Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-260-606/2019

Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60457-2018-6

2019 m. spalio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno, Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. M., gimusi (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems (1) metams ir devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė G. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems (1) metams ir dviem (2) mėnesiams.`

Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo G. M. faktinio sulaikymo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai. Civilinei ieškovei UAB „ (duomenys neskelbtini)“ solidariai iš nuteistųjų V. K. (V. K.) ir G. M. priteista 947,90 Eur (devyni šimtai keturiasdešimt septyni eurai ir 90 euro centų) turtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu bei nuteistas ir V. K. (V. K.), tačiau nuosprendis dėl šio nuteistojo neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. M. nuteista už tai, kad 2018 m. gruodžio 20 d., apie 23 val., veikdama bendrai su V. K., iš UAB „ (duomenys neskelbtini)” priklausančios prekyvietės, esančios prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), paliktų atrakintų stendo stalčių, pagrobė kosmetikos prekių – 41 vnt. „Long Cover Camouflange“ maskuoklių (vieneto vertė 15,64 Eur), jų bendra vertė 641,24 Eur, 97 vnt. „Long Cover” kreminės pudros (vieneto vertė 15,93 Eur), jų bendra vertė 1545,21 Eur, 21 vnt. kontūravimo palečių „Artist” (vieneto vertė 19,50 Eur), jų bendra vertė 409,50 Eur, 7 vnt. kontūravimo palečių „Artist” (vieneto vertė 21 Eur), jų bendra vertė 147 Eur, 9 vnt. kompaktinės pudros „Light boom” (vieneto vertė 19,90 Eur), jų bendra vertė 179,10 Eur, 6 vnt. kompaktinės pudros „Mosaic Bronzer” (vieneto vertė 19,90 Eur), jų bendra vertė 119,40 Eur, 9 vnt. birios pudros „Highlighter” (vieneto vertė 19,98 Eur), jų bendra vertė 179,82 Eur, 36 vnt. kompaktinės pudros „Long Kover” (vieneto vertė 12,45 Eur), jų bendra vertė 448,20 Eur, 18 vnt. kompaktinės pudros „Bronzing Powder” (vieneto vertė 15,93 Eur), jų bendra vertė 286,74 Eur. Taigi G. M., veikdama bendrai su V. K., pagrobė UAB „ (duomenys neskelbtini)” priklausančio bendros 5233,31 Eur vertės turto.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį ar argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).

6. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pateikto nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios G. M. kaltės, jos nusikalstamą veiką kvalifikavo tinkamai, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

7. Baudžiamojoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu nustatytų faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių ir padarytos nusikalstamos veikos bei jos kvalifikavimo pagal Baudžiamojo kodekso normas neginčydama, nuteistoji G. M. teigia, jog skundžiamu nuosprendžiu jai paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, prašo taikyti jai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

8. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę, turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus. Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

9. Pažymėtina ir tai, jog kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismų praktikoje, teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka ir padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.

10. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad, skirdamas bausmę nuteistajai G. M. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas ir tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajai ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę (Baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pažymėtina, jog nuteistoji G. M., nors šiuo atveju ir padarė nesunkią nusikalstamą veiką, tačiau padaryta nusikalstama veika yra tyčinio pobūdžio nusikaltimas. Nuteistosios tyčia tiesiogiai ir tikslingai buvo nukreipta prieš vieną esminių, prigimtinių ir konstitucinės teisės normomis saugomų teisių – teisę į nuosavybę. Nuteistoji tyčinę nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui. Šiame kontekste nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, jog G. M. anksčiau yra teista net 27 kartus (bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu), ir beveik visais atvejais (25 atvejais) teista už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (t. 2, b. l. 56–76). Atkreiptinas dėmesys, jog už analogiško pobūdžio įstatymui prieštaraujančias veikas nuteistoji yra daug kartų bausta ir administracine tvarka (t. 2, b. l. 4–55). Visa tai objektyviai leidžia teigti, jog nusikalstamų veikų darymas tapo nuteistosios gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. Tokią teismo išvadą byloje pagrįstai suponuoja ir nustatyta aplinkybė, kad nuteistoji niekur nedirbo ir nedirba, legalaus ir pastovaus pragyvenimo šaltinio neturėjo ir neturi, užimtumo tarnyboje taip pat nesiregistravo. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, jog minėtą nusikalstamą veiką G. M. padarė veikdama bendrininkų grupe, ir pirmosios instancijos teismas tai pagrįstai pripažino nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Išdėstytų aplinkybių visuma logiškai suponuoja, kad G. M. jokių teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų ne tik nedaro, bet ir nesiekia daryti, yra akivaizdžiai nusikalsti linkusi, piktybiškai įstatymus ir visuomenėje priimtinas normas ignoruojanti asmenybė, jos polinkis į nusikalstamą gyvenimo būdą akivaizdžiai ir intensyviai progresuoja, ir šio pasirinkto gyvenimo būdo nuteistoji nežada keisti. Tokią G. M. kaip asmenybę charakterizuojančią išvadą byloje objektyviai pagrindžia ir aplinkybė, jog už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas priimtais teismo nuosprendžiais nuteistajai G. M. ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau, kaip matyti, tai nuteistosios nepaveikė keistis teigiama linkme. Byloje nustatyta, jog G. M. ne kartą buvo skirtos ir realios, griežčiausios baudžiamajame įstatyme su laisvės ribojimu susijusios bausmės. Tačiau, kaip vėlgi byloje akivaizdžiai matyti, net ir griežčiausios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas bei laisvės atėmimo bausmės atlikimas įkalinimo įstaigoje, nuteistosios nusikalstamo elgesio teigiamai nepaveikė.

12. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti G. M. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai ją nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ir, nagrinėjamu atveju, akcentuotina į nuteistosios vienareikšmiškai neigiamai charakterizuojamą, nusikalsti linkusią asmenybę, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajai G. M. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai ir teisėtai paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, pagrįstai ir teisingai paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį nustatant didesnį nei sankcijos vidurkis. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog padaryta nesunki nusikalstama veika, esant nuteistosios atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, paskyrė tik vos didesnę bausmę nei sankcijoje už padarytą veiką įstatymo leidėjo numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

13. Kaip minėta, nuteistoji apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžio iš esmės grindžia dėl per griežtos, jos manymu, jai paskirtos bausmės. Analizuojant nuteistosios skundo argumentus ir motyvus, matyti, jog nuteistoji, neginčydama bausmės, jos griežtumą iš esmės argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, netaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

14. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnyje įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Minėtoje baudžiamojo įstatymo normoje įstatymų leidėjas įtvirtina ir tai, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, tai, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, ir priešingai, kilus dėl to pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas.

15. Kaip minėta, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistoji G. M. yra pripažinta kalta ir nuteista už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, G. M. paskirta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius Baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnį, paskirta laivės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. M. paskirta galutinė vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi formaliai G. M. būtų galima taikyti Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatas, tačiau, kaip minėta, teismų praktikoje būtina sąlyga taikyti bausmės vykdymo atidėjimą yra bylos aplinkybių vertinimu pagrįstas manymas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

16. Išdėstyto teisinio reglamentavimo kontekste, vertinant nustatytų ir aptartų nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių visumą – nuteistosios teistumus, nusikalstamų veikų sistemingumą, progresuojantį nusikalstamą elgesį, kas suponuoja, jog padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, atvirkščiai, yra logiška įstatymams prieštaraujančio gyvenimo būdo pasekmė, nuteistosios G. M. asmenybę, kurios vertybinės orientacijos yra vienareikšmiškai neigiamos, akivaizdu, jog pagrindo manyti, kad bausmės tikslai G. M. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra. Byloje nėra aplinkybių, suponuojančių pagrindą nuteistajai G. M. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Atvirkščiai, bylos aplinkybių visuma logiškai ir objektyviai pagrindžia visiškai priešingą išvadą, kad bausmės tikslai G. M. gali būti pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

17. Pagrindo nuteistajai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatas nesudaro ir nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

18. Vienas iš pagrindinių nuteistosios apeliacinio skundo argumentų yra nuteistosios sveikatos būklė. Nuteistoji nurodo, jog ji 11 metų serga ŽIV, o įkalinimo įstaigoje asmenims, sergantiems ŽIV, nėra užtikrinamas tinkamas gydymas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog duomenų, kad G. M. dėl sveikatos būklės negalėtų atlikti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės, t. y. jog nuteistoji turėtų būti atleista nuo bausmės dėl ligos (Baudžiamojo kodekso 76 straipsnis) arba nuosprendžio vykdymas turėtų būti atidėtas, nuteistajai susirgus sunkia liga, kliudančia atlikti bausmę, kol nuteistoji pasveiks (Baudžiamojo proceso kodekso 338 straipsnio 1 dalies 1 punktas), baudžiamojoje byloje nėra. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse yra aiškiai apibrėžta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos, o stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti steigiamos laisvės atėmimo vietų ligoninės (Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 2 dalis). Be to, laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą (Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 3 dalis). Taigi, esant tokiam teisiniam reglamentavimui, netgi ir atliekant laisvės atėmimo bausmę, nuteistiesiems, šiuo atveju ir G. M., yra garantuojama ir esant reikalui bus suteikta tinkama sveikatos priežiūra. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog sveikatos būklė, kuria remiantis grindžiamas apeliacinis skundas dėl per griežtos bausmės, nuteistosios nepaveikė keisti savo nusikalstamą gyvenimo būdą. Priešingai, ji, būdama daug kartų teista už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, ir žinodama, kad už tokių veikų padarymą gresia reali laisvės atėmimo bausmė, nusikalstamas veikas daro nuolat. Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, nuteistosios sveikatos būklė nėra pagrįstas pagrindas nuteistajai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatas.

19. Nuteistoji apeliacinį skundą dėl per griežtos bausmės, prašydama taikyti Baudžiamojo kodekso 75 straipsnį, argumentuoja ir tuo, jog ji turi sergančią močiutę, jai reikalinga jos pagalba. Šis nuteistosios argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmiausia pažymėtina, jog baudžiamojoje byloje nėra visiškai jokių duomenų, jog G. M. prižiūrėtų sergančią močiutę, ar kad būtų vienintelis sergantį senyvo amžiaus artimą asmenį prižiūrintis asmuo. Be to, net ir esant nustatytai tokiai aplinkybei, pažymėtina, kad ši aplinkybė G. M. keistis, laikytis įstatymų, integruotis į visuomenę ir gyventi socialiai teisingą pilnavertį visuomenės nario gyvenimą neįtakojo.

20. Atmestinas ir nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad, būdama laisvėje ji būtų daug naudingesnė, nes galėtų susirasti darbą ir greičiau atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą. Iš baudžiamosios bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad teismams taikant baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmės vykdymo atidėjimą, G. M. ne kartą buvo suteiktos galimybės įvertinti savo nusikalstamus veiksmus, pasitaisyti ir integruotis į visuomenę. Visas galimybes įsidarbinti ir pradėti gyventi pilnavertį, įstatymus bei visuomenės normas atitinkantį, ne nusikalstamą gyvenimą, turėti legalų pragyvenimo šaltinį G. M. turėjo ir būdama laisvėje, atlikus ankstesnes laisvės atėmimo bausmes. Tačiau, kaip byloje nustatyta, duomenų, jog G. M. būtų įsidarbinusi, dirbusi ir turėjusi legalių pajamų, byloje nėra. Maža to, byloje nustatyta priešingai, būdama laisvėje, nuteistoji G. M. darydavo nusikalstamas veikas.

21. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. liepos 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistosios G. M. apeliacinį skundą atmesti.