Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-133/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-12-22
Bylos Nr.: 1A-133/2011
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Gaudutienė, Linas Šiukšta (pran.), Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: V. M.
Civilinis ieškovas: UAB „K.K.“, uždarosios akcinės bendrovės „K. K.“

Baudžiamoji byla Nr. 1A-133/2011Proceso Nr. 1-10-1-70362-2006-9.

Procesinių sprendimų kategorijos:1.2.14.7.2.; 1.2.29.1.; 2.4.6.3.4.(S)LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Reginos Gaudutienės, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Agatai Minkel, Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,gynėjui Arvydui Milučiui,nuteistajam V. M.,civilinio ieškovo UAB „K.K.“ atstovui P. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „K. K.“ ir nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal BK 184 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 2 metams, pagal BK 300 str. 1 d. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant V. M. šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 23 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Iš nuteistojo V. M. priteista 448 864 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo UAB „K. K.“.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. J. L. pripažintas kaltu pagal BK 300 str. 1 d., vadovaujantis BK 40 str. 1 d., 2 d., 3 d., 4 d., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą. Laidavimo terminas nustatytas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 67 str., R. J. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio (2600 Lt) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Baudžiamoji byla R. J. L. nutraukta, nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad iššvaistė svetimą, jam patikėtą didelės vertės turtą ir veikdamas bendrininkų grupe su R. J. L. pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

V. M. 2006 m. sausio 3 d. (duomenys neskelbtini) esančiose UAB „K. K.“ patalpose, pasirašė avanso sutartį Nr. 2006/01-01 su UAB „K. K.“ direktoriumi T. K., kuria jis įsipareigojo parduoti bendrovei ne mažiau kaip 49 % įmonės OOO „B.P. K.“ akcijų už 3 920 000 USD, o UAB „K. K.“ įsipareigojo iki 2006 m. gegužės 30 d. atlikti 2 900 000 Lt avansinius mokėjimus. Šios sutarties vykdymui UAB „K.K.“ 2006 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1 iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į jo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB Vilniaus bankas“, pervedė 600 000 Lt ir 2006 m. vasario 2 d. mokėjimo pavedimu Nr. 2 iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į jo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB Vilniaus bankas“, pervedė dar 870 000 Lt, taip jam viso pervedė 1 470 000 Lt avansinių lėšų.

V. M., neketindamas vykdyti avanso sutartyje nustatytų įsipareigojimų, turėdamas tikslą perleisti L. B. dalį iš UAB „K.K.“ gautų piniginių lėšų, 2006 m. sausio 3 d. iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB Vilniaus bankas“, Vilniuje, Gedimino pr. 12, dalį iš UAB „K.K.“ pagal 2006 m. sausio 3 d. avanso sutartį Nr. 2006/01-01 gautų avansinių lėšų - 449 345 Lt konvertavo į eurus, juos paėmė grynais ir 2006 m. sausio pradžioje Vilniuje pasirašė su L. B. 2006 m. sausio 6 d. paskolos sutartį, pagal kurią, nesant realios paskolos grąžinimo garantijos, perdavė L. B. 130 000 eurų (ekvivalentas litais - 448 864 Lt) laikotarpiui iki 2011 m. gruodžio 31 d. už L. B. įsipareigojimą nuo 2006 m. balandžio 1 d. penkerius metus išdirbti OOO „B. P. K.“ generalinio direktoriaus ar pavaduotojo pareigose. L. B. gavus minėtas pinigines lėšas, jis - V. M. iššvaistė svetimą, UAB „K. K.“ priklausantį ir jam patikėtą didelės vertės turtą - 130 000 eurų (ekvivalentas litais - 448 864 Lt), padarydamas UAB „K. K.“ 448 864 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Be to, V. M., Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Arbitražo teismui pagal jo paties pateiktą ieškinį ir prašymą areštavus Rusijos Federacijos piliečiams priklausančias OOO „B. P. K.“ dalis (akcijas) ir įpareigojus jį iki 2006 m. rugsėjo 5 d. pateikti galimų nuostolių užtikrinimą, įnešant į teismo depozitinę sąskaitą 40 966 698,14 Rusijos rublių arba pateikiant banko garantiją ar laidavimo sutartį, veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. J. L., žinodamas, kad UAB „L.“ nevykdo veiklos, o R. J. L., kaip buvęs UAB „L.“ prezidentas, disponuoja UAB „L.“ antspaudu, 2006 m. rugsėjo pradžioje, tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, pagamino netikrą 2006-09-04 laidavimo sutartį, tariamai sudarytą tarp jo ir veiklos nevykdančios UAB „L.“, pagal kurią UAB „L.“ neva laiduoja už V. M. dėl jo 1 505 836,40 JAV dolerių skolos apmokėjimo kreditoriams N. I. B., J. V. I. ir S. V. I. už OOO „B. P. K.“ dalių (akcijų) pardavimą, ir UAB „L.“ patalpose, esančiose J. T.-Vaižganto g. 9/1, Vilniuje, ją suklastojo, pats sutartyje pasirašydamas už žinomai mirusį direktorių R. Č. bei R. J. L. patvirtinus šį žinomai suklastotą dokumentą UAB „L.“ antspaudu, tokiu būdu kartu su R. J. L. pagamino netikrą dokumentą.

Toliau V. M. šią netikrą laidavimo sutartį panaudojo kaip tikrą, teismo pareikalautą dokumentą galimų nuostolių užtikrinimui, 2006 m. rugsėjo 7 d. pateikdamas ją per savo atstovą advokatą S. M. M., veikiantį V. M. 2006 m. liepos 16 d. įgaliojimo pagrindu, Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Arbitražo teismo teisėjai Z. B. L., adresu 236040 Kaliningradas, Rokossovskogo g. 2, jos nagrinėjamoje byloje Nr. A21-4064/2006.

Šalies argumentai

Civilinio ieškovo UAB „K. K.“ atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamo įstatymų, t. y. baudžiamojo proceso normų bei atitinkamo Civilinio kodekso normų aiškinimo ir taikymo sprendžiant civilinio ieškinio priteisimo klausimą. Teismas, civilinį ieškinį patenkinęs iš dalies, nurodė, kad klausimas dėl likusios neatlygintinos sumos – 176 777,13 Lt priteisimo šioje baudžiamojoje byloje negali būti išspręstas, nes tai betarpiškai nesusiję su V. M. pareikštu kaltinimu. Baudžiamojoje byloje svarstomas tik nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo klausimas, o šioje ieškinio dalyje susiklostė sutartiniai civiliniai santykiai tarp šalių UAB „K.K.“ ir V. M.. Todėl klausimas dėl žalos atlyginimo turi būti nagrinėjamas pagal naują ieškinį civilinėje byloje. Be to, teismas šioje byloje negali išeiti už V. M. pareikšto kaltinimo ribų. Todėl dalyje dėl likusios pinigų sumos – 176777,13 Lt UAB „K. K.“ civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. BPK 113 str. numato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Nusikalstama veika padaryta žala – tai baudžiamojo įstatymo saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias galima įvertinti turtine išraiška. Žala padaroma baudžiamosios teisės ginamoms vertybėms. BPK 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas atsakingiems asmenims civilinį ieškinį ir reikalauti patirtos žalos atlyginimo. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. rugsėjo 21 d. apžvalgoje „Dėl teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose“ nurodė, jog turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. Turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusiojo turtinės padėties iki ir po nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai. Atlyginant turtinę žalą taikomas visiško jos atlygintinumo principas. Ieškovo nuomone, teismas šiais išaiškinimais nesivadovavo ir nurodydamas, kad negali išeiti už kaltinimo V. M. dėl iššvaistytų pinigų sumos ribų ją priteisiant, nepagrįstai sumažino ieškovo patirtą žalą, visiškai neatsižvelgdamas į skirtumą tarp UAB „K. K.“ turtinės padėties iki ir po V. M. padaryto nusikaltimo.

2006 m. sausio 3 d. ieškovas su V. M. sudarė sutartį, kurios pagrindu V. M. įsipareigojo parduoti UAB „K.K.“ ne mažiau kaip 49 % RF registruotos bendrovės OOO „B. P. K.“ dalių, o ieškovas įsipareigojo atlikti avansinį mokėjimą ir šį įsipareigojimą įvykdė per du kartus sumokėdamas nuteistajam V. M. sutartą sumą – 1 470 000 Lt. Aplinkybė, kad V. M. buvo pervesta ši pinigų suma, nustatyta nuosprendyje, to neginčija ir pats nuteistasis. 2006 m. gegužės mėnesį UAB „K. K.“ kilo pagrįstų abejonių dėl V. M. veiksmų sąžiningumo, o jam neatsakant į ieškovo raštus, UAB „K. K.“ 2006 m. gegužės 29 d. raštu pranešė V. M., kad jam nevykdant savo įsipareigojimų ir sandorio, UAB „K. K.“ laikys, kad sutartis nutraukta ir reikalaus per 14 d. grąžinti nuteistajam sumokėtas avansines įmokas. Nei per 14 dienų, nei vėliau V. M. ieškovui pinigų negrąžino, nors 2006 m. birželio 28 d. raštu buvo pats įsipareigojęs skolą grąžinti iki 2006 m. rugpjūčio 25 d. V. M. akivaizdžiai vengiant grąžinti bendrovei „K. K.“ pinigus, kilo įtarimų, kad jis tuos pinigus galimai nusikalstamai pasisavino arba iššvaistė. Todėl buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, kad būtų nustatyti kalti asmenys ir būtų atlyginta patirta turtinė žala. Byloje nustatyta, kad V. M., pagal sutartį gavęs iš UAB „K. K.“ 600000 Lt, beveik visus juos, t. y. 130000 eurų, iš karto perdavė L. B. ir teismas pagrįstai pripažino, kad tokiu būdu nuteistasis iššvaistė didelės vertės svetimą turtą.

Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, tačiau esant tam tikroms sąlygoms, jie gali peraugti į baudžiamuosius. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sandorių vykdymo apsunkinimu, kai viena iš šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Kai vengiama vykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribą. Bylos aplinkybės patvirtina, kad V. M. sąmoningai įvykdė nusikalstamas veikas, jo veiksmai negali būti laikomi atsitiktiniais, o buvo iš anksto suplanuoti, t. y. jis neketino su UAB „K.K.“ sukurti verslo santykių, o nusikalstamu būdu norėjo pralobti. Nors ikiteisminio tyrimo metu nustatyta tik tai, kad V. M. neteisėtai paskolino pinigus L. B., aplinkybės, kad V. M. pripažino 1 470 000 Lt skolą UAB „K. K.“, nepaisant to, daugiau nei 4 metus pinigų negrąžino, bet kokiais būdais, darant naujus nusikaltimus, perleisdamas vienintelį jam priklausantį turtą, vengė atlyginti visą UAB „K.K.“ patirtą žalą, tik patvirtina, kad likusi dalis iš UAB „K.K.“ gautų pinigų, kuri nebuvo paskolinta L. B., taip pat buvo V. M. iššvaistyta. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad iš esmės sudarydamas sutartį, kurios neketino vykdyti, V. M. pradėjo nusikalstamą veiką, vėliau sąmoningais veiksmais ir visais įmanomais būdais iš esmės padarė neįmanomu UAB „K.K.“ atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Šių veiksmų pasekoje UAB „K. K.“ buvo padaryta žala 1 520 794,45 Lt turtinė žala, kurios dalį, t. y. 176 777,13 Lt, teismas nepagrįstai atsisakė priteisti šioje baudžiamojoje byloje. Visą patirtą civilinio ieškovo žalą sudaro: 1 470 000 Lt prarastų piniginių lėšų, 34 837 Lt palūkanos, skaičiuojant jas nuo 2006-05-15 iki ieškinio pateikimo dienos, 15 957,44 Lt papildomų išlaidų už teisines paslaugas.

Sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti laikomasi principo, kad pareiškėjas kiek įmanoma labiau turėtų būti grąžintas į padėtį, buvusią iki pažeidimo padarymo. Teisingas atlyginimas gali apimti kompensaciją tiek dėl realiai patirtų nuostolių, tiek dėl galimų nuostolių ateityje. Pareiga įrodyti turtinę žalą tenka pareiškėjui. Civilinio kodekso 6.263 str. 1 d. numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. UAB „K. K.“ pilnai įvykdė savo pareigą bei įrodė, jog dėl V. M. nusikalstamų veiksmų patyrė 1 520 794,45 Lt žalą, kurią sudarė realiai patirti nuostoliai, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Todėl teismas privalėjo vadovautis visiško žalos atlyginimo principu. Ikiteisminio tyrimo metu V. M. iš dalies atlyginus padarytą žalą ir sumokėjus UAB „K.K.“ 895 453,32 Lt, likusią žalos dalį – 625 641,13 Lt teismas turėjo priteisti, jos išieškojimą nukreipiant į 2006-08-31 prokuroro nutarimu laikinai apribotą nuosavybės teise priklausantį turtą. Todėl teismas visiškai nepagrįstai priteisė tik 448 864 Lt, o dėl likusios 176777,13 Lt žalos atlyginimo UAB „K.K.“ ieškinį paliko nenagrinėtą. Net ir darant prielaidą, kad V. M. pripažinus kaltu iššvaisčius 600 000 Lt neteisėtai juos paskolinant L. B., šioje byloje negali būti sprendžiamas klausimas dėl likusios pagal sutartį sumokėtos sumos grąžinimo UAB „K.K.“, teismas nepagrįstai nuosprendžiu atsisakė priteisti civilinio ieškovo patirtą 50 794,44 Lt žalą, kurią sudarė 34 837 Lt palūkanos bei 15 957,44 Lt išlaidos už teisines paslaugas. Vadovaujantis CK 6.249 str. 1 d., žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. V. M. neįvykdžius nusikaltimo, civilinis ieškovas nurodytos žalos nebūtų patyręs. Todėl teismui nuosprendyje nepasisakius, dėl kokių priežasčių UAB „K. K.“ ieškinio reikalavimai priteisti 34 837 Lt palūkanas bei 15 957,44 Lt išlaidas samdant advokatus, kurie dalyvavo derybose dėl OOO „B. P. K.“ akcijų įgijimo, paliekami nenagrinėti, buvo pažeistos LR CK 6.249 str. 1 d. ir LR BPK 109 str. bei BPK 305 str. 5 d. nuostatos. Be to, civilinio ieškovo nuomone, teismui nuosprendyje nepasisakius dėl visų UAB „K. K.“ civilinio ieškinio reikalavimų, buvo pažeistas konstitucinis imperatyvas teisingai išnagrinėti bylą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas visiškai nepagrįstai paliko nenagrinėtą dalį UAB „K. K.“ civilinio ieškinio. Prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria civilinio ieškovo UAB „K. K.“civilinis ieškinys dalyje dėl 176 777,13 Lt priteisimo paliktas nenagrinėtas, nurodant, kad ieškovo UAB „K. K.“ civilinis ieškinys tenkinamas pilnai ir priteisiama iš V. M. 625 641,13 Lt nusikaltimu padarytai žalai atlyginti bei nukreipiant ieškinio išieškojimą į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu laikinai apribotą V. M. nuosavybės teise priklausantį turtą.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi priimtas iš esmės pažeidžiant BPK reikalavimus, dėl kurių jam buvo suvaržytos įstatymų garantuotos teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. vasario 5 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinanti, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. [...] Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas. Jo laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Garantuojant asmens teises teisminiame procese, būtina [...] užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės. [...] Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas suponuoja tai, kad negali būti nustatyta tokia šių teisių ir laisvių įgyvendinimo tvarka, kad jų įgyvendinimas priklausytų nuo teise nepagrįstų valstybės institucijų, pareigūnų ar kitų asmenų sprendimų“. Teismų įstatymo preambulėje nustatyta: teismai, atlikdami savo funkcijas turi užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, tarp jų asmens teisę į teisminę gynybą, teisę, kad kiekvieno asmens bylą viešai ir teisingai išnagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas bei teisę, kad posėdžio metu būtų užtikrinti proceso principai. Visuotinės teisėjų chartijos (priimtos Tarptautinės teisėjų asociacijos Centrinės Tarybos 1999 m. lapkričio 17 dieną Taipei (Taivanis) vykusiame susitikime) 1 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai: teisėjai visa savo veikla turi užtikrinti kiekvieno asmens teisę į teisingą teismo procesą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. BPK 10 str. numatyta įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisė į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. BPK 44 str. 5 d. numato, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija - tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo 1999 m. vasario 5 d. nutarime konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turi visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Tokia pat sąlyga būtų ir procesinės veiklos subjektų funkcijų atskyrimas. Todėl byla teisingai išnagrinėjama tik nepažeidus konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduojant visų proceso dalyvių teises. Teismo priedermė - išnaudoti visas galimybes, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa. Siekdamas šio tikslo teismas negali peržengti Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo vykdymo funkcijos ribų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo, kad pagal baudžiamąją teisę nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Nusikaltimo požymių visuma apibūdina veiką kaip nusikaltimą. Kitaip tariant, jeigu veikoje trūksta bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nustatant atsakomybę už neteisėtos veikos padarymą itin didelės svarbos turi Konstitucijoje įtvirtinti ar iš jos tiesiogiai kylantys lygybės įstatymui, teisingumo ir humanizmo principai. Vertinimas per šių principų prizmę gali padėti tinkamai išreikšti teisės normos turinį, teisingai įvertinti nustatomas teisines pasekmes, išvengti galimų prieštaravimų tiek teisės šakos, tiek teisės sistemos atžvilgiu. Kad veika būtų pripažinta nusikaltimu, reikia įvertinti visus su jos padarymu susijusius aspektus. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai.

Teisiamųjų posėdžių metu teismas formaliais pagrindais atmetė jo rašytinį pareiškimą dėl prokurorės J.Kančiauskienės nušalinimo, nevertino jame nurodytų argumentų, įrodymų bei nuorodų apie įrodymų dėl neteisėtų ir galimai nusikalstamų prokurorės J.Kančiauskienės veikų buvimo vietą, visiškai nevertino jo išsakytų argumentų ir dėl jų iš esmės nepasisakė, nenurodė jokių motyvų, kodėl juos vertina kaip nepagrįstus, t.y. jo pareiškimo neišsprendė. BPK 270 str. 2 d. įtvirtinta norma, kad teismas dėl kiekvieno prašymo priima nutartį. Teismas pažeidė BPK 238 str. 1 d. įtvirtintus reikalavimus, kad jeigu prašymai atmetami, dėl to priimama motyvuota nutartis ir ji negali būti protokolinė. Teismas taip pat pažeidė BPK 58 str. l d. 3, 4 p. reikalavimus. Prokuroras negali dalyvauti procese, jeigu jis pats yra suinteresuotas bylos baigtimi arba yra šališkas. Tai yra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį.

Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas buvo negalimas tiek bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Nutartyje (iš tikrųjų nuosprendyje – past.) teismas jam kaltinime nurodytų nusikaltimų, numatytų BK 184 str. 2 d. ir 300 str. l d., subjektyvios pusės faktinę sudėtį konstatavo teiginiu: „Nors V. M. kaltu neprisipažino, jo ir R. J. L. kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis“. Tačiau BPK 1 str. yra įtvirtinta baudžiamojo proceso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarime išaiškinta: kad veika būtų pripažinta nusikaltimu, reikia įvertinti visus su jos padarymu susijusius aspektus. Pagal baudžiamąją teisę nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Nusikaltimo požymių visuma apibūdina veiką kaip nusikaltimą. Kitaip tariant, jeigu veikoje trūksta bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. LR BPK 14 str. (kaltės formos) nurodyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. BK 2 str. 4 d. imperatyviai nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. AT 2006 m. vasario 28 d. Nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2006 konstatuota: „BK 300 straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Veikoms su materialiais padariniais BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas tiesioginę tyčią apibrėžia kaip veiką, kurią darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Šis nusikalstamos veikos požymis nustato atitinkamus reikalavimus ir įrodinėjimo procesui. Suklastojimo fakto pagrindimui nepakanka konstatuoti neteisingų duomenų įrašymą į dokumentą – būtina įrodyti kaltininko tyčią ir atskleisti jos turinį“.

Teismas nuosprendyje apsiribojo formaliu konstatavimu, kad V. M. kaltė „įrodyta byloje surinktais duomenimis“, kaltės požymių - tyčios bei tiesioginės tyčios - apskritai neformulavo ir dėl to nuosprendyje nepasisakė, nevertino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. ir generalinio prokuroro rekomendacijų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, o būtent: nusikalstamos veikos aprašyme nurodyti jo veiksmai nebuvo tinkamai pagrįsti. Prokurorė nenurodė jo kaltės požymių, o savo formalių, neteisėtų teiginių apie jo kaltę nepagrindė jokiais duomenimis. BPK 219 str. nurodyti reikalavimai kaltinamajam aktui surašyti. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1-47 patvirtintų Rekomendacijų dėl kaltinamojo akto surašymo 10 punkte nurodyta, kad „nurodant BPK 219 str. 1 d. 4 p. numatytus pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, būtina nurodyti bylos lapus, kuriuose tie duomenys užfiksuoti. Tokie duomenys galėtų būti: įtariamojo prisipažinimas, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, specialistų ir ekspertų parodymai, ekspertizių aktai, kiti proceso veiksmai ir dokumentai. Turi būti nurodoma tik kiekvieno tyrimo veiksmo ir proceso dokumento esmė. Pavyzdžiui, liudytojas J. J. matė įtariamąjį nusikaltimo vietoje, matė pas įtariamąjį pavogtus daiktus)“. Teismas pažeidė BPK 234 str. 2 d. nuostatas, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, o taip pat BPK 3 str. l d. l p. nuostatas, nes jo atžvilgiu nenutraukė bylos, kadangi net kaltinime nesant tokių požymių, taip suformuluotas kaltinimas iš viso nėra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas. Vien tokios faktinės aplinkybės, kad nei kaltinime, nei nuosprendyje nebuvo net suformuluotos, o jo veiksmuose nebuvo nustatyti būtinieji kaltės požymiai - tyčia ir tiesioginė tyčia - akivaizdžiai įrodo, kad nuosprendis, kiek jis susijęs su juo ( V. M.), negali būti teisėtas.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas konstatavo nustatytas aplinkybes apie jo padarytus nusikaltimus, numatytus BK 184 str. 2 d. bei BK 300 str. 1 d. Tačiau teismas jo nusikalstamas veikas nuosprendyje grindė teisine prielaida teisingumą vykdyti ne teisme tiesiogiai surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu, o pagal ikiteisminio tyrimo eigoje prokurorės J.Kančiauskienės suformuotą jo kaltumo versiją. Tokiais „įrodymais“, t.y. atkartotomis prokurorės J.Kančiauskienės spėlionėmis, teismas grindė savo išvadas, ir tokiais neteisingais, nepagrįstais, formaliais bei neteisėtais pagrindais, netgi prieštaraujant ikiteisminio tyrimo eigoje surinktiems, o taip pat teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtiems įrodymams, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklę, priėmė jį apkaltinantį nuosprendį.

BK 2 str. 4 d. numato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų. BK 184 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais jų atžvilgiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 punkte 9 išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. LAT 2006 m. balandžio 25 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 202/2006 nurodė, kad „turto išvaistymas – tyčinis nusikaltimas. Turto iššvaistymo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei būdinga tyčia, kuri gali būti tiek tiesioginė, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, tiek netiesioginė, kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Pažymėtina, kad kaltė apjungia du tarpusavyje glaudžiai susijusius procesus - intelektualinį ir valinį. Intelektualinis tyčios elementas yra bendras tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Jis susijęs su veikos pavojingumo suvokimu, supratimu aplinkybių, sudarančių nusikaltimo objektyviąją pusę“. Taipogi ten pat buvo konstatuota, kad „pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys nagrinėjamas pagal BPK taisykles, išskyrus tuos atvejus, kai kyla klausimas, kurio šis kodeksas nereglamentuoja. Tada taikomos atitinkamos civilinės teisės ir civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja BPK normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis)“. LAT 2006 m. balandžio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 338/2006 nurodė, kad „pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9 punktą iššvaistytas gali būti tik kaltininkui patikėtas arba jo žinioje esantis turtas. Patikėtas turtas - tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (nutarimo 10 p.). Taigi patraukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindą valdyti jam patikėtą turtą.[...]. Rašytinė pavedimo ar turto patikėjimo sutartis, esant išduotam Civilinio kodekso reikalavimus atitinkančiam įgaliojimui, nėra privaloma atstovavimo santykiuose. Pavedimo sutartimi šalys nustato tarpusavio santykių (vidinio atstovavimo) sąlygas, o santykiuose su trečiaisiais asmenimis įgaliotinis įgaliotojo vardu veikia naudodamasis įgaliojimu, kuris patvirtina konkrečias įgaliotinio turimas teises. Be to, esant ginčui dėl pavedimo santykių (šalių vidinio atstovavimo santykių) egzistavimo fakto, įrodymu, patvirtinančiu esamus pavedimo teisinius santykius, laikytinas įgaliojimas“. LAT 2006 m. kovo 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 260/2006 išaiškino, kad „baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, o ieškinio dalykas - reikalaujamos atlyginti turtinės ar (ir) neturtinės žalos dydis. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas, priimant nuosprendį. BPK 115 str. 1 ir 2 dalyse numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą; priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos)“. LAT 2007 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 konstatavo, kad „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 [...] 9 punkte išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams - bendru susitarimu. BK 184 str. 2 d. prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Patikėtas turtas - tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (nutarimo 10 p.)“.

Šioje byloje yra svarbus įrodinėjimo pareigos klausimas. Baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaitinimui. Ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti. Pagal BK 184 str. 2 d. jis yra nuteistas nepagrįstai, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstos byloje esančiais įrodymais, jose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė jo nekaltumo klausimo išsprendimą (BPK 3 str. l d. 1 p.), kadangi byloje yra pakankamai duomenų ir jie atsispindi nuosprendyje, jog inkriminuojamą jam tariamai iššvaistytą UAB „K. K.“ turtą jis nuosavybės (ne tik valdymo, bet ir disponavimo) teise įgijo ne įgaliojimo, rašytine pavedimo ar turto patikėjimo sutartimi, bet avansine paskolos sutartimi. Paskolos su trečiuoju asmeniu L. B. sutarties neteisėtumu teisiamuosiuose posėdžiuose ir nutartyje (turėjo būti – nuosprendyje – past.) niekas neabejojo - baudžiamosios bylos dalis dėl galimo nusikaltimo ją pasirašant jam buvo nutraukta dar ikiteisminio tyrimo stadijoje, iš ko seka, kad jokios LR BK 184 str. 2 d. nusikaltimo sudėties nustatytuose jo veiksmuose nebuvo ir nėra. Be to, jo kaltės požymiai – tyčia ir tiesioginė tyčia nuosprendyje nei buvo suformuluoti, nei pagrįsti faktiniais duomenimis apie jo veiksmus. LAT 2005 m. lapkričio 15 d. nutartyje baudžiamoje byloje Nr. 2K-587/2005 išaiškino, kad teismui neišsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, todėl nustačius ne visus nusikalstamos veikos požymius, būtinus teisingam veikos kvalifikavimui, padaromas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui priimti teisingą nuosprendį.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS 1997 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo: ,,Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu[...], labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“.

Iš to seka, kad šiuolaikinė teismų praktika, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, pirmenybę atiduoda civilinės, administracinės, konstitucinės teisės šakoms, o baudžiamoji teisė taikoma kaip ultima ratio dėl nusikalstamos veikos. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrybių, šiuo atveju UAB „K. K.“ kreditoriaus teisės, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. UAB „K. K.“ savo turtinius reikalavimus galėjo ginti civilinio proceso būdu, tačiau byloje nesugebėjo pateikti savo kreditorinių reikalavimų teisėtumo bei vykdytinumo įrodymų. Teismas nuosprendyje civilinio ieškinio klausimą išsprendė pažeisdamas BPK 115 str. 1 ir 2 d. nuostatas, nepagrįstai priteisdamas 448864 Lt žalą UAB „K.K.“, taip pat, pažeisdamas BPK 305 str. 5 d. nuostatas, nenurodė tokio savo sprendimo motyvų. Tokie BPK normų pažeidimai yra esminiai, kadangi lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą.

Dėl nusikalstamų veikų pagal BK 300 str. 1 d. nusikaltimo sudėtį.

Nuosprendyje visiškai nebuvo analizuoti nesutapimai tarp liudytojos N. J. parodymų apie tai, kad jis (V. M.) pasirašė laidavimo sutartyje už save ir už mirusį buvusį prezidentą R. Č., kad jis (V. M.) pasirašė laidavimo sutartį ir po UAB „L.“ rekvizitais, ir jo parodymų tuo pačiu klausimu bei minimo rašto parašų ekspertizės - oficialaus dokumento, kurio duomenys nereikalauja papildomo tyrimo ir kuris turi didesnę įrodomąją galią, išvadų, jog už direktorių R. Č. pasirašė ne jis. Atkreiptinas dėmesys, kad prieštaravimai tarp liudytojos N. J. ir R. J. L. parodymų, kad „apie tai, kad UAB „L.“ nevykdė 2006 metais veiklos, žinojo visi, V. M. žinojo apie padėtį UAB „L.“, taip pat pažinojo ir R. Č.“ iš vienos pusės, ir jo parodymų apie tai, kad jis nežinojo, jog laiduojamajame rašte buvo įrašytas miręs direktorius, to asmens jis nepažinojo, teismo nebuvo nei tirti, nei vertinti, dėl jų nebuvo pasisakyta ir nuosprendyje.

Dėl netikro dokumento pagaminimo

Teismas nevertino ir nuosprendyje nepasisakė dėl jo ir liudytojo S.M. M. parodymų, kad „neprisimenu, ar aš ruošiau tekstą, ar atsiuntė iš Kaliningrado“ ir „kaip ši sutartis buvo pasirašyta, nežinau. Atrodo, kad šią sutartį jam, kaip advokatui, perdavė M. žmonės“. Kaltinimo teiginys, jog pasirašė jis, prieštarauja bylos faktiniams duomenims bei tikrovei, kadangi dar ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo atlikta minimo rašto parašų ekspertizė, kurios išvada vienareikšmė - už mirusį direktorių R. Č. pasirašė ne jis. Toks oficialus dokumentas, kurio duomenys nereikalauja papildomo tyrimo, ir kuris turi didesnę įrodomąją galią, teisiamuosiuose posėdžiuose perskaitytas nebuvo, nuosprendyje dėl jo teismas nepasisakė (pažeistos BPK 241 str. 2 d., BPK 1 str. l d., BPK 305 str. l d. 2 p., BPK 3 str. l d. l p. nuostatos).

Dėl dokumento statuso ir klastojimo

LAT 2008 m. spalio 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200/2008 išaiškino, kad „atsižvelgiant į rūšinį nusikalstamų veikų objektą, tiesioginiu dokumentų suklastojimo objektu reikėtų laikyti normalią valstybės ir savivaldos institucijų veiklą. [...] Rūšinis nusikalstamos veikos objektas yra valdymo tvarka. Tai reiškia, kad dokumento suklastojimu visų pirma yra kėsinamasi į valdymo tvarką. [...]. Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalykas yra dokumentas“. AT 2009 m. birželio 25 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2009 konstatuota: „Pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus priimant apkaltinamąjį nuosprendį jo nustatomojoje dalyje turi būti nurodomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, turinčios reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui. Jos turi būti išdėstytos nurodant kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingus faktus bei aplinkybes (BPK 305 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1, 3.1.2 punktai)“; „pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 4 str. 2 d.). BK 300 str. esanti teisės norma saugoja valdymo tvarką nuo dokumentų suklastojimo. Būtinasis BK 300 str. 1 d. esančio nusikaltimo sudėties požymis yra nusikaltimo dalykas. Toks dalykas yra netikras dokumentas, kuris pagaminamas arba tikras dokumentas, kuris suklastojamas [...] Teismų praktika [...] formuluoja dokumento sąvoką taikydama BK 300 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį: nusikaltimo, numatyto BK 300 str., dalykas yra dokumentas. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinė byla Nr. 2K-426/2006).“

Apkaltinamajame nuosprendyje, atskleidžiant BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, turi būti nustatyta, kurios iš dispozicijoje numatytų nusikaltimo sudėties alternatyvių veikų yra inkriminuojamos (tikro dokumento suklastojimas ar netikro dokumento pagaminimas arba disponavimas suklastotu dokumentu), bei nurodyti konkretūs kaltininko veiksmai, kuriais ta veika buvo padaryta, ir kitos svarbios veikos padarymo aplinkybės (BPK 305 str. 1 d. 1 p.). Taip pat būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, kad kaltininkas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti (LAT 2009 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2009). Teismų praktikoje tikro dokumento suklastojimas - tai kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-805/2005, 2K-500/2005) arba teisinga informacija pakeičiama panaudojus intelektinėmis pastangomis (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės bylos Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Tuo tarpu netikro dokumento pagaminimas - tai veiksmai, kuriais asmenys, neturintys teisės pagaminti dokumentą, jį pagamina taip, kad jis išoriškai būtų panašus į tikrą arba pagamina kito asmens vardu (kasacinės bylos Nr. 2K-7-127/2008; 2K-362/2007)).

Išvardintos aplinkybės lemia, kad klastojimas kaip nusikalstama veika galima tik tikro dokumento, kaip nusikaltimo dalyko, atžvilgiu. Iš to seka, kad nuosprendyje suformuluotas kaltinimas, kad jis pagamino netikrą dokumentą jį suklastojęs, pats sutartyje pasirašydamas už žinomai mirusį direktorių R. Č., iš viso negali būti baudžiamosios teisės reguliavimo dalyku.

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtam raštui - 2006-09-04 laidavimo sutarčiai, sudarytai tarp jo ir UAB „L.“, pagal kurią UAB „L.“ laiduoja už V. M. dėl jo 1 505 836,40 JAV dolerių skolos apmokėjimo kreditoriams N.I. B., J.V. I. ir S.V. I. už OOO "B. P. K." dalių (akcijų) pardavimą - dokumento statusas netaikytinas, kadangi, kaip buvo paaiškinta teisiamuosiuose posėdžiuose, be pridedamo balanso, įsipareigojimo, pagaliau be LR užsienio reikalų ministerijos patvirtinimo, jis yra niekinis, jis negalėjo turėti ir neturėjo savarankiškos ir išorinės teisinės galios. Be to, toks raštas jokių teisinių ar materialių pasekmių neturėjo, žala nei valdymo tvarkai, nei kam kitam padaryta nebuvo. LAT 2008 m. spalio 27 d. nutartyje Nr. 2K-7-200 išaiškino, kad argumentų dėl dokumento savarankiškos ir išorinės teisinės galios netyrimas ir nevertinimas teisme pripažintini esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu;

Dėl žalos valdymo tvarkai

Iš BK 300 str. l d. dispozicijos seka, kad nusikaltimo dalyku yra ne tik dokumentas, bet ir įstatymų ginamos gėrybės bei joms padaryta žala. LAT 2005 m. sausio 11 d. nutartyje baudžiamoje byloje Nr. 2K-40/2005 išaiškino, kad nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., objektu yra valdymo tvarka. Pateikiant suklastotą dokumentą [netikrą dokumentą V.M.], liudijantį tam tikrą faktą, ši tvarka pažeidžiama, tačiau, jeigu netikras dokumentas panaudojamas ne siekiant konstatuoti tam tikrą faktą, o teiraujantis, nusikaltimo, numatyto BK 300 str., objektas nėra pažeidžiamas.

Byloje yra pakankamai duomenų ir jie atsispindi nuosprendyje, kad jau minėtą 2006-09-04 laidavimo sutartį jis perdavė vaikinui nuvežti į Kaliningradą savo atstovui advokatui S. M. M., veikusiam jo 2006-09-07 įgaliojimo pagrindu, kad raštas buvo kaip konsultacinis pasiteiraujant, ar iš principo jis tinka teismui, niekieno interesai nenukentėjo. Šios aplinkybės nurodytos tiek jo, tiek S.M. M. parodymuose, teisme nepaneigtos, jos nebuvo tirtos ir vertintos, nuosprendyje dėl jų pasisakyta taip pat nebuvo.

Dėl netikro dokumento panaudojimo

Teismas netyrė, nevertino ir nuosprendyje nepasisakė dėl jo ir liudytojo S.M. M. nuosprendyje išdėstytų parodymų prieštaravimų bei liudytojo S.M. M. parodymų nenuoseklumo. Jis teigė, jog raštą perdavė vaikinui nuvežti į Kaliningradą savo atstovui advokatui S. M. M., S.M. M. patvirtino, kad šią sutartį jam, kaip advokatui, perdavė M. žmonės. Jis (V. M.) teigė, kad raštas buvo kaip konsultacinis pasiteiraujant, ar iš principo jis tinka teismui, S.M. M. paaiškino: „V. M. 2006-09-06 teismui pateikė ...“. S.M. M. vieną kartą teigė: „V. M. 2006-09-06 teismui pateikė ...“, kitais atvejais - „Šią sutartį jam, kaip advokatui, perdavė M. žmonės“, „Dokumentas buvo pridėtas prie bylos“, „ 2006 metais ne kartą susitikdavo su M. Lietuvoje [...], nes M. buvo draudžiama išvykti iš Lietuvos“. Iš to seka, kad teisme parodymai lyginami nebuvo, nebuvo analizuojama parodymų visuma apie įvykio aplinkybes.

LAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartyje Nr. 2K- 529 išaiškino, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 1 p. apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Aprašant nusikalstamą veiką, veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada, o kai neįmanoma nustatyti tikslios vietos ar laiko, šios aplinkybės nurodomos kiek įmanoma tiksliau. Šios aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes. Teismas, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir padarė formalias, nemotyvuotas išvadas dėl jo veikų faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų tyrimo, ištyrė ne visus įrodymus, perskaitė ne visus ikiteisminio tyrimo metu gautus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, neišsamiai bei šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, ne visus įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste, nepateikė jokių motyvų, kodėl kaltinimą paneigiantys įrodymai atmetami, t.y. neišsamiai bei šališkai išnagrinėjo ne visas bylos aplinkybes. Teismas savo išvadas, kad jis pagamino, suklastojo, panaudojo netikrą dokumentą, padarė nepagrįstai ir neteisėtai, prieštaraujant faktinėms bylos aplinkybėms. LAT 2008 m. spalio 27 d. nutartyje Nr. 2K-7-200 išaiškino, kad tai, jog teismas „kaltinančius įrodymus vertino atsiedamas juos vieną nuo kito, o kai kurių iš viso nevertino, nebuvo vertinama ir analizuojama įrodymų visuma, nebuvo pateikti įtikinami motyvai, kodėl kaltinimą patvirtinantys įrodymai atmetami [...], turėtų būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimas“.

Žemesnės instancijos teismas

Nei kaltinime, nei nuosprendyje teismas nei tyčios, nei tiesioginės tyčios, nekalbant apie intelektualinį ir valinį jo neva nusikalstamų veikų pobūdį, kaip BK 300 str. 2 d. (V. M. nuteistas pagal BK 300 str. 1 d. – past.) nusikaltimo sudėties požymių, nesuformulavo, jo veiksmų, atitinkančių tokius požymius, apskritai nenurodė, dėl tokių aplinkybių nepasisakė. Tuo buvo pažeisti: BPK 241 str. (vadovavimas nagrinėjimui teisme) 2 d. imperatyvūs reikalavimai, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės; BPK 1 str. (Baudžiamojo proceso paskirtis) l d. nuostatos, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad [...] niekas nekaltas nebūtų nuteistas; BPK 3 str. l d. l p. nuostatos. Teismui neišsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, todėl nustačius ne visus nusikalstamos veikos požymius, būtinus teisingam veikos kvalifikavimui, padaromas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui priimti teisingą nuosprendį. (LAT m. 2005 m. lapkričio 15 d. Nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K- 587/2005).

Teismas šioje byloje padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, būtent buvo pažeistos BPK 7 str., 22 str. 3 d., 44 str. įtvirtintos jo teisės į rungimosi principu pagrįstą ir teisingą procesą, į gynybą, o taip pat teisė į tinkamą teismą. Vadovaujantis išdėstytu, prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kiek ji susijusi su juo (V. M.) ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Teismo posėdyje civilinio ieškovo atstovas prašo civilinio ieškovo UAB „K. K.“ apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. M. ir jo gynėjas prašo patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir V. M. išteisinti. Prokurorė prašo civilinio ieškovo UAB „K. K.“ ir nuteistojo V. M. apeliacinius skundus atmesti, tačiau toje dalyje, kurioje civilinis ieškinys nebuvo patenkintas, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas, o civilinio ieškovo UAB „K. K.“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamo kitų nuosprendžio klausimų, t. y. civilinio ieškinio klausimo išsprendimo (BPK 328 str. 4 p.).

Nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde labai plačiai dėstomos ištraukos iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių kitose baudžiamosiose bylose, dėstoma teisės teorija apie nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, ypač apie kaltės rūšį bei formą ir, konkrečiai, apie tiesioginę tyčią. Su tuo, kas apie tai dėstoma skunde, galima sutikti, kita vertus, kolegija pažymi, kad daugelis su tuo susijusių apelianto argumentų ir teiginių yra deklaratyvūs, nemaža jų dalis tiesiogiai nesusijusi arba skunde nesusieta su išnagrinėta baudžiamąja byla ir joje priimtu skundžiamu nuosprendžiu.

Iš to, kas išdėstyta nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde, matosi, kad apeliantas savo kaltės nepripažįsta, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik prielaidomis, o kvalifikuojant nusikalstamas veikas netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus. Visus su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie nepagrįsti, o dalis jų iš viso neatitinka bylos aplinkybių. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis V. M. padarytas nusikalstamas veikas, teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

Šioje byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis V. M. ir UAB „K. K.“ atstovaujantis šios bendrovės direktorius T. K. 2006 m. sausio 3 d. pasirašė avanso sutartį Nr. 2006/01-01 (1 t., 15-16 b. l. ). Pagal šią sutartį V. M. įsipareigojo parduoti UAB „K. K.“ ne mažiau kaip 49 % įmonės ,,OOO B. P. K.“ akcijų už 3 920 000 JAV dolerių, o UAB „K. K.“ įsipareigojo už tas akcijas V. M. avansu sumokėti 2 900 000 Lt. Bendrovė įsipareigojo sumokėti avansinius mokėjimus: 1) 600 000 Lt per dvi darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo dienos; 2) 600 000 Lt per 30 kalendorinių dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos; 3) 1 800 000 Lt – iki 2006 m. balandžio 10 d., jeigu iki šios datos yra įvykdytos šios sutarties 2.2.5 punkte nurodytos sąlygos, o jeigu iki nurodytos datos šios sutarties 2.2.5 p. nurodytos sąlygos nėra įvykdomos – per 20 darbo dienų nuo 2.2.5 p. nurodytų sąlygų įvykdymo dienos. Sutarties 2.2.5 p. buvo nurodytas V. M. įsipareigojimas gauti žemės sklypo, aprašyto sutarties 2.2.3 punkte, suderintą detalų planą iki 2006 m. gegužės 31 d. Kitais sutarties punktais V. M. taip pat įsipareigojo garantuoti savo turtu už šios sutarties vykdymą, gauti leidimą pirmo etapo statybai, pateikti bendrovei UAB „K. K.“ dokumentus, kurie reikalingi įmonės būklės ir žemės sklypų nuomos sutarties ir paskirties keitimo būklei nustatyti ir kt. Sutarties 3.2 p. buvo nurodyta, kad jei asmuo (V. M.) nevykdo šios sutarties 2.2 p. numatytų įsipareigojimų, bendrovė (UAB „K. K.“) gali pareikalauti grąžinti visą sumokėtą avansinį mokestį per 14 darbo dienų nuo pareikalavimo dienos. Iš prie bylos pridėtų mokėjimų nurodymų (1 t., 17, 18 b. l. ) matosi, kad pagal šią sutartį UAB „K. K.“ į V. M. banko sąskaitą 2006 m. sausio 3 d. pervedė 600 000 Lt, o 2006 m. vasario 2 d. į V. M. banko sąskaitą pervedė dar 870 000 Lt. Byloje yra UAB „K. K.“ įgaliotojo atstovo 2006 m. gegužės 11 d., 17 d. ir gegužės 29 d. raštai V. M. (1 t., 21, 26, 29 b. l.), kuriuose nurodoma apie V. M. padarytus avanso sutarties reikalavimų pažeidimus, o 2006 m. birželio 7 d. raštu (1 t., 31 b. l. ) V. M. buvo pranešta, kad 2006 m. gegužės 31 d. UAB „K. K.“ 2006 m. sausio 3 d. avanso sutartį nutraukė ir reikalauja, kad V. M. iki 2006 m. birželio 14 d. grąžintų UAB „K. K.“ sumokėtas avansines įmokas, iš viso 1 470 000 Lt. Dėl avansinių įmokų negrąžinimo UAB „K. K.“ 2006 m. liepos 26 d. skundu kreipėsi į policiją ir tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 str. 2 d. (1 t., 1, 11-14 b. l.). Iš byloje esančios paskolos sutarties (8 t., 107-111 b. l., 10 t., 126-130 b. l.) matosi, kad 2006 m. sausio 6 d. V. M. paskolino ir perdavė L. B. nuosavybėn 130000 eurų. Šia sutartimi skolininkas L. B. įsipareigojo pasiskolintą pinigų sumą grąžinti iki 2011 m. gruodžio 31 d., taip pat įsipareigojo nuo 2006 m. balandžio 1 d. įsidarbinti ir 5 metus išdirbti ,,B. P. K.“ generalinio direktoriaus arba generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigose.

Išdėstytos aplinkybės patvirtintos prie bylos pridėtais ir teisme išnagrinėtais dokumentais, jos jokių abejonių nekelia ir tos aplinkybės neginčijamos paduotuose apeliaciniuose skunduose.

Neprisipažinęs kaltu pagal BK 185 str. 2 d. dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo nuteistasis V. M. teisme parodė, kad ieškojo verslininkų, norinčių investuoti pinigus žemės įsigijimui Kaliningrade. Per kitus asmenis susipažino su T. K. ir su juo pasirašė jau nurodytą avanso sutartį. T. K. atstovaujama UAB „K. K.“ pagal šią sutartį dalį pinigų avansu jam sumokėjo laiku, jam buvo sumokėta iš viso 1 470 000 Lt. Tuo metu Vilniuje ir Kaliningrade jis rinko žmonių komandą, ieškojo statybininkų, Kaliningrade susirado teisininką. Be to, jam reikėjo žmogaus, kuris nuolat dirbtų Kaliningrade ir atsitiktinai susitiko L. B.. Šis pasakė, kad jam reikalingas kreditas ir jis sutiko paskolinti L. B. pinigų su sąlyga, kad šis 5 metus dirbtų Kaliningrade įmonės, kurios akcijas jis ketino pirkti, generaliniu direktoriumi. 2006 m. sausio 6 d. sutartimi jis paskolino L. B. 130000 eurų, buvo taip pat sutarta, kad už darbą L. B. dar gaus po 5000 JAV dolerių atlyginimą. Tačiau L. B. direktoriumi paskirtas nebuvo, dirbti nepradėjo, o paskolos negrąžino. Nors jis konsultavosi su teisininkais, bet kadangi negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų L. B. dėl darbo, todėl iki šiol neturi galimybės ir nutraukti su juo sutartį dėl paskolos. V. M. teisme parodė, kad paskolos suteikimas L. B. neturėjo reikšmės įmonės Kaliningrade akcijų pirkimui. Iš UAB „K. K.“ jam pervestų ir iš savo asmeninių pinigų už įmonės akcijas jis tuo metu sumokėjo apie 400000 dolerių ir jau turėjo įsigijęs 67,4 procento įmonės akcijų. Tačiau akcininkams visų pinigų nebuvo sumokėjęs ir, tuo pasinaudojus, akcininkai kreipėsi į teismą dėl sutarties nutraukimo. Dėl to buvo bylinėjamasi Rusijos arbitražo teismuose. Nors jis vykdė avanso sutarties sąlygas, 2006 m. gegužės mėnesį gavo informaciją apie tai, kad UAB „K. K.“ su įmonės Kaliningrade akcininkais jau derasi pirkti žemės sklypą tiesiai iš jų. Vyko užkulisinės derybos, jis pats, neturėdamas kitos išeities, irgi ieškojo, kam galėtų perduoti įsigytas akcijas. Tačiau jam laiku nesuspėjus už akcijas sumokėti visų pinigų, jis buvo pašalintas iš įmonės dalininkų, o įmonės „B. P. K.“ akcijas vėliau nusipirko kita Lietuvos įmonė, kurią įkūrė ta pati UAB „K. K.“. V. M. nuomone, jis svetimo turto neiššvaistė, jį patį kiti asmenys, taip pat ir UAB „K. K.“ neteisėtai „išstūmė“ iš verslo ir dėl to jis patyrė didelių turtinių nuostolių.

Šiuos nuteistojo V. M. parodymus paneigė ir visai kitokias įvykių aplinkybes nurodė UAB „K. K.“ direktorius liudytojas T. K.. Teisme jis parodė, kad su V. M. jis susipažino 2005 m., buvo su juo sudaręs sutartį dėl žemės sklypo Kaliningrade įsigijimo. Pagal avanso sutartį jo bendrovė „K. K.“ 2006 m. sausio-vasario mėnesiais avansu pervedė V. M. apie 1475000 Lt, tačiau duomenų apie tai, kad už tuos pinigus V. M. pirktų akcijas, nebuvo. Pradėjus tuo domėtis paaiškėjo, kad panašias sutartis su V. M. buvo sudarę ir kiti verslininkai, šis jiems pardavinėjo tą patį žemės sklypą. Kaliningrade akcininkai aiškino, kad V. M. nepažįsta ir kad jis jų akcijomis negali disponuoti. Paaiškėjus šiems faktams jo bendrovė kreipėsi į policiją. Apie tai, kad dalį avansu pervestų pinigų V. M. paskolino L. B., jis sužinojo tik tyrimo metu. Leidimo avansu pervestus pinigus kam nors perskolinti V. M. neprašė, o tik nuolat kalbėjo apie kažkokį mistinį partnerį, kuris turėjo užtikrinti jo dalies perkant akcijas finansavimą.

Iš nuosprendžio matosi, kad apie 2006 m. sausio 3 d. avanso sutartį, UAB „K. K.“ pinigų pervedimą V. M., nuteistojo bandymus įsigyti Kaliningrade esančios įmonės OOO „B. P. K.“ akcijas, dėl to vykusius teisminius procesus teismas apklausė ne tik patį V. M. ir liudytoją T. K., bet ir Kaliningrade nuteistojo interesus atstovavusį advokatą liudytoją S. M. M., teisme taip pat buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti Kaliningrado įmonės „B. P. K.“ akcininko liudytojo S. V. I. parodymai. Buvo išnagrinėti ir rašytiniai įrodymai: sutartys ir mokėjimų nurodymai, iš kurių matosi, kad V. M. nurodytos įmonės akcininkams už perkamas jų dalis (akcijas) sumokėjo dalį tų akcijų kainos. Iš Kaliningrado srities Arbitražinio teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimo matosi, kad OOO „B. P. K.“ dalių pardavėjų ieškinys V. M. dėl dalių pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo buvo patenkintas, nustačius, kad pirkėjas (V. M.) pažeidė esmines sutarčių sąlygas dėl savalaikio pilno įgyjamų bendrovės įstatinio kapitalo dalių apmokėjimo. Visi šie duomenys išsamiai išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Nuteistasis V. M. savo parodymuose ir paduotame apeliaciniame skunde nurodo, kad sąžiningai vykdė visus su UAB „K. K.“ pasirašytos avanso sutarties reikalavimus, nesukčiavo, nepasisavino ir neiššvaistė svetimo turto, o pats buvo išstumtas iš verslo ir turtinė žala buvo padaryta jam pačiam. Galima sutikti su tuo, kad jau aptartos aplinkybės, susijusios su Kaliningrade esančios įmonės akcijų pirkimu, priežastys, dėl kurių V. M. taip ir netapo tų akcijų savininku, turi reikšmės vertinant V. M. veiksmus vykdant 2006 m. sausio 3 d. avanso sutarties reikalavimus. Taip pat galima sutikti ir su tuo, kad dalis ginčų dėl akcijų pirkimo-pardavimo ar avanso sutarties tarp V. M. ir UAB „K. K.“ nutraukimo iš tikrųjų galbūt galėjo būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. M. šioje byloje teisme buvo kaltinamas ne sukčiavimu, ne svetimo turto pasisavinimu, o tik dalies jam patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymu perleidžiant tą turtą trečiajam asmeniui L. B.. Nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 182 str. 2 d., vėliau V. M. buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 184 str. 2 d., BK 183 str. 2 d., 2009 m. rugpjūčio 19 d. prokurorės nutarimu (10 t., 185-187 b. l.) ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 str. 2 d. V. M. buvo nutrauktas. Ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas tik pagal BK 184 str. 2 d. ir BK 300 str. 1 d., pagal tuos pačius kaltinimus byla buvo perduota ir nagrinėti teisiamajame posėdyje ir teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį tik dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo bei netikro dokumento pagaminimo ir žinomai netikro dokumento panaudojimo.

Kad V. M. nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis tikrai iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „K. K.“ priklausantį turtą, patvirtina liudytojų, iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, taip pat teisme išnagrinėti rašytiniai įrodymai.

Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad pagal 2006 m. sausio 3 d. pasirašytą avanso sutartį Nr. 2006/01-01 V. M. įsipareigojo parduoti UAB „K. K.“ ne mažiau kaip 49 % įmonės OOO „B. P. K.“ akcijų už 3920000 JAV dolerių, o bendrovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais sumokėti V. M. avansinius mokėjimus. Taip pat jau buvo nurodyta, kad pagal šią sutartį dviem mokėjimo nurodymais UAB „K. K.“ į V. M. banko sąskaitą 2006 m. sausio 3 d. ir vasario 2 d. pervedė atitinkamai 600000 Lt ir 870000 Lt. Nuteistasis V. M. pripažįsta, kad šiuos pinigus gavo, tačiau pats pripažino ir tai, kad gavęs pirmąją jam pervestą pinigų sumą, po kelių dienų, t. y. 2006 m. sausio 6 d., paskolino L. B., kuris paskolos iki šiol negrąžino. V. M. parodė, kad pinigus L. B. skolino su sąlyga, kad šis 5 metus atstovaus jam Kaliningrade ir dirbs įmonės, kurios akcijas nuteistasis ketino nusipirkti, generaliniu direktoriumi arba direktoriaus pavaduotoju. Tuo tarpu UAB „K. K.“ direktorius liudytojas T. K. parodė, kad apie galimybę avansu pervestus pinigus kam nors skolinti V. M. niekada nebuvo net užsiminęs ir apie paskolą L. B. liudytojas sužinojo tik jau vykstant ikiteisminiam tyrimui. Šių liudytojo T. K. parodymų nepaneigė ir pats nuteistasis V. M., parodęs tik apie tai, kad skolindamas pinigus L. B. taip jis investavo pinigus į verslą. Kad 2006 m. sausio 6 d. V. M. tikrai paskolino L. B. 130000 eurų, patvirtina jau paminėta paskolos sutartis, šios sutarties sąlygos šioje nutartyje jau buvo aptartos. Nuteistasis V. M. pripažįsta, kad pinigus, pakeitęs juos iš litų į eurus, jis L. B. paskolino iš pirmosios UAB „K. K.“ avansu jam pervestos 600000 Lt pinigų sumos. Kad iš V. M. pasiskolino 130000 eurų, patvirtina ir teisme apklaustas liudytojas L. B.. Jis parodė, kad 2006 m. pradžioje jo pažįstamas V. M. pasiūlė jam dalyvauti verslo projekte Kaliningrade ir ten dirbti įmonės direktoriumi ar pavaduotoju. Jie pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią jam buvo sumokėti pinigai, atitinkantys 5 metų darbo atlyginimo sumą. 130000 eurų pagal šią sutartį V. M. jam sumokėjo. Vėliau jis V. M. skambindavo telefonu, klausinėjo dėl to darbo Kaliningrade, bet šis vis sakydavo, kad dar reikia palaukti, daugiau nieko neaiškindavo. Todėl nors sutartimi ir buvo įsipareigojęs dirbti kažkokioje Kaliningrado įmonėje, iš tikrųjų ten jis nedirbo. Paskolos V. M. iki šiol negrąžino, dalį pinigų išleido pirkdamas metalą, o kiti iš paskolos gauti pinigai yra „pas tam tikrus asmenis“, kurių jis nenori nurodyti.

Nors nuteistasis V. M. nurodo, kad 130000 eurų paskolinimas L. B. neturėjo reikšmės tam, kad jam nepavyko visiškai atsiskaityti su įmonės Kaliningrade akcijų pardavėjais, tokie jo aiškinimai irgi paneigti teisme išnagrinėtais įrodymais. Iš Kaliningrado srities Arbitražo teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimo matosi, kad OOO „B. P. K.“ dalių pardavėjų ieškinys V. M. dėl įvairių dalių (akcijų) pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimo buvo patenkintas būtent dėl to, kad pirkėjas (V. M.) pažeidė sutarčių sąlygas dėl savalaikio ir pilno įgyjamų pajamų bendrovės įstatinio kapitalo dalių apmokėjimo. Pats nuteistasis V. M. teisme parodė, kad 2006 m. sausio 20 d. už akcijas nesumokėjo visos pinigų sumos, o sumokėjo tiek, kiek „leido kišenė“. Teisme liudytoju apklaustas Kaliningrade V. M. atstovavęs advokatas S. M. M. irgi patvirtino, kad V. M. visos sutartos sumos už akcijas nesumokėjo, mokėjimo terminas buvo nustatytas iki 2006 m. kovo mėnesio, vėliau atidėtas iki 2006 m. gegužės mėn., bet pinigai nebuvo sumokėti ir iki šio termino. Tada akcininkas I. akcijų pardavimo sutartį nutraukė. Iš prie bylos pridėto paskolos rašto (2 t. 71 b. l.), be to, matosi, kad 2006 m. gegužės 25 d. V. M. iš S. L. gavo trumpalaikę 65000 Lt paskolą. Teisme liudytoju apklaustas S. L. parodė, kad tuos pinigus tikrai paskolino V. M., kad baigtų išpirkti įmonės Kaliningrade akcijas. Iki šiol V. M. jam yra grąžinęs tik dalį skolos. Šie liudytojo S. L. parodymai ir jau paminėta paskolos sutartis kartu su kitais jau aptartais įrodymais patvirtina, kad suplanuotam įmonės OOO „B. P. K.“ akcijų pirkimui V. M. jau 2006 m. pradžioje neturėjo pakankamos pinigų sumos.

Pagal BK 184 str. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Už didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą kaltininkas atsako pagal BK 184 str. 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo trečiajam asmeniui momento. Šiame nutarime taip pat išaiškinta, kad svetimo turto iššvaistymas gali būti padaromas esant kaltininko tiesioginei arba netiesioginei tyčiai, tačiau 2000 m. BK 184 str. 4 d. jau nurodyta ir apie tai, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. Vis dėlto šioje byloje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad V. M. didelės vertės svetimą turtą iššvaistė veikdamas tyčia. Nors V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo išvados dėl jo kaltės prieštaringos ir kad teismas iš viso nepasisakė dėl nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių, šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad joje teismas išdėstė ne tik turto iššvaistymą patvirtinančius įrodymus, bet ir išsamiai motyvavo nusikalstamos veikos kvalifikavimą, taip pat išdėstė motyvuotas išvadas dėl V. M. tyčios padarant šią nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde V. M. nurodo, kad tariamai iššvaistytą UAB „K. K.“ turtą jis įgijo nuosavybės teise pagal avansinę paskolos sutartį. Su tokiais apelianto argumentais negalima sutikti. Pirmiausia pažymėtina, kad 2006 m. avanso sutartis Nr. 2006/01-01 nėra paskolos sutartis, pagal kurią viena šalis (paskolos davėjas) perduoda pinigus arba daiktus kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn (CK 6.870 str.). Iš viso avansinės sutarties turinio matosi, kad V. M. įsipareigojo parduoti UAB „K. K.“ įmonės akcijas, taip pat įsipareigojo atlikti kitus sutarties 2.2 punkte išvardintus reikalavimus. Nuteistasis aiškina, kad dalį įmonės „B. P. K.“ jau buvo įsigijęs nuosavybės teise, taigi tokiu atveju nurodyta avanso sutartis, pagal kurią V. M. įsipareigojo akcijas parduoti UAB „K. K.“, galėtų būti laikoma pirkimo-pardavimo sutartimi (CK 6.305 str.). CK 6.309 str. 2 d. nurodyta, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsigijusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Tačiau byloje nustatyta, kad V. M. įmonės akcijų UAB „K. K.“ nepardavė, be to, jis ir pats, nesumokėjęs visos pinigų sumos, neįgijo tos įmonės akcijų ir neturėjo į jas nuosavybės teisės. Tos pačios 2006 m. sausio 3 d. avanso sutarties turinys leidžia padaryti išvadą, kad iš tikrųjų tai buvo ir ne pirkimo-pardavimo, o tik pavedimo sutartis (CK 6.756 str.), pagal kurią viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad avansu UAB „K. K.“ V. M. sumokėti pinigai pagal nurodytą avanso sutartį netapo V. M. nuosavybe ir tie pinigai buvo V. M. svetimas, sutartimi jam patikėtas UAB „K. K.“ priklausantis turtas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. nurodo ir apie tai, kad paskolos su L. B. sutartis nebuvo neteisėta ir tai tariamai patvirtina tas faktas, kad prieš L. B. ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo nutrauktas. Apeliantas taip pat nurodo, kad UAB „K. K.“ savo turtinius reikalavimus galėjo ginti ir civilinio proceso tvarka. Tokius apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad prokuroro nutarimu šioje byloje ikiteisminis tyrimas prieš L. B. tikrai buvo nutrauktas, nenustačius, kad L. B. padarė veiką, turinčią nusikalstamos veikos požymių. Tačiau tai nereiškia, kad pinigai L. B. buvo paskolinti teisėtai ir juo labiau nepaneigia V. M. kaltės dėl jam patikėto svetimo turto iššvaistymo. Jau buvo nurodyta apie tai, kad UAB „K. K.“ avansu sumokėti pinigai V. M. buvo svetimas jam patikėtas turtas, kurio atžvilgiu nuteistasis turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Nuosprendyje teismas teisingai nurodė, kad avanso sutartis buvo tikslinė ir pinigai V. M. buvo patikėti tam, kad už juos nuteistasis nupirktų akcijas. Jokiems kitiems tikslams piniginės lėšos negalėjo būti panaudotos, nes tokios galimybės nenumatė nei avanso sutartis, nei jokie papildomi avanso sutarties šalių susitarimai. Pagal galiojančią teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 ir kt.) laikoma, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalis neteisėtais veiksmais sąmoningai užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikytina, jog veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Būtent tokios aplinkybės buvo nustatytos šioje byloje. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. M. su UAB „K. K.“ atstovais net nebandė aptarti pinigų skolinimo L. B. galimybės, o pinigus L. B. perdavė iš karto, vos spėjęs gauti pirmąjį avansinį pinigų sumokėjimą. 2006 m. sausio 3 d. avansu gavęs 600 000 Lt, jau 2006 m. sausio 6 d. pagal paskolos sutartį jis sumokėjo L. B. net 130 000 eurų (448864 Lt), t. y. pažeisdamas avanso sutarties sąlygas perleido trečiajam asmeniui didžiąją dalį pirmuoju avansiniu mokėjimu jam pervestos pinigų sumos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. M. pinigus perleido trečiajam asmeniui savavališkai ir už įsipareigojimą, kurio pats kaltininkas negalėjo įvykdyti. Be to, paskola L. B. buvo suteikta be jokių tos paskolos grąžinimo garantijų, paskola nebuvo užtikrinta nei laidavimu, nei garantija, nei įkeitimu, nei jokiais kitais civilinės teisės institutais. V. M. ir po to nesiėmė jokių priemonių susigrąžinti V. B. paskolintus pinigus. Faktiškai paskolos sutartis buvo sudaryta tokiomis sąlygomis, kad ją nutraukti iš tikrųjų beveik neįmanoma. Teisme L. B. pripažino, kad paskolos V. M. iki šiol negrąžino, jis parodė, kad buvo pasirengęs pagal šios sutarties sąlygas vykti dirbti į Kaliningradą, tačiau V. M. jam tokios galimybės nesuteikė, o tik nuolat žadėjo, kad dar neatėjo laikas. Tuo tarpu pats nuteistasis V. M. teisme irgi pripažino, kad nors ir konsultavosi su teisininkais, nutraukti su L. B. paskolos sutartį ir susigrąžinti jam paskolintus pinigus iki šiol nerado jokios teisinės galimybės. Visos šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad aptartomis aplinkybėmis paskolindamas L. B. jam patikėtą svetimą turtą, V. M. savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus, t. y. UAB „K. K.“ galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, be to, dėl sąmoningų V. M. veiksmų toks UAB „K. K.“teisės susigrąžinti avansu sumokėtus pinigus iš viso tapo neperspektyvus. Tai reiškia, kad V. M. veika jam patikėtą svetimą turtą perleidžiant trečiajam asmeniui aiškiai peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir šie santykiai perėjo į baudžiamuosius teisinius santykius. Nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė apie tai, kad V. M. veikė tyčia, iš anksto apgalvotai ir norėjo pasekmių, kurias sukėlė bendrovei „K. K.“. Nors nuosprendyje tai tiesiogiai ir nepaminėta, tai reiškia, jog teismas padarė išvadą, kad svetimo turto iššvaistymą nuteistasis padarė tiesiogine tyčia. V. M. jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai perleido trečiajam asmeniui ir tokiu būdu padarė UAB „K. K.“ 448 864 Lt turtinę žalą. Iššvaistyto svetimo turto vertė ženkliai viršijo 250 MGL dydžio sumą, todėl V. M. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 184 str. 2 d.

Pagal BK 300 str. 1 d. teismas V. M. irgi nuteisė pagrįstai. Jo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką taip pat patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų: liudytojų, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, specialistų išvados ir kiti rašytiniai įrodymai. Pagal teisinės pagalbos sutartį iš Rusijos buvo gauta keletas svarbios reikšmės šiai bylai turinčių dokumentų, tarp kurių yra ir Kaliningrado srities Arbitražinio teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutartis (5 t., 39-42 b. l.). Iš jos matosi, kad ieškovą V. M. teismas įpareigojo iki 2006 m. rugsėjo 5 d. pateikti atsakomąsias garantijas pervedant į teismo depozitinę sąskaitą pinigines lėšas, kurių suma 40966698,14 rublių, arba pateikti banko garantiją, laidavimą ar kitokias finansines garantijas nurodytai pinigų sumai. Kitoje to paties Kaliningrado srities Arbitražinio teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartyje (5 t., 56-50 b. l.) nurodyta, kad 2006 m. rugsėjo 6 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovas (V. M.) kaip atsakomąją garantiją pateikė teismui laidavimo sutartį, pagal kurią bendra Lietuvos-Amerikos įmonė UAB ,, L.“ įsipareigojo būti atsakinga kreditoriams už ieškovo įsipareigojimų vykdymą pagal sutartis, sudarytas su piliečiais J. V. I., S. V. I. ir N. I. B., pardavusiais užsakovui savo RAB ,,B. P. K.“ įstatinio kapitalo dalis. Pagal teisinės pagalbos sutartį buvo gauta ir 2006 m. rugsėjo 6 d. laidavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad bendra Lietuvos-Amerikos įmonė UAB ,, L.“ (,,L.“), atstovaujama direktoriaus R. Č., veikiančio pagal statutą, ir V. M. sudarė sutartį, pagal kurią Laiduotojas prisiima atsakomybę prieš kreditorius (pardavėjus) už visų Skolininko įsipareigojimų vykdymą pagal 2006 m. sausio 20 d. sutartis, sudarytas su N. I. B., I. V. I., S. V. I. dėl RAB ,,B. P. K.“ įstatinio kapitalo dalių pirkimo. Laidavimo sutarties pabaigoje skolininku nurodytas V. M., o laiduotoju – UAB ,, L.“, sutartis patvirtinta parašais ir ,, L.“ antspaudu. Be to sutartis patvirtinta Rusijos Federacijos VRM tardymo valdybos prie Kaliningrado srities VRV antspaudu, o tai patvirtina, kad sutartis buvo pateikta Rusijos teisėsaugos institucijoms. Kratos metu UAB ,, L.“ biure rasta tos pačios laidavimo sutarties kopija, o kratos V. M. namuose metu paimtas tos pačios sutarties originalas, jau paminėta Kaliningrado srities Arbitražinio teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutartis ir popieriaus lapas su rankraštiniu įrašu ,,Garantas L.“. Specialisto išvada patvirtino, kad pateiktuose laidavimo sutarties antruose lapuose atspaudai ne nupiešti (nukopijuoti), o atspausti antspaudu. Jie atspausti tyrimui pateiktu bendros Lietuvos ir JAV įmonės ,, L.“ antspaudu (2 t., 152-155 b. l.). Kitoje specialisto išvadoje nurodyta, kad 2006 m. rugsėjo 4 d. laidavimo sutarties antrojo lapo abiejuose egzemplioriuose šalia žodžio ,,dolžnik“ V. M. vardu pasirašė V. M.. Tos pačios sutarties antrojo lapo dviejuose egzemplioriuose šalia žodžio ,,poručitel“ pasirašė ne R. Č. ir ne N. J.. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad ar šios laidavimo sutarties antrojo lapo dviejuose egzemplioriuose šalia žodžio ,,poručitel“ pasirašė V. M., Romas J. L. ar koks trečias asmuo, nustatyti negalima dėl išvados tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių. Laidavimo sutarties antrojo lapo abiejuose egzemplioriuose šalia žodžio ,,poručitel“ pasirašė vienas ir tas pats asmuo (2 t., 163-166 b. l.). Dar kiti bylos dokumentai patvirtina, kad buvęs UAB ,, L.“ direktorius R. R. J. Č. 2005 m. vasario 19 d. mirė, o bendra Lietuvos ir JAV įmonė UAB ,, L.“ 2006 m. sausio 24 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro (2 t., 102, 104, 108).

Nuteistasis V. M. teisme parodė, kad kai Kaliningrade vyko teisminis bylinėjimasis, jam paskambino jo advokatas ir pasakė, kad reiktų garantinio rašto. Tada jis kreipėsi į savo pažįstamą R. J. L. ir jie ,,pasirašė tokį susitarimą“, kurį jis perdavė vienam vaikinui iš Kaliningrado. Tą sutartį pasirašė jis pats, o kas pasirašė už ,, L.“ direktorių R. Č., jis nežino, pats už jį nepasirašinėjo. Šį dokumentą jis perdavė tam, kad būtų patikrinta, ar jis tinka teismui. V. M. dar parodė, kad nežino, kodėl R. J. L. parodė, kad sutartyje jis, t. y. V. M., pasirašė už R. Č.. Taip pat parodė, kad neprisimena, ar garantinės (laidavimo) sutarties tekstą paruošė jis pats, ar jį jam atsiuntė iš Kaliningrado. Pripažino, kad ,, L.“ blanką gavo iš R. J. L.. Kad šios bendrovės direktorius R. Č. jau miręs ir kad ,, L.“ veikla apribota, jis nežinojo. Dalį šių V. M. nurodytų aplinkybių paneigė ne tik jau aptarti rašytiniai įrodymai, bet ir kaltinamojo R. J. L. bei liudytojų N. J. ir S. M. M. parodymai. Kaltinamasis R. J. L. teisme kaltu pagal BK 300 str. 1 d. prisipažino. Jis parodė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo UAB ,, L.“ prezidentu, V. M. pažinojo seniai, jie bendraudavo kaip buvę įmonių direktoriai. 2006 m. vasarą į UAB ,, L.“ biurą netikėtai užėjo V. M., jie pasikalbėjo bendromis temomis. Po to V. M. atvyko vėl ir paprašė duoti jam garantinį raštą. Jis atsakė, kad negali to padaryti, nes ,, L.“ tuo metu buvo likviduojama, bet V. M. vis prašė ir jis jam pažadėjo padėti, tikėdamasis, kad šis gal daugiau neateis. Bet V. M. grįžo maždaug po 30 min. su paruoštu sutarties tekstu ir jis tą raštą patvirtino ,, L.“ antspaudu. V. M. žadėjo, kad to rašto nepaleis iš rankų ir nepanaudos. Aiškino, kad su tuo raštu stipriau jausis prieš kitus verslininkus. Jis žinojo, kad V. M. turėjo kažkokį verslo projektą Kaliningrade, bet tuo nesidomėjo ir kad panaudos jo patvirtintą sutartį, nesitikėjo. R. J. L. parodė, kad sutartyje prie UAB ,, L.“ rekvizitų jo akivaizdoje pasirašė pats V. M., tai matė ir biure buvusi N. J.. Be to, R. J. L. teisme parodė, jog V. M. buvo žinoma, kad buvęs bendrovės direktorius yra miręs, bendrovė ,, L.“ likviduojama. Trečią ,, L.“ blanką V. M. buvo davęs jis pats, o laidavimo sutartis, kurią po to atnešė V. M., buvo atspausdinta būtent ant šio blanko. Kai jis pasakė, kad vis dėlto padės ant tos sutarties antspaudą, tam N. J. prieštaravo. R. J. L. parodymus patvirtino ir liudytoja N. J.. Teisme ji parodė, kad tuo metu dirbo UAB ,, L.“ administratore. Nuo 2005 m. lapkričio mėn. bendrovė realios veiklos nevykdė, visi darbuotojai buvo atleisti ir tai visiems buvo žinoma. Bendrovės dokumentai ir atspaudai buvo pas R. J. L.. 2006 m. rugsėjį į įmonės biurą užėjo V. M. ir prašė R. J. L. uždėti ,, L.“ antspaudą ant 2006 m. rugsėjo 4 d. laidavimo sutarties, surašytos dviem egzemplioriais rusų kalba. Ji jiems sakė, kad to daryti negalima, nes bendrovė nevykdo veiklos, negali būti laiduotoja, o buvęs bendrovės direktorius R. Č. yra miręs. Tačiau V. M. toliau juos įkalbinėjo ir aiškino, kad tos laidavimo sutarties niekur nepanaudos, o tik parodys ją savo partneriams. Įkalbėtas R. J. L. ant abiejų sutarties egzempliorių uždėjo ,, L.“ antspaudą, o ji, R. J. L. prašymu, padarė tos sutarties kopiją. N. J. teisme, be to, parodė, kad V. M. biure jos akivaizdoje ant laidavimo sutarties pasirašė ir už save patį, ir už mirusį bendrovės direktorių R. Č.. Liudytojas S.M. M. teisme parodė, kad jis Kaliningrade teisme kaip advokatas atstovavo V. M. interesus. V. M. buvo padavęs ieškinį dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia, taip pat buvo prašymas uždrausti akcijų pardavimą. Teismas akcijoms uždėjo areštą, o jis V. M. pasakė, jog būtų gerai, kad šis pateiktų garantinį raštą ar užstatą. Apie tai su V. M. kalbėjo telefonu. Po to V. M. patikėtinis jam į Kaliningradą atvežė Lietuvos-JAV firmos garantinį raštą, kurį jis teismo posėdyje paprašė pridėti prie bylos. Prisimena, kad už V. M. laidavo įmonė ,, L.“, pateikdamas tą dokumentą teismui, jis manė, kad tai originalus ir teisėtas dokumentas. Teismas po to šį dokumentą atmetė dėl to, kad prie jo trūko kažkokių priedų ar kitų dokumentų.

Visi aptarti rašytiniai įrodymai ir kaltinamojo R. J. L. bei liudytojų parodymai labai išsamiai buvo išdėstyti ir skundžiamame nuosprendyje, o teismas šiuos įrodymus tinkamai įvertino. Apeliaciniame skunde V. M. nurodo, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp jo paties ir R. J. L. bei liudytojų N. J. ir S. M. M. parodymų, be to, teismo išvadas paneigia vienareikšmiška specialisto išvada apie tai, kad už mirusį įmonės direktorių R. Č. pasirašė ne jis. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta. Pirmiausia atmetamas skundo argumentas dėl vienareikšmės specialisto išvados. Ši išvada patvirtino, kad laidavimo sutartyje ties V. M. atspausdinta pavarde tikrai pasirašė būtent pats V. M., tuo tarpu kas pasirašė ties UAB ,, L.“ rekvizitais, tyrimo metu nustatyti nepavyko, taigi ši specialisto išvados dalis nei patvirtina, nei paneigia, kad už R. Č. galėjo pasirašyti irgi V. M.. Kita vertus, apie tai, kad už mirusį R. Č. UAB ,, L.“ biure jų akivaizdoje pasirašė būtent V. M., parodė ir kaltinamasis R. J. L., ir liudytoja N. J.. Jų parodymuose dėl to jokių prieštaravimų nėra. R. J. L. ir N. J. taip pat vienodai parodė, kad V. M. žinojo ir kad R. Č. miręs, ir kad UAB ,,L.“ yra likviduojama, todėl negali būti laiduotoja. Manyti, kad šie parodymai yra neteisingi, nėra pagrindo. Teisme pats V. M. vadina R. J. L. garbingu žmogumi, jo atsiprašinėjo, tuo tarpu liudytoja N. J. iš viso neturėjo jokio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, todėl abejoti jos parodymų patikimumu teismas neturėjo jokio pagrindo. Būtent dėl šių aplinkybių teismas pagrįstai atmetė dalį V. M. parodymų ir savo išvadas pagrindė kito kaltinamojo R. J. L. bei liudytojos N. J. parodymais. Tokia pati išvada daroma ir dėl liudytojo S. M. M. parodymų. Šis liudytojas buvo paties V. M. pasamdytas advokatas, atstovavęs nuteistojo interesus Kaliningrade, taip pat ir teisme nagrinėjant ginčus, susijusius su įmonės ,,B. P. K.“ akcijų. Kodėl jo advokatas būtų galėjęs duoti jam nepalankius parodymus, nenurodo ir pats nuteistasis V. M., todėl teismas ir šiuo atveju pagrįstai rėmėsi liudytojo S. M. M. parodymais. Kad laidavimo sutartis tikrai buvo pateikta Kaliningrado srities Arbitražo teismui, patvirtina ir jau aptarti rašytiniai įrodymai. Tuo tarpu liudytojo S. M. M. parodymai paneigia nuteistojo versiją, kad laidavimo sutartį ketinta tik parodyti teismui ir paklausti, ar toks dokumentas yra tinkamas. Liudytojo parodymai patvirtina, kad po pokalbio telefonu V. M. per patikėtinį asmenį perdavė jam laidavimo sutartį, kurią S. M. M., kaip tikrą dokumentą pateikė teismui teismo posėdžio metu.

Nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentus dėl tariamai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant apelianto nusikalstamą veiką pagal BK 300 str. 1 d., kolegija taip pat atmeta. Pagal BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Nurodyto nusikaltimo dalykas yra tokie dokumentai, kurie gali būti juridinių faktų įrodymu arba teisių ir (ar) pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu arba kitų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymu. Dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas ar kitoks materialaus pasaulio dalykas, kuriame įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija, pagal savo pobūdį ir reikšmę esanti teisės ar pareigos arba teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų įrodymu ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2006). Netikro dokumento pagaminimas suprantamas kaip pagaminimas visiškai naujo žinomai melagingo dokumento, t. y. tokio, kuris tikrovėje neegzistuoja. Tokiu atveju kaltininkas neteisėtai visą dokumentą, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, surašo, atspausdina ar kitokiais būdais sukuria siekdamas išleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip autentišką. Tuo tarpu tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo kūrimo teisingumo pakeitimas. Dokumento suklastojimu laikomas ne tik jo turinio pakeitimas, bet ir atskirų dokumento dalių pakeitimas arba iškraipymas. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant (ištrinant ar kt.) tikro dokumento teksto dalį, priklijuojant nuotrauką ir pan.

Apeliaciniame skunde V. M. nurodo, kad suklastoti galima tik tikrą dokumentą, todėl nuosprendyje išdėstyta teismo išvada, kad jis pagamino netikrą dokumentą jį suklastojęs, apelianto nuomone, iš viso negali reikšti kokios nors nusikalstamos veikos. Šis apeliacinio skundo argumentas irgi visiškai nepagrįstas. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies matosi, kad joje nurodoma tik apie tai, kad V. M., pasirašydamas laidavimo sutartyje už mirusį bendrovės direktorių R. Č., suklastojo jo parašą, tačiau toje pačioje nuosprendžio dalyje aiškiai nurodyta apie tai, kad V. M., veikdamas bendrininkų grupe su R. J. L., pagamino netikrą dokumentą, o po to V. M. tą netikrą dokumentą dar ir panaudojo. Byloje įrodyta, kad R. J. L. iš pradžių davė V. M. UAB ,,L.“ blanką, o vėliau V. M. į šios bendrovės biurą atsinešė pagal blanko rekvizitus jau atspausdintą rusų kalba laidavimo sutartį. Joje V. M. pasirašė ir už save, ir už jau mirusį bendrovės direktorių R. Č., tuo tarpu R. J. L. šią sutartį patvirtino UAB ,,L.“ atspaudu. Dar po to V. M. šią laidavimo sutartį per kitą asmenį perdavė savo advokatui S. M. M., kuris tą pačią laidavimo sutartį pateikė Kaliningrado srities Arbitražo teismui. Apelianto argumentai apie tai, kad šis dokumentas buvo niekinis, o užsienyje dar ir negalėjo galioti be Lietuvos užsienio ministerijos patvirtinimo, yra nepagrįsti. Taip pat atmetami ir apelianto argumentai, kad jis ketino tik pasiteirauti, ar toks dokumentas teismui būtų tinkamas. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal įmonės blanko rekvizitus jau nurodytos laidavimo sutarties pagaminimas visiškai atitinka netikro dokumento pagaminimo sampratą. Be to, šioje laidavimo sutartyje buvo įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija ir toks dokumentas galėjo būti ir yra BK 300 str. numatyto nusikaltimo dalyku. Taip pat pažymėtina, kad šis netikras dokumentas buvo pagamintas Lietuvoje, o tik vėliau, nors ir be jokio patvirtinimo, realiai buvo pateiktas užsienio valstybės teismui siekiant tuo dokumentu patvirtinti teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Apeliantas dar nurodo, kad nurodytos laidavimo sutarties pagaminimas ir jos panaudojimas nesukėlė jokių pasekmių ir tuo niekam nebuvo padaryta žala. Tačiau šios aplinkybės nuteistojo nusikalstamos veikos baudžiamumui ir kvalifikavimui reikšmės irgi neturi. Atsakomybę už kvalifikuotą nusikalstamą veiką, taip pat ir už veikas, dėl kurių buvo padaryta didelė žala, numato BK 300 str. 2 ir 3 dalys, tuo tarpu BK 300 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, ji laikoma baigta nuo šio straipsnio dalies dispozicijoje išvardintų veikų padarymo momento ir kokios nors pasekmės iš viso nėra būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties elementas. Dėl to, kas išdėstyta, teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad V. M., veikdamas bendrininkų grupe su R. J. L., pagamino netikrą dokumentą, o po to V. M. šį žinomai netikrą dokumentą dar ir panaudojo. Jau aptarti įrodymai patvirtina ir tai, kad šią veiką V. M. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Todėl V. M. buvo pagrįstai pripažintas kaltu, o jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 str. 1 d.

Nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentus dėl byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija taip pat atmeta.

Apelianto argumentai dėl to, kad teismas tik formaliais pagrindais atmetė jo pareikštą nušalinimą prokurorui, tokiu būdu pažeidė BPK 58 str. reikalavimus, o tuo pačiu ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimą, yra nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis V. M. prokurorei J. Kančauskienei nušalinimą iš tikrųjų pareiškė net du kartus. Pirmą kartą pareiškimą dėl prokurorės nušalinimo V. M. teismui pateikė 2009 m. lapkričio 11 d. (13 t., 59 b. l.). Pareiškime V. M. nurodė, kad prokurorė J.Kančauskienė ikiteisminio tyrimo metu sistemingai pažeidinėjo įstatymus ir tai leidžia suabejoti prokurorės nešališkumu ir galimu jos suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Prie šio pareiškimo kaltinamasis pridėjo ne savo, o buvusio šioje byloje įtariamuoju, liudytojo L. B. skundą ne tik dėl J. Kančauskienės, bet ir kitų prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei ikiteisminio tyrimo teisėjų veiksmų. 2010 m. kovo 2 d. nutartimi (13 t., 95 b. l.) teismas šį kaltinamojo pareiškimą dėl prokurorės nušalinimo atmetė. Nutartyje buvo nurodyta, kad V. M. pareiškimas dėl prokurorės šališkumo nepasitvirtino ir byloje pagrindų nušalinti prokurorę nenustatyta. Antrą rašytinį pareiškimą dėl tos pačios prokurorės nušalinimo kaltinamasis V. M. teismui pareiškė 2010 m. kovo 15 d. (13 t., 119-124). Šiame pareiškime buvo nurodyta, kad prokurorė J. Kančauskienė teisme vykusios liudytojo L. B. apklausos metu neteisingai perskaitė šio liudytojo ankstesnius parodymus, be to, perskaitydama tuos parodymus pažeidė BPK 179 ir 276 straipsnių reikalavimus. Pareiškime taip pat nurodyta, kad ji atliko neteisėtus veiksmus ikiteisminio tyrimo metu, neįvertino UAB ,,Kita kryptis“ vadovo T. K. ir jo advokato P. P. neteisėtų veiksmų, nekontroliavo ir netyrė ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo. Nutraukusi ikiteisminį tyrimą prieš L. B., negrąžino jam jo dokumentų ir paimtų daiktų. Pareiškime V. M. nurodė, kad reiškia prokurorei J. Kančauskienei nušalinimą dar ir kaip galimai dalyvavusiai ypač didelės vertės turto vagystėje. Prie šio pareiškimo V. M. vėl pridėjo L. B. ieškinį Lietuvos valstybei dėl pareigūnų veiksmais jam padarytos žalos atlyginimo (13 t., 125-133). Teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartimi (13 t., 134-135 b. l.) šį V. M. pareiškimą dėl prokurorės nušalinimo irgi atmetė. Nutartyje teismas nurodė, kad teisiamojo posėdžio metu dalyvaudama liudytojo L. B. apklausoje prokurorė įstatymų nepažeidė, jokių kitų pagrindų prokurorės nušalinimui nenustatyta ir V. M. pareiškimas dėl prokurorės šališkumo nepasitvirtino. Galima sutikti su tuo, kad į pareiškimuose dėl prokurorės nušalinimo dėstomus argumentus teismas savo nutartyse atsakė lakoniškai, tačiau abu nuteistojo V. M. pareiškimus dėl nušalinimo teismas, kolegijos nuomone, atmetė pagrįstai. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmajame pareiškime dėl nušalinimo nuteistasis iš viso nenurodė jokių aplinkybių, galinčių kelti abejonių dėl prokurorės nešališkumo, o tik pridėjo prie šio pareiškimo liudytojo L. B. skundo kopiją. Antrajame pareiškime vėl pirmiausia nurodoma apie prokurorės tariamai neteisėtus veiksmus būtent liudytojo L. B. apklausos metu. Tuo tarpu apie kitus baudžiamojo proceso pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu V. M. irgi nurodo remdamasis prie šio pareiškimo pridėtu to paties L. B. ieškiniu dėl jam tariamai pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Tiek šiame ieškininiame pareiškime, tiek ir V. M. pareiškime dėl nušalinimo nesutinkama su prokurorės J. Kančauskienės veiksmais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tie argumentai faktiškai susiję tik su tuo, kad prokurorė rinko V. M. apkaltinančius bylos duomenis. Šioje dalyje pirmiausia pažymėtina, kad nušalinimas prokurorei, taip pat ir tyrimą atlikusiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams galėjo būti pareikštas dar ikiteisminio tyrimo metu BPK 60 str. nustatyta tvarka. Prokuroro proceso veiksmai ir nutarimai taip pat galėjo būti apskųsti BPK 63 str. nustatyta tvarka. Be to, prokuroro pirmesnis dalyvavimas procese prokuroru nėra pagrindas jį nušalinti (BPK 58 str. 4 d.). V. M. antrajame pareiškime esantis teiginys apie galimą prokurorės J. Kančauskienės dalyvavimą kažkokiame nusikaltime (vagystėje) iš viso niekuo nepagrįstas, tuo tarpu nuteistojo argumentus apie tariamai netinkamą tos pačios prokurorės elgesį teisme paneigia teisiamojo posėdžio protokolo duomenys. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (13 t., 105-108 b. l.) matosi, kad liudytojo L. B. apklausos metu L. B. ankstesnius parodymus perskaitė ne prokurorė, o pats teisėjas, tuo tarpu prokurorė šiam liudytojui uždavė tik vieną klausimą. Taigi liudytojo apklausos tvarka nebuvo pažeista, pareiškime dėl nušalinimo nurodyti faktai tiesiog neatitinka bylos aplinkybių. Patikrinus bylą duomenų apie kokius nors prokurorės J. Kančiauskienės neteisėtus veiksmus irgi nebuvo nustatyta. Todėl daroma išvada, kad nušalinti prokurorę jokių pagrindų, numatytų BPK 58 str. 1 d. 1-4 p., tikrai nebuvo ir teismas abu V. M. pareiškimus dėl prokurorės nušalinimo atmetė pagrįstai. Kiti apelianto argumentai dėl padarytų BPK pažeidimų irgi nepagrįsti. Byloje surašytame kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašytos tinkamai, nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiami kaltinimai, priešingai, negu nurodoma skunde, kaltinamajame akte pažymėta, kuriuose bylos tomuose ir lapuose yra tame akte paminėti visi bylos duomenys. Taigi kaltinamasis aktas šioje byloje surašytas griežtai laikantis visų BPK 219 str. numatytų reikalavimų. Tas pats pasakytina ir apie skundžiamą nuosprendį, kuris surašytas nepažeidžiant BPK 304-307 str. reikalavimų ir laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 1 p., 2 p., 3 p., teismas išdėstė įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat išdėstyti ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai. Apelianto argumentas dėl to, kad teismas turėjo iš karto nutraukti baudžiamąją bylą BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu nepagrįstas visiškai, nes to paties BPK 3 str. 2 d. yra nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 d. 1 p. nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį. Šioje byloje teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir tai šioje nutartyje jau buvo aptarta. Apeliacinio skundo argumentai dėl kitų tariamai padarytų BPK pažeidimų deklaratyvūs ir nepagrįsti, savo skunde jų faktiškai niekuo nepagrindžia ir pats apeliantas. Jokių BPK 7, 22, 31, 44, 234, 238, 270, 301 straipsnių pažeidimų nepadaryta. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. nuostatos, taip pat šio Konstitucijos straipsnio 2 d. numatyta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, irgi nepažeisti. Apeliaciniame skunde nuteistasis baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu laiko daugelį nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų dėl išnagrinėtų įrodymų vertinimo, tačiau vien tik tai, kad nuteistasis nesutinka su tuo, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to pageidavo kuris nors nagrinėjimo teisme dalyvis, ir nerodo galimo teismo šališkumo, ir nėra baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimas. Šioje byloje teismas nuosprendį pagrindė tik įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Tai jau buvo detaliau aptarta šioje nutartyje. Patikrinusi bylą jokių kitų, o juo labiau esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė.

Iš nuosprendžio matosi, kad už sunkų nusikaltimą pagal BK 184 str. 2 d. teismas V. M., taikant BK 54 str. 3 d., paskyrė švelnesnės rūšies, negu numatyta sankcijoje, laisvės apribojimo bausmę, subendrinant bausmes šia bausme buvo apimta ir pagal BK 300 str. 1 d. paskirta bausmė, todėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra per griežtos.

Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, daroma išvada, kad visi nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, tenkinti šį skundą ir priimtą nuosprendį naikinti, keisti arba nutraukti bylą dėl skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Išnagrinėjusi civilinio ieškovo UAB „K. K.“ apeliacinį skundą, didžiąją dalį šiame skunde dėstomų argumentų kolegija taip pat atmeta, tačiau šis apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu UAB „K. K.“ pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašė iš įtariamųjų V. M. ir L. B. solidariai priteisti iš viso 1520794,45 Lt nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (2 t., 5-6 b. l.). Ikiteisminį tyrimą prieš L. B. nutraukus, V. M. iš dalies atlyginus UAB „K. K.“ padarytą žalą ir bylą perdavus nagrinėti teismui, iki įrodymų tyrimo pradžios civilinis ieškovas pateikė pareiškimą dėl civilinio ieškinio patikslinimo (13 t., 33 b. l.). Jame UAB „K. K.“ prašė iš kaltinamojo V. M. priteisti 625641,13 Lt žalos atlyginimo. Skundžiamu nuosprendžiu teismas civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir iš nuteistojo V. M. UAB „K. K.“ priteisė 448864 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Civilinis ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepasisakė dėl visų civilinio ieškovo reikalavimų ir taip pažeidė BPK 305 str. 5 d. reikalavimus aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodyti motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Šis skundo argumentas nepagrįstas, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje šie teismo motyvai yra išdėstyti ir tam teismas paskyrė netgi atskirą nuosprendžio dalį. Nuosprendyje teismas nurodė, kad V. M. pripažįstamas kaltu tik dėl 448864 Lt iššvaistymo, todėl būtent ši suma iš jo ir priteisiama civiliniam ieškovui. Tuo tarpu likusios neatlygintos pinigų sumos 176777,13 Lt priteisimo klausimas šioje byloje negali būti išspręstas, nes ši ieškinio dalis betarpiškai nesusijusi su V. M. pareikštu kaltinimu. Teismas nurodė, kad šioje dalyje tarp V. M. ir UAB „K. K.“ susiklostė sutartiniai civiliniai santykiai ir klausimas dėl likusios žalos atlyginimo turi būti nagrinėjamas pagal naują ieškinį civilinėje byloje, nuosprendyje dar nurodyta, kad teismas negali peržengti V. M. pareikšto kaltinimo ribų. Dar po to nuosprendyje nurodyta, kad ieškinys dėl likusios pinigų sumos paliekamas nenagrinėtu. Kolegijos nuomone, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismo išdėstyti civilinio ieškinio klausimo išsprendimo motyvai yra pakankami ir pagrįsti. Tuo tarpu civilinio ieškovo apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių apeliantas nesutinka su priteisto žalos atlyginimo dydžiu yra nepagrįsti ir atmetami. Civilinis ieškovas apeliaciniame skunde prašo nuosprendį pakeisti, civilinį ieškinį patenkinti pilnai ir iš nuteistojo V. M. priteisti visą 625641,13 Lt žalos atlyginimo sumą, kuri buvo nurodyta jau paminėtame pareiškime dėl civilinio ieškinio patikslinimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžio dalis, kuria dalis civilinio ieškinio buvo palikta nenagrinėta, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes šis teismo sprendimas prieštarauja BPK ir CK normų reikalavimams. Pagal avanso sutartį V. M. UAB „K. K.“ avansu iš viso sumokėjo 1470000 Lt, tačiau V. M. akivaizdžiai vengiant grąžinti pinigus, UAB „K. K.“ dėl to kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Apeliantas nurodo, kad nors V. M. nuteistas tik už L. B. paskolintų pinigų iššvaistymą, iš tikrųjų nuteistasis iššvaistė visą jam pervestų pinigų sumą, t. y. 1470000 Lt. Vadovaujantis CK 6.249 str. 1 d., žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Apie tai, kad atlyginant turtinę žalą, yra taikomas visiško jos atlyginimo principas, nurodoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. apžvalgoje. Teismas nesivadovavo šiuo principu ir todėl nepagrįstai sumažino priteisiamo iš V. M. žalos atlyginimo sumą. Iš tikrųjų UAB „K. K.“ dėl V. M. neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų prarado 1470000 Lt pasisavintų ir iššvaistytų pinigų, žalą sudarė taip pat 15957,44 Lt išlaidų, kurias bendrovė turėjo samdydama advokatus, kurie dalyvavo derybose su OOO „B. P. K.“ dėl akcijų įgijimo. Tokiu būdu žala iš viso sudarė 15957,44 Lt. Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo iš V. M. priteisti visą nurodytą sumą, iš jos atėmus 895153,22 Lt sumą, kurią V. M. bendrovei jau atlygino pats.

Šiuos civilinio ieškovo skundo argumentus kolegija atmeta. BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 113 str. 1 d., 2 d. nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Civilinio ieškovo skunde paminėtoje CK 6.249 str. 1 d. yra nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje išaiškinta, kad turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusiojo asmens turtinės padėties iki ir po nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (CK 6.249 str.). Atlyginant turtinę žalą taikomas visiško jos atlyginimo principas. Toje pačioje AT apžvalgoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Teismų praktika 29) papildomai išaiškinta, kad turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. Pagal CK 6.249 str. 1 d. turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Tuo tarpu negautos pajamos yra nukentėjusiojo negauta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią sutrukdė gauti neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai. Šie nuostoliai atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtą žalą padariusio asmens veiksmų. Negautų pajamų, kaip turtinės žalos rūšies, samprata atskleidžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 4 d. nutartyje Nr. 2K-12/2005.

Iš civilinio ieškovo UAB „K. K.“ apeliacinio skundo turinio matosi, kad apeliantas teisingai išdėstė BPK ir CK normas, reglamentuojančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, skunde pagrįstai nurodoma ir apie teisminėje praktikoje įtvirtintą visiško turtinės žalos atlyginimo principą. Tačiau pažymėtina tai, kad tas turtinės žalos atlyginimo principas baudžiamojoje byloje taikomas nagrinėjant ieškinius tik dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. V. M. šioje byloje buvo kaltinamas pagal BK 184 str. 2 d. tik dėl UAB „K. K.“ jam patikėtų 448864 Lt iššvaistymo, skundžiamu nuosprendžiu jis irgi pripažintas kaltu tik dėl nurodytos pinigų sumos iššvaistymo. Dėl kitų UAB „K. K.“ V. M. pervestų pinigų panaudojimo V. M. kaltinimai nebuvo pareikšti ir dėl to joks apkaltinamasis nuosprendis nepriimtas. Todėl apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad V. M. tariamai pasisavino ar iššvaistė visą jam pervestą 1470000 Lt pinigų sumą, yra visiškai nepagrįstas ir jį kolegija atmeta. Nenustačius, kad V. M. likusią pinigų dalį užvaldė, iššvaistė arba padarė kokią nors kitą su tuo susijusią nusikalstamą veiką, ieškinyje nurodytos kitos V. M. pervestos pinigų sumos negrąžinimas negalėjo ir negali būti laikomas nusikalstama veika padaryta turtine žala. Būtent apie tai pagrįstai yra nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje. Laikydamasis BPK 255 str. nuostatų dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų, teismas bylą išnagrinėjo tik dėl tos V. M. nusikalstamos veikos, dėl kurios byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pripažinęs V. M. kaltu dėl 448864 Lt iššvaistymo, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad UAB „K. K.“ buvo padaryta būtent tokio dydžio turtinė žala ir tokio dydžio žalos atlyginimą priteisė civiliam ieškovui. Jau buvo nurodyta apie tai, kad turtinę žalą gali sudaryti ne tik turto netekimas, bet ir turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar patirti nuostoliai gali būti laikomi negautomis pajamomis, šioje nutartyje jau buvo išdėstyti. Tuo tarpu civilinio ieškovo skunde nurodomos kitos išlaidos ir negautos pajamos, kolegijos nuomone, turtine žala negali būti laikomos. Skunde nurodoma, kad bendrovė turėjo išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti vykstant deryboms su Kaliningrado įmone dėl tos įmonės akcijų įsigijimo. Kolegijos nuomone, šios išlaidos su V. M. padaryta nusikalstama veika niekaip nesusijusios. Negautomis pajamomis kaip turtine žala, kolegijos nuomone, negali būti pripažintos ir apelianto negautos palūkanos. Pirmiausia pažymėtina, kad tos palūkanos ieškinyje apskaičiuotos nuo visos V. M. pervestų pinigų sumos, nors nuteistasis pripažintas kaltu tik dalies jam patikėto turto iššvaistymo. Be to, byloje iš tikrųjų nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas, t. y. UAB „K. K.“, nurodytas pajamas (palūkanas) būtų numačiusi gauti iš anksto ir kad pagrįstai tikėjosi jas gauti. Dėl aptartų aplinkybių kolegija jau aptartus civilinio ieškovo skundo argumentus atmeta, o UAB „K. K.“ iš nuteistojo V. M. priteistos žalos atlyginimo sumos didinti nėra pagrindo.

Civilinio ieškovo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas dėl kitos priežasties. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad klausimas dėl likusios neatlygintos sumos, t. y. 176 777,13 Lt, priteisimo šioje dalyje tarp nuteistojo ir civilinio ieškovo susiklosčius sutartiniams civiliniams santykiams, turi būti nagrinėjamas pagal naują civilinį ieškinį civilinėje byloje. Toliau teismas nurodė, kad dėl likusios pinigų sumos – 176 777,13 Lt UAB „K. K.“ civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Tuo tarpu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šis teismo sprendimas iš viso neišdėstytas. Kolegijos nuomone, šiuo atveju tarp teismo išvadų nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir nuosprendžio rezoliucinės dalies yra akivaizdus prieštaravimas. Be to, dėl šio prieštaravimo gali kilti neaiškumų ir dėl civilinio ieškovo teisės pareikšti ieškinį dėl likusios dalies žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Pagal BPK 307 str. 6 d. 1 p. reikalavimus nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Teismas šiuo atveju pažeidė šį reikalavimą ir sprendimą dėl žalos atlyginimo išdėstė nepilnai. Dėl to šioje dalyje nuosprendis keičiamas nurodant, kad kita UAB „K. K.“ civilinio ieškinio dalis paliekama nenagrinėta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pakeisti.

Civilinio ieškinio klausimą išspręsti taip:

iš nuteistojo V. M. priteisti 448864 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt keturis litus) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo uždarajai akcinei bendrovei „K. K.“.

Kitą UAB „K. K.“ civilinio ieškinio dalį palikti nenagrinėtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Regina GaudutienėSvajūnas Knizleris