- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-1326-513/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00487-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
- Pareiškėjas
- E. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 3.4.5.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
- 3.2.8.1Bylos nutraukimas, kai byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.5Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas E. S. nurodė, kad yra V. B. (N.) paveldėtojas pagal testamentą. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad S. N., faktiškai priėmusi savo sesers V. B. (N.), mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, paveldėjo jos visą turtą ir turtines bei neturtines teises, taip pat ir teisę į žemės sklypą, 2,01 ha, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuris 1940-07-22 buvo nacionalizuotas ir į kurį pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas gali būti atkurtos nuosavybės teisės, taip pat kad S. N., mirusi (duomenys neskelbtini), visą savo turtą, turtines bei neturtines teises, taip pat ir posesiją Nr. (duomenys neskelbtini), paliko savo dukterėčiai V. B. (N.), kuri faktiškai priimdama visą savo tetos S. N. palikimą paveldėjo jos turtą ir turtines bei neturtines teises.
2. Pareiškėjo teigimu, jis, kaip V. B. (N.) paveldėtojas pagal testamentą, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas yra asmuo, kuriam nuosavybės teisių perėmėja V. B. (N.) testamentu paliko savo turtą, taip pat ir teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, 2,01 ha, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini).
3. Taip pat pareiškėjas prašo atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės V. M. (N.) nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, 2,01 ha, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pateikti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškimas atmestas.
5. Teismas nustatė, kad V. M. (N.) nuosavybės teise priklausė 2,01 ha žemės sklypas, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Po jos mirties (duomenys neskelbtini) tiesioginių paveldėtojų nebuvo (vaikai ir sutuoktinis jau buvo mirę), duomenų, kad V. M. būtų palikusi testamentą, nėra. Tuo metu galiojusiame 1922 metų Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos civiliniame kodekse (toliau – RTFSR CK) nebuvo numatyta palikimo priėmimo faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti galimybė. Teismas pažymėjo, kad RTFSR CK norma, pagal kurią buvo laikoma, kad įpėdinis, buvęs palikimo atsiradimo vietoje, palikimą priimdavo, jei per tris mėnesius nuo jo atsiradimo dienos nepareikšdavo notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palikimo, savo turiniu yra analogiška CK 5.51 straipsnyje įtvirtintam palikimo priėmimui faktiškai pradėjus turtą valdyti, tačiau RTFSR CK numatė siaurą paveldėtojų pagal įstatymą ratą, į jį nebuvo įtraukiami šoninės giminystės linijos giminaičiai (seserys, broliai, dėdės, tetos, sūnėnai, dukterėčios), išskyrus jeigu jie bent vienerius metus iki palikėjo mirties buvo visiškai priklausomi nuo mirusiojo ir jo išlaikomi. Teismas nurodė, jog pareiškėjas įrodinėja priešingai, t. y. kad būtent V. M. paskutiniais gyvenimo metais buvo reikalinga globa ir išlaikymas, todėl iki savo mirties ji gyveno ir buvo globojama sesers S. N. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra šį faktą patvirtinančių objektyvių duomenų, o visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose nurodyta, kad K. N., gyvenančio (duomenys neskelbtini), buto-ūkio lape nurodyta, kad V. M. buvo išlaikoma brolio, jos mirties liudijime taip pat nurodyta, kad ji mirė (duomenys neskelbtini).
6. Teismas konstatavo, kad S. N. nepriklausė ratui asmenų, galinčių pretenduoti į V. M. turto paveldėjimą pagal įstatymą, nes nebuvo jos tiesioginė paveldėtoja ar išlaikomas asmuo. Priešingai, teismas padarė išvadą, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog V. M. buvo pasiturinti, tačiau šį teiginį patvirtinančių objektyvių duomenų nepateikė, o iš V. M. 1924-03-08 prašymo dėl žemės sklypo skyrimo matyti, kad žemės sklypas buvo būtinas jos pragyvenimui. Teismas vertino, jog V. M., viena auginanti du vaikus, nebuvo itin turtinga ir turinti vertingo kilnojamojo turto, o priešingai, jai pačiai buvo būtinas išlaikymas ir parama.
7. Teismas taip pat nustatė, kad Palangos valsčiaus valdybos 1927-08-26 liudijime Nr. 1649 nurodyta, jog V. M., gyvenanti (duomenys neskelbtini) kaime, turėjo 1,5 ha žemės bei nuosavą namą ir trobesius (duomenys neskelbtini), o liudytoja V.K. parodė, kad V. M. gyveno su seserim M., o vėliau persikėlė į (duomenys neskelbtini) ir joje mirė. Teismas pažymėjo, kad ne tik S. N., bet ir kita sesuo – M. N, mirusi (duomenys neskelbtini) metais, turėjo galimybę po V. M. mirties priimti jos palikimą faktiškai pradėjusi paveldimą turtą valdyti, nes galbūt liko gyventi palikėjos name. Teismas pažymėjo, kad ir V. M. brolis K. N., miręs (duomenys neskelbtini), pergyveno seserį, o kadangi V. M., pagal gyventojų surašymo 1942-05-27 duomenis, gyveno ir buvo išlaikoma brolio, jis taip pat turėjo galimybę priimti jos palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti.
8. Teismas pažymėjo, jog net ir šiuo metu galiojančio CK 5.51 straipsnio požiūriu pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad būtent S. N. priėmė V. M. palikimą faktiškai pradėjusi turtą valdyti, nes byloje ne tik nėra objektyvių duomenų, kokį V. M. turtą, daiktus priėmė S. N., bet iš viso nėra jokių įrodymų, kad V. M. iki savo mirties gyveno pas S. N. Šią aplinkybė parodė tik liudytojos E. K. ir V. K., tačiau E. K. parodymus davė remdamasi kitų asmenų – tetų suteikta informacija, o ne savo asmeninėmis žiniomis, o V. K. negalėjo tiksliai nurodyti, kur V. M. gyveno (duomenys neskelbtini), nes tuo metu buvo mažametė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė ir savo teiginių apie tai, kad V. M. buvo sudariusi naminį testamentą, kuriuo visą savo turtą, taip pat ir 2,01 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, po savo mirties paliko S. N., nes testamentas neišliko, o liudytoja E. K. patvirtino šią aplinkybę sužinojusi tik iš savo tetų, o liudytoja V. K. V. M. mirties metu buvo apie 11 metų amžiaus ir vargiai galėjo domėtis kitų asmenų turtiniais reikalais ir juos teisingai suprasti.
9. Teismas konstatavo, kad negalima daryti neginčijamos išvados, jog būtent S. N. priėmė V. M. palikimą faktiškai pradėjusi turtą valdyti. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog V. B. priėmė S. N. palikimą faktiškai pradėjusi turtą valdyti, o net ir nustačius tokį faktą nebūtų galima konstatuoti, jog V. B. paveldėjo ir V. M. turtą ir turtines teises, nes jos nesudarė S. N. palikimo. Teismas pažymėjo, kad S. N., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimo atsiradimo metu galiojo 1964 metų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas (toliau – LTSR CK), įsigaliojęs nuo 1965-01-01, jo 567 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, jog paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Duomenų apie tai, kad S. N. buvo sudariusi testamentą, nėra, o LTSR CK 573 straipsnis numatė tik dvi įpėdinių pagal įstatymą eiles: pirmosios eilės įpėdiniai – mirusiojo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai); prie pirmosios eilės įpėdinių priskiriamas taip pat ir mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties; antrosios eilės – mirusiojo broliai ir seserys, senoliai. Teismas pažymėjo, kad S. N. pirmosios eilės įpėdinių (vaikų (įvaikių), sutuoktinio, tėvų) neturėjo, duomenų apie antrosios eilės įpėdinius, pergyvenusius palikėją, byloje taip pat nėra. V. B. buvo S. N. brolio K. N., mirusio (duomenys neskelbtini), dukra ir nepateko į antrosios eilės įpėdinių sąrašą, todėl negalėjo pretenduoti į tetos palikimą.
10. Teismas pažymėjo, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, rūpintis juo kaip savo turtu. Teismas nurodė, jog nėra duomenų, kokį tetos S. N. turtą V. B. perėmė ir valdė kaip savo po tetos mirties. Be to, S. N., priešingai, nei teigia pareiškėjas, namą (duomenys neskelbtini) 1954-07-27 Dovanų sutartimi padovanojo ne tik V. B. (jai padovanojo 3/4 dalis), bet ir 1/4 dalį šio namo padovanojo T. M., kurios dalį namo pagal testamentą (duomenys neskelbtini) paveldėjo V. B. Teismas pažymėjo, jog nėra duomenų, kur padovanojusi namą S. N. gyveno iki mirties. Palangos miesto valdybos 1993-04-20 potvarkiu Nr. 63 V. B. suteiktas neatlygintinai žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kaip įsigijusiai namą (jo dalį) iš S. N., turėjusios nuosavybės teisę į šį žemės sklypą iki 1940-07-22 nacionalizacijos, nes tuo metu V. B. buvo likusi vienintele namo savininke.
11. Atmetęs pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, teismas nurodė, jog nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Pareiškėjas E. S. (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti.
13. Apeliantas argumentuoja, kad teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius teisės aktus ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra pagrįstas tik prielaidomis ir neteisingais spėjimais.
Šalies argumentai
14. Apelianto teigimu, V. M. (N.) mirė (duomenys neskelbtini) gyvendama pas savo seserį S. N. (duomenys neskelbtini), kuriai susitarimu ir žodiniu bei rašytiniu namų testamentu paliko visą savo turtą, taip pat ir 1940-07-22 nacionalizuotą žemės sklypą, 2,01 ha, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). S. N. savo sesers visą palikimą priėmė faktiškai pradėjusi jį valdyti, o po savo mirties (duomenys neskelbtini) visą turimą turtą, turtines bei neturtines teises, tarp jų ir iš sesers V. M. (N.) faktiškai paveldėtą turtą, turtines bei neturtines teises, paliko savo brolio dukrai, t. y. dukterėčiai V. B. (N.), kuri taip pat faktiškai pradėjusi valdyti priėmė tetos palikimą. Argumentuoja, kad tarp paveldimo turto buvo ir tuo metu nusavintas minėtas žemės sklypas, į kurį pagal šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio l dalies 5 punkto nuostatas gali būti atkurtios nuosavybės teisės. Nurodo, jog jis pagal testamentą paveldėjo V. B. (N.) turtą, todėl yra pretendentas atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą. Teigia, kad Nacionalinei žemės tarnybai 2019-11-15 pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Nacionalinė žemės tarnyba neatsisakė atkurti nuosavybės teisių, o nurodė, kad jis turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčo fakto nustatymo. Argumentuoja, kad teismui pateikti rašytiniai bei kiti įrodymai patvirtina jo nurodytas faktines aplinkybes ir sudaro pagrindą nustatyti prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus.
15. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjime nurodyta, kad Lietuvos gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose Kretingos apskrities Palangos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo N. K. buto-ūkio lape įrašyta ir jo sesuo V. M., tačiau žymos, kad išlaikoma brolio, nėra. Teigia, kad V. M. tuo metu, netekusi visos savo šeimos ir pasiligojusi, gyveno brolio šeimoje ir savo asmeninės namų valdos (duomenys neskelbtini) neturėjo, tačiau buvo pasiturinti ir su visu savo turtu atsikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) pas seserį S. N., kuriai ir paliko turtą po mirties. Pažymi, jog brolio šeima 1948-05-22 buvo ištremta iš Lietuvos iki 1957-11-19, o turėtas turtas (duomenys neskelbtini) konfiskuotas. Vėliau 1988-10-20 šeima reabilituota, 1989-04-27 nuspręsta K. N. turto paveldėtojams už konfiskuotą turtą sumokėti ir grąžinti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kuriame buvo įkurta mokykla. Dėl šeimos ištrėmimo V. M. (N.) nebegalėjo gyventi brolio namuose ir juo labiau jam palikti palikimo.
16. Apeliantas nurodo, kad M. N. šeimos nesukūrė, liko gyventi tėvų namuose (duomenys neskelbtini), po brolio K. N. šeimos tremties į tėvų namus persikėlė ir V. M. ir gyveno su seserimi M. 1953-05-15 tuometinės valdžios sprendimu tėvų namai nukeldinti, nes žemės reikėjo kariniam daliniui ir kariniam aerodromui, M. N. išmokėta piniginė kompensacija, nes būtent M. N. nurodyta kaip turto savininkė. Dėl to V. M. (N.) savo mirties momentu (duomenys neskelbtini) nebegalėjo gyventi senuosiuose tėvų namuose pas savo seserį M. N. ir negalėjo palikti seseriai palikimo. Teigia, kad V.M. mirė Palangos ligoninėje, o mirties liudijime nurodyta mirties vieta (duomenys neskelbtini) tuo metu galėjo būti nurodyta specialiai, nes, kaip matyti iš išslaptintų dokumentų, 1953-04-22 Klaipėdos srities vykdomojo komiteto rašte nurodyta, kad numatyta iškeldinti iš karinio dalinio aerodromo 48 sodybas, karinis dalinys iš valdytojų trobas išpirko ir neleido persikelti todėl, kad šiuos trobesius norėjo palikti vietoje ir panaudoti kariniam aerodromui maskuoti. Apelianto teigimu, būtent nuoseklias aplinkybes apie V. M. gyvenamąsias vietas parodė liudytoja V. K., Palangos senbuvių bendruomenės narė ir buvusi pirmininkė. Būtent S. N. rūpinosi V. M. laidotuvėmis ir pati po mirties buvo palaidota tame pačiame kape, kurį iki mirties prižiūrėjo giminės palikimo priėmėja ir faktinė paveldėtoja V. B. (N.), o dabar prižiūri pareiškėjas.
17. Pažymi, kad po sesers V. M. (N.) mirties S. N., būdama palikimo atsiradimo vietoje, kaip įpėdinė per 3 mėnesius nepareiškė notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palikimo, todėl pagal tuo metu galiojusius įstatymus laikytina, kad priėmė savo mirusios sesers palikimą ir paveldėjo jos visą turtą bei turtines ir neturtines teises.
18. Nurodo, jog S. N. šeimos nesukūrė, 1931 m. įsigijo savo namus (duomenys neskelbtini) ir nuo dvejų metų augino brolio K. (K.) N. dukterį V. N. (B.), kuriai padovanojo savo gyvenamąjį namą ir po mirties paliko kitą turtą, turtines ir neturtines teises, taip pat ir į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), posesija Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, jog viso turto palikimas ir nekilnojamojo turto dovanojimas įrodo bei patvirtina tikrąją S. N. valią palikti visą savo turtą, turtines bei neturtines teises savo dukterėčiai, kuri faktiškai priėmė visą tetos palikimą. Mano, kad aplinkybė, jog S. N. dukterėčiai kaip šeimos relikviją padovanojo V. M. auksinę apyrankę, patvirtina faktą, kad V. B. perėmė V. M. turtą po S. N. mirties kaip palikimą. Pažymi, jog nors V. B. (N.), priėmusi (duomenys neskelbtini) mirusios tetos palikimą, šią aplinkybę patvirtinančio dokumento neturi, tačiau pagal galiusius teisės aktus taip pat nepareiškė atsisakymo nuo palikimo. Taigi, V. B. (N.), priėmusi ir faktiškai pradėjusi valdyti tetos S. N. palikimą, šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto požiūriu yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į 1940 m. nacionalizuotą žemės sklypą, o pareiškėjas, kaip V. B. (N.) paveldėtojas pagal testamentą, taip pat turi teisę atkurti nuosavybės teises į V. M. (N.) žemės sklypą, 2,01 ha, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
19. Apeliantas argumentuoja, kad teismas nevertino V. B. 1992-03-16 pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į S. N. turėtą turtą, tarp jo – ir į V. M. palikimą. Teigia, jog šios nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys įrodo, kad V. B. faktiškai priėmė S. N. palikimą. Tuo tarpu teismas šią aplinkybę vertino tik kaip V. B. siekį atkurti nuosavybės teisę į K. N. jai tenkančią dalį, nors tai yra visai kita nuosavybės teisių atkūrimo byla, o kodėl Nacionalinė žemės tarnyba nenagrinėja S. N. nuosavybės teisių atkūrimo bylos, nenustatyta. Pažymi, jog posesija Nr. (duomenys neskelbtini) yra išlikusi ir yra laisva neužstatyta žemė.
Atsiliepimas
20. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, atskleidė bylos esmę, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nurodo, jog palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškimą, pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliantas neturi teisės prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės V. M. (N.) nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, 2,01 ha, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atkūrimo pateikti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Sprendimas naikintinas, byla nutrauktina.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo
22. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintinas.
23. Prie apeliacinio skundo apeliantas pridėjo naujus įrodymus, iš viso 42 lapus, juos prašo priimti, t. y. 1921 m. santuokos liudijimą, įrodymus apie 1989 m. turto grąžinimą ištremto ir vėliau reabilituoto K. N. turto paveldėtojams, įrodymus apie 1953 m. sodybų iškeldinimą bei bendro pobūdžio straipsnį apie sovietų pasieniečių veiklą, spausdintą iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainės.
24. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Be to, CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314 straipsnis).
25. Apeliantas, nors ir teigdamas, kad teikiami įrodymai turi esminę reikšmę bylai, nenurodo, kodėl tik su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus, kas sutrukdė juos pateikti pirmosios instancijos teismui, juo labiau kad iš daugumos pateiktų 1952–1953 m. dokumentų matyti, kad iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo jie gauti 2019-10-17, t. y. iki pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų padavimo teismui. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktų įrodymų turiniu, įvertinusi skundžiamo sprendimo motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pateikti įrodymai pagrindžia apeliaciniame skunde dėstomus teiginius ir nurodytas faktines aplinkybes apie ištremto K. N. reabilitavimą ir turto jo paveldėtojams grąžinimą, taip pat apie 1953 m. vykusį sodybų iškeldinimą iš įkurto Palangos karinio dalinio teritorijos, tarp jų – ir M. N. sodybos (duomenys neskelbtini), tačiau šios aplinkybės ir pateikti įrodymai, kaip ir bendro pobūdžio straipsnis, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu atveju, todėl juos atsisakytina priimti.
26. CPK 314 straipsnyje nustatytas draudimas pateikti naujus įrodymus turėtų būti suprantamas ir kaip draudimas pateikti rašytinius paaiškinimus. Rašytiniai paaiškinimai negali būti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį papildymas, jų paskirtis – reaguoti į pasikeitusią situaciją po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Juo labiau, kad pagal CPK 323 straipsnį draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus jo padavimo terminui. Nagrinėjamu atveju apeliantas, jau pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, 2020-11-09 pateikė teismui rašytinius paaiškinimus į Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurie pagal savo turinį laikytini apeliacinio skundo papildymu. Pažymėtina, kad jokių naujų aplinkybių ir argumentų apeliantas rašytiniuose paaiškinimuose nenurodo ir nedėsto. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti.
Dėl ginčo esmės
27. Nustatyta, kad V. M. (N.) nuosavybės teise priklausė 2,01 ha ploto žemės sklypas, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini), buvęs (duomenys neskelbtini), skirtas jai 1929-06-08 nutarimu Nr. 1252 su išperkamaisiais mokesčiais pagal 1924-03-08 prašymą. Sklypas 1940-07-22 nacionalizuotas. V. M. mirė (duomenys neskelbtini), jos mirties metu vaikai ir sutuoktinis jau buvo mirę, duomenų, kad V. M. būtų palikusi testamentą, nėra.
28. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad po V. M. mirties jos palikimą, taip pat ir teisę į 1940-07-22 nacionalizuotą 2,01 ha ploto žemės sklypą, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini), priėmė sesuo S. N. faktiškai pradėjusi palikimą valdyti, o po S. N. mirties (duomenys neskelbtini) jos palikimą, taip pat ir teisę į minėtą sklypą, faktiškai pradėjusi valdyti priėmė dukterėčia V. B. (N.), kurios įpėdinis pagal testamentą yra pareiškėjas. Pareiškėjo teigimu, nustačius nurodytus juridinę reikšmę turinčius faktus, jis pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą būtų pretendentas atkurti nuosavybės teisę į V. M. (N.) nuosavybės teise valdytą 2,01 ha ploto žemės sklypą, posesijos Nr. (duomenys neskelbtini), buvusį (duomenys neskelbtini).
29. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Faktai, nuo kurių nepriklauso pareiškėjo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, nelaikytini juridiniais ir nenagrinėtini teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomi nustatyti juridiniai faktai, net jeigu ir būtų nustatyti, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukeltų, todėl pareiškimo nagrinėjimas nepriskirtinas teismų kompetencijai ir civilinė byla nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
30. Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teisę į V. M. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), todėl visų pirma būtent šiuo šiuo požiūriu, t. y. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) aspektu, dėl prašomų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų turėjo pasisakyti pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju teisinius santykius reglamentuoja specialus Atkūrimo įstatymas, kuriame, be kitų nuosavybės atkūrimo sąlygų, nustatyti ir asmenys, kuriems nuosavybės teisės gali būti atkuriamos. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria Nacionalinės žemės tarnybos argumentams, kad taikant specialaus Atkūrimo įstatymo normas bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios teisės normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą (testamentą), yra netaikomos nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo nuostatos nevisiškai sutampa su galiojusio ir dabar galiojančio CK normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimo teisinius santykius. Pažymėtina, jog taip atsitiko dėl objektyvių ekonominių ir socialinių pasikeitimų per daugiau nei pusės amžiaus laikotarpį. Šie faktoriai nulėmė nuosavybės teisių atkūrimo realias galimybes (ribotą restituciją). Nuosavybės teisių ribota restitucija pasireiškia nuosavybės teisių atkūrimo būdais ir ribotu įpėdinių sąrašu, kai turto savininkai yra mirę. Įpėdinių sąrašas pagal paveldėjimo teisės normas yra daug platesnis už sąrašą asmenų, galinčių pretenduoti į pažeistų nuosavybės teisių atkūrimą mirus turto savininkui.
31. 1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pagal šią Atkūrimo įstatymo nuostatą teismams buvo suteikta teisė nustatyti turinčius juridinę reikšmę faktus, kad nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikos piliečiams buvo perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Pagal šias nuostatas, teismui pripažinus galiojančiais minėtus sandorius, šių sandorių pagrindu nuosavybės teises įgiję piliečiai tampa pretendentais atkurti pažeistas nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2002-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-435/2002). Analogiška Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata galioja ir šiuo metu.
32. Apelianto argumentas, kad V. M., mirusios (duomenys neskelbtini), sesuo S. N. laikytina nuosavybės teisių perėmėja minėtos teisės normos požiūriu, ir S. N., mirusios (duomenys neskelbtini), dukterėčia V. B. laikytina nuosavybės teisių perėmėja, aptariamos teisės normos požiūriu nėra pagrįstas.
33. Nacionalizavus turtą nuosavybės teisės TSRS (LTSR) valstybinės valdžios aktais į jį buvo nutrauktos, todėl buvę nacionalizuoto turto savininkai iki nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo teisėtai TSRS (LTSR) galiojusių įstatymų požiūriu disponuoti šiuo turtu, t. y. išreikšti valią, sukuriančią teisines pasekmes dėl turto perleidimo kitam asmeniui. Pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvusio nacionalizuoto turto savininko net ir objektyvia forma išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į šį turtą perleidimo jokių teisinių pasekmių nesukeldavo. Buvusių savininkų sandoriai dėl nacionalizuoto turto perleidimo neatitiko įstatymų reikalavimų, dėl to negalėjo būti tvirtinami notariškai ir teisiškai registruojami, buvusių nacionalizuoto turto savininkų valia po mirties kitiems asmenims palikti visą turtą pagal TSRS (LTSR) įstatymus taip pat nelemdavo nuosavybės teisių į nacionalizuotą turtą atsiradimo. Pripažinęs nuosavybės teisių tęstinumą ir tai, jog nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas neteisėtai, įstatymo leidėjas, atkurdamas nuosavybės teises, aptariama Įstatymo nuostata būtent ir siekė atsižvelgti į buvusių nacionalizuoto turto savininkų valią dėl neteisėtai nusavinto turto likimo. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog nacionalizuoto turto savininko testamente išreikšta valia palikti turtą konkretiems asmenims sukelia specifines teisines pasekmes – teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal 1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą tokias pat teisines pasekmes galėjo sukelti ir nacionalizuoto turto perleidimo sandoriai, sudaryti raštu nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos, jeigu juose išreikšta valia dėl nacionalizuoto turto likimo. Asmenys, kuriems neteisėtai pagal TSRS (LTRS) įstatymus nacionalizuotas turtas perleistas tokiais sandoriais, sudarytais nesilaikant įstatymų nustatytos formos ir tvarkos, taip pat galėjo sudaryti testamentus dėl viso savo turto palikimo po mirties konkretiems asmenims. Tokie sandoriai galėjo būti tvirtinami notariškai, nors to meto įstatymų požiūriu šiuose testamentuose išreikšta valia neapėmė valios dėl nacionalizuoto turto paveldėjimo, kuri savaime tapdavo niekine. Tačiau, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų logiką, tokie testamentai taip pat turėjo būti pripažinti sukeliančiais teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Iš esmės tai ir įteisinta nustatant, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Asmenis, kuriems nesilaikant įstatymų nustatytos formos sudarytuose sandoriuose buvę turto savininkai išreiškė valią perleisti nacionalizuotą turtą, įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte įvardijo asmenimis, „kuriems turtas perleistas“. Būtent tokių asmenų kategorijos apibrėžimas kaip „nuosavybės teisių perėmėjų“ atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir jo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcijos) prasmę ir kontekstą. Taigi, nurodytais „nuosavybės teisių perėmėjais“ laikytini tik tie asmenys, kuriems galiojant TSRS (LTSR) įstatymams nacionalizuotas nekilnojamasis turtas buvusių turto savininkų buvo perleistas nesilaikant šių įstatymų nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-435/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2002, 2002-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2002). Šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, nes, kaip minėta, ir šiuo metu galiojanti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata yra analogiška.
34. Pareiškėjas nepateikė jokio buvusio nacionalizuoto turto savininkės V. M. raštu nesilaikant įstatymų nustatytos formos ir tvarkos sudaryto sandorio ar testamento, kuriame būtų išreikšta jos valia perleisti iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą seseriai S. N. Nors pareiškėjas teigia, kad V. M. po mirties turtą paliko seseriai „bendru seserų susitarimu ir žodiniu bei rašytiniu namų testamentu“, jis taip pat pripažino, kad joks testamentas nėra išlikęs, ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. N. sesers palikimą priėmė būtent pradėjusi jį faktiškai valdyti, o ne pagal nesilaikant nustatytos formos ir tvarkos sudarytą testamentą ar sandorį. Nesant duomenų apie tai, kad V. M. būtų palikusi testamentą, juridinio fakto nustatymas, jog po jos mirties S. N. priėmė jos palikimą faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą, negali sukelti apeliantui jo siekiamų teisinių pasekmių, nes asmenys, po nacionalizacijos priėmę palikimą po savininko mirties faktiniu valdymu, nelaikytini asmenimis, patenkančiais į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių išvestines teises atkurti nuosavybės teises į žemę, ratą.
35. Pareiškėjas taip pat nepateikė ir jokio S. N. raštu nesilaikant įstatymų nustatytos formos ir tvarkos sudaryto sandorio ar testamento, kuriame būtų išreikšta jos valia turtą perleisti ar po mirties palikti V. B., todėl analogiškais motyvais V. B. negali būti laikoma V. M. nuosavybės teisių perėmėja Atkūrimo įstatymo požiūriu. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad V. B. S. N. 1954-07-27 Dovanų sutartimi padovanojo 3/4 dalis jai priklausiusio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį namo padovanojo T. M., kurios dalį namo pagal testamentą (duomenys neskelbtini) paveldėjo V. B. Palangos miesto valdybos 1993-04-20 potvarkiu Nr. 63 V. B. suteiktas neatlygintinai žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kaip įsigijusiai namą (jo dalį) iš S. N., turėjusios nuosavybės teisę į šį žemės sklypą iki 1940-07-22 nacionalizacijos, nes tuo metu V. B. buvo likusi vienintele namo savininke. Šį gyvenamąjį namą su kiemo statiniais ir žemės sklypu ir paveldėjo pareiškėjas pagal V. B. testamentą.
36. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 5 punktu įstatymu Nr. VIII-1181, įsigaliojusiu 1999-06-02, o S. N. mirė (duomenys neskelbtini). Atkūrimo įstatymo normos, nustatančios asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, negali būti plečiamai aiškinamos. Kadangi S. N. mirė neįgijusi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, t. y. dar iki Įstatymo įsigaliojimo, jos neįgyta teisė negalėjo būti paveldėta. Taip pat ir pareiškėjas negalėjo paveldėti daugiau V. B. teisių, nei ji turėjo.
37. Paveldėjimo teisės normos visa apimtimi pradeda galioti tik esant Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms, t. y. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie yra mirę, jau buvo įstatymo nustatytu laiku padavę prašymus institucijoms, nagrinėjančioms išlikusiojo nekilnojamojo turto atkūrimo klausimus. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte įvardyti asmenys tik arba patys gali būti pretendentais į išlikusiojo nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, arba jais gali būti jų įpėdiniai pagal testamentą, nes tokį specialų subjektų ratą nustatė įstatymų leidėjas. Minėtų asmenų įpėdiniai pagal įstatymą pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą negali būti pretendentais. Todėl nagrinėjamu atveju net jeigu S. N. būtų laikoma pretendente (nors taip nėra), ji mirė nepalikusi testamento ir vien dėl to V. B. negalėtų būti pretendentė atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą žemę. Būtent toks aptariamų teisės normų aiškinimas atitinka ir įstatymo leidėjo tikslus – Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu nebuvo siekiama reglamentuoti mirusių pretendentų teisių perėmimo. Mirusių pretendentų teisių perėmimas sureguliuotas būtent Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, kuri šiuo konkrečiu atveju negali būti pritaikyta, nes pretendentės pagal V. M. naminį testamentą (jeigu toks būtų) reikalavimus galinti atitikti S. N. mirė iki jai subjektinę teisę galėjusios suteikti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis 5 punkte įtvirtintos normos priėmimo ir įsigaliojimo, todėl negalėjo išreikšti savo valios (paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo), savo testamento ji taip pat nepaliko. Taigi ir V. B., nebūdama galimos nuosavybės teisių perėmėjos įpėdine pagal testamentą, pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą nelaikytina pretendente atkurti nuosavybės teises. Dėl to šiuo požiūriu teisinės reikšmės nebeturi aplinkybė, kad pareiškėjas yra V. B. įpėdinis pagal testamentą.
38. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 8 d. nutarimu konstatavo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija, Žin., 1999, Nr. 48-1522; 2003 m. spalio 14 d. redakcija, Žin., 2003, Nr. 101-4542) tiek, kiek joje, nustačius visų Lietuvos Respublikos piliečių, buvusių savininkų įpėdinių pagal testamentą, teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokia teisė nesuteikta visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, buvusių savininkų įpėdiniams pagal įstatymą, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
39. Esant nustatytoms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad S. N. negali būti laikoma nuosavybės teisių perėmėja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto požiūriu ir kad pareiškėjo prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai negali sukelti jokių teisinių pasekmių atkuriant nuosavybės teises į V. M. iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą, todėl negali būti nustatyti. Kaip minėta, pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimo Nr. 2, aprobuoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 1995 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 6, 1 punkte išaiškinta, kad kai prašomas nustatyti faktas nesukuria teisinių pasekmių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), teismas turi nutraukti iškeltą civilinę bylą. Konstatavus, kad nuo prašomų juridinių faktų nustatymo nepriklauso pareiškėjo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. net ir nustačius prašomus faktus Atkūrimo įstatymo požiūriu pareiškėjas nėra pretendentas atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą žemę, pareiškimas nenagrinėtinas teisme. Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas naikintinas ir civilinė byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
40. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą nutraukti.