Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. K. ir R. P. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Suinteresuotas asmuo valstybinė įmonė „Turto bankas“ per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į pareiškimą.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. K. papildomai paaiškino, kad bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), jo šeima gyvena nuo 1974 m. Butą iš tuometinės darbovietės gavo būtent jis, vėliau butas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas taip pat jo vardu, todėl manė, kad šis turtas yra jo asmeninė nuosavybė. Sutuoktinė savo vardu jokio registruoto nekilnojamojo turto ar piniginių lėšų neturėjo, todėl manė, kad nėra ir palikimo, kurį reikėtų priimti. Dėl teisinių žinių stokos nežinojo, kad butas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir dėl palikimo priėmimo reikėjo kreiptis į notarą. Atsakant į teismo klausimus nurodė, kad R. P. yra vienintelis sutuoktinių vaikas, kitų pirmos eilės įpėdinių daugiau nėra. Dėl palikėjos palikimo priėmimo į notarą nei pareiškėjai, nei kiti asmenys nesikreipė. Minėtame bute šiuo metu gyvena jis, jo dukra R. P. bei jos du sūnūs. Paaiškino, kad visus mokesčius už buto komunalines paslaugas apmoka jis, įsiskolinimų nėra. Butu naudojasi, jį remontuoja ir prižiūri bendrai su dukra. Tvirtina, kad pretenzijų dėl palikimo priėmimo pareiškėjai vienas kitam neturi.

5. Teismo posėdžio metu pareiškėja R. P. paaiškino, kad dėl atsiradusio palikimo priėmimo nesikreipė į notarą dėl sąžiningo nežinojimo, kadangi manė, jog minėtas butas priklauso tik jos tėvui. Buvo įsitikinusi, kad jos motina savo vardu neturėjo jokio turto. Pažymėjo, kad visi, t. y. jos tėvas ir ji su dviem sūnumis minėtame bute gyvena nepertraukiamai, buto adresu yra deklaruota jų gyvenamoji vieta. Butu rūpinasi ir prižiūri bendromis jėgomis, iš esmės pareiškėjai veda bendrą ūkį, todėl ginčo dėl palikimo priėmimo tarp jų nėra.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas iš dalies.

6. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

7. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai A. K. ir R. P. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jie atitinkamomis dalimis priėmė palikimą, atsiradusį po palikėjos A. K. mirties.

8. Palikimo atsiradimo faktas savaime nuosavybės teisės į palikimą įpėdiniui nesukuria. Įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreiškiama įstatymo nustatytais būdais ir terminais. Įstatymo įtvirtinta keletas alternatyvių palikimo priėmimo būdų: įpėdinis pradeda faktiškai valdyti paveldėtą turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Esminės šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais, antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010; kt.). Taigi teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Pažymėtina, kad reikšmingų bylos teisiniam rezultatui faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją.

9. Visi įpėdiniai turi teisę nevaržomai spręsti, ar įgyvendinti paveldėjimo teisę ir perimti palikimą sudarančias turtines ir neturtines palikėjo teises – per įstatyme įtvirtintus terminus jie gali priimti palikimą, jo atsisakyti ar nepriimti (CK 5.50, 5.60 straipsniai). Tačiau įpėdinio teisės į palikimą gali pasibaigti ir tais atvejais, kai įpėdinis neatlieka jokių aktyvių veiksmų (nepaduoda pareiškimo notarui nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl atsisakymo, taip pat nepradeda paveldimo turto valdyti faktiškai). Toks įpėdinio elgesys (neveikimas) kvalifikuotinas kaip palikimo nepriėmimas, kuris sukelia tapačias pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

10. Remiantis byloje esančiais duomenimis ir juos pagrindžiančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas A. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su H. A. G., kuriai po santuokos suteikta K. pavardė (b. l. 5, CPK 178 straipsnis). Santuokoje sutuoktiniai susilaukė dukros – pareiškėjos R. P. (b. l. 6). Remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašu, santuokos metu pareiškėjas A. K. įsigijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris viešajame registre įregistruotas pareiškėjo vardu (įregistravimo pagrindas – 1993 m. sausio 20 d. pirkimo – pardavimo sutartis pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 19-2560) (b. l. 34). Pareiškėjo A. K. tvirtinimu, aukščiau nurodytą turtą jis laikė savo asmenine nuosavybe. Remiantis į bylą pateiktu mirties liudijimu – pareiškėjo sutuoktinė H. A. K. 2011 m. sausio 31 d. mirė.

11. Nagrinėjamu atveju minėtas nekilnojamasis turtas pareiškėjo A. K. nuosavybėn įgytas 1993 m. sausio 20 d., todėl teisiniams santykiams taikytinos 1970 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso nuostatos (toliau – SŠK), galiojusios iki 2001 m. birželio 30 d. SŠK 23 straipsnis nustatė santuokos metu įgyto turto padalijimo tvarką. Pagal SŠK 23 straipsnio 1 dalį, padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis. Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

12. Duomenų, kad po Henrikos A. K. mirties būtų užvesta paveldėjimo byla ir pastarosios palikimas būtų priimtas, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

13. Remiantis pareiškėjų paaiškinimais, palikėja Henrika A. K. savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturėjo, todėl į notarų biurą dėl palikimo, atsiradusio po palikėjos mirties, priėmimo, jie nesikreipė dėl teisinių žinių stokos ir sąžiningo suklydimo. Pareiškėjai posėdžio metu nurodė, kad aptariamą butą jie laikė asmenine pareiškėjo A. K. nuosavybe, kadangi šį butą jam skyrė jo darbovietė dar 1974 m. ir vėliau išsipirkus butą nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos tik jo vardu. Iš pareiškėjų paaiškinimų nustatyta, kad po palikėjos H. A. K. mirties tiek A. K., tiek R. P. liko gyventi bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ir tęsė naudojimąsi butu, rūpinosi butu ir jį prižiūrėjo kaip savo, mokėjo buto komunalinius mokesčius. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti mokėjimų už buto komunalines paslaugas kopijos. Remiantis Gyvenamosios vietos pažymos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. K. savo gyvenamąją vietą buto adresu yra deklaravęs nuo 1985 m. lapkričio 21 d., pareiškėja R. P. – nuo 1983 m. liepos 29 d. (b. l. 13). Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti pareiškėjų dėstomais argumentais, kad jie po palikėjos H. A. K. mirties likusį turtą valdė kaip savo. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuoti asmenys nepateikė prieštaravimų dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto.

14. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos sąlygos spręsti klausimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo – palikimo priėmimo įpėdiniams pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą. Byloje esantys įrodymai ir pareiškėjų išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad jie po H. A. K. mirties rūpinosi likusiu turtu, tokiais aktyviais veiksmais siekė priimti po palikėjos mirties atsiradusį palikimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininkų, kadangi jie po palikėjos mirties likusį turtą drauge prižiūrėjo kaip savo, juo rūpinosi ir tokiu būdu išreiškė valią dėl palikimo priėmimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas A. K., velionės sutuoktinis, ir pareiškėja R. P., velionės dukra, turėjo teisę paveldėti mirusiosios H. A. K. turtą (CK 5.11, 5.13 straipsniai).

15. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai teismui pareiškė prašymą nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pastarieji faktiškai pradėjus valdyti paliktą turtą priėmė konkrečią palikėjos turto dalį. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdiniai, pradėję valdyti turtą, juo rūpintis kaip savu, laikomi priėmusiais visą palikimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismas, spręsdamas palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimą, neturi aiškintis ir įvardyti palikto turto kiekio, jo dalių ir vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2007). Pareiškėjai tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad pretenzijų dėl palikimo priėmimo vienas kito atžvilgiu neturi. Kai nėra įpėdinių ginčo, šiuos klausimus, tame tarpe ir paveldimo turto dalis, išsprendžia notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą.

16. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pareiškėjų pareiškimą tenkina iš dalies. Nustatytini juridinę reikšmę turintys faktai, kad: 1) pareiškėjas A. K. po savo sutuoktinės H. A. K. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, 2) pareiškėja R. P. po savo motinos H. A. K. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti (CPK 445 straipsnis).

17. Juridinę reikšmę turintys faktai nustatytini su tikslu pareiškėjams įgyvendinti savo teises ir pareigas priimant palikimą, atsiradusį po H. A. K. mirties (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

18. Pareiškėjai taip pat buvo pareiškę prašymą grąžinti žyminio mokesčio permoką, jei tokia yra. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punktu, už pareiškimus ypatingosios teisenos bylose mokamas 50,00 Eur žyminis mokestis. Šiame Kodekse nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110 (CPK 82 straipsnio 1 dalis). Pareiškimo teismui pateikimo mėnesį vartotojų kainų indeksas buvo 145,70, todėl už pareiškimą pateikiant ne elektroninio ryšio priemonėmis, šioje byloje pareiškėjai turėjo sumokėti 73,00 Eur dydžio žyminį mokestį. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad kreipdamiesi į teismą su pareiškimu šioje byloje pareiškėjas A. K. Valstybinei mokesčių inspekcijai 2023 m. liepos 11 d. sumokėjo 50,00 Eur dydžio žyminį mokestį, pareiškėja R. P. 2023 m. rugpjūčio 23 d. – 23,00 Eur dydžio žyminį mokestį, šie žyminiai mokesčiai ir buvo įskaityti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai sumokėjo reikiamo dydžio žyminį mokestį, permokos šioje byloje nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269-270 straipsniais, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti iš dalies.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po palikėjos (sutuoktinės) H. A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios 2011 m. sausio 31 d., mirties priėmė visą atsiradusį palikimą, faktiškai pradedamas jį valdyti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po palikėjos (motinos) H. A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios 2011 m. sausio 31 d., mirties priėmė visą atsiradusį palikimą, faktiškai pradedama jį valdyti.

Juridinę reikšmę turintys faktai nustatyti siekiant įgyvendinti paveldėjimo teisę.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, išsiųsti jo kopiją Testamentų registrui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.