Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams; 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. sausio 16 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. D. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuspręsta nukentėjusiojo N. D., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą V. D., civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti N. D. iš L. D. 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo N. D. pilnametystės nustatyta jo atstovė pagal įstatymą V. D.. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. D. nuteistas už tai, kad:2017 m. sausio 16 d. apie 9 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, panaudodamas fizinį smurtą V. D. atžvilgiu, pasikėsino lytiškai su ja santykiauti prieš jos valią: gulinčiai lovoje papurškė dujų balionėliu į veidą, užgulė ją savo kūnu, laikė prispaudęs rankas, jėga atsegė kelnių sagą ir bandė numauti kelnes, tuo padarė jai abiejų akių cheminį I ragenos ir junginių nudegimą, poodines kraujosruvas kairiajame žaste ir kairiajame dilbyje, odos nubrozdinimą kairėje šlaunyje, taip ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą ir tuo pasikėsino ją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji V. D. aktyviai priešinosi bei pradėjo verkti greta kambaryje miegojęs mažametis V. D. sūnus. Be to jis, 2017 m. sausio 16 d. apie 9 val., (duomenys neskelbtini), pasikėsinimo išžaginti V. D. metu, matydamas, kad greta tame pačiame kambaryje miega mažametis N. D., gim. (duomenys neskelbtini), tyčia papurškė V. D. bei N. D. dujų balionėliu į veidą, ko pasėkoje cheminio agento poveikyje padarė mažamečiui N. D. cheminį abiejų akių junginių nudegimą ir taip smurtaudamas nežymiai sužalojo mažametį N. D.. Kauno apylinkės teismas skundžiamame 2017 m. spalio 30 d. nuosprendyje konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių L. D. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, ir paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmes, artimas BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje numatytam bausmių vidurkiui. Nuteistasis skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį dėl nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį; sušvelninti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai įvertino tai, kad nuteistasis neturėjo tyčios sužaloti mažametį nukentėjusįjį N. D., o jo sužalojimą lėmė motinos V. D. neatsargūs veiksmai: po to, kai apeliantas papurškė ašarinių dujų, pastaroji, paėmusi vaiką ant rankų, specialiai glaudėsi bei bučiavo jam veidą bei akis.Nuteistasis skunde paaiškino, kad jis 2016 m. balandžio 8 d. išėjęs iš pataisos namų, apsigyveno motinos K. D. namuose (duomenys neskelbtini). Apeliantui nepatiko brolio sutuoktinė V. D., kadangi atrodė neprisižiūrėjusi, apsileidusi. Jis to nuo pastarosios neslėpė, o, broliui su sutuoktine atsikrausčius į motinos namus, prasidėjo nuolatiniai konfliktai dėl nukentėjusiosios apsileidimo. Ji sakydavo, kad L. D. „pasodins“. Mano, kad V. D., norėdama juo atsikratyti, jį apšmeižė ir apkaltino nebūtais dalykais. Jis neneigia, kad prieš nukentėjusiąją 2017 m. sausio 16 d. panaudojo ašarines dujas ir, galimai, ją pastūmė ar stipriau suėmęs už rankų pakratė, tačiau taip elgėsi ne siekdamas ją išžaginti, o tam, kad ji nebešauktų ir neskriaustų savo sūnaus N. D.. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu L. D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti. Perdavus baudžiamąją bylą nagrinėti apeliacine tvarka, buvo gautas liudytojo D. D. raštas, kuriame jis nurodė, kad apklausiamas Kauno apylinkės teisme jis liudijo apkalbėdamas savo brolį dėl neva jo padaryto nusikaltimo, tai yra pasikėsinimo išžaginti liudytojo sutuoktinę V. D., nors taip iš tiesų nebuvo. Jam žmona sakė, kad 2017 m. sausio 16 d. namuose (duomenys neskelbtini) ji buvo su sūnumi N. D. ir liudytojo broliu L. D.. Kadangi sūnus jos neklausė, tai ji ant vaiko užrėkė, suėmusi už rankų stipriau papurtė. Tai pamatęs L. D. pradėjo šaukti ant V. D., įvyko konfliktas, kurio metu liudytojo brolis jo sutuoktinei papurškė ašarinių dujų ir kelis kartus pastūmė. Apie bandymą išžaginti jo sutuoktinė susigalvojo pati, kadangi bijojo, kad neišaiškėtų, jog ji rėkė ant sūnaus, ir nereikėtų aiškintis dėl to socialinėms darbuotojoms. Liudytojas nurodė šią sutuoktinės poziciją palaikęs, kadangi nenorėjo, jog dėl šio įvykio kentėtų sūnus. Labai gailisi apkalbėjęs savo brolį L. D.. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir nusprendus atlikti įrodymų tyrimą, D. D. buvo apklaustas kaip liudytojas. Teismo posėdžio metu liudytojas parodė, kad nuoširdų prisipažinimą, pateiktą byloje, surašė jo motina iš jo žodžių, pasirašė jis pats. Teigė, kad žmona jam gulint ligoninėje nurodė, jog jo brolis bandė ją išžaginti, nuplėšti drabužius, numauti kelnes, papurškė dujų balionėliu, sakė, kad ji negalėjo kvėpuoti, o vaikas verkė. Sutuoktinė jam po įvykio paskambino iš karto. Jis patikėjo, kai V. D. jam tai nurodė, sakė jai rašyti pareiškimą. Sutuoktinė sakė, kad pareiškimą rašys, kadangi, priešingu atveju, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas jai sakė, kad paims vaiką. Kaip ji jam pasakojo, taip jis pasakė ir pirmosios instancijos teisme. Tačiau paskui jis suprato, kad taip nebuvo, kadangi grįžęs iš ligoninės, jis sutuoktinės kūne nepastebėjo jokių žymių, nebuvo rasta spermos, jis yra įsitikinęs, kad brolis taip nepadarytų. Be to, sutuoktinė po įvykio, kai L. D. buvo sulaikytas, kreipėsi dėl skyrybų. Praėjus ilgam laikui po įvykio, galimai mėnesiui, jis pamatė sužalojimus ant sūnaus kūno (kraujosruvą ant dešinės kojos) ir suprato, kad brolis buvo teisus, sutuoktinė prieš vaiką smurtavo, o L. D. jį gynė. Po įvykio jis pats vežė vaiką pas ekspertą. Vaiko akys buvo nukentėję, bet sužalojimų ant kūno nenustatyta. V. D. jam nėra sakiusi, kad jo motina jai grasino. Iš karto po įvykio jis su šeima išsikraustė, kadangi sutuoktinė sakė, jei neišsikraustys, Vaiko teisių apsaugos tarnyba paims vaiką. Papildomai apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji V. D. parodė, kad jį pareiškimą parašė paskatinta socialinės darbuotojos ir gydytojų, taip pat savo pačios iniciatyva. Kaip įvykio metu nuteistasis buvo apsirengęs, nurodyti negali, tačiau jis buvo su viršutiniais drabužiais. Kadangi įvykio metu ji priešinosi, galėjo jį apdraskyti. Jai konstatuotas nubrozdinimas šlaunyje, kuris galimai atsirado, kai L. D. bandė atsegti jai kelnes, kurių nenumovė, nes ji gynėsi. Prieš įvykį L. D. nėra sakęs, kad kreipsis dėl vaiko priežiūros. K. D. jai daug kartų per jos sutuoktinį yra sakiusi, taip pat rašiusi trumpąją žinutę, kad nukentėjusioji atsiimtų pareiškimą arba ji kreipsis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl N. D. globos. Tarnyba dėl vaiko auklėjimo jos nei karto netikrino, lankėsi tik socialinė darbuotoja, kuri klausdavo, ar kažko reikia, kaip sekasi. Niekada nėra sakę, kad paims vaiką, tik duodavo patarimus, kai ji dirbdavo, dėl tvarkos namuose. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistasis L. D., apeliaciniame skunde ginčydamas savo kaltę dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, teigė išžaginti nukentėjusiosios neketinęs, papurškęs jai į veidą ašarinių dujų tik dėl to, kad pastaroji blogai elgėsi su vaiku. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. sausio 18 d. specialisto išvadoje Nr. G148/2017(02) konstatuoti V. D. padaryti sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairiame žaste ir kairiame dilbyje, taip pat odos nubrozdinimas kairėje šlaunyje. Nurodyta, kad sužalojimai rankoje galėjo būti padaryti rankų pirštais, o nubrozdinimas šlaunyje – galimai rankų piršto nagu, ir galėjo būti padaryti 2017 m. sausio 16 d. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiosios sutuoktinis, keldamas abejones jos pateikta įvykio versija, teigė sužalojimų ant V. D. kūno nepastebėjęs, tačiau nėra pagrindo netikėti ir kritiškai vertinti minėtos specialisto išvados, atliktos praėjus dviem dienoms po įvykio, rezultatus. Vertinant medicininius dokumentus, 2017 m. vasario 8 d. specialisto išvadoje Nr. pG377/2017(02) taip pat papildomai konstatuotas nukentėjusiajai padarytas abiejų akių cheminis Io ragenos ir junginių nudegimas cheminio agento poveikiu, kurį galėjo sukelti ašarinės dujos. Liudytojas D. D. apeliacinės instancijos teisme teigė supratęs, jog jo sutuoktinė, kuri po įvykio inicijavo skyrybų procesą, iš tiesų įvykio metu naudojo smurtą prieš mažametį jų sūnų, dėl to nurodė šiuo metu tikintis savo broliu – nuteistuoju L. D. ir manantis jį melagingai apšmeižęs, kuomet patikėjo sutuoktinės dėstytomis įvykio aplinkybėmis. Tačiau D. D. apeliacinės instancijos teismui pateiktame rašte – nuoširdžiame prisipažinime nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų apklausos apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu. Rašte, kurį, kaip liudytojas nurodė, surašė jo motina iš jo žodžių, teigia, kad paskambinusi sutuoktinė V. D. jam nurodė, kad sūnus jos neklausė, todėl ji ant vaiko užrėkė, suėmusi už rankų stipriau papurtė. Tai pamatė L. D., pradėjo šaukti ant jos, įvyko konfliktas, kurio metu liudytojo brolis jo sutuoktinei papurškė ašarinių dujų ir kelis kartus pastūmė. Tačiau apklausos teisme metu liudytojas vis tik teigė analogiškai kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, kad sutuoktinė jam paskambinusi iš karto po įvykio nurodė, jog L. D. bandė ją išžaginti. Be to, tokių nenuosekliai liudytojo nurodomų įvykio aplinkybių nepatvirtina kiti objektyvūs byloje esantys duomenys. Atlikus 2017 m. sausio 18 d. specialisto išvadą Nr. G152/2017(02), naudojantis patvirtintu tyrimo metodu – gyvo asmens – nukentėjusiojo N. D. tyrimu, jokie kūno sužalojimai mažamečiui po nagrinėjamo įvykio nekonstatuoti. Liudytojas D. D. tiksliai negalėjo nurodyti, kada pamatė kraujosruvą ant sūnaus kojos, tačiau teigė, kad tai buvo ne iš karto po įvykio, o praėjus maždaug mėnesiui. Nėra pagrindo vertinti, kad kraujosruva vaiko kūne galimai išliko tokį laiko tarpą po įvykio. Atsižvelgiant į mažamečio amžių ir tokio amžiaus vaikų judrumą, spręsti, jog kraujosruva praėjus mėnesiui po įvykio atsirado būtent dėl tyčinių jo motinos V. D. smurtinių veiksmų, vien jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsto liudytojo manymo nepakanka. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. vasario 8 d. specialisto išvadoje Nr. pG378/2017(02) N. D. konstatuotas cheminis abiejų akių junginių nudegimas, padarytas cheminio agento poveikiu, kuris galėjo kilti dėl ašarinių dujų, ir galėjo būti padarytas 2017 m. sausio 16 d. Apklausiant šią išvadą parengusį specialistą L. G., 2017 m. balandžio 27 d. apklausos metu jis parodė, kad teismo medicininiu požiūriu mažamečiui konstatuotas cheminis abiejų akių junginių nudegimas negalėjo būti padarytas, motinai bučiuojant vaiko veidą. Šios specialisto aplinkybės paneigia nuteistojo keliamą versiją dėl mažamečio sužalojimo būdo, dėl kurio jis kaltino nukentėjusiąją V. D., teigdamas apie tarp jų kilusį konfliktą dėl vaiko priežiūros. Be aptartų duomenų, nukentėjusiosios parodymus dėl įvykio aplinkybių patvirtina ir nuteistajam iš karto po įvykio 2017 m. sausio 16 d. specialisto išvadoje Nr. G138/2017(02) nustatyti sužalojimai. Konstatuota, kad visi 18 sužalojimų L. D. padaryti paros laikotarpiu, galėjo būti 2017 m. sausio 16 d., galimai, aukos rankų pirštų nagais. Šie duomenys paneigia nuteistojo parodymus apie tai, jog jis vis susižalodavo eidamas į namuose esantį sandėliuką, kuriame nėra šviesos, į ten esančius metalinius kablius. Byloje esančiame 2017 m. balandžio 7 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad metaliniai kabliai sandėliuke pritvirtinti 168 cm aukštyje ir dar vienas – 26 cm virš šio kablio ir 29 cm aukščiau į lentynos balkį įkalta vinis. Žemiau esančių kablių ar įkaltų vinių, į kuriuos nuteistasis galėjo susižaloti, nerasta. Nuteistasis nenurodė, kad būtent įvykio dieną 2017 m. sausio 16 d. (specialisto išvadą atlikus 14.50 val.) ar dieną prieš tai jis būtų ėjęs į sandėliuką taip dažnai, kad dėl ten buvusių trijų metalo darinių jis būtų taip intensyviai (18 kartų) susižalojęs.Nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios kilo būtent dėl to, kad ji smurtavo prieš savo mažametį vaiką, ką jis matė, būdamas virtuvėje, pro kambaryje buvusį veidrodį, o V. D. jis išžaginti neketino, tačiau šių jo nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie objektyvūs byloje esantys duomenys. 2017 m. balandžio 7 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad būnant virtuvėje pro kambaryje esantį veidrodį matyti tik stovinčios spintos šonas. Kambario vaizdo veidrodyje nesimato. Kambario vaizdo taip pat nesimato ir priėjus arčiau kambarį ir virtuvę skiriančių durų. Nors nuteistasis teigė, kad V. D. nuolat vartodavo necenzūrinius žodžius, skriausdavo savo vaiką, tačiau socialinė darbuotoja L. P., sistemingai lankiusi nukentėjusiosios šeimą, apklausta kaip liudytoja, parodė, kad, nors V. D. ir jos sutuoktiniui trūko socialinių, tėvystės įgūdžių, tačiau nukentėjusioji labai rūpinosi sūnumi, tikrai jį prižiūrėjo, ji niekada nėra pastebėjusi, kad vaikui būtų taikomos fizinės bausmės, ryšys tarp N. D. ir tėvų tikrai stiprus, V. D. su vaiku visada elgiasi švelniai.Nukentėjusioji nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad nuteistasis L. D. pasikėsino ją išžaginti. Nors pastarasis skunde teigia, kad nukentėjusioji jį apkalba, siekdama jo įkalinimo, tačiau objektyvių tai galinčių patvirtinti argumentų nepateikia. Vien tai, kad nukentėjusioji su apeliantu konfliktuodavo, nepaneigia jos nuoseklių parodymų apie šį konkretų įvykį. Tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausta pareigūnų ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu ir netgi akistatos su nuteistuoju metu V. D. nuosekliai ir kategoriškai tvirtino analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir pirminiuose savo parodymuose iš karto po įvykio. Apklausiama teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme ji savo parodymų nepakeitė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ji analogiškas įvykio aplinkybes nurodė tiek socialinei darbuotojai, tiek paramedikei J. B., atvykusiai į įvykio vietą, bei kitiems apklaustiems asmenims, kuriems ji pasakojo apie neteisėtus L. D. veiksmus jos atžvilgiu. Būdama ligoninėje, apie įvykį telefonu ji papasakojo savo sutuoktiniui, ką patvirtino ir pats D. D., duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme. Nors baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka šis liudytojas ir teigė nebetikintis nukentėjusiosios versija, kadangi ši kreipėsi dėl skyrybų proceso inicijavimo, ir jis, praėjus apie mėnesiui po įvykio ant vaiko kojos pamatęs kraujosruvą savo sutuoktine suabejojo, tačiau apklausiamas jis taip pat patvirtino, kad tuo metu, kai iš karto po įvykio sutuoktinė jam paskambino, jis ja patikėjo, sakė rašyti pareiškimą. Apklausta kaip liudytoja psichologe socialinių paslaugų centre dirbanti V. U., po įvykio iš viso tris kartus bendravusi su nukentėjusiąja, nurodė analogiškas aplinkybes apie įvykį, kurias ji sužinojo pokalbių su V. D. metu. Be to, ji patvirtino susitikimų metu padarytą išvadą, jog bendraujant su nukentėjusiąja matyti socialinių įgūdžių stoka, kalba nėra aiški ir ji ne visada supranta, ko yra klausiama, reikia perklausti paprastesne kalba. Atsižvelgiant į V. D. kūno kalbą, psichologės nuomone, pasakodama apie pasikėsinimą išžaginti, nukentėjusioji dėsto tikrai išgyventus faktus. Dėl socialinių įgūdžių stokos nukentėjusioji nėra tiek apsukri, kad galėtų pateikti melagingus faktus. Aptartos aplinkybės, nukentėjusiosios parodymų nuoseklumas, išsamiai nurodant visas reikšmingas įvykio detales, konstatuoti sužalojimai tiek jai, tiek mažamečiui nukentėjusiajam N. D. bei nuteistajam L. D., jų lokalizacija, atitinkanti nukentėjusiosios keliamą įvykių versiją, sudaro pagrindą spręsti apie V. D. parodymų patikimumą, o, aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistojo bei jo šeimos narių – motinos K. D., brolio N. ir jo sutuoktinės J. D. parodymai, labiau susiję su nukentėjusiąją charakterizuojančių duomenų pateikimu, o ne objektyvių su įvykiu susijusių aplinkybių pateikimu, atmestini kaip siekis padėti nuteistajam L. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis L. D., panaudodamas fizinį smurtą V. D. atžvilgiu, pasikėsino lytiškai su ja santykiauti prieš jos valią – gulinčiai papurškė dujų balionėliu į veidą, užgulė ją savo kūnu, laikė prispaudęs rankas, jėga segė kelnių sagą ir bandė numauti kelnes, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji aktyviai priešinosi ir pradėjo verkti greta kambaryje miegojęs mažametis V. D. sūnus. Kadangi apylinkės teismas, priimdamas nuteistojo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ir objektyviai, neteikdamas vieniems įrodymams prioriteto prieš kitus, o vertindamas jų visumą, išanalizavo byloje surinktą medžiagą, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tenkinti nuteistojo skundo dėl jo nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo paskirti jam švelnesnę bausmę dėl nukentėjusiojo mažamečio N. D. sužalojimo. Šį savo prašymą motyvuoja tuo, kad jis neturėjo tyčios sužaloti mažametį nukentėjusįjį N. D., o jo sužalojimą lėmė motinos V. D. neatsargūs veiksmai – po to, kai apeliantas papurškė ašarinių dujų, pastaroji, paėmusi vaiką ant rankų, specialiai glaudėsi bei bučiavo jam veidą bei akis.Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį (padaryti tyčiniai nesunkus ir sunkus nusikaltimai), motyvuodamas nuteistojo kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymo, konstatavo, jog ji padaryta veikiant netiesiogine tyčia, taip pat įvertino savanaudiškus nuteistojo tikslus, tai, kad viena iš veikų nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kita veika buvo pabaigta, nežymiai sutrikdžius mažamečio nukentėjusiojo sveikatą. Nors skunde nuteistasis, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, teigė, kad jo veiksmai nebuvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiajam nustatytais padariniais – nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau aptartais objektyviais byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nuteistojo nurodytu būdu (nukentėjusiajai glaudžiantis prie vaiko ir bučiuojant jam veidą bei akis), N. D. konstatuoti sužalojimai negalėjo būti padaryti. Kaip pagrįstai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nuteistasis, papurkšdamas ašarinių dujų pakankamai nedidelėje patalpoje, numatė, kad dėl tokio jo veikimo vaikui miegant nedideliu atstumu nuo įvykio vietos, galėjo kilti neigiamų padarinių. Nors nuteistasis, kaip pats ir patvirtina, tokių padarinių nesiekė, tačiau veikdamas aptartu būdu sąmoningai leido jiems kilti. Spręsdamas apelianto bausmės klausimą, apylinkės teismas atsižvelgė ir įvertino nuteistojo asmenybę, jog jis teistas, bausmę atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs, taip pat teisėtai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas, atsižvelgęs į aptartų aplinkybių visumą, pagrįstai nenustatęs pagrindų skirti nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį, už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė jam terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas artimas sankcijoje numatytam šios rūšies bausmės vidurkiui, ir paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrino su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgusi į visas aptartas ir pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra objektyvaus pagrindo keisti nuteistajam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę švelnesne bausmės rūšimi ar švelnesne bausme. Akivaizdu, jog ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis nepavyko pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų – apeliantas ir toliau daro nusikalstamas veikas. Įvertinus tai, kad lyginant su ankstesniais nuosprendžiais, nuteistojo nusikalstamų veikų pavojingumas padidėjo, jis nusikaltimus padarė prieš kartu su juo gyvenančius artimuosius giminaičius – brolio šeimos narius (sutuoktinę bei mažametį jų vaiką), o jo skunde nurodomas aplinkybes pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertino spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą bei skirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad teisinio pagrindo tenkinti šią nuteistojo skundo dalį nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju jau tik realiai pataisos namuose atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimus, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Pirmosios instancijos teismas, motyvuotai atsižvelgdamas į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, nepažeisdamas BK 61 straipsnyje nustatytų taisyklių, pagrįstai paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas artimas BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Atsižvelgdama į nuteistojo asmenybę bei apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato įstatyminio pagrindo dar labiau mažinti paskirtos bausmės dydį. Kadangi Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.