbo įrankį ir jį išbandė. Sodrai buvo pranešta po kelių valandų, todėl net ir vadovaujantis VDI darbuotojų išvada, kad K. A. dirbo nelegaliai, tas jo tariamai nelegalus darbas truko vos daugiau nei valandą įskaitant ir laiką, kuriuo metu buvo jis apklausiamas VDI darbuotojo.
2.10. Apelianto manymu, visos jo skunde nurodytos aplinkybės rodo, jog galimai padarytas pažeidimas nebuvo iš anksto planuotas, ir įvyko atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms, o ne piktybiškai siekiant pažeisti įdarbinimo tvarką, nuslėpti mokesčius, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei. Jis kategoriškai netoleruoja nelegalaus darbo, nes tai nesuteikia jo vadovaujamiems darbuotojams valstybės garantijų ir niekuomet anksčiau nėra baustas už analogiško pažeidimo padarymą. K. A. galimai nelegalus darbas truko labai trumpai, jo vadovaujamoje darbovietėje anksčiau nebuvo nustatyti nelegalaus darbo atvejai, tačiau Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą į šias aplinkybes neatsižvelgė ir neįvertino, kad padaryto pažeidimo pavojingumas yra mažesnis nei įprasti atvejai, kuomet nelegalūs darbuotojai įmonėse dirba ilgą laiką, sistemingai, didelėmis apimtimis, yra nuslepiami mokesčiai ir pan.
2.11. Mano, kad teismas nustatęs jo nusižengimą, turėjo vadovautis ANK 34 straipsnio 5 dalimi ir jam skirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje. Pažymi, kad jis ir jo vadovaujama įmonė nesiekė jokių savanaudiškų tikslų, neturėjo iš to jokios naudos, nebuvo padaryta žala valstybės ekonomikai, K. A. buvo tik atvykęs apsižiūrėti darbo sąlygų, įvertinti, ar jos jam ne per sunkios fiziškai ir visos šios aplinkybės yra reikšmingos nuobaudos individualizavimui.
Atsiliepimas
3. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus vedėjas Z. G. atsiliepimu į G. D. apeliacinį skundą prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą, o G. D. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir jo netenkinti.
3.1. Nurodo, kad teismas, vertindamas liudytojų parodymus, elgėsi visiškai teisingai, atsižvelgdamas į galiojančią teismų praktiką. Suformuotoje teismų praktikoje nelegalaus darbo bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pirminiai paaiškinimai labiausiai atspindi objektyvią realybę, todėl teismai turi vadovautis jais, o ne vėliau teisme duotais parodymais, todėl Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai nesirėmė teisme duotais liudininkų K. A. ir J. V. parodymais, kurie prieštaravo jų pačių paaiškinimuose nurodytoms aplinkybėms bei kitiems byloje surinktiems įrodymams.
3.2. Pažymi, kad pavedimas atlikti patikrinimą yra įstaigos vidaus dokumentas, kuris neprivalo būti administracinėje byloje, dėl minėto pavedimo teismas aiškiai pasisakė savo nutarime, nurodydamas, kad patikrinimo metu nebuvo nei vieno iš įmonės vadovų, todėl jo nebuvo kam pateikti, taip pat tai, kad nebuvo pateiktas pavedimas atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą, nepašalina bendrovės direktoriaus G. D. atsakomybės. Pastebi, kad viso proceso metu niekas minėto pavedimo taip ir nepaprašė pateikti, todėl mano, kad dėl pavedimo atlikti patikrinimą buvimo fakto niekam abejonių nekilo, be to, skirtingai, nei nurodo apeliantas, atliekant nelegalaus darbo, darbo ir poilsio laiko režimo pažeidimų kontrolę, tikrinant buvusių reikalavimų pašalinti pažeidimus įvykdymą, tiriant pranešimus ir skundus, apie būsimą patikrinimą darbdavys neprivalo būti iš anksto informuojamas.
3.3. Teigia, kad teismas remdamasis galiojančia teismų praktika dėl įmonių vadovų atsakomybės, yra teisus nurodydamas, kad aplinkybės, jog 2017 m. sausio 30 d. G. D. sirgo, nepašalina G. D. atsakomybės. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, jog bendrovės direktorius atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės direktorius, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog Bendrovės veikla bus organizuojama tinkamai, todėl minėtas pažeidimas (nelegalus darbas), gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Įmonės vadovas turi užtikrinti, kad darbuotojų darbas būtų legalus. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti. Nurodo, kad apeliantas buvo atsakingas už tinkamą Bendrovės darbo organizavimą, tačiau pažeidė šią savo pareigą, neužtikrino, jog darbuotojams būtų leista dirbti tik su jais sudarius rašytines darbo sutartis bei apie jų įdarbinimą pranešus VSDFV. Pažymi, kad byloje nėra pateiktų duomenų apie tai, kad apeliantas būtų įgaliojęs kitą asmenį organizuoti darbą bendrovėje. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir bendrovės buhalterė.
3.4. Taip pat atsiliepimu prašo netenkinti apelianto prašymo skirti švelnesnę, nei numatyta sankcijoje baudą. Mano, kad pažeidimas yra pilnai įrodytas, pažeidėjas savo kaltės nepripažino, išvadų nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
4. Iš bylos matyti, kad G. D. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nutarimu pripažintas kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 3000 Eur bauda.
5. ANK 95 straipsnio 1 dalis numato darbdavių ar jų įgaliotų asmenų atsakomybę už nelegalų darbą. Ši teisės normos dispozicija yra blanketinė ir jos taikymas susijęs su DK normų, apibrėžiančių nelegalaus darbo sampratą, aiškinimu. Nelegalaus darbo sampratą įtvirtina DK 98 straipsnis, numatantis, kad nelegalus darbas – tai darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš nurodytų požymių: 1) yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant DK 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų. Pagal DK 98 straipsnio 2 dalį darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. DK 99 straipsnio 3, 6 dalyse nustatyta, kad darbdavio pareiga darbuotojui leisti dirbti tik pasirašius su juo rašytinę darbo sutartį ir pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.
6. Apeliaciniu skundu G. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
6.1. Pažymima, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad apeliantas padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
6.2. Kaip matyti iš liudytojo - Valstybinės darbo inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus A. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje, jam 2017 m. sausio 30 d. apie 10 val., su inspektoriumi A. Š. atvykus į (duomenys neskelbtini), esančias UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, pamatė dirbančius tris žmones. Vienas jų buvo K. A., kuris kampiniu šlifuokliu pjovė metalo ruošinius. Išsiaiškino, kad su K. A. darbo sutartis nesudaryta, apie jo įdarbinimą nepranešta Valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniam skyriui. Tuo metu įmonės patalpose nebuvo nė vieno iš bendrovės vadovų. Liudytojas taip pat nurodė, kad K. A. pasakė, jog jis yra priimtas į darbą ir dirba nuo tos dienos ryto. L. A. buvo paduotas paaiškinimo blankas ir buvo pasiūlyta parašyti paaiškinimą. K. A. paaiškinimą surašė savo ranka, paaiškinime nurodė, jog jis yra priimtas į darbą šaltkalviu, yra susitaręs dėl minimalaus darbo užmokesčio mokėjimo. Kitas darbuotojas – J. V. paaiškino, jog pardavimų vadovas R. L. rytą pasakė, kad nuo tos dienos K. A. dirbs kartu su jais. Šias liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtino teisme apklaustas liudytojas, Valstybinės darbo inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiųjų darbo inspektorius A. Š.. Šis liudytojas nurodė analogiškas aplinkybes, kad įmonės patalpose pamatė dirbančius tris žmones, tame tarpe ir K. A., kuris kampiniu šlifuokliu pjaustė metalo ruošinius. Šių liudytojų parodymai atitinka Valstybinės darbo inspekcijos 2017 m. vasario 6 d. nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas aplinkybes, liudytojų K. A., J. V. rašytiniuose paaiškinimuose užfiksuotas aplinkybes, kad K. A. 2017 m. sausio 30 d. 10.40 val. darbo inspekcijos patikrinimo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybinėse patalpose šaltkalvio darbą – pjaustė metalo ruošinius. K. A. paaiškinime taip pat nurodė, kad jam buvo žadėta darbo sutartį padaryti 2017 m. sausio 30 d., tačiau kol kas nepadarė, dirba nepasirašęs sutarties. Darbo įrankiu – diskiniu pjūklu – aprūpino darbdavys R., kuris matė jį dirbantį. Jam žadėjo mokėti minimalų atlyginimą. Dėl darbo sutarė su gamybos vadovu R. L.. Tai, jog dėl K. A. įdarbinimo ir darbo sąlygų buvo susitarta dar 2017 m. sausio 27 d., patvirtina G. G. pateikta 2017 m. sausio 27 d. darbo sutarties kopija, kurioje nurodyta, jog K. A. priimamas į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ šaltkalviu ir pradeda dirbti 2017 m. sausio 30 d. Pats G. D. taip pat parodė, kad 2017 m. sausio 27 d. buvo tariamasis dėl K. A. įdarbinimo, jog buvo paruoštas darbo sutarties projektas, tačiau darbo sutartis nebuvo pasirašyta, jog jam buvo žinoma, kad K. A. 2017 m. sausio 30 d. buvo atvykęs į įmonės patalpas, tačiau teigia, kad pardavimų vadovas R. L. leido K. A. apsižiūrėti būsimo darbo sąlygas, t. y. apsižiūrėti patalpas, pasikalbėti su darbuotojais, tačiau dirbti jam neleido. Liudytojas R. L. parodė, kad K. A. atvyko į gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tą dieną, kai darbo inspekcijos pareigūnai atliko patikrinimą. K. A. atvažiavo pats, o jis tuo metu jau buvo darbe. Jis parodė K. A. darbines patalpas, pasakė apsižiūrėti ir spręsti, ar galės dirbti. Teigia, kad nurodymų dirbti nedavė, nes jis tokių nurodymų iš viso negali duoti. Po to išvyko į (duomenys neskelbtini). Nors G. D. ir liudytojas R. L. teigia neleidę K. A. dirbti, tačiau anksčiau aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad 2017 m. sausio 30 d. K. A. faktiškai atliko šaltkalvio darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), darbdavio naudai ir jam vadovaujant, tarp darbuotojo ir darbdavio esant darbo sutarties požymiams. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas skundžiamame nutarime, K. A. pats teisme nurodė, jog jis turi reikiamą šaltkalvio kvalifikaciją, pakankamą darbo patirtį, brėžinius moka skaityti, todėl jam jokio mokymo nereikia, ir tai rodo, kad 2017 m. sausio 30 d. darbo inspekcijos pareigūnų patikrinimo metu K. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko darbines funkcijas, dėl kurių buvo susitarta 2017 m. sausio 27 d.
6.2.1. Fakto, kad K. A. tik atėjo pažiūrėti darbo ar susipažinti su kolektyvu, liudytojai K. A. ir J. V. paaiškinime nenurodė ir ši versija iškilo tik nagrinėjant bylą teisme. Esant tokioms aplinkybėms, K. A. ir J. V. parodymai vertintini kritiškai, kaip siekimas padėti įmonės direktoriui išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Tuo tarpu, Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai nėra suinteresuoti bylos baigtimi, nenustatyta, kad jie siektų apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, jų parodymai yra nuoseklūs bei tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl jais netikėti ir nesivadovauti nėra pagrindo.
6.3. Atmestinas apelianto skundo argumentas, kad K. A. ir J. V. darbo inspektoriai diktavo ką jie paaiškinimuose turi rašyti. Byloje nėra objektyvių duomenų, išskyrus teisme duotus liudytojų K. A. ir J. V. parodymus, kurie vertintini kritiškai, jog Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai būtų davę kokius nurodymus kaip K. A. ir J. V. reikia surašyti paaiškinimus ir, kad reikia nurodyti, jog K. A. 2017 m. sausio 30 d. 10.40 val. darbo inspekcijos patikrinimo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybinėse patalpose šaltkalvio darbą – pjaustė metalo ruošinius.
6.4. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8, 12 dalis būtent bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Darbdavys turi užtikrinti, kad darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Neveikimas pasireiškia nepakankama darbdavio kontrole šioje srityje, o tai sudaro pagrindą administracinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-39-648/2016). Nors 2017 m. sausio 30 d. G. D. turėjo nedarbingumo pažymėjimą, tačiau, kaip pats teigė, darbo sutartis su darbuotojais sudaro tik jis, niekam kitam šių funkcijų atlikti nėra pavedęs, todėl privalėjo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai bei užtikrinti, kad įmonėje visi darbuotojai dirbtų teisės aktų nustatyta tvarka sudarius rašytines darbo sutartis ir laiku apie tai informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigą, o to nepadaręs UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. D. pažeidė DK 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, 99 straipsnio nuostatas bei padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.
7. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime pagrįstai nurodė, jog tai, kad nebuvo pateiktas pavedimas darbo inspekcijos pareigūnams atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą, nepašalina bendrovės direktoriaus G. D. atsakomybės, nes patikrinimo metu nė vieno iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovų patikrinimo vietoje – gamybinėse patalpose nebuvo, pavedimo pateikti nebuvo kam, o valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai privalo fiksuoti kiekvieną pažeidimą. Pažymėtina, kad atliekant nelegalaus darbo, darbo ir poilsio laiko režimo pažeidimų kontrolę, tikrinant buvusių reikalavimų pašalinti pažeidimus įvykdymą, tiriant pranešimus ir skundus, apie būsimą patikrinimą darbdavys neprivalo būti iš anksto informuojamas. Be to, įmonės vadovas manydamas, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus veiksmai pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, turi teisę tai apskųsti Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniam teismui.
8. Taigi savo apeliaciniame skunde G. D. nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o vien tai, kad apelianto netenkina pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimtas sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, kad teismo padarytos išvados dėl jo kaltės padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą yra neteisingos.
9. Apeliaciniu skundu G. D. taip pat prašo taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį ir skirti jam švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje.
9.1. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų, o iš skundžiamo nutarimo matyti, kad už padarytą pažeidimą G. D. paskirtas sankcijoje numatytos baudos vidurkis.
9.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai).
9.3. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teismas, atsižvelgdamas į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Taigi mažesnės, nei įstatymo numatytos, administracinės nuobaudos skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-29-2013, 2AT-41-2014 ir kt.).
9.3.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-7-4/2013).
9.4. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas atsižvelgė į tai, kad G. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau analogiškų pažeidimų nėra padaręs, tačiau kitų nuobaudos individualizavimui svarbių aplinkybių – pažeidimo pobūdžio, jo padarymo aplinkybių, pažeidėjo asmenybės, neaptarė bei į jas neatsižvelgė.
9.5. Aukštesnysis teismas negali nesutinki su tuo, kad vertinant nelegalaus darbo reikšmę ir pavojingumą, būtina atsižvelgti į padarytą materialinę žalą, jos dydį, į tai, kokia žala tokiu pažeidimu daroma darbuotojo interesams, taip pat ir visai darbo rinkai, ekonominei sistemai, kad nelegaliu darbu pažeidėjas siekia nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą, turėdamas tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondus, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių. Tačiau, kaip paminėta aukščiau, individualizuojant nuobaudą, svarbu įvertinti ir konkretaus pažeidimo aplinkybes. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju darbas truko neilgą laiko tarpą - apie 2 valandas, jog po atlikto patikrinimo K. A. iš karto buvo įdarbintas. Taip pat negalima neįvertinti ir to, kad G. D. anksčiau nėra baustas už analogiško pažeidimo padarymą, jog jo vadovaujamoje įmonėje anksčiau nebuvo nustatyti nelegalaus darbo atvejai. Visos šios aplinkybės leidžia spręsti, kad šis pažeidimas buvo atsitiktinis ir G. D. ateityje pažeidimų nedarys. Aukštesnysis teismas įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, konstatuoja, kad G. D. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirtas straipsnio sankcijoje numatytos baudos vidurkis – 3000 Eur dydžio bauda, yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. Šioje nutartyje aptartos aplinkybės sudaro pagrindą dėl padaryto nusižengimo taikyti apeliantui G. D. ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir jam paskirtą 3000 Eur baudą sumažinti iki 500 Eur, todėl skundžiamo nutarimo dalis dėl pažeidėjui paskirtos nuobaudos keistina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nutarimą ir G. D. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, paskirtą 3000 eurų baudą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalimi, sumažinti iki 500 eurų.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama