- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-25
- Bylos Nr.
- A-452-822/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01106-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 18 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. sausio 16 d. buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Kamerose jam nepakako ploto judėti (ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą), įrengti pertekliniai baldai, patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, jose nebuvo aliarmo skambučio. Sanitariniame mazge neužtikrintas privatumas, jis nebuvo atitvertas iki lubų nuo bendro kameros ploto, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos (kameroje tvyrojo smarvė). Kameroje trūko oro, buvo didelė drėgmė. Pareiškėjui nebuvo išduodamos valymo priemonės, todėl juos teko įsigyti pačiam, taip pat naudoti savo turimus rūbus. Prie stalo būdavo nepatogu sėdėti dėl įrengto antro aukšto gulto, dėl šios priežasties taip pat apribotas šviesos laidumas skaitant ir rašant (pablogėjo pareiškėjo regėjimas). Galimybė pasinaudoti dušu tik kartą per savaitę buvo nepakankama. Pareiškėjas tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs didelių nepatogumų, kuriuos prilygino psichologiniam ir fiziniam smurtui, kankinimui, bei pažeminimą, išsekimą, jį kankino nemiga, padažnėjo sveikatos sutrikimai ir kt.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas pateikė duomenis apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį kameros plotą – jam teko nuo 3,79 kv. m iki 18,5 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimų metu kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, nustatyti tik nežymūs reikalavimų temperatūrai ir dirbtiniam apšvietimui pažeidimai, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių neskundė. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių TI susiduria su ypač aštria problema – suimtieji (nuteistieji) dažnai gadina, laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, daužo kaitrines lemputes arba išmontuoja, sugadina liuminescencines lempas, todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tai neturi ilgalaikio efekto. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI buvo pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas taikytini tik reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjo pretenzijos dėl sanitarinio mazgo įrengimo negali būti pripažintos neteisėtais Šiaulių TI veiksmais. Šiaulių TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba nepermatoma užuolaida, taip užtikrinant sanitariniu mazgu besinaudojančių asmenų privatumą. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kaip numato teisės aktai, o mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo jų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (pvz., lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos). Natūralaus apšvietimo kamerose padidinimas tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, tačiau toks reikalavimas priskirtinas pastato rekonstrukcijos darbams. Atsakovas pastebėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kad jam dėl kokių nors priežasčių būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, be to, tokios pretenzijos nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu. Atsakovas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam jiems išduodamas reikiamas inventorius. Patalpose taip pat vykdomas valymas, dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Pareiškėjui buvo užtikrinama teisės aktuose numatyta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Teisės aktai nenumato pareigos sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti drabužius gyvenamosiose kamerose, Šiaulių TI sudaryta galimybė gauti apatinių ir viršutinių drabužių, asmeninės patalynės skalbimo, cheminio valymo paslaugas, su galimybe šia paslauga nemokamai pasinaudoti asmenims, kurie ne trumpiau nei tris mėnesius neturi pinigų asmeninėje sąskaitoje. Atsakovas manė, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo S. V. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. sausio 16 d., pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui – ne mažiau nei 3,6 kv. m. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys apie tikslų asmenų, buvusių kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, skaičių kiekvieną dieną 7.30 val. ir 19.30 val. buvo pakankami šiai faktinei aplinkybei nustatyti, o pareiškėjas, kuriam šie duomenys taip pat buvo pateikti, nesutikdamas su pateikta informacija, turėjo galimybę nurodyti teismui, kuriuo metu (kuriomis dienomis) ir kuriose kamerose buvo daugiau asmenų nei nurodė atsakovas, tačiau tokių duomenų nepateikė. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad, vertinant vienam asmeniui kameroje tekusį plotą, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas baldais užstatytas plotas, bei pažymėjo, jog netgi iš bendro kameros ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui būtų tekę daugiau nei 3 kv. m ploto ir jo galimybė normaliai judėti kameroje nebūtų buvusi akivaizdžiai apribota, t. y. nebūtų galima konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo.
7. Teismas ištyrė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose užfiksuotas aplinkybes (2018 m. balandžio 10 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 96 nustatyti Higienos normos HN 134:2015 12 p. pažeidimai (dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų), kitų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta; 2017 m. kovo 7 d. kameroje Nr. 8 higienos normos pažeidimų nenustatyta; 2017 m. balandžio 25 d. kameroje Nr. 91 nustatyti Higienos normos HN 134:2015 39 p. pažeidimai (ant lubų ir / ar sienų yra vizualiai matomų pelėsių), kitų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta; 2016 m. lapkričio 3 d. kameroje Nr. 86 nustatyti Higienos normos HN 134:2015 39 p. pažeidimai, kameroje Nr. 69 nustatyti Higienos normos HN 134:2015 14 p. pažeidimai (per maža dirbtinė apšvieta), kitų pažeidimų šiose kamerose bei kamerose Nr. 8, Nr. 28 ir Nr. 78 nenustatyta), taip pat Šiaulių TI pateiktus paaiškinimus (2016 m. rugsėjo mėn. suremontuota gyvenamoji kamera Nr. 78, į kurią pareiškėjas patalpintas 2016 m. spalio 26 d.; 2017 m. kovo – gegužės mėn. suremontuota gyvenamoji kamera Nr. 96, į kurią pareiškėjas patalpintas 2017 m. birželio 12 d.). Byloje nėra objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas Šiaulių TI administracijai 2016 m. spalio 27 d. buvo pateikęs skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų gyvenamojoje kameroje Nr. 78, tačiau 2016 m. lapkričio 3 d. prašyme įstaigai nurodė, kad skunde išdėstytos aplinkybės išspręstos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 69, Nr. 86, Nr. 91, Nr. 96, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau neįrodyta, jog kitos patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
8. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB arba mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,78 m (kamera Nr. 28) iki 2,23 m (kamera Nr. 86). Apžvelgęs Higienos normos HN 134:2015 nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bei Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartus (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.), teismas akcentavo, jog Šiaulių TI nepateikė jokių objektyvių duomenų apie sanitarinių mazgų izoliavimą (nuotraukų, planų ar pan.). Pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas ir jį, besinaudojantį tualetu, galėjo matyti tiek kiti kameroje buvę asmenys, tiek Šiaulių TI darbuotojai, atidarę kameros duris. Teismas pažymėjo įpareigojęs atsakovo atstovą pateikti duomenis apie sanitarinio mazgo įrengimą, t. y. ar sanitarinio mazgo patalpa visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto (atskirtas iki lubų nuo likusios kameros), kaip įrengtos sanitarinio mazgo durys, tačiau atsakovas nepateikė objektyvių duomenų dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo, o iš pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ nėra aišku, iš kelių pusių atitvertas sanitarinis mazgas, nėra jokių duomenų apie sanitarinio mazgo duris. Dėl šių priežasčių pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, taip pat kameroje tvyrojusio blogo kvapo, buvo pripažintos pagrįstomis (pažeidimo trukmė – 433 dienos).
9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl kamerose neįrengto aliarmo mygtuko pagrįstumo, akcentavo, kad šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, jis nenurodo, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas, be kita ko, kada konkrečiai ir dėl kokios priežasties jis turėjo (bandė) kviesti pareigūnus ir to padaryti negalėjo dėl pavojaus mygtuko nebuvimo. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, įstaigos gyvenamosioms patalpoms negali būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmesti.
10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo vedimas į dušą kartą per savaitę atitinka teisės aktų (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir Higienos normos HN 134:2015) reikalavimus. Pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI administraciją dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui prausti visą kūną po dušu dažniau nei kartą per savaitę, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl galimybės pasinaudoti dušu dažnumo pripažintos nepagrįstomis.
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nesuteikiamų valymo priemonių, pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo išduotos valymo priemonės, neteikė skundų Šiaulių TI administracijai dėl valymo priemonių neišdavimo. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas patikrinimų metu nenustatė pažeidimų dėl valymo priemonių išdavimo. Remdamasis šiais motyvais teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl valymo priemonių neišdavimo.
Šalies argumentai
12. Teismas dėl kamerų įrengimo (aprūpinimo baldais) nustatė, jog pareiškėjas dėl netinkamai įrengto inventoriaus kameroje Nr. 78 Šiaulių TI administracijai 2016 m. spalio 27 d. buvo pateikęs skundą, tačiau 2016 m. lapkričio 3 d. prašyme nurodė, kad skunde išdėstytos aplinkybės išspręstos. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, baldai ar kitas inventorius įrengti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai laikyti nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, nenustatė, jog sveikata jam pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir patyrė nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasines kančias. Nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui užtikrinta minimali kameros ploto norma. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur.
III.
14. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą.
15. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas vertino ginčijamą teisės aktą ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, nepagrįstai rėmėsi tik nacionaliniu reguliavimu, neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visuomenėje visiems žinomos ir suprantamos. Teismas nemotyvavo, kodėl jam nekilo abejonių dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kamerose vienam asmeniui tekusį plotą, nepareikalavo iš atsakovo papildomų duomenų (nebuvo pakankamai aktyvus). Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija dėl aplinkybių, jog pareiškėjas nėra kreipęsis į kompetentingas institucijas dėl sąlygų kamerose atitikties higienos normų reikalavimams, taip pat jog byloje nėra duomenų apie kai kurias kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, reikšmės, mano, kad atsakovo atstovas turi pareigą vykdyti savo nuolatinę kontrolę. Kita vertus, net ir kreipusis į specialistus, jie dėl savo užimtumo atvyktų praėjus aktualiam laikotarpiui, kai ginčijamos kalinimo sąlygos jau būtų pasikeitusios. Pareiškėjas nurodo sutinkantis su atsakovo pateiktais duomenimis apie asmenų skaičių kameroje 7.30 val. ir 19.30 val., bet pažymi, kad tarp rytinio ir vakarinio patikrinimo vyksta nuolatinis asmenų judėjimas, pareiškėjas yra pateikęs duomenis apie į Šiaulių TI kiekvieną darbo dieną atvykstančių asmenų skaičių. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tekusį kameros plotą teisingai galima apskaičiuoti tik pagal kameroje įrengtų miegamųjų vietų skaičių (būtent tokiu būdu plotas skaičiuojamas vertinant bausmės atlikimo sąlygas pataisos namuose). Atsakovas nėra pateikęs tikslių duomenų apie miegamųjų vietų skaičių kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu. Pareiškėjas pastebi, jog teismas nepasisakė dėl Jungtinių Tautų Kongreso priimtų Tipinių minimalios elgesio su kaliniais taisyklių (1995 m. rugpjūčio 30 d. rezoliucija), pagal kurias vienam asmeniui tenkantis plotas turėtų būti vertinamas neįskaičiuojant sanitarinių ir kitų įrenginių užimamo ploto. Atkreipia dėmesį į tai, kad asmenims, laikomiems teritorinių policijos areštinių kamerose, turi būti užtikrinama ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, taigi, tą patį statusą turintiems asmenims (įtariamasis, suimtasis, kt.), laikant juos skirtingose įstaigose, nustatyta skirtinga minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas taip pat nepritaria teismo išvadai, jog aliarmo mygtukas turi būti įrengtas tik naujai rekonstruotuose pastatuose. Iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė pareiškėjui nepatogumus, iškviečiant prižiūrėtoją visais atvejais. Pareiškėjas nesutinka ir su konstatavimu, kad galimybės pasinaudoti dušu sudarymas tik kartą per savaitę nelaikytinas jo teisių pažeidimu, mano, kad šiame kontekste vadovautinasi Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių, numatančiomis, jog turėtų būti sudaryta galimybė vonios ir dušo įrenginiai pasinaudoti, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepasisakė ir dėl atsakovo kaltės (tyčios), sudarant pareiškėjui netinkamas, pavojingas kalinimo sąlygas, nors atsakovas žino apie anksčiau tokio pobūdžio bylose priimtus sprendimus.
Atsiliepimas
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Tvirtina, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės laikymo sąlygos, niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pažymi, kad pareiškėjo nurodyti tarptautinės teisės aktai yra tik rekomendacijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. sausio 16 d., atlyginimo priteisimo.
19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas laikymo sąlygas, tačiau tinkamai teisiškai įvertino ne visas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad dauguma pareiškėjo pretenzijų (dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto, kamerų įrengimo, aliarmo mygtuko neįrengimo, naudojimosi dušu dažnumo) yra nepagrįstos, tačiau sąlygos kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus, ir pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, buvo nepakankamai aktyvus, nepagrįstai nesivadovavo tarptautiniais teisės aktais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti, pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
23. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, taip pat kad pareiškėjui tekęs tardymo izoliatoriaus kameros plotas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į minimalų gyvenamąjį plotą, nustatytą areštinių kameroms (juolab kad pareiškėjas pats pažymėjo, jog skirtingi standartai buvo nustatyti skirtingoms įstaigoms).
24. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).
25. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).
26. Nagrinėjamoje byloje Šiaulių TI pateikė duomenis apie tai, kiek asmenų buvo laikoma kamerose, kuriose pareiškėjas buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, dėl kiekvienos dienos pateikdamas dvejus duomenis – rytinio patikrinimo 7.30 val. ir vakarinio patikrinimo 19.30 val. duomenis (b. l. 60–70). Pareiškėjas nurodo sutinkantis su šiais duomenimis, bet, jo nuomone, šie duomenys nėra pakankamai išsamūs, nes asmenų judėjimas į ir iš kameros vykdavo visą dieną kiekvieną darbo dieną. Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kuriuo metu (kuriomis dienomis) ir kuriose kamerose buvo daugiau asmenų nei nurodė atsakovas. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo teiginiai, kad tam tikrais laikotarpiais asmenų kamerose buvo daugiau nei užfiksuota patikrinimų metu, nesudaro pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų pakankamumu sprendžiant dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto kamerose. Be to, kadangi byloje yra pakankamai duomenų apie asmenų, laikytų kamerose kartu su pareiškėju, skaičių, nėra pagrindo vienam asmeniui tekusį kameros plotą skaičiuoti ne pagal kameroje laikomų asmenų skaičių, o pagal joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių (priešingai nei paprastai būna bylose dėl kalinimo sąlygų pataisos namuose). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo laikotarpiu 3,6 kv. m minimali ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta.
27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams taip pat buvo gan abstraktūs, nedetalizuoti, labiausiai susiję su nepatogumais dėl sąlygų kameroje skalbti drabužius, patalpų vėdinimo per langą (pastaroji aplinkybė atitinka Higienos normos HN 134:201517 p. reikalavimus). Tokiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neteikė Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms skundų dėl konkrečių sąlygų kamerose atitikties higienos normų reikalavimams (išskyrus 2016 m. spalio 27 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 78, tačiau vėliau pats patvirtino, jog skundžiamos aplinkybės išspręstos). Byloje nesant objektyvių duomenų apie higienos normų reikalavimų pažeidimus kitose kamerose, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti pažeidimus dėl visų kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas.
28. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstomis pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, konstatavęs, jog atsakovas nepateikė pakankamai išsamių duomenų dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo. Teisėjų kolegija šiuo aspektu akcentuoja, kad Higienos norma HN 134:2015, taip pat Eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 p., kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.), todėl aplinkybė, jog sanitarinis mazgas Šiaulių TI kamerose nėra įrengtas atskirose patalpose ar, atitinkamai, neturi atskiros oro vėdinimo sistemos, savaime nelaikytina atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.
29. Kita vertus, ir Konvencijos 3 straipsnyje, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).
30. Šiaulių TI pateiktoje San. mazgų zonų kamerose lentelėje (2017 m. birželio 1 d., b. l. 89–90) pateikiami duomenys apie Šiaulių TI kamerose įrengtų sanitarinių mazgų išmatavimus, taip pat atitvarinę konstrukciją, nurodant „OSB“, „Plastikinė d.“, „Mūrinė“, „PDF“, „OSB užuol.“, „Mūras užuol.“, „OSB Mūr. už“. Tokie duomenys sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė pakankamų objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, jog jo privatumas naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas. Be kita ko, manytina, jog tik kameroje Nr. 78, kurioje pareiškėjas praleido 9 dienas, įėjimas į sanitarinį mazgą buvo uždengtas užuolaida. Tai atitinka pareiškėjo teismui pateiktame Šiaulių TI 2018 m. kovo 12 d. rašte Nr. 14/01-3063 (b. l. 19–27) esančius duomenis. Taigi, konstatuotina, jog privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjui nebuvo užtikrintas 424 dienas.
31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018). Pareiškėjas tvirtina dėl pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimo patyręs nepatogumus iškviečiant prižiūrėtoją visais atvejais, tačiau šių nepatogumų nedetalizavo, neįvardijo konkrečių atvejų, kai, pavyzdžiui, dėl iškvietimo mygtuko neįrengimo jam būtų buvusi padaryta žala sveikata ar kilusi reali tokios žalos grėsmė. Dėl šios priežasties laikytina, kad pirmosios instancijos teismas iškvietimo mygtuko gyvenamosiose kamerose neįrengimo pagrįstai nepripažino atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais, dėl kurių pareiškėjui galėtų kilti neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
32. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
33. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu kurią nors dieną būtų tekę mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą). Kita vertus, pareiškėjas ne visą laiką buvo laikomas kamerose, kurios atitiko higienos normų reikalavimus (nustatyta, kad kameroje Nr. 96 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos buvo be apsauginių gaubtų; kamerose Nr. 91 ir Nr. 86 buvo vizualiai matomų pelėsių, kameroje Nr. 69 buvo per maža dirbtinė apšvieta), be to, beveik visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjui neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (jis kamerose retai būdavo vienas, dažniausiai laikomas kartu su 1–4 asmenimis). Byloje nėra įrodymų, jog tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas pakenkė pareiškėjo sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nustatyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
34. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju kai kurios kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nežymiai neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjui 424 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).
35. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo didinti pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį – 1 000 Eur.
36. Akcentuotina, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, likę pareiškėjo ir atsakovo argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai, todėl plačiau nenagrinėjami.
37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau šiuo atveju nėra teisinio pagrindo keisti galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.