Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. G. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl T. R.) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl A. P.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl T. R.) subendrintos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl A. P.), ir galutinė subendrinta bausmė M. G. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. rugsėjo 24 d.

Priteista iš M. G. nukentėjusiajam T. R. 6 000 (šešis tūkstančiai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš M. G. viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „(duomenys neskelbtini)“ 600 (šešis šimtai) Eur advokato atstovavimo išlaidas.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi iš M. G. konfiskuota 1 210 Eur, saugojimų (duomenys neskelbtini) AVPK Aptarnavimo skyriuje pagal 2019 m. balandžio 24 d. kvitą AAA Nr. (duomenys neskelbtini).

Paliktas galioti nuosavybės teisių apribojimas M. G. turtui 6 000 Eur sumai iki bus atlygintas civilinis ieškinys.

A. P. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. balandžio 19 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota iš A. P. neteisėtai iš nusikalstamos veikos įgyti 26 Eur.

Priteista iš A. P. valstybei 1 214 Eur (vienas tūkstantis du šimtai keturiolika Eur) advokato atstovavimo išlaidos.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti A. V. ir T. V., tačiau dėl jų apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, siekdamas nusikalstamos veikos darymui – narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimui išnaudoti kitą asmenį, 2019 m. sausio mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, už (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, susitikimų su T. R. metu, pasinaudodamas T. R. jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, siūlė T. R. platinti jo jam perduotas narkotines ir psichotropines medžiagas. T. R. atsisakius vykdyti jo jam siūlomą nusikalstamą veiką, M. G., siekdamas įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą ir palenkti T. R. valią, pastarąjį tris kartus baugino – grasindamas panaudoti smurtą, prieš jį ir jo šeimos narius, jo akivaizdoje naudojo fizinį smurtą prieš benamius asmenis, per programą „(duomenys neskelbtini)“ siuntė T. R. grasinančio pobūdžio žinutes, tokiu būdu siekdamas įbauginti T. R. bei tris kartus, suduodamas kumščiais į pilvą bei spardydamas kojomis, panaudojo fizinį smurtą prieš T. R. ir šių nusikalstamų veikų pasėkoje, palaužęs nukentėjusiojo valią, užverbavo T. R. narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimui. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio mėnesio pabaigos iki 2019 m. balandžio 14 d., nurodė T. R. pardavinėti narkotines medžiagas po 9 eurus už vieną gramą, o tabletes su psichotropine medžiaga po 6 eurus už vieną tabletę ir už parduotas medžiagas gautus pinigus perduoti jam ir tokiu būdu neteisėtai laikytas narkotines ir psichotropines medžiagas ne mažiau kaip per 15 kartų neteisėtai gabeno į įvairias (duomenys neskelbtini) mieste esančias vietas-slėptuves ir jas nurodęs T. R., ten narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai laikė iki tolimesniam platinimui jas perdavė T. R., kuris pardavęs narkotines ir psichotropines medžiagas, už jas gautus pinigus – apie 10 000 Eur perdavė M. G.

1.2 Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, M. G. 2019 m. balandžio 14 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), į miškelį, esantį už UAB „(duomenys neskelbtini)“, tikslu tolimesniam platinimui perduoti T. R., neteisėtai gabeno neteisėtai laikomą tiksliai nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir psichotropinės medžiagos – MDMA, tačiau ne mažiau kaip 1 folijos paketą su 0,727 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose veikliosios medžiagos ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 12,8 % ir 34 vienetus rusvos spalvos tablečių su 3,494 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurias paslėpė už akmens ir neteisėtai laikė iki 2019 m. balandžio 15 d., tiksliai nenustatytos valandos, kol jas tolimesniam platinimui paėmė T. R., kuris tą pačią dieną, apie 19 valandą 20 minučių, (duomenys neskelbtini) laiptinėje, dalį iš platinimui gautos medžiagos, t. y. 3 vienetus rusvos spalvos tablečių su 0,304 g psichotropinės medžiagos MDMA ir 1 folijos paketą su 0,727 g narkotinės medžiagos– kanapių (antžeminių dalių), kuriose veikliosios medžiagos ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 12,8 %, neteisėtai už 34 Eur pardavė T. V., o likusią dalį, t. y. 31 vienetus. rusvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 3,190 g psichotropinės medžiagos – MDMA, T. R., vykdydamas M. G. neteisėtą nurodymą jas platinti, laikė su savimi iki tol, kol 2019 m. balandžio 15 d. 21 valandą 15 minučių, jo asmens kratos metu šią psichotropinę medžiagą rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Šiais savo veiksmais M. G. išnaudojo nukentėjusįjį T. R. nusikalstamai veikai daryti, neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti bei jas platino.

2. Be to, M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė ir platino narkotines ir psichotropines medžiagas, o būtent: ne vėliau kaip 2019 m. vasario mėnesio viduryje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai laikė bei tolimesniam platinimui neteisėtai perdavė A. P. tiksliai nenustatytą kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tačiau ne mažiau kaip 2 vienetus tablečių su jose esančiu nenustatytu kiekiu psichotropinės medžiagos – MDMA.

2.1. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. kovo 22 d., ryte, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame: (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti neteisėtai laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tačiau ne mažiau kaip 46 vienetus rusvos spalvos tablečių su 4,780 g psichotropinės medžiagos – MDMA ir 84,623 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), iš kurių 6 folijos paketus su 4,871 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose veikliosios medžiagos ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 15,3 % ir 100 folijos paketų su 79,752 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose veikliosios medžiagos ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 11,4 %, kuriuos tos pačios dienos ryte, tiksliai nenustatytą valandą, savo gyvenamojoje vietoje - bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), tolimesniam platinimui neteisėtai perdavė A. P.

3. A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir platino narkotines ir psichotropines medžiagas, o būtent: 2019 m. vasario mėnesio viduryje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje bei nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą platinti iš M. G. tolimesniam platinimui, neteisėtai įgijo tiksliai nenustatytą kiekį psichotropinių medžiagų, t. y. ne mažiau kaip 2 vienetus tablečių su jose esančiu nenustatytu kiekiu psichotropinės medžiagos – MDMA, kurias neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. kovo 20 d., laikotarpyje nuo 17 valandos iki 18 valandos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, dalį neteisėtai laikomos medžiagos – tačiau ne mažiau kaip 2 vienetus tablečių su jose esančiu nenustatytu kiekiu psichotropinės medžiagos – MDMA, savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą sumą, tačiau ne mažiau kaip už 26 Eur pardavė A. V.

3.1. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, 2019 m. kovo 22 d. (ryte), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, M. G. gyvenamojoje vietoje –bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti iš M. G. tolimesniam platinimui neteisėtai įgijo tiksliai nenustatytą kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tačiau ne mažiau kaip 46 vienetus rusvos spalvos tablečių su 4,780 g psichotropinės medžiagos – MDMA ir 84,623 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), iš kurių 6 folijos paketus su 4,871 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių), kuriose veikliosios medžiagos ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 15,3 % ir 100 folijos paketų su 79,752 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių), kuriose veikliosios medžiagos ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 11,4 %, kurias jam (A. P.) priklausančioje kuprinėje su užrašu „(duomenys neskelbtini)“ neteisėtai gabeno nuo įsigijimo vietos iki Ž. K. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), kur jas turėdamas tikslą platinti neteisėtai laikė iki tol, kol 2019 m. kovo 22 d. 21.40 val., kratos metu šias narkotines ir psichotropines medžiagas rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliantai nuteistieji A. P. ir M. G. skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems inkriminuotų veikų teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apygardos teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes bei A. P. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o M. G. – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl T. R.), BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl A. P.).

Nuteistieji A. P. ir M. G. pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija nuteistiesiems paskirtos per griežtos bausmės, turto konfiskavimo ir neturtinės žalos dydžio aspektais, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, pasisako tik dėl šių skunduose keliamų klausimų.

Dėl A. P. ir M. G. paskirtos bausmės

Šie apeliantų prašymai nepagrįsti, todėl atmestini.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiems bausmių rūšį bei jų dydį, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas, nustatydamas A. P. ir M. G. bausmių dydžius, atsižvelgė į tai, jog A. P. padarė vieną tyčinį sunkų, o M. G. tris tyčinius sunkius nusikaltimus. M. G., pasinaudodamas T. R. pažeidžiamumu dėl jauno amžiaus ir socialinių įgūdžių stokos, naudodamas psichologinį ir fizinį smurtą, palaužė nukentėjusiojo T. R. valią ir tokiais veiksmais užverbavo T. R. narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimui. Taip pat M. G. kartu su A. P. patys neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Tai yra abu darė nusikaltimus, kurie kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei.

Skirdamas bausmę teismas įvertino ir tai, kad M. G. yra registruotas (duomenys neskelbtini) tarnyboje, o A. P. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,(duomenys neskelbtini)“, augina mažametę dukrą, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Taip pat atsižvelgė į tai, kad M. G. ir A. P. ne kartą teisti, M. G. tame tarpe už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropnėmis medžiagomis, abu turi neišnykusį teistumą. M. G. nusikalto nepraėjus metams po to, kai atliko bausmę. Abu yra ne kartą bausti administracine tvarka. Visos šios aplinkybės A. P. ir M. G. apibūdina kaip asmenis ignoruojančius visuotinai priimtinas ir teisės aktais įtvirtintas bendro gyvenimo elgesio taisykles, linkusius pažeidinėti įstatymus ir daryti nusikaltimus. Be to, tai rodo, jog šie nusikaltimai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o yra gerai susiformavusio A. P. ir M. G. nusikalstamo elgesio pasekmė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai konstatavo, kad A. P. ir M. G. prisipažino kaltais ir nuoširdžiai gailėjosi, dėl ko teismas pripažino jų atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Jų atsakomybę sunkina tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė būdami recidyvistais (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

A. P. ir M. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už sunkių nusikaltimų padarymą yra artimos baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui. A. P. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams), o M. G. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, taikant ne visišką, o dalinį bausmių sudėjimo ir apėmimo principus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės, vertinant nuteistųjų asmenybes ir nusikaltimų padarymo aplinkybes, konkrečiu atveju atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos ar neproporcingos nuteistųjų asmenybei bei jų nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsniui.

Apeliantai A. P. ir M. G. nurodo, kad jie prisipažino kaltais ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų, dėl to teismas jiems turėjo skirti švelnesnę bausmę. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas jau įvertino šias aplinkybes, nuteistiesiems paskirdamas bausmę. Todėl dar kartą vertinti pirmosios instancijos teismo jau įvertintas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nepagrįstas apelianto A. P. skundo argumentas, kad teismas, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taip pat dar viena jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti tai, jog jis padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad pagal galiojančią teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš nurodytų trijų alternatyvių pagrindų. Tačiau visi minėtos aplinkybės turinio elementai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo, todėl teismų praktikoje, net ir nustačius kelias BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų kaltininko veiksmų kombinacijas, tai vertinama tik kaip viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Šioje byloje teismas iš tiesų nustatė, kad A. P. ne tik prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, nuoširdžiai gailisi, bet ir padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsiaiškinti narkotinių medžiagų platinimo schemą, kuri veikė (duomenys neskelbtini) mieste, todėl pagrįstai pripažino tai būtent viena atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir šią aplinkybę, kaip buvo minėta nutarties 16 punkte, atsižvelgė skirdamas bausmę. Apeliacinio skundo teiginys, kad nustatytos A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra dvi, yra neteisingas ir neatitinka bylos aplinkybių.

Nuteistasis A. P. skunde taip pat nurodo, kad teismas turėjo paskirti jam švelnesnę bausmę, nes jo padarytas nusikaltimas neatitinka tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Iš tiesų, tiek teisės doktrinoje, tiek kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pažymėta, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo, nes nusikaltimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-1073/2018 ir kt.). Vienok, aptariamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad A. P. padarytas nusikaltimas neatitinka neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropnėmis medžiagomis priskiriamų nusikaltimų rūšinio pavojingumo, o A. P. asmenybė nekelia pavojaus visuomenei. Buvo padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, susijęs su neteisėtu narkotinių medžiagų disponavimu, tokio pobūdžio nusikaltimai yra išskirtinai pavojingi visuomenei.

Nuteistojo M. G. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis turi gyvenimo draugę, su kuria planuoja tuoktis, kurti šeimą, yra svarbios aplinkybės, tačiau nagrinėjamu atveju taip pat nelengvina jo teisinės padėties, kadangi vien sužadėtinės turėjimas išskirtinai teigiamai asmens necharakterizuoja. Bylos duomenys tvirtina, kad sužadėtinės turėjimas nuteistajam netrukdė daryti įvairaus pobūdžio teisės pažeidimus, M. G. nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus vos metams po to, kai atliko bausmę už tyčinio nusikaltimo padarymą, kas rodo, jog jis teigiamų išvadų nedarė.

Esant nustatytoms aplinkybėms, M. G., A. P. bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus ir M. G., paskirta subendrinta bausmė, atitinka padarytų nusikaltimų sunkumo laipsnį, nuteistųjų asmenybę ir nėra aiškiai per griežtos. Todėl švelninti šias bausmes dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnį.

Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. A. P. nusikalstamų veiksmų padarymo metu (2017 m. gruodžio 13 d.) galiojo BK 75 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija Nr. XIII-653, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.), kuri nenumatė galimybės asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija numato galimybę asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, atidėti dalies paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kai yra pagrindas išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti atlikus tik dalį paskirtosios bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiai išvadai pagrindo nėra, nes A. P. ne kartą buvo nusikaltęs, turi neišnykusį teistumą už tyčinių nusikaltimų padarymą. Ankstesniais teismų sprendimais paskirtos bausmės jam teigiamos įtakos nepadarė, nes jis ir vėl nusikalto. Todėl taikyti A. P. BK 75 straipsnį nėra įstatyminių pagrindų.

Dėl BK 64¹ straipsnio taikymo

Nuteistasis A. P. skunde nurodo, kad teismas turėjo taikyti BK 64¹ straipsnį, nes jis prisipažino kaltu dėl padaryto nusikaltimo, ir paskirti jam trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apelianto argumentams.

BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtos įstatymo nuostatos taikomos esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems.

Nagrinėjamu atveju sutrumpintas įrodymų tyrimas negalėjo būti atliktas, nes tai būtų prieštaravę įstatymo reikalavimams. Visų pirma, baudžiamoji byla buvo teisminga apygardos teismui, ji negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 straipsnio 1 dalis). Taip pat šioje byloje negalėjo būti atliekamas ir sutrumpintas įrodymų tyrimas, nes vienas iš kaltinamųjų buvo kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, o pagal BPK 273 straipsnio 2 dalį, kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems. Be to, iš kaltinamojo akto matyti, kad prokuroras nurodė, jog sutrumpinto įrodymų tyrimo teisme atlikti nėra galimybės. Tokios pačios pozicijos prokuroras laikėsi ir bylą nagrinėjant teisme. Tuo tarpu pagal BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatas, su sutrumpintu įrodymų tyrimu turi sutikti ir prokuroras. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog šiuo atveju nėra BK 273 straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima taikyti šio straipsnio nuostatas. Baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama bendra tvarka (įrodymų tyrimas nebuvo sutrumpintas, byla nebuvo nagrinėta pagreitinto proceso tvarka), baudžiamasis procesas buvo baigtas teismo nuosprendžiu. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo taikyti nuteistajam A. P. BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Nors nuteistasis A. P. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino, tai nėra pagrindas taikyti jam BK 64¹ straipsnio nuostatas. Nuteistojo A. P. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pripažindamas šią aplinkybę lengvinančia jo atsakomybę ir į ją atsižvelgė skirdamas nuteistajam bausmę. Baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta galimybė išskirti bylą vieno iš kaltininkų atžvilgiu vien tam, kad būtų galima, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sušvelninti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

Pasak apelianto, BPK 273 straipsnio 2 dalis nustatanti, jog BPK 273 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas privalo atitikti visi kaltinamieji, bausmės individualizavimą daro priklausomą nuo kitų kaltinamųjų ar valstybinio kaltintojo veiksmų, todėl gali susidaryti situacija, kai minėtas sąlygas atitinkantis kaltinamasis netenka BK 64¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos lengvatos vien dėl to, kad šių sąlygų neatitinka kiti kaltinamieji.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 273 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis yra sudaryti galimybę pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose – atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Tačiau tai nereiškia, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas turi būti atliekamas kiekvienu atveju, kai bent vienas iš kaltinamųjų byloje atitinka visas BK 273 straipsnyje nustatytas sąlygas. Sprendimą dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo visais atvejais priima bylą nagrinėjantis teismas, tokio sprendimo priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Pažymėtina, kad proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. Akivaizdu, kad bylose, kuriose yra daugiau, nei vienas kaltinamasis, kaltinamųjų gynybos pozicijos gali skirtis, jiems pasirenkant arba visiškai pripažinti savo kaltę, arba ją neigti, arba pripažinti savo kaltę iš dalies. Toje pačioje byloje vieniems kaltinamiesiems savo kaltę pripažįstant visiškai, o kitiems – tik iš dalies, ir nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėms keliant abejonių, teismas privalo bylą nagrinėti išsamiai ir įrodymų tyrimą atlikti bendra tvarka, jo nesutrumpinant. Tokiu atveju savo kaltę visiškai pripažįstančiam kaltinamajam iš tiesų negali būti taikomos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir vienu trečdaliu sumažinta jam paskirta bausmė, tačiau teismas šio asmens atžvilgiu turi diskreciją pasinaudoti kitomis skiriant bausmę aktualiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, t. y. pripažinti kaltininko prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi jo atsakomybę lenvinančia aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ką pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ir padarė.

Dėl neturtinės žalos

Nuteistojo M. G. prašymas sumažinti nukentėjusiajam T. R. priteistos neturtinės žalos dydį nepagrįstas.

Civilinis ieškinys (dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo) baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikaltimu sukeltus padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys, 6.282 straipsnio 3 dalis). Nustatant neturtinės žalos dydį pinigine išraiška, turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) žalos padarinius.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo T. R. civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Iš M. G. nukentėjusiajam T. R. priteisė ne prašomus 12 000 Eur, o 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Bylos duomenimis, nukentėjusysis T. R. dėl M. G. padaryto nusikaltimo – prekybos žmonėmis patyrė fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus. Taigi akivaizdu, kad tarp M. G. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl pirmosios instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad ją nukentėjusiajam turi atlyginti nuteistasis M. G.

Vienok, teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos trukmę ir nuteistojo M. G. turtinę padėtį, motyvuotai nukentėjusiojo prašomą priteisti patirtos neturtinės žalos dydį sumažino nuo 12 000 Eur iki 6 000 Eur.

Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo T. R. pareikštą civilinį ieškinį ir nustatydamas minėtą neturtinės žalos dydį, BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio, reglamentuojančių žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, nuostatų, sąžiningumo, teisingumo, protingumo principų nepažeidė. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti šią skundžiamo teismo nuosprendžio dalį.

Apeliantas M. G. nurodo, kad jis neturi turto, negali dirbti, dėl ko teismas turi sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas jau įvertino šias apelianto nurodytas aplinkybes, nustatydamas nenurtinės žalos dydį. Todėl dar kartą vertinti pirmosios instancijos teismo jau įvertintas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, pažymėtina, jog sunki nuteistojo turtinė padėtis šiuo atveju negali būti suabsoliutinama. M. G. apeliacinis skundas šiuo aspektu iš esmės grindžiamas vien deklaratyviais teiginiais, jog tokią pinigų sumą nuteistajam bus sunku atlyginti, tačiau, atsižvelgiant į apelianto amžių, jo sveikatos būklę, darbingumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. G., nepaisant paskirtos laisvės atėmimo bausmės, turės galimybę tiek laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, tiek atlikęs bausmę dirbti ir gauti pajamas bei atlyginti priteistą neturtinę žalą.

Dėl turto konfiskavimo

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konfiskavo 2019 m. balandžio 16 d. kratos metu bute, adresu (duomenys neskelbtini), rastus ir paimtus 1 210 Eur, nes byloje nėra duomenų, jog šie pinigai priklausė jam ir jie yra gauti iš nusikalstamos veikos. Apelianto teigimu, šie pinigai priklausė jo draugei D. O., kuriuos ji uždirbo teisėtai. Pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas šiuos pinigus, pažeidė kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Tokios pačios pozicijos M. G. laikėsi viso proceso metu. Tokie nuteistojo teiginiai yra pagrįsti.

BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 2 dalies prasme nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone pripažįstami turintys ekonominę vertę daiktai (prietaisai, įrenginiai, mechanizmai) ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudojo, darydamas nusikalstamą veiką. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2011, Nr. 2K-24/2011). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti (pavyzdžiui, sukonstruojant specialias saugyklas ar kitokias ertmes), tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi, kad sudarytų sąlygas padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-534/2011, Nr. 2K-463/2011, Nr. 2K-339/2008).

Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistojo M. G. draugės D. O. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 2019 m. balandžio 16 d. atliekant kratą buvo rasti ir paimti 1 210 Eur (t. 2, b. l. 17–27). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad šie pinigai yra gauti iš nusikalstamos veikos, todėl konfiskavo kaip nusikalstamos veikos rezultatą. Taigi, iš esmės tokią pirmosios instancijos teismo išvadą lėmė tai, kad M. G. pripažintas kaltu už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir kad bute, kuriame nuteistasis kartu su D. O. gyveno, buvo surasti minėti pinigai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl moteriškoje piniginėje rastus pinigus priskyrė gautiems iš nusikalstamos veikos. Kratos atlikimo metu tame pačiame bute, kaip ir nuteistasis M. G., gyveno D. O. Ji jau ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad apie tai, kad jos draugas disponuoja narkotikais nieko nežinojo, o pinigus, kuriuos laikė savo raudonos spalvos piniginėje, buvo užsidirbus O. Pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas 1 210 Eur, šių liudytojos parodymų neįvertino kitų bylos įrodymų kontekste, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad kratos metu rasti 1 210 Eur, priklausė nuteistajam M. G. ir buvo gauti iš nusikalstamos veiklos.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame negali būti prieštaravimų, nutylėjimų. Išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir pirmosios instancijos priimtu nuosprendžiu, apeliaciniame skunde nuteistajam M. G. keliant klausimą dėl BK 72 straipsnio taikymo teisingumo, byloje atliko dalinį įrodymų tyrimą ir dėl šių aplinkybių apklausė liudytoją D. O., ištyrė jos pateiktos bankinės sąskaitos išrašą.

Liudytoja D. O. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 1 210 Eur, kurie buvo paimti bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priklauso jai. Ji šiuos pinigus laikė namuose raudonoje piniginėje, nes norėjo pirkti automobilį. (duomenys neskelbtini) užsidirbo pinigus, kurie, praėjus apie tris mėnesius nuo jos sugrįžimo iš (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu buvo paimti su raudonos spalvos pinigine.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojos D. O. parodymais. D. O. tą aplinkybę, kad pinigai – 1 210 Eur priklausė jai, o ne nuteistajam, nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 126–127) bei prašė pinigus grąžinti. Taigi, D. O. nuo pat pradžių reiškė pretenzijas dėl šių pinigų iš jos kaip teisėtos savininkės neteisėto paėmimo. Pažymėtina, kad liudytojos D. O. nurodytas aplinkybes patvirtina ir jos apeliacinės instancijos teisme pateikti dokumentai apie jos bankinės sąskaitos piniginių lėšų įplaukas ir išgryninimus. Iš šių duomenų matyti, kad panašiu laiku, iki kratos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), D. O. išgrynino pakankamai didelę pinigų sumą. Taigi, abejonių dėl to, kad D. O. disponavo kaltinimo inkriminuotu laikotarpiu pakankamai didele pinigų suma, teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Be to, iš 2019 m. balandžio 16 d. kratos protokolo ir jo priedų matyti, kad 1 210 Eur buvo surasti raudonoje moteriškoje piniginėje, kuri gulėjo atviroje vietoje, bute ant lentynos. Tai patvirtina D. O. nurodytas aplinkybes dėl jos santaupų laikymo raudonoje piniginėje. Be to, pažymėtina, kad aplinkybę, jog šių pinigų teisėta savininkė yra D. O., ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose patvirtino ir nuteistasis M. G. Aptarti faktiniai duomenys papildo vienas kitą ir patvirtina, kad 1 210 Eur priklauso liudytojai D. O. Kitų faktinių duomenų, kurie paneigtų šiuos faktinius duomenis, byloje nėra.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1 210 Eur yra M. G. nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, rezultatas yra nepagrįsta. Šių pinigų savininkė yra D. O., kuri juos gavo iš teisėtos veiklos. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nusprendė 1 210 Eur konfiskuoti. Vien tai, kad M. G. yra D. O. draugas ir jie kartu gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), M. G. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis ir, nesant jokių duomenų apie šių asmenų bendrininkavimą inkriminuotų nusikaltimų padaryme, nagrinėjamu atveju nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad minėti pinigai buvo gauti iš nusikalstamos veiklos. Konfiskavus 1 210 Eur būtų pažeisti teisėti D. O. kaip minėtų pinigų savininkės interesai. Todėl šioje dalyje teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismas nuteistiesiems M. G. ir A. P. paskyrė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktus gynėjus. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. spalio 29 d. gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad už nuteistajam M. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 364,50 Eur išlaidų, o už nuteistajam A. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 250,56 Eur išlaidų.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistiesiems suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistųjų turtinei padėčiai. Nuteistieji yra darbingo amžiaus ir gali dirbti. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta rašytiniais duomenimis, todėl ji išieškotina iš nuteistųjų (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalimi, iš M. G. konfiskuoti 1 210 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatas ir 1 210 Eur grąžinti D. O.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo A. P. 250,56 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų 56 ct) ir nuteistojo M. G. 364,50 Eur (tris šimtus šešiasdešimt keturis eurus 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.