- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-27
- Bylos Nr.
- A-62-617-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00019-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- E.
- Advokatai
- Linas Jakas
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
E. V. nuo 2002 m. rugsėjo 2 d. dirbo pagal darbo sutartį Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Darbo su šeima grupėje prie Vaikų teisių apsaugos tarnybos socialine pedagoge. Nuo 2004 m. balandžio 13 d. perkelta į darbą Vaikų teisių apsaugos tarnybos Seniūnijų inspektorių ir mobiliosios pagalbos poskyrio inspektore, o nuo 2007 m. spalio 1 d. – į darbą Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiąja inspektore. Darbo sutartis su E. V. nutraukta 2008 m. liepos 18 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnį (b. l. 12-14).
E. V. nuo 2008 m. liepos 21 d. eina Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyriaus Globos ir įvaikinimo poskyrio A lygio 8 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigas (b. l. 15).
2009 m. spalio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje buvo gauta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus (toliau – ir VTAK) 2009 m. spalio 16 d. pažyma Nr. 04-2008/KI-223 ,,Apie skundo vaiko teisių apsaugos kontrolierės iniciatyva dėl A. T. nepriežiūros ir nepilnamečio palikimo be įstatyminio atstovo tyrimą“ (toliau – ir Pažyma) (b. l. 79-86), kurioje buvo padaryta išvada, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriuje nuo 2000 m. iki 2008 m. nebuvo išspręstas klausimas dėl nuolatinės globos steigimo A. ir V. T.. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlyta pavesti atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą darbuotojų, atsakingų už nepilnamečių V. ir A. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą, atžvilgiu.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo skyrius 2009 m. lapkričio 4 d. pranešė E. V. (b. l. 32-33) apie tai, kad ji yra įtariama padarius tarnybinį nusižengimą – būdama atsakinga už nepilnamečių vaikų V. ir A. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą, šią pareigą vykdė netinkamai.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo skyrius 2009 m. lapkričio 17 d. surašė tyrimo išvadą dėl E. V. tarnybinio nusižengimo Nr. A164-117 (3.4.53-AD14) (toliau – ir Išvada), kuria nustatė, kad E. V. 2006-2008 m. laikotarpiu, būdama atsakinga už nepilnamečių vaikų V. ir A. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą, šią pareigą vykdė netinkamai, klausimo dėl nuolatinės globos steigimo nepilnamečiams neišsprendė, be to 2007 m. sausio 30 d. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros plane Nr. A725-34 pateikė siūlymą kreiptis į teismą dėl vaikų atskyrimo nuo motinos, nors vaikų motina buvo mirusi. Nurodyta, kad tokiu būdu E. V. pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2008 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 40-816 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių (toliau – ir Darbo tvarkos taisyklės) 53.1 ir 53.3 punktus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių (toliau – ir Elgesio taisyklės) 7.1 ir 7.2 punktus, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56 patvirtintų Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų (toliau – ir Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatai) 67.3.1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklių) 2.1, 2.3 ir 2.5 punktus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktus bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.256 straipsnio reikalavimų nuostatas (b. l. 53-56).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 41-1143 „Dėl tarnybinės nuobaudos E. V. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) (b. l. 11), vadovaudamasis VTĮ 2 straipsnio 12 dalimi, 29 straipsnio 3 dalies 2 punktu, už Išvadoje nurodytus tarnybinius nusižengimus skyrė E. V. tarnybinę nuobaudą – papeikimą.
II.
Pareiškėja E. V. skundu (b. l. 2-10), kurį vėliau patikslino (b. l. 92-103), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. 41-1143 „Dėl tarnybinės nuobaudos E. V. skyrimo“, priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad tarnybinė nuobauda jai skirta vadovaujantis VTĮ už 2006-2008 m. laikotarpiu tariamai neatliktus veiksmus. Paaiškino, kad tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir jos 2002 m. rugsėjo 2 d. buvo sudaryta darbo sutartis, kuri galiojo iki 2008 m. liepos 18 d., kai ji Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 16 d. įsakymu nuo 2008 m. liepos 21 d. buvo priimta į Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas. Taigi, anot pareiškėjos, nuo 2002 m. rugsėjo 2 d. iki 2008 m. liepos 18 d. ją ir Vilniaus miesto savivaldybę siejo teisiniai santykiai, susiklostę darbo sutarties pagrindu. Todėl skundžiamas įsakymas neatitinka teisinio reglamentavimo, kadangi juo tarnybinė nuobauda, vadovaujantis VTĮ, paskirta asmeniui, kuris 2006-2008 m. dirbo pagal darbo sutartį. Teigė, kad jai VTĮ negalėjo būti taikomas. Skundžiamas įsakymas buvo priimtas jau po to, kai darbo teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo nutrūkę. Pažymėjo, kad pagal DK nuostatas, darbo teisiniams santykiams pasibaigus, išnyksta ir darbdavio įgaliojimai buvusio darbuotojo atžvilgiu. Kadangi skundžiamo Įsakymo priėmimo metu (2009 m. lapkričio 27 d.) nebuvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotoja, todėl jai ne tik negalėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda pagal VTĮ, bet ir drausminė nuobauda pagal DK. Dėl šios priežasties, pareiškėjos manymu, skundžiamas Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų individualiam aktui keliamų reikalavimų, nes prieštarauja teisės normoms, reglamentuojančioms valstybės tarnybos ir darbo teisinius santykius. Taip pat pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos pareigybės aprašyme nėra numatyta, jog ji sprendžia klausimus dėl nuolatinės globos skyrimo, todėl neaišku, kodėl skundžiamame Įsakyme nurodoma, jog šią pareigą privalėjo vykdyti būtent pareiškėja. Nurodė, kad nuo 2002 m. rugsėjo 2 d. iki 2007 m. spalio 1 d., eidama savo pareigas, turėjo vykdyti prevencinį darbą, reguliariai lankytis šeimose, vykdyti teismų pavedimus, globos priežiūrą, nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų prašymus ir kitus pavedimus, reikiamą informaciją teikti skyriaus vyriausiesiems specialistams. Nuo 2004 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. rudens ji vykdė valstybės deleguotas funkcijas Justiniškių seniūnijoje, o 2006 m. rudenį tolimesniam darbui perkelta į Šnipiškių seniūniją. 2007 m. spalio 1 d., atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 41-901 „Dėl valstybės tarnautojų ir darbuotojų perkėlimo į Socialinių reikalų departamentą“, ji buvo perkelta į Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrį dirbti vyriausiąja inspektore pagal darbo sutartį, todėl šeimose nebesilankė ir dirbo tik su laikinąja globa (rūpyba), nagrinėjo fizinių asmenų prašymus dėl laikinosios globos nustatymo šeimose, prižiūrėjo laikinosios globos (rūpybos) eigą, ruošė įsakymus dėl laikinosios globos steigimo. Nuo 2007 m. spalio 1 d. pareiškėja taip pat neturėjo pareigos rūpintis Šnipiškių seniūnija bei joje gyvenančių nepilnamečių vaikų padėtimi, nes šias funkcijas perėmė R. Š., o nuo 2008 m. liepos 21 d. už Šnipiškių seniūniją bei joje gyvenančius vaikus, kuriems paskirta laikinoji globa (rūpyba), atsakinga paskirta vyr. specialistė L. D. Pažymėjo, kad Socialių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojos G. Z. 2010 m. kovo 10 d. raštas patvirtina, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos inspektoriai su nuolatine globa nedirbo. Teigė, kad ji ne kartą yra nurodžiusi, jog siūlo vaikams skirti nuolatinę globą, tačiau ruošti dokumentus nuolatinės globos nustatymui negalėjo, nes neturėjo tam įgaliojimų. Ji pateikė medžiagą globos ir įvaikinimo poskyrio vyr. specialistei J. M., kuri ir buvo atsakinga už nuolatinės globos nustatymui reikalingų dokumentų parengimą bei pateikimą teismui. Taigi, anot pareiškėjos, tiek Tyrimo išvadoje, tiek skundžiamame Įsakyme vienas iš nuobaudos skyrimo pagrindų (pareiškėja 2006-2008 m. laikotarpiu, būdama atsakinga už nepilnamečių vaikų V. ir A. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą, šią pareigą vykdė netinkamai ir neišsprendė klausimo dėl nuolatinės globos steigimo šiems nepilnamečiams), yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėja dėl Vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros 2007 m. sausio 30 d. plane Nr. A725-34 pateikto siūlymo kreiptis į teismą dėl vaikų atskyrimo nuo motinos, nors vaikų motina buvo mirusi, paaiškino, kad minėtas siūlymas buvo įrašytas per klaidą ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių A. ir V. T., kadangi procesas dėl vaikų atskyrimo nuo motinos nebuvo inicijuotas ir/ar pradėtas. Pažymėjo, kad Vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros plano Nr. A725-34 Poreikių vertinime ji konstatavo, kad vaikų motina G. T. yra mirusi, o vaikų tėvystė nepripažinta, todėl teigė, kad aplinkybes nustatė ir aprašė teisingai. Pažymėjo, kad minėto plano pagrindu taip pat buvo surašytas aktas, kuriame yra nurodyta, kad pareiškėja siūlo A. ir V. T. nustatyti nuolatinę rūpybą ir globėja skirti E. T., o ne siūlymas kreiptis į teismą dėl vaikų atskyrimo nuo motinos. Teigė, kad nagrinėjamu atveju jos kaltės, t. y. būtino tarnybinio nusižengimo elemento, dėl to, kad nepilnamečiams A. ir V. T. nebuvo nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), nėra, todėl nepagrįstas ir skundžiamas Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakė pareiškėjai pateikti tarnybinio patikrinimo išvadą ir leido su ja tik susipažinti, taip pažeisdama tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūras bei kliudydama įgyvendinti pareiškėjos teisę pateikti teismui motyvuotą ir išsamų skundą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos E. V. patikslintu skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 131-135) nurodė, kad nuo 2008 m. liepos 21 d. (tarnybinė nuobauda skirta ir už 2008 m. netinkamai vykdytas pareigas) bei skundžiamo Įsakymo priėmimo metu pareiškėja buvo valstybės tarnautoja, todėl pareiškėjos argumentas, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą vadovaujantis VTĮ, yra nepagrįstas ir atmestinas. Nepaisant pareiškėjos, kaip darbuotojos, statuso pasikeitimo 2006-2008 m. laikotarpiu (darbo sutarties nutraukimo ir priėmimo į valstybės tarnybą), esminė jos vykdoma funkcija (vaikų teisių ir teisėtų interesų apsauga) išliko tokia pati. Pareigą ginti ir įgyvendinti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus E. V. privalėjo vykdyti tiek dirbdama pagal darbo sutartį inspektore, tiek skundžiamo Įsakymo priėmimo metu eidama Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyriaus Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas. Tai, anot atsakovo, patvirtina Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos inspektoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto 2004 m. įsakymu Nr. 4A, 3 bei 9 punktai, taip pat tarnybinio nusižengimo padarymo metu galioję 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 40-664 patvirtinto Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 10.1, 10.2, 10.3 punktai. Pažymėjo, kad darbo santykiai tarp E. V. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo nutrūkę tik dvi dienas, kurios pagal kalendorių buvo poilsio dienos. Tuo tarpu teisės aktai nenumato asmens perkėlimo iš darbuotojo į tarnautojo pareigas, t. y. nenutraukus darbo sutarties asmuo negali būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas. Teigė, kad E. V. netinkamas pareigos užtikrinti nepilnamečių vaikų A. ir V. T. teises ir teisėtus interesus vykdymas buvo tęstinio pobūdžio – šios pareigos pareiškėja nevykdė tiek dirbdama pagal darbo sutartį, tiek įgijusi valstybės tarnautojos statusą. Darbuotojo (valstybės tarnautojo) statuso pasikeitimas pats savaime neatleidžia jo nuo atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, kaip asmuo, priėmęs valstybės tarnautoją į pareigas arba pasirašęs su darbuotoju darbo sutartį, turėjo teisę paskirti tarnybinę (drausminę) nuobaudą už netinkamą pareigų vykdymą. Teigė, kad pareiškėja pati nenurodė aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog ji tinkamai atliko savo pareigas dėl nepilnamečių A. ir V. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo. Priešingai, tiek Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Pažymoje, tiek tarnybinio nusižengimo tyrimo Išvadoje konstatuota, jog nepilnamečių A. ir V. T. teisės ir teisėti interesai į nuolatinę globą ar rūpybą buvo pažeisti. Pažymėjo, kad už nepilnamečių V. ir A. T. priežiūrą nuo 2006 m. buvo atsakinga Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausioji specialistė E. V., ką patvirtina Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos L. J. 2009 m. spalio 8 d. raštas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai bei E. V. darbo su minėta šeima dokumentai. Savo pareigų E. V. tinkamai nevykdė tiek dirbdama pagal darbo sutartį (nuo 2006 m. nebuvo išspręstas nepilnamečių nuolatinės globos steigimo klausimas, neparengti reikiami dokumentai, 2007 m. sausio 30 d. pateiktas pasiūlymas kreiptis į teismą dėl vaikų atskyrimo nuo motinos, nors vaikų motina mirusi 2000 m.), tiek eidama valstybės tarnautojo pareigas (nuo 2008 m. liepos 21 d. ir toliau nebuvo sprendžiamas nepilnamečių vaikų A. ir V. T. nuolatinės globos nustatymo klausimas). Pažymėjo, kad Išvadoje buvo kvalifikuotas pareiškėjos E. V. tarnybinis nusižengimas, nurodyta tarnautojos kaltės forma (neatsargus tarnybinis nusižengimas), teisės normos, kurios buvo pažeistos pareiškėjai netinkamai vykdant savo pareigas, kilusios pasekmės bei atitinkamai priežastinis ryšys tarp pareiškėjos veiksmų ir nusižengimo padarinių (buvo pažeistos nepilnamečių vaikų teisės į nuolatinę globą). Taip pat buvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėja sistemingai netinkamai vykdė jai pavestas pareigas, t. y. E. V. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 41-993 buvo skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas už netinkamą laikinosios globos skyrimo nepilnamečiams vaikams klausimo sprendimą, t. y. tarnautoja skundžiamo Įsakymo priėmimo metu turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos patikslinto skundo teiginiu, kad nuo 2007 m. spalio 1 d. pareiškėją perkėlus į Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo inspektoriaus pareigas, pareiškėja nebevykdė funkcijų, susijusių su nepilnamečių vaikų A. ir V. T. priežiūra, kadangi ji nebekuravo Šnipiškių seniūnijos, kurioje gyveno nepilnamečiai vaikai. Šį teiginį, anot atsakovo, paneigia pačios pareiškėjos 2007 m. sausio 30 d. parengtas raštas dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) priežiūros. Taigi, pareiškėją perkėlus į kitas pareigas, ji toliau rūpinosi minėtais nepilnamečiais, kurių nuolatinės globos klausimas nebuvo išspręstas dėl to, jog pareiškėja netinkamai vykdė jai priskirtas funkcijas. Anot atsakovo, priešingai, nei patikslintame skunde nurodė pareiškėja, viena iš jos vykdytų funkcijų iki ją priimant į valstybės tarnybą (2008 m. liepos 21 d.) buvo rengti ir įgyvendinti tikslines programas, socialines priemones dėl vaikų teisių apsaugos, globos ir rūpybos, o nuo 2008 m. liepos 21 d. pareiškėjai einant valstybės tarnautojo pareigas atitinkamos funkcijos buvo numatytos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 40-664 patvirtintame Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme Tai, jog pareiškėja buvo atsakinga už dokumentų, reikalingų nuolatinės globos steigimo klausimui išspręsti pateikimą, anot atsakovo, patvirtina ir pareiškėjos 2009 m. lapkričio 6 d. paaiškinime nurodyta aplinkybė, jog jai buvo žinoma būtinybė skirti nuolatinę globą nepilnamečiams V. ir A. T., tačiau buvo labai sunku gauti reikiamus dokumentus ir pažymas iš laikinosios minėtų vaikų globėjos E. T. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog Vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros 2007 m. sausio 30 d. plane nurodytas sprendimas kreiptis į teismą dėl nepilnamečių V. ir A. T. atskyrimo nuo motinos, kuri mirė 2000 m., buvo techninė klaida, nesukėlusi jokių neigiamų pasekmių nepilnamečiams. Pažymėjo, jog būtent pareiškėjos veiksmai (neveikimas) lėmė tai, jog nuolatinė globa A. ir V. T. buvo nustatyta tik 2009 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu (b. l. 146-154) pareiškėjos E. V. skundą patenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. 41-1143 „Dėl tarnybinės nuobaudos E. V. skyrimo“. Prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkino.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad ji 2006-2008 m. laikotarpiu, būdama atsakinga už nepilnamečių vaikų V. ir A. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą, šią pareigą vykdė netinkamai ir neišsprendė klausimo dėl nuolatinės globos steigimo šiems nepilnamečiams, be to, 2007 m. sausio 30 d. Vaiko laikinosios globos (priežiūros) plane Nr. A725-34 pateikė siūlymą kreiptis į teismą dėl vaikų atskyrimo nuo motinos, nors vaikų motina buvo mirusi. Pažymėjo, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 18 d. dirbo pagal darbo sutartį, o nuo 2008 m. liepos 21 d. dienos įgijo valstybės tarnautojos statusą. Atkreipė dėmesį, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta remiantis VTĮ 2 straipsnio 12 dalimi (tarnybinis nusižengimas yra valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės) bei 29 straipsnio 3 dalies 2 punktu (už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriamas papeikimas), o teisinis nuobaudos skyrimo pagrindas pagal DK skundžiamame įsakyme nenurodytas, kas, anot teismo, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja atsakomybėn pagal DK už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 18 d. nėra patraukta. Be to, teismo nuomone, to daryti ir nebuvo galima, nes skundžiamo Įsakymo priėmimo metu pareiškėja su atsakovu nebebuvo darbo teisiniuose santykiuose. Dėl pareiškėjos atsakomybės už pareigų neatlikimą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 18 d., teismas pažymėjo, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda skirta inter alia už VTĮ 15 straipsnio 1 dalyje 4 punkto, numatančio, kad valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, ir to paties straipsnio 6 punkto, numatančio, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, nevykdymą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nei Išvada, nei skundžiamu Įsakymu kokių nors pareigybės aprašymu nustatytų funkcijų neatlikimu iš viso nėra kaltinama. Anot teismo, vertinant pareiškėjos atsakomybės minėtu laikotarpiu klausimą, atsižvelgus į skundžiamo Įsakymo turinį, būtina išsiaiškinti, ar pareiškėja laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo atsakinga už nepilnamečių vaikų V. ir A. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą, ar ji privalėjo išspręsti klausimą dėl nuolatinės globos steigimo šiems nepilnamečiams ir ar to nepadarė. Teismas atsižvelgęs į E. V. funkcijas minėtu laikotarpiu reglamentavusį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 40-595 patvirtintą Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą bei į tai, kad bylai aktualiu laikotarpius laikinosios globos (rūpybos) priežiūrą pagal teritorinį paskirstymą buvo pavesta vykdyti vyr. specialistei L. D., konstatavo, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 21 d. nebebuvo atsakinga už nepilnamečių vaikų V. ir A. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą ir ji pagal pareigybės aprašymą nebuvo įgaliota spręsti nuolatinės globos steigimo, inter alia šiems nepilnamečiams, klausimus. Įvertinusi išdėstytus argumentus, teismas pažymėjo, kad atsakovas be pakankamo pagrindo, neįrodęs pareiškėjos kaltės, ją patraukė tarnybinėn atsakomybėn.
IV.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 158-161) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu, prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. V. skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Anot atsakovo teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai E. V. atsakovo priimtu Įsakymu tarnybinė nuobauda buvo skirta be pakankamo pagrindo. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. V. ginčo įsakymu negalėjo būti skirta tarnybinė nuobauda už laikotarpį nuo 2006 m. (kuomet pareiškėją ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai) iki 2008 m. liepos 21 d. (pareiškėjai tapus valstybės tarnautoja). Vadovaujasi atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėja eina Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigas. Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiosios specialistės veiklos sritis – vaiko teisių apsauga. Ši veiklos sritis laikytina socialiai reikšminga, todėl, anot atsakovo, ypatingai svarbu, kad valstybės tarnautojai, kuriems pavesta įgyvendinti minėtąją funkciją, sąžiningai, operatyviai, rūpestingai, atsakingai atliktų savo darbą. Priešingu atveju, atsakovo nuomone, būtų pažeidžiami ne tik teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnautojų pareigas, bet ir šiurkščiai pažeidžiamas viešas interesas – prioritetinė nepilnamečių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2008 m. liepos 21 d. E. V. einant valstybės tarnautojos pareigas, galiojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 40-595 patvirtintas Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas, kurio 7.5 punkte buvo numatyta, kad pareiškėja yra atsakinga už tam tikrus klausimus, susijusius su nuolatinės globos (rūpybos) nustatymu.
Šalies argumentai
Pareiškėja E. V. su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 164-169) pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ginčo santykiui pritaikė tinkamas materialinės ir procesinės teisės normas. Atsiliepdama į atsakovo argumentus dėl Įsakymo pagrįstumo, pareiškėja pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priimdama Įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, privalėjo įvertinti pareiškėjos veiksmus ir įrodyti pareiškėjo kaltę dėl tarnybinio nusižengimo padarymo. Teigia, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir neįrodyti. Atsakovas neįrodė, kad pareiškėjai buvo nustatyta pareiga rūpintis V. ir A. T. nuolatine globa, todėl už pareigų, nepriskirtų valstybės tarnautojui nevykdymą ar netinkamą vykdymą, tarnybinė atsakomybė negali kilti. Atsakovas atsiliepime nurodė apibendrintus, nekonkretizuotus argumentus, tačiau nepagrindė, kokiu teisės aktu jai buvo priskirtos atsakovo nurodomos pareigos. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir išsiaiškino, kada pareiškėja ir kokias pareigas privalėjo vykdyti ir vykdė Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje eidama skirtingas pareigas 2006-2008 m. laikotarpiu (už kurį skirta tarnybinė nuobauda), tiek dirbant pagal darbo sutartį, tiek einant valstybės tarnautojos pareigas. Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, sprendžiant nuolatinės globos nepilnamečiams V. ir A. T. nustatymą, nes pareiškėja 2007 m. sausio 30 d. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) priežiūros pateikė pasiūlymą kreiptis į teismą dėl vaikų atskyrimo nuo motinos, nors vaikų motina mirusi 2000 m., atkreipia dėmesį, kad teismas aptariamu atveju neanalizavo ir nevertino pareiškėjos veiksmų tinkamumo/netinkamumo. Tiesiog konstatavo, kad pareiškėjai už laikotarpį, kai ji atliko nurodytą veiksmą, tarnybinė nuobauda negalėjo būti apskritai skirta, nes tuo laikotarpiu atsakovą ir pareiškėją siejo ne valstybės tarnybos, bet darbo teisiniai santykiai. Anot pareiškėjos, nepagrįsti ir atsakovo argumentai, kad teismas be pagrindo suabsoliutino jos teiginius, jog nuo 2008 m. liepos 21 d., t. y. pareiškėjai tapus valstybės tarnautoja, už nepilnamečių V. ir A. T. nuolatinės globos nustatytą buvo atsakinga kita tarnautoja. Pažymi, kad šiuo klausimu buvo apklaustos dvi liudytojos G. Z. bei R. B., todėl minėta išvada padaryta vadovaujantis ne tik jos paaiškinimais. Be to, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas taip pat analizavo bei rėmėsi ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu patvirtintu Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymu. Pažymi, kad atsakovas privalėjo pats savarankiškai atlikti nepriklausomą tyrimą bei priimti pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl pareiškėjos neva atlikto nusižengimo, tačiau to nepadarė, o rėmėsi kompetentingos institucijos pateiktomis išvadomis, kurios būtent dėl atsakovo kaltės (pilno informacijos nepateikimo) buvo nevisapusiškos ir neišsamios. Dėl apelianto argumento, kad tarnybinė nuobauda už 2006-2008 m. laikotarpiu padarytus pažeidimus paskirta teisėtai, pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos tarnybinė atsakomybė už minėtą laikotarpį atliktus veiksmus, jai dirbant pagal darbo sutartį, yra negalima.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamo ginčo dalykas – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymo Nr. 41-1143, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus Globos ir įvaikinimo skyriaus vyriausiajai specialistei E. V. už tarnybinį nusižengimą paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija Nr. XI-320). Pažymėtina, kad VTĮ įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose, parengtuose ir patvirtintuose vadovaujantis VTĮ 8 straipsnio 7 dalimi bei Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (nuo 2007 m. gegužės 11 d. galioja nauja šio nutarimo redakcija) nuostatomis.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas 28 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. liepos 23 d.) patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) numatytą procedūrą, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį.
Pažymėtina, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A63-651/2009, A662-1076/2009). Išvadą apie minėtų privalomų reikalavimų įtvirtinimą tarnybiniam patikrinimui ir jo rezultatų įforminimui taip pat leidžia daryti sisteminė VTĮ 29- 30 straipsnių ir Taisyklių 3-10 punktų analizė.
Akcentuotina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A143–956/2010, A146-1459/2010), motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto motyvuojamoji dalis. Todėl teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinį.
Tiek skundžiamame Įsakyme, tiek Išvadoje pareiškėjos E. V. veika kvalifikuota pagal: 1) Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2008 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 40-816 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 53.1 ir 53.3 punktus, numatančius, kad personalas privalo vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, ministrų įsakymus ir kitus teisės aktus, Vilniaus miesto savivaldybės institucijų sprendimus ir įsakymus, mero potvarkius, Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus, tiesioginio vadovo ar jo pavaduotojo pavedimus, užduotis bei įpareigojimus, jei jie neprieštarauja įstatymams, taip pat nepriekaištingai atlikti savo tiesiogines pareigas (b. l. 63-65); 2) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 7.1 ir 7.2 punktus, numatančius, kad asmuo, dirbantis Savivaldybėje, privalo sąžiningai, dorai, nepriekaištingai ir atsakingai atlikti valstybės tarnautojo ar darbuotojo pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, Darbo kodekse, Darbo tvarkos taisyklėse, pareigybės aprašyme bei kituose teisės aktuose, taip atlikdamas savo tarnybines pareigas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Vilniaus miesto savivaldybės institucijų sprendimais, mero potvarkiais, Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais, tiesioginio vadovo pavedimais, užduotimis bei įpareigojimais, jei jie neprieštarauja įstatymams (b. l. 66-69); 3) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56 patvirtintų Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų 67.3.1 punktą (byloje aktuali 2003 m. liepos 9 d. akto redakcija Nr. A1-116), numatantį, kad vaiko laikinosios globos (rūpybos) plano trečiąją dalį-peržiūrą sudaro sprendimai dėl vaiko grąžinimo tėvams, vaiko laikinosios globos (rūpybos) tęsimo arba nuolatinės nustatymo ar įvaikinimo arba kreipimosi į teismą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos), laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, tėvų pripažinimo neveiksniais, tėvų pripažinimo nežinia kur esančiais, tėvų paskelbimo mirusiais; 4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1, 2.3 ir 2.5 punktus, numatančius, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku vykdyti pavedamas užduotis, laikydamasis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų, vykdyti savo pareigas rūpestingai ir atsakingai, atsižvelgdamas į visuomenės interesus, savo pareigas atlikti laiku, efektyviai, atidžiai ir profesionaliai; 5) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktus (byloje aktuali 2002 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. IX-855), kurie numato, kad valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis bei laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių; 6) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.256 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. originali akto redakcija) reikalavimų nuostatas, numatančias, kad nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos (rūpybos) institucijai.
Iš skundžiamo Įsakymo ir Išvados matyti, kad nagrinėjamu atveju nurodytų teisės aktų pažeidimai siejami su šia tariamai netinkamai pareiškėjos atlikta tarnybine veika, pasireiškusia dviem epizodais – E. V. 2006-2008 m. laikotarpiu, būdama atsakinga už nepilnamečių vaikų V. ir A. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą, šią pareigą vykdė netinkamai: pirma, neišsprendė klausimo dėl nuolatinės globos steigimo nepilnamečiams; antra, 2007 m. sausio 30 d. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros plane Nr. A725-34 pateikė siūlymą kreiptis į teismą dėl vaikų atskyrimo nuo motinos, nors vaikų motina buvo mirusi. Nors pastarasis veiksmas išskirtas kaip atskiras pareiškėjos E. V. veikos elementas, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai yra tik to paties veiksmo (klausimo dėl nuolatinės globos steigimo nepilnamečiams neišsprendimo) detalizavimas ir kaip savarankiškas tarnybinis nusižengimas neanalizuotinas.
Vertinat tarnybinio patikrinimo metu atliktą ir jo rezultatuose (Išvadoje ir Įsakyme) užfiksuotą pareiškėjos E. V. veikos kvalifikaciją, pažymėtina, kad Darbo tvarkos taisyklių 53.1 ir 53.3 punktuose, Elgesio taisyklių 7.1 ir 7.2 punktuose įtvirtinti tik bendro pobūdžio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų ir tarnautojų elgesio standartai, kurie iš esmės atkartoja kitose nurodytuose teisės aktuose, t. y. Etikos taisyklių 2.1, 2.3 ir 2.5 punktuose ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktuose, numatytas taip pat bendras valstybės tarnautojų pareigas. Minėtos teisės normos yra abstrakčios, blanketinio pobūdžio, nukreipiančios į kitus teisės aktus, inter alia pareigybės aprašymus, Vilniaus miesto savivaldybės institucijų sprendimus ir įsakymus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus, tiesioginio vadovo ar jo pavaduotojo pavedimus, įpareigojimus ir kt., kurių nepaisymas nagrinėjamu atveju ir turėjo būti konstatuotas, siekiant pareiškėją E. V. patraukti tarnybinėn atsakomybėn. Nei Išvadoje, nei Įsakyme nėra nurodyta, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu pareiškėja buvo įpareigota elgtis atitinkamu būdu, t. y. spręsti nuolatinės globos steigimo nepilnamečiams V. ir A. T. klausimus. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų 67.3.1 punktas reglamentuoja tik kokie sprendimai sudaro vaiko laikinosios globos (rūpybos) plano trečiąją dalį-peržiūrą, o CK 3.256 – nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo vaikams pagrindą, tačiau minėti aktai neįtvirtina jokių privalomo elgesio taisyklių, jie pareiškėjai nenustato jokių teisių ar pareigų. Dėl šios priežasties šių normų pažeidimas negali būti vertinamas kaip pareiškėjos E. V. tarnybinės atsakomybės pagrindas. Pažymėtina, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą, taip pat apeliaciniame skunde vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 4A patvirtinto Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos inspektoriaus pareigybės aprašymo 3 bei 9 punktais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 40-664 patvirtinto Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 10.1, 10.2, 10.3 punktais, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 40-595 patvirtinto Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.5 punktu, tačiau nei Išvadoje, nei Įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebuvo nustatyta, kad pareiškėja pažeidė šių teisės aktų reikalavimus. Už išvardytų teisės aktų nuostatų pažeidimą tarnybinė nuobauda pareiškėjai nebuvo paskirta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-700/2010 pažymėjo, kad nagrinėjant ginčą teisme dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo bei teisėtumo valstybės tarnautojui pareikšto kaltinimo dėl tarnybinio nusižengimo ribos negali būti plečiamos ir darbdavys negali reikšti valstybės tarnautojui daugiau kaltinimų negu nustatė atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą ir skirdamas tarnybinę nuobaudą. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tarnybinio patikrinimo Išvadoje ir Įsakyme pareiškėjos veika kvalifikuota netinkamai, pareikštas kaltinimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo suformuluotas nekonkrečiai, pareiškėjos veiksmų nesusiejant su teisės aktų normomis, kurių, kaip įtvirtinančių imperatyvų elgsenos variantą atitinkamoje situacijoje, pareiškėja privalėjo laikytis, kas vertintina kaip Taisyklių 13 punkto reikalavimų nepaisymas.
Analizuodama atliktą tarnybinį patikrinimą ir surašytą tarnybinio patikrinimo Išvadą objektyvumo ir išsamumo požiūriu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo nepaisoma ir minėtų reikalavimų. Matyti, kad atsakovas, 2009 m. spalio 20 d. gavęs Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus Pažymą apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriuje nuo 2000 m. iki 2008 m. nebuvo išspręstas klausimas dėl nuolatinės globos A. ir V. T. steigimo (b. l. 79-86) ir spęsdamas pareiškėjos E. V. tarnybinės atsakomybės klausimą dėl paaiškėjusių faktų, savarankiško tarnybinio patikrinimo iš esmės neatliko, o vadovavosi Pažymoje nurodytais duomenimis. Nors iš pareiškėjos buvo paimtas paaiškinimas dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo (b. l. 34-35), matyti, kad jame pateikti argumentai ir faktai, paneigiantys pareiškėjos kaltę, nebuvo tiriami ir analizuojami, nerinkti įrodymai, pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms patikrinti. Pareiškėjos E. V. kaltė dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo buvo grindžiama tuo faktu, kad ji laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2008 m. buvo atsakinga už nepilnamečių vaikų V. ir A. T. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą, tačiau visiškai neatsižvelgta į tai, jog E. V., kaip darbuotojos, teisinis statutas Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje minėtu laikotarpiu keitėsi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. V. darbo sutarties pagrindu nuo 2004 m. balandžio 13 d. dirbo Vaikų teisių apsaugos tarnybos Seniūnijų inspektorių ir mobiliosios pagalbos poskyrio inspektore, o nuo 2007 m. spalio 1 d. – Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos Globos ir įvaikinimo poskyrio vyriausiąja inspektore. Darbo sutartis su pareiškėja buvo nutraukta 2008 m. liepos 18 d. pagal DK 127 straipsnį (b. l. 12-14). Tik 2008 m. liepos 21 d. E. V. buvo priimta į valstybės tarnybą eiti Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyriaus Globos ir įvaikinimo poskyrio A lygio 8 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigas (b. l. 15). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nutrūkus darbo teisiniams santykiams darbuotojo drausminė atsakomybė už padarytus darbo drausmės pažeidimus negalima. Drausminės atsakomybės darbuotojui taikymas po to, kai darbo sutartis yra nutraukta ir šalių nebesieja darbo teisiniai santykiai, yra neteisėtas, nesukeliantis teisinių pasekmių darbo teisinių santykių aspektu, o darbdavio įsakymai dėl drausminės atsakomybės aptartomis sąlygomis taikymo yra niekiniai. Tokią poziciją yra išsakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis vieningą praktiką tokio pobūdžio (darbo ginčų) bylose (pvz., nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009). Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja buvo patraukta ne drausminėn, o tarnybinėn atsakomybėn, kurios taikymo pagrindas – tarnybinis nusižengimas, sietinas būtent su tarnybinių pareigų atlikimu. Tarnybinės atsakomybės taikymas laiko požiūriu yra ribojamas tarnybinių santykių atsiradimo ir pasibaigimo momentu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas konkrečiu atveju neturėjo įgaliojimų vertinti pareiškėjos veiksmų, atliktų iki 2008 m. liepos 18 d. (iki darbo sutarties nutraukimo), tarnybinio patikrinimo metu turėjo būti vertinami tik nuo 2008 m. liepos 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. E. V., kaip valstybės tarnautojos, atlikti veiksmai ar neveikimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarnybinės nuobaudos taikymo pagrįstumą šiuo aspektu, nustatė, kad pareiškėja E. V. tarnybinėn atsakomybėn už Išvadoje nurodytą pažeidimą negalėjo būti traukiama, nes minėtu laikotarpiu, priešingai nei nurodyta Išvadoje, nebebuvo atsakinga už nepilnamečių vaikų V. ir A. T. nepriežiūrą. Tokias išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs įrodymai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojos G. Z. 2010 m. kovo 1 d. raštas Nr. A121-4190(2.13.245-SR6), kuriame nurodyta, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. vaikų V. ir A. T. priežiūra pagal teritorinį suskirstymą (Šnipiškių seniūnijoje) rūpinosi vyr. specialistė L. D., o E. V. buvo paskirta vykdyti funkcija kitose seniūnijose – Naujamiesčio, Senamiesčio, Naujininkų, Justiniškių, Šeškinės, Rasų, Žvėryno (b. l. 115), bei jos parodymai (b. l. 143). Atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas priešingai, jokių konkrečių duomenų, paneigiančių nustatytas aplinkybes, nenurodė, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinei padėčiai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai jau buvo žinomi atsakovui atliekant tarnybinį patikrinimą, nes juos nurodė pareiškėja savo paaiškinime, tačiau atsakovas, kaip minėta, į juos visiškai neatsižvelgė.
Išdėstyti argumentai įrodo, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta atsakovui nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai įvertinus visas tarnybinei atsakomybei pagrįsti reikšmingas aplinkybes, nesurinkus įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos kaltę, nenustačius konkrečių tarnybinės atsakomybės kilimo teisinių pagrindų, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių reikalavimus. Tarnybinio patikrinimo išvados, kad pareiškėja padarė joje nurodytą tarnybinį nusižengimą, nepatvirtino nei tarnybinio patikrinimo, nei teisminio nagrinėjimo metu surinkti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėja, nesant tam pagrindo, buvo patraukta tarnybinėn atsakomybėn, ir pagrįstai panaikino kaip neteisėtą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. 41-1143 „Dėl tarnybinės nuobaudos E. V. skyrimo“.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei priimamo procesinio sprendimo rūšį, kiti atsakovo argumentai nevertinami kaip pertekliniai ir neturintys jokios reikšmės ginčo teisiniam rezultatui.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi teisme išlaidas. Šis prašymas paliekamas nenagrinėtu, nes jis tinkamai nedetalizuotas (nenurodytos konkrečios patirtos išlaidos, jos nepagrįstos įrodymais, nepateiktas jų paskaičiavimas), kas trukdo apeliacinės instancijos teismui įvertinti, ar prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ši nutartis neriboja pareiškėjos teisės remiantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo paduoti prašymus atitinkamam teismui dėl jame vykusio proceso metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su išsamiu išlaidų apskaičiavimu ir tinkamu pagrindimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.