Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui V. B. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, byloje dalyvaujantis asmuo – Vilniaus miesto Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – VTAS).

Aprašomoji dalis

nustatė:

VTAS pateikė išvadą byloje ir paaiškino, kad ieškovės nurodyti vaiko poreikiai korepetitoriui yra per maži. Atsakovas turi skirti bent 500 Lt išlaikymą vaikui.

Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė mokėti palūkanas už išlaikymo įsiskolinimą, kuris susidarė apeliantui negalint mokėti išlaikymo nepilnamečiam vaikui V. B., priteisto pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 2002-12-16 sprendimą. Pažymi, jog Anykščių rajono apylinkės teismas, priteisdamas išlaikymą, nenustatė, kad apeliantas privalėtų mokėti palūkanas už laiku nesumokėtą išlaikymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus (duomenys neskelbtini) straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečio V. B., gim. 1996-10-18, tėvai. Anykščių rajono apylinkės teismo 2002-12-16 sprendimu c.b. Nr. 2-764-03 iš atsakovo nepilnamečiams vaikams dukrai V. B. ir sūnui V. B. buvo priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės po 1 MGL kiekvienam vaikui. Atsakovo pareiga pagal teismo sprendimą išlaikyti dukrą baigėsi 2010-11-12, jai sulaukus pilnametystės. Pagal minėtą teismo sprendimą indeksuota išlaikymo suma sudaro 161 Lt į mėnesį. Antstolio pažymos patvirtina, kad atsakovas netinkamai vykdė prievolę mokėti vaikams išlaikymą – 2011-09-01 išlaikymo skola yra 3532,84 Lt.

Pagal Civilinio kodekso 3.201 str., reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko poreikiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad išlaikymo dydžiui pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. esminiai skolininko turtinės padėties pasikeitimai arba vaiko poreikių pasikeitimas; sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2006, 2008m. gegužės 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008 ir kt.).

CK 3.192 straipsnis reglamentuoja tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius ir abiejų tėvų turtinę padėtį. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (Konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio 2 dalis numato, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas. Tai reiškia, kad išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties. Todėl, jei būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymui išlaikymą priteisti objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, toks pakankamas vaikui išlaikymas ir turi būti priteisiamas.

CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė peržiūrėti teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir atitinkamai sumažinti ar padidinti išlaikymo dydį, jeigu, teismui priėmus sprendimą, iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Tokia nuostata leidžia teismui kiekvienu konkrečiu atveju išsaugoti protingą vaiko interesų, jų poreikių tenkinimo, tėvų galimybių pusiausvyrą. Pagrindas reikalauti keisti priteisto išlaikymo dydį yra svarbios aplinkybės, patvirtinančios skolininko turtinės padėties pagerėjimą ar pablogėjimą arba vaiko poreikių pasikeitimą. Vertinant konkrečioje byloje nurodytas svarbias faktines aplinkybes, reikia ne tik laikytis teisės normose, reglamentuojančiose vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas, išdėstytų reikalavimų, bet ir vadovautis kitais Civiliniame kodekse įtvirtintais principais, tarp kurių ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodytų normų ir principų iš esmės nepažeidė.

Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad išlaikymą vaikui turi teikti abu tėvai, todėl tiek ieškovė, tiek atsakovas, būdami darbingi asmenys, turi visas galimybes prisidėti prie augančių vaikų poreikių protingo tenkinimo tiek, kad būtų užtikrintos būtinos sąlygos vaikams vystytis. Teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad nepilnametis vaikas gyvena su ieškove, kuri imasi aktyvių priemonių vaiko turtinėms teisėms ir interesams įgyvendinti – teikia išlaikymą, suteikia gyvenamąjį būstą, rūpinasi kasdieniais vaiko priežiūros ir ugdymo klausimais, be to, ieškovė viena teikia paramą pilnametei vidurinėje mokykloje besimokančiai dukrai.

Apeliantas, skųsdamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-11-09 sprendimą, nurodė, kad jo turtinė padėties sunki, kadangi jis yra registruotas darbo biržoje. Šis atsakovo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas, kadangi apeliacinis teismas pažymi, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje nurodo, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje D. I. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-32/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas nuosavybės teise turi dvi transporto priemones, 1981 m. ir 1991 m. gamybos. Abu sutuoktiniai turėjo pajamų, 2007 m. pardavus santuokoje įgytą turtą, atsakovas nurodė, kad iš 25000 Lt gautų pajamų 3000 Lt atidavė vaikų išlaikymo įsiskolinimui padengti, likusius panaudojo kitoms skoloms apmokėti. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė teismui jokių rašytinių dokumentų, įrodančių, kokiai konkrečiai paskirčiai jis panaudojo už parduotą turtą gautus pinigus. Be to, VSDF pažyma patvirtina, kad turimais apie laikotarpį nuo 2002 m. duomenimis atsakovas dirbo pagal verslo liudijimus nuo 2005 m. iki 2006 m., taip pat nuo 2009-09-18 iki 2009-10-17 pateikė duomenis, kad V. B. 2010 m. pajamų negavo bei pajamų ir turto deklaracijų už 2010 m. nepateikė. Taip pat atsakovas 2007 m. ir 2008 m. 3-4 mėnesių laikotarpiui buvo įsidarbinęs dviejose įmonėse. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad subjektyvių ir objektyvių veiksnių visuma leidžia teigti, jog apeliantas, kaip sąžiningas ir rūpestingas tėvas, būdamas darbingo amžiaus ir geros sveikatos, negali teisintis aplinkybe, kad jo pajamos yra labai mažos ir todėl negali teikti savo nepilnamečiam sūnui jam reikalingo išlaikymo.

Atmestinas atsakovo argumentas, kad pirmos instancijos teismas nesiaiškino ir nevertino aplinkybės, kad jis serga bronchine astma. Nors su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė medicininį pažymėjimą, tačiau šis pažymėjimas nepaneigia aukščiau nurodytų aplinkybių ir nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliantas negali dirbti ir prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo.

Taip pat apeliantas nurodė, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo nepagrįstai nustatytomis vaiko asmenybės pilnaverčiam vystymuisi būtinomis ir reikalingomis išlaidomis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu, kadangi byloje nustatyta, kad nepilnametis vaikas lanko sporto užsiėmimus, jam reikalingas korepetitorius. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nepilnamečio vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad vaiko poreikių tenkinimui būtina ir priteisiama iš atsakovo 400 Lt suma per mėnesį. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje suformuoti orientaciniai kriterijai dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytini atsižvelgiant į CK 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004 ir kt.). Minima suma yra preziumuojama kaip būtina tinkamam vaiko išlaikymui. Reikia pabrėžti, kad kai yra sprendžiamas klausimas dėl vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties, prioritetas teikiamas vaiko poreikiams. Siekiant, jog suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis ir forma negali būti ribojami vien tik vaiko minimalių, fiziologinių poreikių tenkinimu (maistas, higiena, apranga ir pan.) ir visais atvejais vaikui turi būti užtikrinamos sąlygos fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus sugebėjimus ir įgyti naujus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismo nepilnamečio vaiko išlaikymui nustatyta ir priteista 400 Lt suma yra teisėta ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pirmos instancijos teismas nelygino dabartinių vaiko poreikių su poreikiais, buvusiais 2002 metais, kadangi pirmos instancijos teismas įvertino ieškovės pateiktą vaiko poreikių paskaičiavimą ir pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog įvertinus minėtą paskaičiavimą, atsižvelgus į tai, kad vaikui augant vaiko poreikiai objektyviai didėja, pripažįsta, kad, lyginant su situacija 2002 m. ir 2005 m., vaiko (paauglio) poreikiai iš esmės pasikeitė (padidėjo).

Taip pat atmestinas apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė apeliantui mokėti palūkanas už išlaikymo įsiskolinimą, kuris susidarė apeliantui negalint mokėti išlaikymo nepilnamečiam vaikui, priteisto pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 2002-12-16 sprendimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai, siekiant paskatinti atsakovą įvykdyti piniginę prievolę vaikui, iš atsakovo nepilnamečio vaiko naudai nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-06-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė 5 proc. metines palūkanas nuo išlaikymo V. B. įsiskolinimo sumos, susidariusios vykdant 2002-12-16 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą. Teismas pagrįstai nurodė, kad LR CK 6.37 str. 2 d. numatytos procesinės palūkanos, kurios atlieka kompensavimo funkciją, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi, todėl prievolės atsiradimo pagrindas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, taigi, ši norma taikytina esant ir nesutartiniams santykiams.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.