Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-06-05 · Civilinė byla Nr. 2S-485-227/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-06-05Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2014-11-13Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-05
Bylos Nr.
2S-485-227/2014
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-02295-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Margarita Dzelzienė
Atsakovas
UAB „Baronė“
Ieškovas
UAB „Ersma“

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr.2S-485-227/2014

Teisėja Daina Lisaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02295-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 110.1; 121.21; 122.1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 5 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Baronė“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3169-812/2014, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal ieškovo UAB „Ersma“ ieškinį atsakovui UAB „Baronė“ dėl skolos, palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas pateikė ieškinį atsakovui dėl 12238,97 Lt skolos, 486,42 Lt palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovas reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamą, ir/ar pinigines lėšas pareikšto reikalavimo ribose – bendrai ieškinio ir žyminio mokesčio sumai, kuri lygi 13107,39 Lt. Nurodė, kad reikalavimo suma yra didelė, atsakovė vengia laiku atsiskaityti, atsakovės mokumas nėra aiškus, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo nebus galima įvykdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir nutarė areštuoti atsakovo UAB „Baronė“ priklausantį nekilnojamą, kilnojamą turtą ir turtines teises 12 725,39 Lt sumai, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias turtines ir neturtines teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti bei apriboti į jį nuomos teises, o šio turto nepakakus, areštuoti atsakovo UAB „Baronė“ pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant su jomis atlikti atsiskaitymus tik su ieškovu UAB „Ersma“, taip pat mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei darbo užmokestį.

Teismas nurodė, kad panaudojamų kelių laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti iš esmės didesnė už reikalavimo sumą, o taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir areštuodamas atsakovui priklausantį turtą, teismas privalo laikytis šalių interesų pusiausvyros ir siekti, kad atsakovas išvengtų didelių nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad piniginių lėšų areštas suvaržo įmonės veiklą, apriboja galimybes vykdyti ūkines operacijas ir sukuria prielaidas nuostolių atsiradimui, todėl piniginių lėšų areštas taikytinas tik tuo atveju, jeigu reiškiamo reikalavimo užtikrinimui nepakanka kito atsakovo turto. Teismas nutarė įstatyme numatytu būdu ir apimtimi – areštuojant atsakovei priklausantį nekilnojamą, kilnojamą turtą ir turtines teises, o tokio turto nesant arba nepakankant – ir atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, pateikto reikalavimo (12725,39 Lt) ribose, neviršijant ieškinio sumos (CPK 145 str.). Pripažino, kad atsakovas vengia vykdyti prievolę ieškovui, geranoriškai neatsiskaito, reikalavimo suma laikytina didele, atsakovo vardu nėra registruotų nekilnojamojo turto objektų, nėra duomenų apie kitus turimus įsipareigojimus ir kreditorius, todėl sprendė, kad teismo sprendimo tinkamo įvykdymo užtikrinimui tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė apie tai neinformavus atsakovo (CPK 147 str. 1 d.).

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Baronė“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, kuria jo atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, išspręsti klausimą iš esmės ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs apie tai atsakovui, nors tokiu būdu laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tik išimtiniais atvejais, esant realiai grėsmei, jog pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar padarys jį neįmanomu. Ieškovo motyvai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pakankamai motyvuoti, standartiniai, jis turėjo pateikti papildomus duomenis apie turimus įsipareigojimus, skolas VMI, VSDFV, žinomiems tiekėjams. Ieškovas nepagrindė, kodėl reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kodėl jų netaikius sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas, prie ieškinio pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas turi pakankamai vertingo kilnojamojo turto. Taip pat ieškovas reikšdamas ieškinį nepateikė teismui patalpų priėmimo-perdavimo aktų, dokumentų apie sutarties nutraukimo terminą, prašomos priteisti sumos paskaičiuotos pagal kažkokias patikslinančias sąskaitas, kurios sutartyje nenumatytos. Reiškiamas pagrindinis reikalavimas yra tik 6740 Lt, kas nelaikytina didele suma juridiniam asmeniui. Mano, kad nutarties motyvai standartiniai ir nepakankamai pagrįsti rašytine medžiaga, todėl nutartis prieštarauja CPK 291 str. 1 d. 5 p. nuostatoms, įpareigojančioms nutartyje nurodyti motyvus, kuriais vadovaujantis teismas padarė išvadas.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Ersma“ atsiliepimu prašo UAB „Baronė“ atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovė vengia grąžinti pagal patalpų subnuomos sutartį susidariusį įsiskolinimą, į reikštas pretenzijas nereagavo, taikiai išspręsti klausimo nenori, kas kelia abejonių dėl atsakovo finansinės padėties, todėl ieškovas pagrįstai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų netaikius teismo sprendimas galėtų pasunkėti ar tapti nebeįmanomas. Teigia, kad visi prašyme nurodytas aplinkybes patvirtinantys dokumentai buvo pateikti su ieškiniu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

CPK 144 str. 1 d. nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba neįmanomumo. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu.

Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Todėl atskirojo skundo motyvai, kad teismui ieškovas nepateikė visų dokumentų, pagrindžiančių jo reikalavimą, t.y. patalpų priėmimo-perdavimo aktų, dokumentų apie sutarties nutraukimo terminą, prašomos priteisti sumos paskaičiuotos pagal kažkokias patikslinančias sąskaitas, kurios sutartyje nenumatytos, šiuo atveju reikšmės neturi, nes skundo ribos - patikrinimas nutarties, kuria ieškiniui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumas ir teisėtumas. Aukščiau nurodytas aplinkybes, kitus ieškinio pagrįstumo, įrodymų vertinimo klausimus, atsakovo atsikirtimus įvertins teismas, nagrinėjantis bylą dėl skolos priteisimo iš esmės. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog palankus ieškovui sprendimas gali būti priimtas.

Atskirajame skunde nurodoma, jog ieškovas nepakankamai motyvavo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepateikė įrodymų apie atsakovės turimus įsipareigojimus, tačiau tokie argumentai nesudaro pagrindo laikyti skundžiamos teismo nutarties neteisėta ir nepagrįsta. Pažymėtina, jog teismui, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakanka įsitikinti tuo, jog yra grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, ir tuo motyvuojant jas taikyti, nes įstatymas nereikalauja iš prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmens pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne tik absoliučiu dydžiu, bet taip pat atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-336/2009). Ieškovui reiškiant turtinio pobūdžio reikalavimą dėl 12725,39 Lt skolos bei nurodant, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, teismui buvo pakankamas pagrindas manyti, jog atsakovui minėta suma gali būti pripažįstama didele, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė, jog sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas. Taip pat pirmosios instancijos teismas papildomai nurodė, kad atsakovo vardu nėra registruotų nekilnojamojo turto objektų, duomenų apie kitus turimus įsipareigojimus ir kreditorius. Nors pirmosios instancijos teismui buvo žinoma aplinkybė, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso 5 automobiliai, 3 iš jų krovininiai, tačiau nesant duomenų apie jų vertę, nebuvo pagrindo spręsti, kad atsakovo turtinė padėtis yra gera. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad automobilių vertė yra didelė, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pripažintina, kad grėsmės ieškovo reikalavimų patenkinimui bei didelės reikalavimo sumos prezumpcijos, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas nepaneigė, apeliacinės instancijos metu duomenų patvirtinančių atsakovo stabilią finansinę padėtį, įrodymų, jog neturi susidariusių įsiskolinimų kreditoriams, apeliantas nepateikė. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovo pareikšta 12725,39 Lt dydžio reikalavimų suma yra pakankamai didelė ir yra reali grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat įvertintina, kad atsakovas nenurodė teismui jokių aplinkybių bei nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jo turto atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kaip nors nepagrįstai suvaržytų jo turtinius interesus, todėl abejoti laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo nepagrįstumu ir neteisėtumu teismas neturi pagrindo.

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Atsakovas, manydamas, kad jis patiria nuostolių ar nuostoliai gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe jam kaip asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu reikalauti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str.) arba įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str.), siekiant, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau varžytų jo teises ir turtinius interesus.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam nepranešus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, manė, kad pranešimas gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o pagal CPK 147 str. tokias aplinkybes nustato klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas. Vadovaujantis CPK 147 str. 1 d., kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad civilinio proceso įstatymas nustato teismui teisę, o ne pareigą apie tokio prašymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, todėl tos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepranešė apeliantui apie ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą ir skundžiamoje nutartyje nenurodė tokio sprendimo motyvų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos procesinės teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-630/2012). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pranešti atsakovui apie gautą teisme prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas nepažeidė procesinių teisės normų.

Apelianto argumentas, kad skundžiama nutartis yra be motyvų, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas nutartyje motyvavo daromas išvadas, pasisakė, kodėl taiko laikinąsias apsaugos priemones, sprendė dėl ieškovo prašymo pagrįstumo, taip pat klausimą, ar ieškinio suma laikytina didele atsakovui, įvertino aplinkybes, kurios svarbios sprendžiant dėl atsakovo turtinės padėties bei kurių nebuvo nurodęs ieškovas savo prašyme. Taip pat teismas pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto, ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, nurodydamas, jog laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti didesnė nei reikalavimo suma, įvertinęs, kad atsakovui, kuris yra juridinis asmuo, taikius piniginių lėšų areštą gali būti suvaržyta įmonės veikla, apribotos galimybės vykdyti ūkines operacijas, lėšų areštą taikė tik tuo atveju, jeigu reiškiamo reikalavimo užtikrinimui nepakaktų kito atsakovo turto.

Teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jas tinkamai pritaikė, todėl priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o jos naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Margarita Dzelzienė