Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. L., D. L. ir nuteistojo A. R. gynėjo advokato J. B. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendis.

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalyje bei 181 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį šešeriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį septyneriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – septyneri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo.

R. L. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 301 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 289 straipsnyje, 24 straipsnio 6 dalyje bei 146 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas pagal BK 301 straipsnio 1 dalį devyniems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dvejiems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 289 straipsnį vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį vieneriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė treji metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams įpareigojant R. L. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, R. L. paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. L. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas suėmime R. L. išbūtas laikas nuo 2008 m. birželio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 4 d.

R. L. bausmė paskirti atlikti pataisos namuose.

Panaikinta Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalis, kuria D. L., pagal BK 301 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 4 dalį bei 289 straipsnį paskirtos ir subendrintos arešto bausmės, paskiriant jam galutinę subendrintą 90 parų arešto bausmę.

D. L., pripažintam kaltu pagal BK 301 straipsnio 1 dalį, už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pripažintam kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 289 straipsnį, už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir D. L. paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime (suėmime) D. L. išbūtas laikas nuo 2008 m. birželio 4 d. iki 2008 m. spalio 3 d.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Nuteistojo A. R. bei jo gynėjo apeliaciniao skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. sausio mėnesio subūręs iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų organizuotą grupę, vadovaudamas jiems ir koordinuodamas šios grupės narių veiklą, dalyvaudamas šioje organizuotos grupės veikloje, 2008 m. kovo 16 d. apie 20 val. naudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus šaunamuosius ginklus, įsibrovė į Marijampolės savivaldybės, Sasnavos seniūnijos, (duomenys neskelbtini) esantį sodo namelį – pirtį. Šiose patalpose prieš A. B., Ž. B., V. G., S. K., V. K., G. K., D. K., T. P. grasino panaudoti šaunamuosius ginklus, t. y. peršauti jiems kojas, panaudojo prieš juos fizinį smurtą - surišo šiuos asmenis ir sudavė smūgius Ž. B. į galvą bei kitas kūno vietas, taip padarant Ž. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, apvyniojo jo galvą virvėmis bei lipnia juosta, po to automobiliu „Volkswagen Golf“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) prievarta išsivežė jį iš šios pirties pastato ir nuvežęs į savo namo, esančio Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato rūsį, atėmęs Ž. B. laisvę, laikė jį šiame rūsyje. Tęsdamas nusikalstamą veiką jo prašymu R. L. suradus D. S. kaip asmenį, sutikusį neteisėtai atimti Ž. B. laisvę, A. R. Kaune 2008 m. kovo 18 d. apie 9 val. su D. S. susitarė, kad šis už piniginį atlygį nurodytoje vietoje ir nurodytą laikotarpį neteisėtai atėmęs laisvę laikys Ž. B. surištą nelaisvėje ir saugos, jog šis nepabėgtų, ir 2008 m. kovo 18 d. apie 9 val. nuvežė D. S. į Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) esančio namo ūkinio pastato rūsį. D. S. laikant Ž. B. surištą nelaisvėje šiame rūsyje bei sodo namelyje, esančiame Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), iki 2008 m. balandžio 7 d., A. R., dalyvaudamas organizuotos grupės veikloje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2008 m. kovo 17, 21 ir 26 dienomis į vaizdajuostes įrašė nukentėjusiojo Ž. B. prašymus surinkti bei perduoti už jo paleidimą tris milijonus du šimtus tūkstančių eurų bei perdavė šias vaizdajuostes Marijampolėje A. B., panaudojo prieš nukentėjusiąją A. B. psichinę prievartą - rašant A. B. į mobiliojo ryšio telefoną SMS žinutes ir telefoninių pokalbių su ja metu reikalaujant perduoti šią pinigų sumą, grasino toliau naudoti prieš Ž. B. fizinį smurtą ir nepaleisti jo, panaudojo prieš Ž. B. fizinį smurtą, laikė surištą ir kankino replėmis suspaudžiant kojos pirštą, taip neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai prievartavo A. B. ir Ž. B. perduoti jam didelės vertės turtą – tris milijonus du šimtus tūkstančių eurų (pagal oficialų kursą - 11 048 960 Lt), t. y., A. R., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, panaudojant fizinį smurtą ir grasinant prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę, organizuota grupe prievartavo didelės vertės turtą.

Be to, A. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, naudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus šaunamuosius ginklus, 2008 m. kovo 16 d. apie 20 val. įsibrovė į Marijampolės savivaldybės, Sasnavos seniūnijos, (duomenys neskelbtini) esantį sodo namelį – pirtį, kur prieš Ž. B., A. B., V. G., S. K., V. K., G. K., D. K., T. P., kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais panaudojo fizinį smurtą - sudavė smūgį S. K. į veidą, smūgį G. K. į ranką, surišo virvėmis ir diržais Ž. B., V. G., S. K., V. K., G. K. kojas bei rankas ir D. K. kojas, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą - šaunamaisiais ginklais peršauti kojas ir tokiais veiksmais atimdamas galimybę nukentėjusiems asmenims priešintis pagrobė svetimą turtą - Ž. B. mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 6300“ 800 Lt vertės, A. B. mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 6300“ 800 Lt vertės, S. K. priklausančius 250 Lt ir 60 eurų (pagal oficialų kursą – 207,17 Lt), G. K. priklausančius 220 Lt ir mobiliojo ryšio telefono aparatą „Samsung D820“ 500 Lt vertės, D. K. mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 6610“ 800 Lt vertės, T. P. priklausančius 1000 eurų (pagal oficialų kursą – 3 458,80 Lt ) ir mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 6300“ 400 Lt vertės, V. G. mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 6500“ 200 Lt vertės. Taigi A. R., panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiems asmenims priešintis, įsibrovęs į patalpą, panaudojęs šaunamąjį ginklą, dalyvaudamas organizuota grupe pagrobė svetimą turtą.

R. L. ir D. L. nuteisti už tai, kad 2006 m. rudenį, laikotarpiu iki 2006 m. lapkričio 22 d., Kaune nenustatytoje vietoje pagamino netikrą juridinio asmens antspaudą, kurio guminiame spaude buvo tekstas „Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Kauno skyrius“, ir realizavo šį antspaudą, t. y. 2006 m. iki lapkričio 22 d. Kaune nusikalstamų veikų darymo tikslu perdavė D. S..

Be to, R. L. ir D. L. nuteisti už tai, kad Kaune laikotarpiu iki 2006 m. lapkričio 22 d. perdavė D. S. laminuotą kortelę su D. S. nuotrauka bei užrašu kortelėje „Kauno miesto mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos mokesčių inspektorius Marius Petrusonis“ ir netikrą juridinio asmens antspaudą, kurio guminiame spaude buvo tekstas „Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Kauno skyrius“, nuvežė D. S. prie UAB (duomenys neskelbtini), ir susitarė su juo, kad D. S., prisistatydamas šios bendrovės darbuotojams Valstybinės mokesčių inspekcijos inspektoriumi Mariumi Petrusoniu, neteisėtais veiksmais patikrins šios bendrovės buhalterinius dokumentus ir už tariamai rastų pažeidimų nuslėpimą priims piniginį atlygį. D. S., vykdydamas išankstinį susitarimą, 2006 m. lapkričio 22 d. Kaune, UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, šios bendrovės gamybos vadovei N. Č. pateikė laminuotą kortelę su savo nuotrauka ir užrašu „Kauno miesto mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos mokesčių inspektorius Marius Petrusonis“ ir, tokiais veiksmais pasisavinęs valstybės tarnautojo vardą, atliko neteisėtus veiksmus - tikrino UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus bei UAB (duomenys neskelbtini) valstybinių kontrolės institucijų patikrinimų registracijos žurnale padarė rankraštinius įrašus: grafoje „patikrinimo data“ - įrašą „11 22“, grafoje „Valstybinės kontrolės institucija“ - įrašą „Valstybinė mokesčių inspekcija“, grafoje „Patikrinimą atlikusio pareigūno vardas, pavardė“ – įrašą „Marius Petrusonis“, grafoje „Patikrinimo tikslas“ – įrašą „Pavedimas Nr. 9-14“, grafoje „Patikrinimo išvados“ – įrašą „buhalterinių duomenų tikrinimas Nr. 9-14“ bei pasirašė grafoje „parašas“. Taip R. L. ir D. L. organizavo valstybės tarnautojo vardo pasisavinimą.

Be to, R. L. nuteistas už tai, kad Kaune, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki kovo 7 d. gavęs iš D. S. nuotraukas, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis nenustatytoje vietoje pagamino didelį kiekį žinomai netikrų vairuotojo pažymėjimų ir asmens tapatybės kortelę – penkis vairuotojo pažymėjimus su D. S. nuotraukomis ir skirtingų asmenų asmens kodais (vairuotojo pažymėjimą Nr. R0203849 su D. S. nuotrauka ir M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmens duomenimis, vairuotojo pažymėjimą Nr. R0200141 su D. S. nuotrauka ir A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmens duomenimis, vairuotojo pažymėjimą Nr. R0205463 su D. S. nuotrauka ir I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmens duomenimis, vairuotojo pažymėjimą Nr. 51043555 su D. S. nuotrauka ir R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmens duomenimis, vairuotojo pažymėjimą Nr. 50800259 su D. S. nuotrauka ir M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmens duomenimis), taip pat asmens tapatybės kortelę Nr. 10262075 su D. S. nuotrauka ir H. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmens duomenimis, laikotarpiu nuo 2008 m sausio 1 d. iki kovo 7 d. laikė juos ir gabeno Kaune bei už piniginį 3 000 Lt atlygį prie namo Nr. 67, esančio Kaune, Pramonės prospekte, realizavo D. S..

R. L. nuteistas ir už tai, kad 2008 m. sausio mėn. Kaune A. R. prašymu surasti asmenis, kurie už piniginį atlygį jo nurodytam žmogui neteisėtai atims laisvę ir surištą pristatys į jo nurodytą vietą, nežinodamas tikrųjų A. R. tikslų – prievartauti didelės vertės turtą, 2008 m. sausio mėn. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną surado D. S., sutikusį ateityje už piniginį atlygį neteisėtai atimti žmogui laisvę, ir Kaune, esančioje kavinėje (duomenys neskelbtini), supažindino jį su A. R.. A. R. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, veikiantiems organizuota grupe turto prievartavimo tikslu, 2008 m. kovo 16 d. apie 20 val. Marijampolės savivaldybės, Sasnavos seniūnijos, (duomenys neskelbtini) esančiame sodo namelyje – pirtyje, prieš Ž. B. panaudojus fizinį smurtą - sudavus smūgius jam į galvą bei kitas kūno vietas, surišus nukentėjusįjį, apvyniojus jo galvą virvėmis bei lipnia juosta, neteisėtai atėmus asmens laisvę iš šios pirties pastato atvežus nukentėjusįjį Ž. B. ir uždarius į A. R. namo, esančio Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato rūsį, jis, t. y. R. L., tęsdamas nusikalstamą veiką, A. R. prašymu dėl tolesnio nukentėjusiojo Ž. B. laikymo nelaisvėje, 2008 m. kovo 18 d. apie 8.50 val. telefonu susitarė su D. S. apie pastarojo susitikimą su A. R. prie Kaune, Pramonės pr. 67 esančio namo. D. S. 2008 m. kovo 18 d. apie 9 val. susitikus su A. R. ir susitarus, kad už piniginį atlygį nurodytose vietose ir nurodytą laikotarpį, neteisėtai atėmęs laisvę, laikys Ž. B. surištą nelaisvėje ir saugos, kad nukentėjusysis nepabėgtų iš nelaisvės, D. S. nuo 2008 m. kovo 18 d. 9 val. iki 2008 m. balandžio 7 d. 13.50 val. Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) esančio A. R. namo ūkinio pastato rūsyje ir sodo namelyje, esančiame Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), laikant nelaisvėje Ž. B. pavojingomis gyvybei bei sveikatai sąlygomis – nuogą, surištomis rankomis ir kojomis, lipnia juosta apvyniota galva užklijavus Ž. B. akis, ausis ir burną, bei neleidžiant jam valgyti, laikant nukentėjusįjį žmonių gyvenimui nepritaikytose patalpose, jis, t. y. R. L., padėjo A. R. ir D. S. neteisėtai atimti nukentėjusiajam Ž. B. laisvę panaudojant smurtą ir sukeliant pavojų nukentėjusio asmens gyvybei bei sveikatai, laikant nukentėjusį Ž. B. nelaisvėje nuo 2008 m. kovo 16 d. 20 val. iki 2008 m. balandžio 7 d. 13.50 val. Taip R. L. padėjo neteisėtai atimti žmogaus laisvę panaudojant smurtą ir sukeliant pavojų nukentėjusio asmens gyvybei bei sveikatai, laikant nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau kaip 48 valandas.

Atsiliepime į nuteistojo A. R. gynėjo, nuteistųjų R. L., D. L. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nuteistiesiems R. L. ir D. L. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu skirdamas nuteistiesiems R. L. ir D. L. bausmes, laikėsi BK 54 straipsnio nuostatų, įvertino visas aplinkybes, atsižvelgė ir įvertino, kad R. L. vieną iš inkriminuotų nusikalstamų veikų padarė kaip organizatorius. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas R. L. pagrįstai paskyrė galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą trejiems metams, kad Kauno apygardos teismas R. L. nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pobūdį, padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes bei kaltininko asmenybę. Šiuo atveju jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo R. L. padarytų veikų pobūdžiu, jo asmenybe byloje nenustatyta, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad R. L. tyčines nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas pirmosios instancijos nuosprendžiu, padarė neišnykus ankstesniam teistumui, o tai rodo, kad jis linkęs nusikalsti, ir pagal BK 27 straipsnio 1 dalį jis yra laikytinas recidyvistu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalimi, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagrįstai konstatuota, kad D. L. vieną iš inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytą BK 289 straipsnyje, padarė kaip organizatorius, kaip asmenybė chakterizuojamas neigiamai, teistas, teistumas neišnykęs, administracine tvarka baustas, nedirba. Kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu nuteistajam D. L. už padarytas nusikalstamas veikas skirdamas švelniausią inkriminuojamų straipsnių sankcijose numatytą bausmės rūšį – areštą, nurodė neišsamius ir paviršutiniškus tokios bausmės skyrimo motyvus, nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog naujas tyčines nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui, įvertino tai kaip jo polinkį nusikalsti, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę D. L. laikytinas recidyvistu, kuriam vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalimi už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, kad jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo D. L. padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu, jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl pagrįstai 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį, kuria už nusikalstamų veikų, numatytų BK 301 straipsnio 1 dalyje bei 24 straipsnio 4 dalyje ir 289 straipsnyje, padarymą paskirtos bei subendrintos arešto bausmės; bausmes subendrinus BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių tvarka, paskirta teisinga bausmė. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nuteistajam A. R. prokuroras mano, kad kasatoriaus teiginiai nepagrįsti, kasaciniame skunde atkartoti tie patys argumentai kaip ir apeliaciniame skunde, kuriuos žemesnės instancijos teismai įvertino savo baigiamuosiuose dokumentuose ir motyvuotai atmetė, motyvai, kuriuose prašoma iš naujo įvertinti baudžiamosios bylos faktines aplinkybes tiek dėl turto prievartavimo, tiek dėl plėšimo padarymo aplinkybių, yra visiškai nepagrįsti, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei nuteistojo A. R. kaltę įrodančius įrodymus ištyrė ir įvertino Kauno apygardos teismas, taip pat įrodymus išnagrinėjo bei patvirtino apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas šiuos įrodymus kaip pakankamus. A. R. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų Kauno apygardos teismas nuosprendyje pagrindė ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, o ne vien nuteistojo D. S., nukentėjusiojo Ž. B. ir kitų bylos liudytojų parodymais. Teismas nenustatė, kad D. S. davė neteisingus parodymus ar nuteistąjį apkalbėjo. Priešingai, teismas nustatė ir pagrįstai kritiškai įvertino nuteistojo A. R. parodymus, kurie viso proceso metu kito ir prieštaravo nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nei vieniems iš byloje ištirtų įrodymų teismas nesuteikė pranašumo prieš kitus, todėl abejoti Kauno apygardos teismo nuosprendžio išvadomis, kad būtent A. R. padarė jam inkriminuotas veikas, nėra jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka pagal paduotą A. R. ir jo gynėjo advokato J. B. apeliacinį skundą, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundo ribose ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie turėtų įtakos teisingo bei pagrįsto nuosprendžio priėmimui, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad būtent nuteistasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėdamas bylą laikėsi BPK 320 straipsnio nuostatų ir nuteistojo apeliacinį skundą išsamiai išnagrinėjo bei atsakė į visus esminius argumentus, kuriuos apeliantas ginčijo savo skunde. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagristai konstatavo, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, o nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo A. R. padarytų nusikalstamų veikų sudėties, dėl jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 3 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, tą nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčijo nuteistasis bei jo gynėjas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nuteistojo A. R. pirmosios instancijos teisme, taip pat jo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose pateikta versija, jog A. R. nesusijęs su jam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, išsamiai patikrinta bylą nagrinėjant apygardos teisme ir paneigta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje visapusiškai ištirtais įrodymais. Prokuroras, pasisakydamas dėl A. R. veikimo organizuota grupe padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodo, kad kasatoriaus teiginys nepagrįstas, nes, vadovaujantis BK 25 straipsnio 3 dalimi, organizuota grupe laikytinas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje dviejų ar daugiau asmenų susitarimas daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų, ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį, visais atvejais reikia įvertinti grupės organizuotumo lygį, tai vertinamasis požymis, kurį teismas nustato, įvertinęs faktines bylos aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką, organizuotai grupei būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti nelaikino pobūdžio, pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu, veiklos planavimas, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas grupės viduje ir kt. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek Ž. B. ir A. B. turto prievartavimo epizode, tiek plėšimo iš pirtyje esančių asmenų epizode pagrįstai kvalifikuota kaip padaryta organizuotos grupės, kurią subūrė A. R. iš tyrimo nenustatytų asmenų. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. R. nusikalstamas veikas padarė ne vienas, o veikdamas su kitais asmenimis, tai patvirtino tiek byloje apklausti nukentėjusieji, tiek nuteistasis D. S., kad nusikalstamos veikos pobūdis, nuteistojo bei kitų organizuotos grupės narių veiksmai buvo suderinti, kryptingi, kad tiek iš nuteistojo D. S. parodymų, tiek iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog nusikalstamai veikai A. R. nuodugniai ruošėsi: ėmėsi visų saugumo priemonių net planavimo metu (išimamos telefonų baterijos, perkamos tik nusikalstamai veikai skirtos kortelės, iš anksto parenkamos nukentėjusiojo laikymo vietos), buvo renkami ir atskirų nusikalstamos veikos dalių vykdytojai; pagrobimo bei plėšimo metu užpuolikai slėpė veidus po kaukėmis, kalbėjo kryptingai bei planingai, kad jiems reikalingas tik vienas žmogus, vėliau buvo derinami prieš nukentėjusįjį smurtavusių bei jį saugojusių asmenų saugojimo vietoje buvimo laikai, tam, kad jie vienas kito nematytų. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akivaizdžiai užfiksuota, jog šioje baudžiamojoje byloje organizuotos grupės inkriminavimui svarbūs faktai atitinka įstatymo nuostatas dėl minimalaus tokios grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimų sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo. Kasatorius nepagrįstai pasisakė dėl šaunamųjų ginklų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. R. nusikalstama veika tiek Ž. B. ir A. B. turto prievartavimo epizode, tiek plėšimo iš pirtyje esančių asmenų epizode kvalifikuota kaip padaryta organizuotos grupės naudojant ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus šaunamuosius ginklus. Teisingai procesiškai ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. R., veikdamas organizuota grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, naudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus šaunamuosius ginklus, 2008 m. kovo 16 d. apie 20 val. įsibrovė į Ž. B. priklausantį sodo namelį – pirtį, kur prieš Ž. B. ir kitus byloje minimus asmenis, kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais panaudojo fizinį smurtą – sudavė smūgį S. K. į veidą, G. K. į ranką, surišo virvėmis ir diržais Ž. B., V. G., S. K., V. K., G. K. kojas bei rankas ir D. K. kojas, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą - šaunamaisiais ginklais peršauti kojas ir, tokiais veiksmais atimdamas galimybę nukentėjusiems asmenims priešintis, pagrobė svetimą, pirties namelyje buvusiems nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Teismas konstatavo, jog tą aplinkybę, kad Ž. B. pagrobimo metu buvo įvykdytas plėšimas panaudojant šaunamuosius ginklus, patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, kurie iš esmės visi parodė, kad užpuolikai buvo ginkluoti, grasino juos peršauti ir pagrobė iš jų telefonus bei iš kai kurių pinigus, parodymus apie plėšimo metu naudotus šaunamuosius ginklus iš dalies patvirtina ir nuteistojo D. S. parodymai apie tai, kad, organizuojant Ž. B. pagrobimą, A. R. sakė jam, jog Ž. B. gali būti ginkluotas, o tai rodo, kad nuteistasis A. R. suvokė galimo ginkluoto pasipriešinimo grėsmę ir turėjo būti atitinkamai pasiruošęs ją atremti bei įvykių eigą pakreipti sau naudinga linkme.

Dėl A. R. atpažinimo kasatoriaus teiginys nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog vien ta aplinkybė, jog D. S. atpažinimo pagal nuotrauką metu parodė, kad atpažįstamas asmuo tik panašus į jo parodymuose įvardintą nusikalstamos veikos užsakovą, kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste negali būti vertinama kaip paneigianti A. R. dalyvavimą inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, įvertino, kad net konstatavus, jog šis atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, aplinkybę, kad būtent nuteistasis A. R. buvo inkriminuotų nusikalstamų veikų organizatorius, patvirtina ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurios išsamiai aptartos nuosprendžiuose. Atsiliepime prokuroras nurodo, kad įrodymai, susiję su automobilyje „VW Golf“ (valst.Nr. (duomenys neskelbtini)) rastais biologiniais A. R. ir Ž. B. pėdsakais, daiktų kratos vietoje paėmimu, atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus leistinumo bei liečiamumo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju tiek kratos, tiek apžiūros metu BPK 149 bei 207 straipsniuose įtvirtinti įrodymų rinkimo reikalavimai nepažeisti, taip pat nepažeista nuteistojo A. R. teisė į gynybą. Kokie duomenys laikytini įrodymais BPK 20 straipsnyje nurodyta tvarka, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nėra laikomas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, kuris turi įtakos teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai buvo šališki, nes atmetė prašymą dėl dalinio įrodymų tyrimo ir tuo apribojo teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismo pareiga – patikrinti bylą pagal paduotus apeliacinius skundus, o tai nereiškia pakartotinio bylos įrodymų tyrimo, kai to nereikia. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, bet neprivalo. BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas gali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti neobjektyvų sprendimą. Kasaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių, kurios sukeltų abejonių bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumu. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia, jog teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. Abiejų instancijų teismai bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Nuteistojo A. R. ir jo gynėjo advokato J. B. prašymas atlikti įrodymų tyrimą apklausiant nuteistąjį D. S., liudytoją A. V. ir nukentėjusįjį Ž. B., kuriems nuteistasis norėtų užduoti papildomus klausimus, apeliacinės instancijos teismo atmesti motyvuotai, šiuo klausimu išklausius ir prokuroro nuomonės. Nukentėjusysis Ž. B., liudytojas A. V. ir nuteistasis D. S. pirmosios instancijos teisme buvo apklausti, nuteistasis galėjo jiems užduoti klausimus. Dėl prašomų apklausti asmenų apklausų nereikalingumo apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė priimtame nuosprendyje.

Taip pat kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliaciniame skunde jis pateikė prašymą ištirti visus kaltinamajame akte išvardytus įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendyje šių įrodymų netyrė ir nepateikė argumentų dėl šios apeliacinio skundo dalies.

Apeliaciniame skunde apeliantai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinamasis aktas bei apkaltinamasis nuosprendis nuteistojo A. R. atžvilgiu ir kurie, apeliantų manymu, nesusiję su jo ginamuoju, nes nepatvirtina jo kaltės arba neatitinka leistinumo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad apeliantai šiuos įrodymus pateikė atsietai vienus nuo kitų, teismas įvertino šiuos įrodymus ir konstatavo, kad vertinant visus byloje surinktus įrodymus kaip vieningą visumą, nėra pagrindo teigti, kad jie nepatvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir kad pažeistos įrodymų leistinumo bei liečiamumo nuostatos. Taip pat dėl šios skundo dalies apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Kauno apygardos teismas teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų leistinumo ir liečiamumo kriterijų, bei padarė pagrįstą išvadą. Atsiliepime nurodo, kad teisė į gynybą neapribota. Apeliacinės instancijos teismas patikrino visas aplinkybes, susijusias su įtariamojo ir jo gynėjo dalyvavimu atliekamuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, ir padarė pagrįstą išvadą, kad jokie su tuo susiję BPK pažeidimai nepadaryti. Teismas neteisingai remiasi BPK 48 straipsniu nurodydamas, kad, A. R. dar nesant įtariamuoju, jau privalėjo dalyvauti gynėjas, nes minėtas straipsnis numato ikiteisminio tyrimo procese jau dalyvaujančio gynėjo teises ir pareigas. BPK 50 straipsnis reglamentuoja gynėjo kvietimo ir paskyrimo tvarką.

Nuteistųjų A. R., R. L. ir D. L. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 75 straipsnio 1 dalies taikymo R. L.

Kasatorius R. L. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. BK 75 straipsnį ir panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, jam paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę neatsižvelgė į jo asmenybę, socialinius ryšius, išlaikomus asmenis, neįvertino visų aplinkybių, kurioms esant jam gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas dvejiems metams, ir todėl prašo panaikinti apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo panaikinta apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo.

Kolegijos nuomone, R. L. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šis straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pobūdį, nusikalstamų veikų aplinkybes bei kaltininko asmenybę. Šiuo atveju jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo R. L. padarytų veikų pobūdžiu, asmenybe, byloje nenustatyta, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad R. L. tyčines nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas pirmosios instancijos nuosprendžiu, padarė neišnykus ankstesniam teistumui, o tai rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti ir pagal BK 27 straipsnio 1 dalį jis yra laikytinas recidyvistu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalimi, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę(kasacinės nutartys Nr.2K-445/2010, 2K-352/2010).

Dėl BK 54 straipsnio nuostatų laikymosi skiriant bausmę D. L.

Kasatorius – nuteistasis D. L. nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė bausmę, kuri BK 54 straipsnio nuostatų neatitinka.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis numato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė ir įvertino tai, kad D. L., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, kaip asmenybė charakterizuotinas neigiamai, teistas penkis kartus, teistumas neišnykęs, administracine tvarka baustas 12 kartų, yra pakankamai jauno amžiaus, nedirba. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas švelniausią inkriminuojamų straipsnių sankcijose numatytą bausmės rūšį – areštą, nurodė neišsamius ir paviršutiniškus tokios bausmės skyrimo motyvus, nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę, teisingai konstatavo, kad D. L. naujas tyčines nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui, įvertino tai kaip jo polinkį nusikalsti, bei pagrįstai nurodė, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę D. L. laikytinas recidyvistu ir jam, vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalimi, už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo D. L. padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu, jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl teisingai įvertino visas aplinkybes ir paskyrė teisingą bausmę, t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė - panaikino nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam D. L. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 301 straipsnio 1 dalyje bei 24 straipsnio 4 dalyje ir 289 straipsnyje, padarymą paskirtos bei subendrintos arešto bausmės ir už šių nusikalstamų veikų padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimas šių BK straipsnių sankcijose nustatytiems laisvės atėmimo bausmių vidurkiams, o šias bausmes subendrinus vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, iš dalies jas sudedant, D. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Dėl BPK normų laikymosi atliekant A. R. padarytų nusikaltimų ikiteisminį tyrimą (BPK 20 straipsnio 4 dalis, 149 straipsnio 7 dalis, 48 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 192 straipsnio 5 dalis, 207 straipsnis)

Kasatorius teigia, kad įrodymai byloje surinkti neteisėtai, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, įrodymai, susiję su automobilyje „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) rastais biologiniais A. R. ir Ž. B. pėdsakais gauti pažeidžiant BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimus daiktus kratos vietoje supakuoti ir užantspauduoti. Kaip BPK pažeidimą kasatorius nurodo, kad minėtas automobilis nuo 2008 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. balandžio 10 d. nebuvo perduotas saugoti jokiam pareigūnui.

Tokie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. BPK 20 straipsnyje nurodyta, kad tai, ar duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Dėl įrodymų pasisakė apeliacinės instancijos teismas, kuris išnagrinėjęs visas pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes ir įrodymus, pagrįstai atmetė tokius ir apeliacinių skundų argumentus kaip nepagrįstus. Toks teismo ištirtų įrodymų vertinimas nėra laikomas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, kuris turi įtakos teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui.

Apeliacinės instancijos teismas įvertino baudžiamosios bylos duomenis dėl 2008 m. balandžio 7 d. kratos protokolo. Šiuo atveju matyti, jog krata atlikta motyvuotu ikiteisminio tyrimo pareigūno 2008 m. balandžio 7 d. nutarimu, atliekant tyrimą pasitelkti specialistai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visi automobilyje rasti įrodymai atitinka 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus leistinumo bei liečiamumo reikalavimus, tiek kratos, tiek apžiūros metu BPK 149 bei 207 straipsniuose įtvirtinti įrodymų rinkimo reikalavimai nepažeisti.Teismas, darydamas tokią išvadą atsižvelgė į tai, kad automobilio kratos metu nebuvo galima supakuoti dėl jo dydžio, taip pat konstatavo, kad automobilis „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nedelsiant pastatytas ir saugomas tam pritaikytoje aikštelėje Kaune, Chemijos prospekte 4B, ir tai patvirtina byloje esantys dokumentai.

Nepagrįstai skunde nurodoma, kad nuteistajam A. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismuose buvo apribota teisė į gynybą, kuri pasireiškė tuo, jog kratos A. R. name metu nedalyvavo gynėjas, kad tuo pažeistas BPK 48 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimas, teisė į gynybą buvo pažeista ir apžiūrint jo automobilį „VW Golf“ įtariamajam A. R. nedalyvaujant.

BPK 48 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta gynėjo teisė dalyvauti veiksmuose, kurie atliekami su įtariamuoju, taip pat įtariamojo arba jo gynėjo prašymu atliekamuose veiksmuose. Pats kasatorius savo skunde nurodo, kad krata A. R. namuose buvo atliekama 2008 m. balandžio 7 d., o pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką A. R. buvo įteiktas kitą dieną. Tokiu atveju skunde nurodoma, kad dar A. R., nesant įtariamuoju, jau privalėjo dalyvauti gynėjas. Dėl gynėjo kvietimo ir paskyrimo tvarkos aptarta BPK 50 straipsnyje, kuriame ir numatyta, kad teisė turėti gynėją išaiškinama įtariamajam ir kaltinamajam. Kadangi BPK 149, 205 ir 207 straipsniuose, numatančiuose kratos atlikimo, objektų tyrimo ir apžiūros atlikimo tvarką, nenumatytas privalomas įtariamojo dalyvavimas, tokia jo teisė nenumatyta ir BPK 21 straipsnio 4 dalyje, todėl yra nepagrįstas kasatoriaus teiginys, jog šie ikiteisminio tyrimo veiksmai padaryti pažeidžiant BPK normas ir taip gauti įrodymai nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismas patikrino visas aplinkybes, susijusias su įtariamojo ir jo gynėjo dalyvavimu atliekamuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, ir padarė pagrįstą išvadą, kad jokie su tuo susiję BPK pažeidimai nepadaryti.

Kasatoriaus nuomone apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino kaip padaryto BPK 192 straipsnio 5 dalies pažeidimo parodant įtariamojo A. R. nuotrauką atpažinti tuo metu įtariamajam D. S.. Kasatorius teigia, kad šio straipsnio reikalavimai pažeisti, nes BPK 192 straipsnis numato, jog „parodymas atpažinti pagal nuotraukas gali būti daromas tik tuo atveju, jeigu parodyti asmens negalima arba reikia užtikrinti liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumą“, o D. S. šio atpažinimo metu buvo įtariamojo statuse.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo A. R. bei jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus ir konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog D. S. atpažinimo pagal nuotrauką metu parodė, kad atpažįstamas asmuo tik panašus į jo parodymuose įvardytą nusikalstamos veikos užsakovą, kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste negali būti vertinama, kaip paneigianti A. R. dalyvavimą jam inkriminuotose veikose, be to, net konstatavus, jog šis atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, aplinkybę, kad būtent A. R. buvo inkriminuotų nusikalstamų veikų organizatorius, patvirtina ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurios išsamiai aptartos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiuose.

Dėl teismo šališkumo

A. R. gynėjo skunde nepagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai buvo šališki, kai atmetė prašymą dėl dalinio įrodymų tyrimo ir taip apribojo teisę į gynybą. BPK 58 straipsnyje nurodytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas gali būti laikomas šališku ir galinčiu byloje priimti neobjektyvų sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šiuo atveju abiejų instancijų teismai bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, nagrinėjant bylą nebuvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga – patikrinti bylą pagal paduotus apeliacinius skundus, bet tai nereiškia pakartotinio bylos įrodymų tyrimo, kai to nereikia. Teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, bet neprivalo. Atlieka jį, kai pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus yra ištyręs ar yra ištyręs neišsamiai. Šioje byloje teismai ištyrė ir įvertino visus baudžiamosios bylos įrodymus, ir nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs jau ištirtus įrodymus, buvo šališkas ar tuo apribojo nuteistojo A. R. teisę į gynybą.

Apeliacinės instancijos teimas pagrįstai atmetė prašymą atlikti įrodymų tyrimą apklausiant nuteistąjį D. S., liudytoją A. V. ir nukentėjusįjį Ž. B., kuriems nuteistasis pateiktų papildomus klausimus, nes pirmosios instancijos teisme jie buvo apklausti, nuteistasis A. R. galėjo jiems užduoti klausimus. Teismas dėl to išsamiai pasisakė priimtame nuosprendyje. Teismas įvertino visus įrodymus ir konstatavo, kad vertinant byloje surinktus įrodymus kaip vieningą visumą, nėra pagrindo teigti, kad jie nepatvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir, kad pažeistos įrodymų leistinumo ir liečiamumo nuostatos.

Dėl organizuotos grupės

Kasatorius neigia A. R. dalyvavimą organizuotos grupės veikloje padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kasatoriaus tvirtinimai nepagrįsti. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupe laikytinas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje dviejų ar daugiau asmenų susitarimas daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų, ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Inkriminuojant organizuotą grupę, visais atvejais reikia įvertinti grupės organizuotumo lygį. Tai vertinamasis požymis, kurį teismas nustato, įvertinęs faktines bylos aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką, organizuotai grupei būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti nelaikino pobūdžio. Pastovumas, tai dar vienas organizuotai grupei priskiriamas požymis, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Organizuotai grupei, be kitų požymių, taip pat būdingas veiklos planavimas, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas grupės viduje ir kt.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. R. nusikalstama veika tiek Ž. B. ir A. B. turto prievartavimo epizode, tiek plėšimo iš pirtyje esančių asmenų epizode pagrįstai kvalifikuota kaip padaryta organizuotos grupės, kurią subūrė A. R. iš tyrimo nenustatytų asmenų. Pagrįsta išvada, jog A. R. nusikalstamas veikas padarė ne vienas, o veikdamas su kitais asmenimis. Tai patvirtino byloje apklausti nukentėjusieji ir nuteistasis D. S.. Tai liudija ir nusikalstamos veikos pobūdis, nuteistojo bei kitų organizuotos grupės narių veiksmai, kurie buvo suderinti, kryptingi. Įrodymų visuma patvirtina tai, kad nusikalstamai veikai A. R. nuodugniai ruošėsi: ėmėsi visų saugumo priemonių net planavimo metu (išimamos telefonų baterijos, perkamos tik nusikalstamai veikai skirtos kortelės, iš anksto parenkamos nukentėjusiojo laikymo vietos), buvo renkami ir atskirų nusikalstamos veikos dalių vykdytojai, pagrobimo bei plėšimo metu užpuolikai slėpė veidus po kaukėmis, kalbėjo kryptingai bei planingai, kad jiems reikalingas tik vienas žmogus, vėliau buvo derinami prieš nukentėjusįjį smurtavusių bei jį saugojusių asmenų saugojimo vietoje buvimo laikai tam, kad jie vienas kito nematytų.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akivaizdžiai užfiksuoto veikimo organizuota grupe, nes nustatyti faktai atitinka įstatymo nuostatas dėl minimalaus tokios grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimų sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo.

Dėl šaunamųjų ginklų.

Kasatorius klysta teigdamas, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog pagrobiant Ž. B. ir plėšimo metu buvo naudojami šaunamieji ginklai, nes nuteistojo A. R. legaliai laikomi šaunamieji ginklai su šiomis nusikalstamomis veikomis nesieti. A. R. nusikalstama veika tiek Ž. B. ir A. B. turto prievartavimo epizode, tiek plėšimo iš pirtyje esančių asmenų epizode pagrįstai kvalifikuota kaip padaryta organizuotos grupės naudojant ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus šaunamuosius ginklus ir tai pagrįstai motyvuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, tokią išvadą patvirtina pirmosios instancijos teisme proceso metu ištirti ir įvertinti bei apeliacinio proceso metu išnagrinėti ir įvertinti įrodymai. Šiuo atveju patvirtinta tai, kad 2008 m. kovo 16 d. apie 20 val. buvo įsibrauta į Ž. B. priklausantį sodo namelį – pirtį, kur prieš byloje minimus nukentėjusiuosius nusikalstamos veikos bendrininkai panaudojo fizinį smurtą - sudavė smūgį S. K. į veidą, smūgį G. K. į ranką, surišo virvėmis ir diržais Ž. B., V. G., S. K., V. K., G. K. kojas bei rankas ir D. K. kojas, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą - šaunamaisiais ginklais peršauti kojas ir, tokiais veiksmais atimdamas galimybę nukentėjusiems asmenims priešintis, pagrobė svetimą, pirties namelyje buvusiems nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Teismas konstatavo, jog tą aplinkybę, kad Ž. B. pagrobimo metu buvo įvykdytas plėšimas panaudojant šaunamuosius ginklus, patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, kurie iš esmės visi parodė, kad užpuolikai buvo ginkluoti, grasino juos peršauti bei pagrobė iš jų telefonus ir iš kai kurių pinigus. Pagrįstai konstatuota, kad nukentėjusiųjų parodymus apie plėšimo metu naudotus šaunamuosius ginklus iš dalies patvirtina ir nuteistojo D. S. parodymai apie tai, kad, organizuojant Ž. B. pagrobimą, A. R. sakė jam, jog Ž. B. gali būti ginkluotas, o tai rodo, kad nuteistasis A. R. suvokė galimo ginkluoto pasipriešinimo grėsmę ir turėjo būti atitinkamai pasiruošęs įvykių eigą pakreipti sau naudinga linkme.

Kolegija teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pakankamai surinkta įrodymų, tvirtinačių A. R. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teisingai Kauno apygardos teismas nuosprendyje kaltę pagrindė ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, o ne vien nuteistojo D. S., nukentėjusiojo Ž. B. ir kitų bylos liudytojų parodymais, pagrįstai kritiškai įvertino ir nuteistojo A. R. parodymus, kurie viso proceso metu kito ir prieštaravo nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nei vieniems iš byloje ištirtų įrodymų teismas nesuteikė pranašumo prieš kitus, todėl abejoti nuosprendžio išvadomis, kad būtent A. R. padarė jam inkriminuotas veikas, nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinio instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal paduotą A. R. ir jo gynėjo advokato J. B. apeliacinį skundą, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundo ribose ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie įtakotų teisingo bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad būtent nuteistasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėdamas bylą laikėsi BPK 320 straipsnio nuostatų ir nuteistojo apeliacinį skundą išsamiai išnagrinėjo bei atsakė į visus esminius argumentus, pagristai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, o nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo A. R. padarytų nusikalstamų veikų sudėties, dėl jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 3 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistųjų R. L., D. L. ir nuteistojo A. R. gynėjo advokato J. B. kasacinius skundus.