Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-12-03 · Civilinė byla Nr. 2A-1858-777/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-03
Bylos Nr.
2A-1858-777/2015
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-03777-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolanta Gailevičienė, Raimonda Andrulienė, Giedrė Seselskytė
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Atsakovas
R. R.

Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1858-777/2015

Teisėja Rasa Augustė (Proceso Nr. 2-06-3-03777-2015-3)
Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.5.1.3.6; 2.5.8.10; 2.5.29.1; 3.3.1.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. gruodžio 3 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Giedrės Seselskytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-08-17 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui R. R. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 5 266,72 Eur skolos, 3 238,02 Eur palūkanų, 51 013,16 Eur delspinigių (teismo posėdyje ieškovės atstovas patikslino, kad prašoma priteisti delspinigių suma nurodyta netiksliai ir yra 1 013,16 Eur, o ne 51 013,16 Eur), taip pat 131,83 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10,9 procento dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (5 266,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-07-01 tarp AB SEB banko ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 1150818050822-47 (toliau – Vartojimo kredito sutartis), pagal kurią atsakovui suteiktas 20 000 Lt kreditas, atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą Vartojimo kredito sutartyje numatytais terminais, mokėti 10,90 procento dydžio palūkanas, mokėti 0,10 procento delspinigius nuo sumos, kurios terminas praleistas. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, todėl sutartį AB SEB bankas nutraukė. 2009-11-09 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 09-20-83 pirminė kreditorė AB SEB bankas perleido naujajai kreditorei UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovą pagal Vartojimo kredito sutartį. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo vykdyti įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, tačiau atsakovas jų nevykdė.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-08-17 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo R. R. 5 266,72 Eur skolos, 1 079 Eur palūkanų, 254,75 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-03-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 197 Eur sumokėto žyminio mokesčio; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir kartu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau nenustatyta, kad atsakovas reikalavimus būtų įvykdęs ar pateikęs priešpriešinius įrodymus, dėl to ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 266,72 Eur negrąžinto kredito laikė pagrįstu. Atsižvelgęs į tai, kad reikalavimo teisė ieškovei buvo perleista 2009-11-09 sutartimi, ieškovė iki 2015-03-31 delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, palūkanas apskaičiavo už daugiau kaip penkerius metus, neatsižvelgdama ir į ieškinio senaties terminą, taikytiną palūkanoms, teismas darė išvadą, kad ieškovės galimai patirti nuostoliai atsirado iš dalies ir dėl ieškovės kaltės, būtent dėl jos delsimo išieškoti skolą. Todėl, įvertinęs nesumokėtos skolos ir prašomų priteisti palūkanų dydį (jos sudaro daugiau kaip 60 procentų pačios skolos), taip pat atsižvelgęs į CK 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d., prašomų priteisti palūkanų sumą teismas sumažino dviem trečdaliais iki 1 079 Eur. Teismas konstatavo, kad sutartyje nustatyti 0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną yra nepagrįstai per dideli, todėl yra pagrindas sumažinti jų dydį iki 0,02 procento. Reikalavimą dėl delspinigių priteisimo teismas tenkino iš dalies ir iš atsakovo ieškovei priteisė 189,60 Eur delspinigių už 180 dienų ir 65,15 Eur, perleistų Reikalavimo perleidimo sutartimi. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl 131,83 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų nepagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, kad už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteistinos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, kurios padengia minimalius ieškovės nuostolius, ieškovė neįrodinėjo, jog yra patyrusi didesnius nei minimalius nuostolius, be to, įvertinęs ir ieškovės ūkinę komercinę veiklą, t. y. ieškovė neteikia kreditų ir nesiekia uždirbti iš kreditavimo veiklos, o vykdo ikiteisminio ir teisminio skolų išieškojimo veiklą, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo sutartines palūkanas pagal Sutartį, t. y. 10,9 proc. nuo pagrindinės skolos sumos (5 266,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, negali būti tenkintas.

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Gelvora“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015-08-17 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti 2 159,02 Eur palūkanų bei 10,9 proc. dydžio sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (5 266,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir prašo papildomai iš atsakovo priteisti nurodytas sumas, taip pat bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pažymi, kad pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 str. 1 d. ir 6.213 str. 1 d. nuostatomis. Remdamasi tuo, teigia, kad teismas nepagrįstai nepriteisė 10,9 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (5 266,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantės nuomone, minėtos kredito sutartyje Nr. 1150818050822-47 numatytos 10,9 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, todėl sprendimo dalis, kuria nepriteista 2 159,02 Eur palūkanų, yra nepagrįsta ir neteisėta. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 11,95 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį, prieštaravimų neteikė, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo ar senaties taikymo. Atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau tai nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, kadangi kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje nurodyti apeliantės atlikti skolos išieškojimo veiksmai, todėl pagrindo mažinti palūkanas nėra.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką ir apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu ieškovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovės reikalavimų dalis priteisti 2 159,02 Eur palūkanų bei 10,9 proc. dydžio sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija nagrinėja, vertina ir pasisako dėl apeliaciniu skundu apskųstos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2008-07-01 tarp AB SEB banko ir atsakovo R. R. sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 1150818050822-47. Šios sutarties pagrindu AB SEB bankas suteikė atsakovui sutartyje numatyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis kreditą grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Ieškovė nurodė, kad atsakovas netinkamai vykdė minėtą Vartojimo kredito sutartį, todėl AB SEB bankas sutartį nutraukė. AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ 2009-11-09 sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83. Šia sutartimi AB SEB bankas perleido ieškovei visas reikalavimo teises į skolininką R. R. pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 1150818050822-47. Ieškovė atsakovą informavo apie reikalavimo teisės perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, tačiau nėra duomenų, kad atsakovas reikalavimus įvykdė.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2 159,02 Eur suma sumažino iš atsakovo priteistinų palūkanų dydį bei nepagrįstai nepriteisė sutartinių metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantės nuomone, Vartojimo kredito sutartyje nustatytos 10,9 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymas, protingumo bei sąžiningumo principams.

Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 str. 1 d., 6.872 str. reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 str. nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 str. 2 d. nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-275-248/2015). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015‑02‑25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015).

Ieškovės reikalavimas atsakovui dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 str. 1 d. įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. CK 6.872 str. 1 d. nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu; jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-07-01 Vartojimo kredito sutarties Nr. 1150818050822-47 specialiosios dalies 2.4 punkte buvo susitarta dėl 10,9 proc. dydžio palūkanų normos. Tad šios sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Pažymėtina, kad kreditorė AB SEB bankas 2009-11-09 sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovei visas reikalavimo teises į skolininką R. R., kylančias iš Vartojimo kredito sutarties Nr. 1150818050822-47.

Vadovaujantis CK 6.221 str. 3 d., sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. CK 6.872 str. 2 d. numato, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Gaudamas kreditą atsakovas įsipareigojo kreditą naudoti pagal nustatytą paskirtį, nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (Vartojimo kredito sutarties 5.1 punktas). 2008-07-01 Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 9 punkte numatyta sąlyga, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja tol, kol kredito gavėjas grąžins visą kreditą, sumokės palūkanas ir banko nustatytus mokesčius. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo pareiga mokėti pelno palūkanas išliko iki visiško kredito grąžinimo. Atsakovas, prisiėmęs sutartinę prievolę, visos kredito sumos negrąžino, todėl nuo negrąžintos kredito sumos turi pareigą mokėti palūkanas.

Ieškovė ieškiniu, be kitų reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovo ir 3 238,02 Eur palūkanas. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti sutartimi nustatytas palūkanas, rėmėsi CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. Pažymėtina, kad CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. nuostatos reglamentuoja teismo teisę mažinti netesybas. Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 str. 4 p. ir 6.213 str. 1 d. pagrindu, nes ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra t. y. sumokėti Vartojimo kredito sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Todėl sutarties šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑272/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑206/2014).

Atkreiptinas dėmesys, kad Vartojimo kredito sutartis sudaryta jos šalims laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 str. 1 d.). CK 6.228 str. 1 d. nuostatoje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 str. 2 d. suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokiu pagrindu reikalavimai ar atsikirtimai pareikšti nebuvo. Šioje byloje atsakovas R. R. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, nesutikimo su reiškiamais reikalavimais nereiškė, taip pat nebuvo reiškiama reikalavimų dėl sudarytos Vartojimo kredito sutarties sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas kildinamas iš vartojimo teisinių santykių. Apeliantė šios aplinkybės neginčija. Įvertinus, kad tarp sutarties šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nelaikytinos pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). 2008-07-01 sudarytos Vartojimo kredito sutarties 2.5 punkte nustatyta, kad bendra kredito kainos metinė norma yra 11,95. Kredito grąžinimo data buvo numatyta 2013-06-30. Nors Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011-04-01, o Vartojimo kredito sutartis sudaryta 2008-07-01 ir šiai sutarčiai nurodyti kredito kainą apibrėžiantys kriterijai tiesiogiai netaikytini, tačiau įstatymo nuostatos yra reikšmingos kaip vertinamasis kriterijus, sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Šiuo atveju Vartojimo kredito sutartyje nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme. Be to, vadovaujantis Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusiais palūkanų normų dydžiais nustatyta, jog palūkanų norma vartojimo paskoloms litais nuo vienerių metų, fiksuojant pradinę normą 2008 m. liepos mėnesį, buvo 11,69 procento, t. y. sutartyje numatytas palūkanų dydis buvo mažesnis už vidutines palūkanų normas, galiojusias Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu. Nėra pagrindo vertinti, kad Vartojimo kredito sutartyje nustatyta palūkanų norma būtų akivaizdžiai per didelė ir nepagrįsta. Konstatuotina, kad nėra pagrindo mažinti sutarties šalių Vartojimo kredito sutartyje nustatytą palūkanų normą. Įvertinus suteikto kredito dydį – 20 000 Lt (5 792,40 Eur) bei bylos duomenis, kad atsakovas prisiimtas prievoles vykdo netinkamai, netinkamas vykdymas tęsiasi itin ilgą laikotarpį, t. y. nuo 2009 m., atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2015-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-905-265/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A‑898-459/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A‑970-730/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A‑1865-538/2015 ir kt.) bei nesant kitų įrodymų dėl palūkanų normos nepagrįstumo, yra pagrindas daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino apskaičiuotas sutartines pelno palūkanas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas nagrinėjant bylą procese aktyviai nedalyvavo, neteikė atsiliepimo ir neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų ar ieškovės reikalavimų, nereiškė reikalavimų dėl ieškinio senaties, byloje nėra kitų įrodymų, leidžiančių sutartyje nustatytas palūkanas pripažinti neteisėtomis ir nepagrįstomis, daro išvadą, kad 10,9 proc. dydžio metinės mokėjimo (pelno) palūkanos pripažintinos pagrįstomis ir protingomis. Dėl to šio palūkanų dydžio pagrindu apskaičiuotų 3 238,02 Eur mokėjimo palūkanų mažinti nėra pagrindo. Taip pat yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 10,9 proc. dydžio mokėjimo funkciją atliekančias metines pelno palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (5 266,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių pelno palūkanų priteisimą, taikymo yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, padidinant priteistą palūkanų sumą nuo 1 079 Eur iki 3 238,02 Eur ir taip pat priteisiant 10,9 proc. dydžio metines sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (5 266,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Apeliantė pareiškė prašymą priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. CPK 93 str. 5 d. numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės ieškinį, jai iš atsakovo priteisė 197 Eur žyminį mokestį. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė už ieškinį pirmosios instancijos teisme sumokėjo 1 000 Lt (289,62 Eur) žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjus šią civilinę bylą patenkinta 91 proc. ieškinio reikalavimų, iš atsakovo ieškovei priteistinas 263,55 Eur žyminis mokestis. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteistinas ieškovės už apeliacinį skundą sumokėtas 49 Eur žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-08-17 sprendimą pakeisti.

Padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo R. R. priteistų palūkanų dydį nuo 1 079 Eur iki 3 238,02 Eur.

Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo R. R. 10,9 procento dydžio sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (5 266,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015‑03-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo R. R. pirmosios instancijos teisme priteistą žyminį mokestį nuo 197 Eur iki 263,55 Eur.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo R. R. priteisti 49 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkė Jolanta GailevičienėKolegijos teisėjos Raimonda AndrulienėGiedrė Seselskytė