Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-12 · Administracinė byla Nr. A-502-673-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-10-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-09-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-12
Bylos Nr.
A-502-673-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01227-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Artūras Drigotas (pran.), Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė
Atsakovas
Nacionalinės teismų administracijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas
Z. K.
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-673/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01227-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės teismų administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, dėl pensijos dalies ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Z. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalį – 59 400,64 Lt ir 5 procentus delspinigių nuo priteistos sumos nuo sprendimo priėmimo iki visiško įvykdymo.

Skunde (b. l. 1–2) pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1980 m. rugpjūčio 15 d. iki 2006 m. sausio 12 d. dirbo teisėju. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 17 d. įsakymu jam paskirta teisėjų valstybinė pensija, kuri 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu buvo padidinta iki 2 092,20 Lt, o nuo 2010 m. sausio 1 d. – sumažinta. Nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. vasario mėnesio pareiškėjui neišmokėta 39 449,78 Lt. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad neproporcingas pensijų mažinimas dirbantiems pensininkams prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Dėl to pareiškėjui neišmokėta dar 20 950,86 Lt. Kadangi paskelbus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą teisėjų valstybinių pensijų įstatyminis reguliavimas nebuvo pakoreguotas taip, kad atitiktų Konstituciją, valstybei kyla atitinkamos teisinės pasekmės.

Šalies argumentai

Atsakovai Nacionalinė teismų administracija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo Z. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 59 400,64 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos dalis – 59 400,64 Lt – buvo neišmokėta ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, nes ši institucija teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ši teisėjų valstybinės pensijos dalis neišmokėta pareiškėjui todėl, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, o vėliau, po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo, laiku nepašalino susidariusios teisės spragos. Esant tokioms aplinkybėms, neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas bei Nuostatai konkrečiai neaptaria situacijos, kai pensija neišmokama dėl įstatymo leidėjo ar kitos valstybės institucijos, išskyrus Nacionalinę teismų administraciją, veiksmų ar neveikimo, todėl šiuo atveju pagal įstatymo analogiją susidariusiai situacijai spręsti taikyta Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, t. y. viešosios teisės norma, reglamentuojanti labiausiai panašius teisinius santykius. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012.

III.

Atsakovai Nacionalinė teismų administracija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo vykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 271 str. 1 d., 284 str. 1 d.).

Apeliacinis skundas (b. l. 50–54) grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka susidarė ir nebuvo išmokėta dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai – Seimas – po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo turėdamas pareigą atitinkamai pakeisti įstatymų normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, laiku to neatliko ir nepašalino esamos teisės spragos.Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 1 priede nustatytą koeficientą, kuris buvo taikomas apskaičiuojant valstybines pensijas, nors Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime aiškiai nurodė, kad minėto įstatymo nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijai.Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime nepasisakė, kaip turėtų būti skaičiuojamas teisėjų valstybinės pensijos dydis, t. y. nenurodė, kokiu būdu turi būti skaičiuojamas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti. Pareiškėjui paskirta teisėjų valstybinė pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinti Konstitucinio Teismo konstatuoti teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Z. K. atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 59).

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. bei delspinigių nuo priteistos sumos nuo sprendimo priėmimo iki visiško įvykdymo. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gautos Nacionalinės teismų administracijos pažymos bei paaiškinimai, kuriuose pateiktas pareiškėjui neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 3 „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo“ nuo 2006 m. sausio 13 d. buvo paskirta 1 982, 40 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 9FB-18-(4.46) Z. K. buvo paskirta perskaičiuota teisėjų valstybinė pensija (2 092,20 Lt) nuo teisėjų valstybinės pensijos skyrimo dienos, t. y. nuo 2006 m. sausio 13 d. Iš Nacionalinės teismų administracijos pateiktų pažymų apie pareiškėjo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. gautą teisėjų valstybinę pensiją matyti, kad pareiškėjui faktiškai buvo mokama mažesnė nei 2 092,20 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija dėl jai pritaikytų įstatymuose numatytų apribojimų. Pareiškėjui teisėjų valstybinė pensija šiuo laikotarpiu buvo išmokėta, pritaikius 1,3 dydžio ribojimą, numatytą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.), 1, 5 dydžio ribojimą, numatytą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) bei 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671) (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) nuostatas.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl Konstitucinio Teismo antikonstitucinėmis pripažintų normų taikymo jam ginčo laikotarpiu buvo neteisėtai neišmokėta dalis jam paskirtos teisėjų valstybinės pensijos, t. y. susidarė 59 400, 64 Lt dydžio pensijos nepriemoka. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė jam priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, šią sumą bei 5 proc. delspinigių nuo priteistos sumos nuo sprendimo priėmimo iki visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo skundą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, tačiau kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl teisinio reguliavimo ir bylai aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų

Atsižvelgiant į tai, jog įstatymų nuostatos, kuriose įtvirtinti pareiškėjo pensijos dydžiui taikyti apribojimai, buvo tiriamos Konstituciniame Teisme dėl jų atitikties Konstitucijai, visų pirma, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tikslinga aptarti bylai aktualų teisinį reguliavimą bei su juo susijusius Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Kaip minėta, pareiškėjo nurodoma susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka kildinama būtent iš išmokamos pensijos dydžio sumažinimo pritaikius Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas.

Teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja Valstybinių pensijų įstatymas, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas ir Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 (toliau – ir Nuostatai).

Bylai aktualioje Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) buvo įtvirtinta nuostata, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime, viena vertus, pabrėžė, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis, t. y. sprendžiant su būtent teisėjų valstybinių pensijų skyrimu ir mokėjimu susijusius klausimus, pirmenybė turi būti teikiama jo nuostatoms. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, be kita ko, pripažino nesuderinamomis su Konstitucija tiek paminėtą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088), tiek paminėtą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostatą ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmuo, buvęs teisėju, kurio valstybinių (kitų nei teisėjų valstybinė pensija) ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydį arba yra nedaug mažesnė už šį dydį, teisėjų valstybinė pensija apskritai nebus mokama arba bus mokama nedidelė šios pensijos dalis, t. y. teisėjų valstybinė pensija gali tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisėjo socialine (materialine) garantija nutrūkus jo įgaliojimams. Konstitucinio Teismo nuomone, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) nustatytas teisinis reguliavimas paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos paminėtos nagrinėjamai bylai aktualios nuostatos, „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime buvo nurodyta, kad jį paskelbus iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Konstitucinis Teismas nurodė, jog šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas. Tačiau teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas iki šio nutarimo užpildytas nebuvo, Konstitucijai prieštaraujančios nuostatos nėra pakeistos ir iki šiol. Pažymėtina, jog buvo atliktos tik prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų korekcijos, tačiau jos neaprėpia teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo reguliavimo.

Kaip minėta, pareiškėjo pensija taip pat buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) bei 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671) nuostatas. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Paminėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad šis punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu nepaneigė galimybės teisėjams, kaip ir kitiems asmenims, taikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, kuri taikoma teisėjų valstybinėms pensijoms, vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Kaip nurodė Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820), buvo nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Toks teisinis reguliavimas, anot Konstitucinio Teismo, negali būti laikomas suderinamu su Konstitucijos nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijai prieštaravo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinis Teismas taip pat pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims.

Dėl termino kreiptis į teismą

Kaip minėta, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog 2006 m. sausio 17 d. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymu pareiškėjui buvo paskirta 1 982, 40 Lt teisėjo valstybinė pensija, kuri 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu buvo padidinta iki 2 092, 20 Lt, tačiau dėl anksčiau nurodytų įstatymuose įtvirtintų ribojimų visa paskirta pensija nebuvo mokama. Byloje ginčas kilo būtent dėl teisinio reguliavimo, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjui susidariusios teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, prieš sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo ir jų tenkinimo, būtina nustatyti, ar reikalavimas apginti jo pažeistas teises yra pareikštas nepraleidus įstatyme numatyto termino tai padaryti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Taigi specialūs įstatymai gali numatyti kitokius skundo (prašymo) administraciniam teismui padavimo terminus nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Valstybinių pensijų įstatymas bei Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, teisėjų valstybinė pensija yra viena iš valstybinių pensijų rūšių, ji yra mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Teisėjų valstybinės pensijos yra skiriamos pagal specialųjį įstatymą (Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 5 d.). Valstybinio pensinio aprūpinimo teisėjams pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos teisėjų valstybinės pensijos, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas nustato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. Tačiau nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas. Išanalizavusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytą Valstybinių pensijų įstatyme bei Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs teisėjų teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Šiuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti teisėjų valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pagal savo pobūdį panašią bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), yra išaiškinęs, jog taikant bendruosius kreipimosi į administracinį teismą terminus, valstybinių pensijų gavėjai be objektyvaus pagrindo atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, lyginant juos su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjais, o jų teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus teisės į socialinę paramą srityje, taptų neproporcingai apsunkinta. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad skirtingas asmenų, gaunančių valstybines socialinio draudimo pensijas, bei valstybinių pensijų gavėjų teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus, traktavimas neatitiktų teisingumo principo. Tai, jog nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą, taip pat galioja skiriant bei mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą, ne kartą konstatuota ir oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2013 m. vasario 22 d. nutarimas). Atsižvelgusi į paminėtus argumentus bei įvertinusi pažeistos teisės pobūdį, išplėstinė teisėjų kolegija paminėtoje byloje nagrinėtu atveju pritaikė pagal analogiją panašius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, skirtas valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Kaip paminėtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153; Žin., 2005, Nr. 71-2555) 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija paminėtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, jog pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje susiklostę teisiniai santykiai yra itin panašūs į aptartoje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, kadangi tiek pareigūnų ir karių, tiek teisėjų valstybinių pensijų prigimtis yra panaši, šios pensijos yra nustatytos tame pačiame Valstybinių pensijų įstatyme. Šių pensijų skyrimo ir mokėjimo teisiniam pagrindui esant įtvirtintam tame pačiame teisės akte, jų skyrimui bei mokėjimui turėtų būti taikomi iš esmės tie patys principai. Kadangi teisėjų valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyti kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti teisėjų valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai, šiuo atveju taikytinos tos pačios teisės normos, kurias pagal analogiją savo praktikoje taiko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nesant pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo ir nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, klausimas dėl kreipimosi į teismą termino nepraleidimo spręstinas pagal analogiją taikant jau paminėtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, nustatančias trejų metų terminą.

Pareiškėjas skunde prašė priteisti teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2012 m. vasario 17 d. prašymu. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka, ir termino kreiptis į teismą nepraleido.

Dėl teisės į pensiją pažeidimo ir susidariusios teisėjų valstybinės pensijų nepriemokos dydžio

Byloje nekyla ginčo dėl to, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija inter alia dėl to, kad buvo taikomos antikonstitucinėmis pripažintos įstatymų nuostatos, t. y. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778), Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671). Dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas jį privalo pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Pažymėtina, jog tokia teismo pozicija atitinka ir savo pobūdžiu labai panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis konstitucine jurisprudencija, šiose bylose yra pažymėjęs, jog teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Tai yra, teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė ir nulemia, jog asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Nors galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus, tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nuosekliai vystydamas savo praktiką, yra išaiškinęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje tinkamą pareiškėjo pažeistų teisių atstatymą užtikrintų tik visos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. jam susidariusios teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimas. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas prieštaraujančia Konstitucijai pripažino tiek perskaičiuojant pareiškėjo pensiją taikytą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778), numatančią 1,3 dydžio ribojimą, tiek ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088), numatančią 1,5 dydžio ribojimą. Nors teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo teisinis reguliavimas įstatymų leidėjo iki šiol nėra pakeistas (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo tik Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2012, Nr. 82-4275), išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, apskaičiuojant pareiškėjui dėl antikonstitucinių nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią nepriemoką, negali būti taikomas nė vienas iš paminėtų ribojimų, t. y. pareiškėjo pensijos dydis neribotinas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad po to, kai Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671), 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pašalintas iš Lietuvos teisinės sistemos. Nors ginčo laikotarpiu iki 2012 m. rugsėjo 1 d. šis įstatymas dar nebuvo priimtas, dėl antikonstitucinės Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671) taikymo susidariusi pensijos nepriemoka negali būti pateisinama ir turi būti grąžinta pareiškėjui. Kadangi, kaip jau nustatyta, pareiškėjas yra nepraleidęs termino kreiptis į teismą dėl ginčo laikotarpiu pažeistų teisių gynybos, jam turi būti priteista visa nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neteisėtai dėl paminėtų antikonstitucinių nuostatų taikymo neišmokėta pensijos suma. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui turi būti grąžinta pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) nustatytą 1,3 dydžio pensijos ribojimą, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) nustatytą 1,5 dydžio ribojimą bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pensijos mažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) nuostatas, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, buvo teisėtas, ir šiuo pagrindu pareiškėjui pensijos dalis buvo neišmokėta pagrįstai. Visų pirma, Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas nepaneigė galimybės teisėjams, kaip ir kitiems asmenims, taikyti Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, kuri taikoma teisėjų valstybinėms pensijoms vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu (numatančiu, jog Laikinojo įstatymo nuostatos taikytinos inter alia ir teisėjų valstybines pensijas gaunantiems asmenims). Be to, 2012 m. vasario 8 d. nutarimu Konstitucinis Teismas neprieštaraujančia Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas (t. y. perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje įprastai pripažįsta Laikinojo įstatymo 1 priedo formulės taikymą apskaičiuojant valstybinių pensijų dydį teisėtu ir pagrįstu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-100/2013, 2013 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-417/2013, 2013 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-576/2013).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo būti mokama pensija, netaikant pensijos dydžio ribojimo (nei pagal Valstybinių pensijų įstatymą, nei pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą) bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671) nuostatų, tačiau taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820), tai yra, perskaičiuojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę. Iš Nacionalinės teismų administracijos pateiktų pažymų apie pareiškėjo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. gautą teisėjų valstybinę pensiją, matyti, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui buvo iš viso išmokėta 5 058,83 Lt teisėjų valstybinės pensijos, o nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. išmokėta 13 636,12 Lt. Pagal Nacionalinės teismų administracijos pateiktus duomenis, pareiškėjui netaikant pensijos dydžio ribojimo bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, tačiau taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. turėjo būti išmokėta 17 574, 48 Lt, o nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. – 42 720,32 Lt teisėjų valstybinės pensijos. Taigi ginčo laikotarpiui pareiškėjui neteisėtai buvo neišmokėta 41 599,85 dydžio suma, kuri jam turi būti grąžinta.

Dėl tinkamo atsakovo ir pareiškėjo reikalavimų tenkinimo apimties

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui visą neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pažymėtina, jog tai yra naujas posūkis teismų praktikoje, kadangi iki šiol analogiškose bylose kai kurios nepriemokos buvo priteisiamos iš Nacionalinės teismų administracijos. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, siekiant suvienodinti administracinių teismų praktiką šiuo klausimu bei teisingai ir pagrįstai nustatyti subjektą, iš kurio priteistinos teisėjams neišmokėtų pensijų dalys, būtina išanalizuoti priežastis ir veiksnius, nulėmusius tokių nepriemokų atsiradimą, bei teisėjų valstybinių pensijų prigimtį, jų skyrimo bei mokėjimo paskirtį bei mechanizmą.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog antikonstitucinių nuostatų taikymas ir to nulemtas sumažintos pensijos pareiškėjui mokėjimas išskirtinas į kelis etapus. Visų pirma, 1,3 dydžio ribojimas, numatytas Valstybinių pensijų įstatyme, buvo taikomas tiek iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo – 2010 m. lapkričio 16 d., tiek ir po šios datos – iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) numatytas 1,5 dydžio ribojimas buvo taikytas tik po paminėtojo nutarimo oficialaus paskelbimo. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymas nagrinėjamos bylos kontekste apima tik laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., kadangi įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymui, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo pensijai nebebuvo taikomas mažinimas teisėjų valstybinių pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pensijos nepriemoka, susidariusi tiek dėl 1,3 dydžio ribojimo taikymo iki 2010 m. lapkričio 16 d., tiek Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-671) taikymo nebuvo nulemta Nacionalinės teismų administracijos neteisėtų veiksmų, nes ši institucija taikė galiojusias įstatymų normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ši teisėjų valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta pareiškėjui dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Taigi pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog būtent Lietuvos valstybė netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Kitaip sakant, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos valstybinių pensijų mokėjimą reglamentavusių įstatymų nuostatos. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip nustatyta Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 2 straipsnyje, teisėjų valstybinė pensija yra mokama būtent iš valstybės biudžeto.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ir po 2010 m. lapkričio 16 d., t. y. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, pareiškėjui išmokama teisėjų valstybinė pensija buvo mažinama taikant anksčiau minėtus 1,3 (iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) ir 1,5 dydžio (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) apribojimus. Šiame kontekste reikia priminti, kad pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai tam tikras valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančias nuostatas, Seimas dėl netinkamai sureglamentuotų teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo klausimų susidariusios teisės spragos neužpildė. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog būtent siekiant išvengti teisinio vakuumo po Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo atsiradimo, Konstitucinis Teismas nusprendė, jog 2010 m. birželio 29 d. nutarimas oficialiai skelbtinas 2010 m. lapkričio 16 d. Nepaisant pakankamai ilgo laikotarpio tarp Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir jo oficialaus paskelbimo ir įsigaliojimo, iki 2010 m. lapkričio 16 d. jokie reikalingi teisinio reguliavimo pakeitimai atlikti nebuvo, t. y. valstybinių pensijų mokėjimo sritį reglamentuojantys teisės aktai nebuvo suderinti su Konstitucijos imperatyvais. Nors 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2012, Nr. 82-4275), tačiau Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Taigi pareiškėjui mokamos pensijos dydis nebuvo skaičiuojamas, atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, būtent dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo mechanizmo tokiems skaičiavimams atlikti. Nacionalinė teismų administracija, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju susidūrė su situacija, kai dėl įstatymo leidėjo neveiklumo jai teko taikyti antikonstitucinį reguliavimą.

Tiek Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, tiek Nuostatų 25 punktas nustato, kad teisėjų valstybinė pensija, laiku negauta dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, išmokama už visą praėjusį laiką Nuostatų nustatyta tvarka. Taigi Nacionalinė teismų administracija valstybinės pensijos nepriemoką išmoka tik tais atvejais, kai pensija yra neišmokama būtent dėl jos kaltės. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, kurią priteisti nagrinėjamoje byloje prašo pareiškėjas, atsiradimas tiek iki minėtų bylai aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimo, tiek ir po jo, yra objektyviai nulemtas ne Nacionalinės teismų administracijos veiksmų, bet valstybės, t. y. netinkamo teisinio reguliavimo nustatymo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui itin svarbu yra atsižvelgti ir į teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo prigimtį bei jų paskirtį. Konstitucijos 52 straipsnyje yra įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pagal Konstituciją gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. ir kt. nutarimai). Formuluotė „valstybė laiduoja“, be kita ko, reiškia, jog pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimas). Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu inter alia yra nustatytos Valstybinių pensijų įstatyme. Jos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat ir nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. ir kt. nutarimai).

Todėl teisėjų valstybinės pensijos, kaip vienos iš valstybinių pensijų, mokėjimas yra neatsiejamas nuo teismų ir teisėjų statuso bendroje valstybės valdžių sistemoje. Teisėjų valstybinės pensijos yra skiriamos ir mokamos būtent už teisėjo darbą tam tikrą laikotarpį, jų nustatymas iš esmės buvo nulemtas ypatingo teisėjų darbo pobūdžio ir teisėjų statuso apibrėžtų teisėjo veiklos sąlygų. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, teisėjų valstybinių pensijų prigimtis ir jų paskirtis gali būti atskleista tik atsižvelgiant į teisėjo bei teismų konstitucinį statusą ir padėtį.

Teismai – tai viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžią vykdančių institucijų. Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucijoje, įstatymuose kiekvienai valdžiai yra nustatyta jos prigimtį, paskirtį atitinkanti kompetencija. Taip yra įtvirtintas atskirų valdžių savarankiškumas, kiekvienos valdžios vieta bendroje valdžių sistemoje, o kartu ir jų pusiausvyra. Kiekviena valdžia remiasi Konstitucijoje nustatytais įgaliojimais (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

Teisminė valdžia – vienintelė iš valstybės valdžių, kuriai patikėta vykdyti teisingumą. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Tik savarankiška ir visavertė teisminė valdžia gali sėkmingai įgyvendinti jai patikėtą funkciją. Teisminės valdžios savarankiškumas ir visavertiškumas neatskiriami nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, taip pat asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, suponuoja valstybės pareigą nustatyti teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

Pagal tai, kaip įstatymuose detalizuojamas Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismo nepriklausomumas, teisėjų garantijas galima sąlyginai suskirstyti į tris grupes: a) teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumo; b) teisėjo asmens neliečiamumo; c) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas. Būdamas teisinių ginčų arbitras, teisėjas privalo ne tik būti pasirengęs profesiniu atžvilgiu, turėti didelį autoritetą, bet ir būti materialiai nepriklausomas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Pažymėtina, kad valstybės pareigą nustatyti teisėjo orumą bei profesinį statusą atitinkantį atlyginimą ir socialines garantijas suponuoja ir teisėjų pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomis ar darbu (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų teisėjo ir teismų nepriklausomumą, inter alia teisėjo socialines (materialines) garantijas ne tik teisėjui einant pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų. Teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams gali būti įvairios, inter alia periodiškai mokamos išmokos, taip pat vienkartinės išmokos ir t. t. Tokių garantijų nustatymo konstitucinis pagrindas yra išskirtinis teisėjo konstitucinis statusas, kurį lemia teisingumo vykdymo funkcija, todėl jos gali priklausyti tik nuo su teisėjo konstituciniu statusu susijusių aplinkybių, tačiau negali būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui turi būti užtikrinamos kitais pagrindais, taip pat ir tais, kurie yra bendri visiems dirbantiems asmenims. Taip pat pabrėžtina, kad teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams turi būti realios, o ne vien nominalios (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Taigi išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konstitucijoje teismai yra nurodyti kaip viena iš valstybės valdžių, t. y. valstybės valdžios dalis. Teismams susidedant iš teisėjų, teisėjai taip pat yra valstybės valdžios dalis ir tai neišvengiamai suponuoja su teisėjų valstybinių pensijų santykiais susijusius ypatumus. Nagrinėjamos bylos konstekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į minėtus ypatumus, teisėjų santykis su valstybe jų veiklos klausimais yra itin tamprus. Tai patvirtina ir teisėjų skaičiaus nustatymo, jų paskyrimo ir atleidimo tvarka – šiuos klausimus sprendžia tik aukščiausios valstybės valdžios institucijos (Konstitucijos 112 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str.).

Kaip jau minėta, teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno. Teisėjui valstybinę pensiją teisės aktais nustato valstybė, o Nacionalinė teismų administracija ją tik išmoka. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 2 straipsnyje, apibrėžiančiame teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo šaltinį, nurodoma, kad teisėjų valstybinė pensija mokama iš valstybės biudžeto. Tai yra, būtent valstybės biudžetas yra teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo šaltinis. Nacionalinė teismų administracija šiuo atveju dalyvauja teisėjų valstybinių pensijų skyrimo procese kaip tam tikras pensijų administravimo subjektas, t. y. ji jas skiria ir moka (Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 1 d.). Kaip numatyta Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, Nacionalinė teismų administracija, skirdama ir mokėdama teisėjų valstybines pensijas, vadovaujasi šiuo įstatymu, Valstybinių pensijų įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai).

Nuostatų 2 punktas numato, kad asmenys, įgiję teisę į teisėjų valstybinę pensiją, dėl teisėjo valstybinės pensijos skyrimo kreipiasi į Nacionalinę teismų administraciją, o teisėjų valstybinę pensiją skiria Nacionalinė teismų administracija direktoriaus įsakymu (Nuostatų 7 p.). Nuostatai numato tvarką, pagal kurią yra paskiriama ir mokama teisėjų valstybinė pensija. Iš Nuostatuose įtvirtintų teisės normų akivaizdu, kad Nacionalinė teismų administracija atlieka visas funkcijas, kurios yra būtinos teisėjų valstybinių pensijų skyrimui ir mokėjimui administruoti – į ją kreipiamasi dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo, iš jos valstybės tarnautojų sudaroma dėl paminėtų pensijų skyrimo išvadas teikianti Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisija, ji apskaičiuoja teisėjui mokėtiną valstybinę pensiją, yra atsakinga už pensijų išmokėjimą ir pan. Tačiau vien tai, kad Nacionalinė teismų administracija veikia kaip teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą administruojanti institucija, nereiškia, jog būtent iš jos, kaip atsakovo, turėtų būti priteisiama dėl antikonstitucinio įstatymo taikymo susidariusi nepriemoka. Priešingai, tokia nepriemoka priteistina iš to biudžeto, iš kurio įstatyme yra numatytas teisėjų valstybinių pensijų mokėjimas, t. y. valstybės biudžeto. Būtent valstybė, kaip nurodyta Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo projekto aiškinamajame rašte, siekdama ilgiau išlaikyti patyrusius ir aukštos kvalifikacijos teisėjus bei bent iš dalies prilyginti teisėjų pensinį aprūpinimą kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų pensiniam aprūpinimui, įtvirtino teisėjų valstybinių pensijų institutą ir įsipareigojo šias pensijas mokėti, Nacionalinei teismų administracijai pavedant tik šių valstybės įsipareigojimų administravimą, t. y. įvertinimą, kurie asmenys turi teisę šią pensiją gauti, bei pensijų išmokėjimą jų gavėjams.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia teisėjų valstybinių mokėjimą, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptarti pensijos nepriemoką nulėmę įstatymų leidėjo veiksmai, suponuoja ir tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė dėl aptartų priežasčių susidariusią teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos.

Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas dėl netikslaus pareiškėjo skunde nurodytos susidariusios pensijos nepriemokos apskaičiavimo, priteisė ne 41 599,85 Lt, o 59 400,46 Lt dydžio pensijos nepriemoką. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus motyvus dėl pareiškėjui priteistinos sumos dydžio, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš šio atsakovo pareiškėjui priteisiant 41 599,85 Lt dydžio sumą.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog šia nutartimi yra siekiama suvienodinti ligšiolinę administracinių teismų praktiką tiek dėl teisėjų valstybinių pensijų nepriemokų, susidariusių dėl antikonstitucinėmis pripažintų teisės normų taikymo, priteisimo, tiek dėl tinkamo atsakovo, iš kurio šios sumos priteistinos, nustatymo. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, tokia teismų praktikos raida, kokia yra suformuojama šia nutartimi, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, siekiant tinkamai užtikrinti teisėjų materialines garantijas bei apginti teisėjų, kuriems buvo neišmokėta jiems priklausančių teisėjų valstybinių pensijų dalis, teises.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skunde prašė jam priteisti ir 5 proc. dydžio delspinigius nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, be kita ko, išaiškino, kad viešosios teisės normos, reglamentuojančios teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos. Be to, pažeistos pareiškėjo teisės iš esmės yra apginamos priteisiant jam teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką, o ne per žalos atlyginimo institutą. Todėl visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad egzistuojant įstatymo garantuotam teisiniam mechanizmui pareiškėjo teisėms į pensiją ginti ir pareiškėjui šiuo mechanizmu naudojantis, pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam visą priklausančią teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį.

Pažymėtina, jog atsakovai apeliaciniame skunde prašo atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Tokio prašymo pagrindu nurodoma esama valstybinės ekonominė ir finansinė situacija, dėl kurios gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525–844/2010), numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, priimdamas nutartį atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Spendžiant, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir tesėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises. Teismo sprendimu nustatyta, kad skolininkas ir taip yra pažeidęs prievolę, taigi ir išieškotojo teises, todėl vien blogos atsakovo materialinės padėties aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-100/2013).

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta argumentų, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti teisėjo valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisiant pareiškėjui 41 599,85 dydžio teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia palikti nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Nacionalinės teismų administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo Z. K. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjui Z. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti 41 599,85 Lt (keturiasdešimt vieno tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt devynių litų ir aštuoniasdešimt penkių centų) teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasRičardas PiličiauskasDalia VišinskienėVirginija Volskienė