Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Mikužytė, susipažinusi su V. T. vardu advokatės G. K. paduotu skundu privataus kaltinimo tvarka, kuriuo prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas V. T. vardu advokatės G. K. paduotas skundas privataus kaltinimo tvarka, kuriuo prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn J. K. už tai, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad ji paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o būtent (kalba netaisyta):

2015 m. birželio 17 d., būdama Vaiko teisės skyriaus patalpose, Konstitucijos pr. 3, Vilniuje, J. K. Vaiko teisės apsaugos skyriaus darbuotojams platina informaciją, neatitinkančią tikrovės – neva V. T. ketina padaryti nusikaltimą – pagrobti savo dukrą J. T.; 2015 m. rugpjūčio 31 d., būdama Vaiko teisės skyriaus patalpose, Konstitucijos pr. 3, Vilniuje, J. K. Vaiko teisės apsaugos skyriaus darbuotojams platina informaciją, neatitinkančią tikrovės – neva V. T. ketina padaryti nusikaltimą – pagrobti savo dukrą J. T.; 2016 m. sausio 7 d., būdama Vaiko teisės skyriaus patalpose, Konstitucijos pr. 3, Vilniuje, J. K. Vaiko teisės apsaugos skyriaus darbuotojams platina informaciją, neatitinkančią tikrovės – neva V. T. ketina padaryti nusikaltimą – pagrobti savo dukrą J. T.; 2016 m. vasario 18 d., būdama Vaiko teisės skyriaus patalpose, Konstitucijos pr. 3, Vilniuje, J. K. Vaiko teisės apsaugos skyriaus darbuotojams platina informaciją, neatitinkančią tikrovės – neva V. T. ketina padaryti nusikaltimą – pagrobti savo dukrą J. T.; 2016 m. kovo 10 d., būdama Vaikų ligoninėje – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas, adresu Vytauto g. 15, Vilniuje, gydytojui D. K. konsultacijos metu platina informaciją, neatitinkančią tikrovės – neva V. T. ketina padaryti nusikaltimą – pagrobti savo dukrą J. T.; 2016 m. balandžio 15 d., būdama vaikų-darželio mokykloje, esančioje Architektų g. 210, Vilniuje, mokyklos administracijai – I. T. – platina informaciją, neatitinkančią tikrovės – neva V. T. ketina padaryti nusikaltimą – pagrobti savo dukrą J. T.; nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2016 m. balandžio 17 d. dukrai J. T. platina informaciją, neatitinkančią tikrovės – neva V. T. ketina padaryti nusikaltimą – pagrobti savo dukrą J. T..

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepriimtinas ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

Privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XXX skyrius. Tai yra specifinė baudžiamojo proceso rūšis, kai kaltinimą vykdo nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas, o byloje nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas.

Privataus kaltinimo tvarka teismui raštu paduodamo skundo paskirtis ir funkcija – ne tik pranešimas apie nusikalstamą veiką, bet ir asmens apkaltinimas: tokiu skundu asmeniui yra pareiškiamas kaltinimas, todėl kad būtų nagrinėjamas teisme, tokiems skundams (pareiškimams) keltini didesni formalūs reikalavimai (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutartis b.b. Nr. 1A-540/2007). Be to, privataus kaltinimo bylų procese būtent nukentėjusysis turi pareigą rinkti ir pateikti teismui įrodymus (Lietuvos Respublikos BPK 34 str.). Jis turi būti aktyvus proceso dalyvis ir pateikti teismui visą reikiamą medžiagą, kad būtų teisingai išnagrinėta baudžiamoji byla, kadangi būtent nukentėjusysis privataus kaltinimo procese atlieka prokuroro funkciją (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 1S-509-190-2014, 2013 m. vasario 26 d. nutartis Nr. 1S-167-312/2013). Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad teismas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bei Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, nėra baudžiamąjį persekiojimą inicijuojantis subjektas, taigi būtent privatus kaltintojas (nukentėjusysis) turi suformuluoti aiškų ir konkretų kaltinimą asmeniui.

Baudžiamojo kodekso 412 straipsnyje nurodyta, kad skundas ar pareiškimas privataus kaltinimo tvarka paduodamas raštu (1 dalis), skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta; skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo (2 dalis), šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (3 dalis).

Taigi, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad privataus kaltintojo skunde turi būti, be kita ko, nuosekliai, aiškiai ir konkrečiai nurodyta veika, kuria yra kaltinamas baudžiamojon atsakomybėn prašomas patraukti asmuo, atitinkamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, kitos esminės aplinkybės, jame turi atsispindėti esminiai nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir elementai. Be to, kaip minėta, būtent privatus kaltintojas turi pateikti atitinkamus įrodymus, be kita ko, tikslius liudytojų duomenis – vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą ir pan.

Teismas, vertindamas pateikto V. T., atstovaujamo advokatės G. K., skundo privataus kaltinimo tvarka turinį, sprendžia, kad jis nurodytų įstatyme įtvirtintų reikalavimų neatitinka.

Skunde prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn J. K. pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, t. y. už šmeižimą, nurodant, kad ji nuo 2015 m. birželio mėnesio platina informaciją, neatitinkančią tikrovės apie tai, kad neva jis (V. T.) ketina padaryti nusikaltimą – pagrobti savo vaiką.

Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalis numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą – tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad nors skunde yra išdėstomos aplinkybės, susijusios su V. T. santykiais su J. K., su V. T. bendravimo tvarka su dukra J. T., tačiau būtent konkrečiai veika, kuri, kaip išplaukia iš skundo argumentų, jo nuomone, sudaro BK 154 straipsnio 1 dalies sudėtį, skunde nėra pakankamai konkrečiai ir išsamiai nurodyta. Skunde (skundo rezoliucinėje dalyje, suformuluotuose prašymuose) yra nurodyti 7 atitinkamos veikos epizodai (vykę 2015 m. birželio 17 d., 2015 m. rugpjūčio 31 d., 2016 m. sausio 7 d., 2016 m. vasario 18 d., 2016 m. kovo 10 d., 2016 m. balandžio 15 d., ir nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2016 m. balandžio 17 d.), tačiau jie nėra suformuluoti pakankamai konkrečiai ir aiškiai, kad galima būtų daryti išvadą apie tinkamai suformuluotą kaltinimą. Pirmiausia pabrėžtina, kad, kaip minėta, turi būti tiksliai nurodytas nusikalstamos veikos laikas – šiuo aspektu toks laiko nurodymas, kaip suformuluota skunde – nurodant tik dienas (nenurodant tikslaus laiko) arba nurodant laiko periodą (nuo 2015 m. birželio iki 2016 m. balandžio 17 d.) – nelaikytinas tiksliu ir konkrečiu. Be to, turi būti aiškiai suformuluota, kaip būtent buvo padaryta atitinkama veika, kurią asmuo laiko nusikalstama. Nagrinėjamu atveju dėl visų 7 epizodų nurodoma, kad J. K. „platina informaciją, neatitinkančią tikrovės – neva V. T. ketina padaryti nusikaltimą – pagrobti savo dukrą J. T.“. Tačiau toks abstraktus suformulavimas neatskleidžia, kaip būtent (kokiais žodžiai) buvo pasakyta (platinta) atitinkama informacija, kokius konkrečiai asmens išsakytus žodžiui skundą padavęs asmuo vertina kaip šmeižimą ir pan., nors tai pripažintina esminiu momentu, vertinant, ar padaryta BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vienintelė tiksli citata skunde yra nurodyta dėl informacijos, pateiktos 2016 m. kovo 10 d. Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale, gydytojui D. K. (kitur skunde nurodoma pavardė – K.), o būtent: „Mergaitė išsako, kad bijo tėčio skambučių, pačių susitikimų, nes tėtis gali ją pagrobti“. Tačiau, kaip matyti iš prie skundo pridėto išrašo iš medicininių dokumentų kopijos, ši frazė nurodyta kaip pasakyta J. T., o ne J. K., taigi šiuo aspektu nėra aišku, kokiu aspektu nurodytas epizodas, įvykęs konsultacijos pas vaikų ir paauglių psichiatrą metu (kitokių duomenų apie šį epizodą, jo metu išsakytus būtent J. K. žodžius ir pan., skunde nėra nurodyta), vertintinas kaip J. K. inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 154 straipsnio 1 dalyje.

Vertinant veiką, kuria nukentėjusysis kaltina J. K., svarbi aplinkybė yra ir tai, jog tam tikri epizodai, kaip matyti iš skundo turinio, įvyko Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, tačiau neatskleistos reikšmingos aplinkybės, kam būtent (kokiems konkretiems asmenims) informacija buvo paskleista, juolab atsižvelgiant į tai, jog informacija galimai buvo paskleista tik tarnautojams (pareigūnams), atliekantiems atitinkamas tarnybines pareigas, ir nėra atskleista, ar ji buvo paskleista tretiesiems asmenims. Taigi šiuo aspektu pripažintina, kad skunde neatskleistos aplinkybės, susijusios su tuo, kam būtent buvo paskleista informacija, kurią nukentėjusysis traktuoja kaip šmeižimą BK 154 straipsnio 1 dalies prasme.

Taip pat teismas pažymi, kad neatskleisti ir kiti inkriminuojamos nusikalstamos veikos esminiai elementai. Veikai kvalifikuoti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti padarinius, taigi privataus kaltinimo skunde turi būti nurodyta bei pagrįsta atitinkamais įrodymais, jog (kaip) atitinkama informacija paniekino arba pažemino arba pakirto pasitikėjimą.

Be to, kaip minėta, privataus kaltinimo procese nukentėjusysis yra privatus kaltintojas ir būtent jam, be pareigos tinkamai suformuluoti kaltinimą, tenka ir pareiga rinkti bei pateikti teismui įrodymus. Skunde yra suformuluoti keletas prašymų, o būtent: prašymas išreikalauti iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus medžiagą, susijusią su skundų nagrinėjimais nuo 2015 m. birželio mėnesio iki šiol; išreikalauti iš Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos filialo, Vytauto g. 15, Vilniuje, J. T. asmens sveikatos istoriją; išreikalauti iš VšĮ Karoliniškių poliklinikos J. T. asmens sveikatos istoriją. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas padeda asmeniui gauti konkrečius įrodymus, kurių jis negali gauti, tačiau teikiant atitinkamus prašymus, būtina nurodyti kokioms konkrečioms aplinkybėms įrodyti būtini atitinkami dokumentai ir pan. Be to, minėtas abstraktus prašymas (pateikti visą medžiagą, susijusią su skundų nagrinėjimais nuo 2015 m. birželio mėnesio iki šiol) iš esmės pripažintinas ir visiškai nekonkrečiu.

Taip pat teismo prašoma iškviesti į teismą ir apklausti kaip liudytojus: gydytoją D. K., darželio-mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoją I. T., psichologą (skunde nurodoma, kad duomenys bus patikslinti), antstolę D. P. – tačiau, kaip minėta, teismui turi būti nurodyti ne tik liudytojų vardai ir pavardės, bet ir jų gyvenamosios vietos adresas. Be to, prašoma iškviesti į teismą ir apklausti kaip liudytojus: Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus Z. B. ir kitus, dalyvaujančius 2016 m. birželio 17 d., 2016 m. rugpjūčio 31 d., 2016 m. sausio 7 d., 2016 m. vasario 18 d. (tokios datos nurodytos skunde) susirinkimuose. Taigi toks prašymas dėl liudytojų taip pat nėra konkretus ir aiškus. Kaip minėta, iš BK 412 straipsnio 2 dalies išplaukia, kad teismui turi būti pateikti konkretūs duomenys apie asmenis, kuriuos prašoma apklausti kaip liudytojus. Be to, toks prašymas apklausti liudytojus nėra savitikslis – iš skundo turi būti aišku, kokias svarbias aplinkybes atitinkami liudytojai gali nurodyti.

Teismas taip pat pažymi, kad skunde suformuluoti ir kiti prašymai, o būtent: skubiai laikinai pakeisti bendravimo tvarką su vaiku – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kol vyksta procesas, pakeisti su vaiku bendravimo tvarką – leisti V. T. bendrauti su vaiku Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams, psichologui dalyvaujant; taip pat skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą be rašytinio tėvo sutikimo išvažiuoti J. T. iš Lietuvos ribų.

Dėl nurodytų prašymų atkreiptinas dėmesys, kad skundai privataus kaltinimo tvarka teisme nagrinėjami vadovaujantis Baudžiamojo kodekso nuostatomis, kurios nenumato nurodyto pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės.

Privataus kaltinimo byloje galioja tie patys baudžiamojo proceso principai, tarp jų vieni svarbiausių – rungimosi principas (BPK 7 str.) ir teisė į gynybą (BPK 10 str.). BPK 22 straipsnis nustato, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinimas. Taigi privataus kaltinimo procesas teisme galimas tik tuo atveju, kai paduotas nukentėjusiojo skundas atitinka (duomenys neskelbtini)straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus skundo trūkumus, konstatuotina, kad V. T. vardu advokatės G. K. pateiktas skundas neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų, o kadangi įstatymas nenumato tokio pobūdžio skundo trūkumų šalinimo galimybės, skundą atsisakytina priimti ir jis kartu su priedais grąžintinas skundą padavusiam asmeniui.

Išaiškintina, kad skundo grąžinimas asmeniui neatima teisės, pašalinus trūkumus, kreiptis į teismą pakartotinai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalimi, 440 straipsniu, teismas

nutaria:

atsisakyti priimti V. T. vardu advokatės G. K. pateiktą skundą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka J. K. atžvilgiu ir skundą kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Išaiškinti, kad skundo grąžinimas neatima teisės, pašalinus trūkumus, kreiptis į teismą pakartotinai.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.