- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-15
- Bylos Nr.
- A-1935-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04327-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- B. Č.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja B. Č. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-92897 ,,Dėl J. Č. sumažintos senatvės pensijos kompensavimo“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7405 ,,Dėl J. Č. pensijos dalies kompensavimo“; 3) priteisti iš atsakovo jos vyrui J. Č. pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio nuostatas sumažintos pensijos dalies kompensaciją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., iš viso: 2 003,39 Lt (580 Eur), pervedant į jos sąskaitą.
Pareiškėja nurodė, kad jos vyrui J. Č. pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinta pensija, dėl to susidarė 2 003,39 Lt nepriemoka. J. Č. (duomenys neskelbtini) mirė. Pareiškėja 2014 m. birželio 27 d. skundu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kompensuoti mirusio sutuoktinio dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-92897 nustatė, kad Kompensavimo įstatyme nenumatyta kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažintas senatvės pensijas, kurių mokėjimas nutrauktas iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl pensijų gavėjo mirties. VSDFV 2014 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (6.5) I-7405 atmetė jos skundą. Pareiškėja nurodė, kad sumažinta pensijos dalis buvo paimta iš jos su vyru bendrų santaupų. Laikinojo įstatymo 16 straipsnis įpareigojo parengti ir patvirtinti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką iki 2010 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jau 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad turi būti nustatytas sumažintų pensijų kompensavimas. Konstitucijos 23 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybė gali būti paimama įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, bet teisingai atlyginama. Susirgęs J. Č. negalėjo panaudoti pinigų gydymosi tikslais, jam (duomenys neskelbtini) buvo implantuotas širdies stimuliatorius, reabilitacijai, vaistams, sanatoriniam gydymui, gyvenimo kokybės pagerinimui – visos šios išlaidos padengtos iš šeimos santaupų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 19–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje buvo nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka. J. Č. senatvės pensijos, paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 11-17-3927, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 604,01 Lt. Nuo 2010 m. vasario 5 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 11-17-4386 J. Č. iš naujo paskirta 1 090,67 Lt dydžio senatvės pensija, o nuo 2011 m. vasario 5 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 11-17-3381 iš naujo paskirta 1 113,65 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi J. Č. paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo 650 Lt ribinį dydį, jo pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis: 2010 m. sausio 1 d. pensijos dydis buvo 984,94 Lt, 2010 m. vasario 5 d. – 1 008,21 Lt, 2011 m. vasario 5 d. – 1 028,59 Lt. Nuo 2012 m. sausio 1 d. mokėta visa pensija. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. liepos 18 d. raštu Nr. (4.40)3-87103 informavo pareiškėjos sutuoktinį apie jam sumažintos pensijos dydžius. Pažymėjo, kad pareiškėjos 2014 m. birželio 27 d. prašymo į jos, kaip J. Č. teisių perėmėjos, sąskaitą pervesti pastarojo pensijos kompensaciją pagal Kompensavimo įstatymą negalėjo patenkinti dėl to, kad pensijos gavėjo teisė į kompensuojamą pensijos sumą, nustatytą Kompensavimo įstatyme, atsirado tik šiam įstatymui įsigaliojus. J. Č. mirė iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dienos ir mirties dieną nebuvo įgijęs teisės į praradimų, atsiradusių dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimą. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisė į pensiją nepaveldima. Iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo mirusių pensijų gavėjų įpėdiniai negali paveldėti ir taip perimti teisę į sumas, kurios būtų mokamos palikėjui, jei jis įsigaliojus Kompensavimo įstatymui tebebūtų gyvas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 35–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog laikinas pensijų sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas buvo teisėtas, Konstitucijai neprieštaravo. Pensijos gavėjo teisė į kompensuojamąją pensijos sumą, nustatytą Kompensavimo įstatyme, atsirado tik šiam įstatymui įsigaliojus (nuo 2014 m. gegužės 22 d.), t. y. ši teisė atsirado tik įstatymų leidėjui nusprendus ir negalėjo atsirasti anksčiau, nei įsigaliojo šis įstatymas. J. Č. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dienos, taigi mirties dieną nebuvo įgijęs teisės į praradimų, atsiradusių dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimą. Pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį, teisė į pensiją nepaveldima. Todėl mirusių iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo dienos pensijų gavėjų įpėdiniai negali paveldėti ir taip perimti teisę į sumas, kurios būtų buvę mokamos palikėjui, jei jis įsigaliojus Kompensavimo įstatymui tebebūtų gyvas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjos reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 68–70) atmetė pareiškėjos skundą.
Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai vadovaujantis Kompensavimo įstatymo nuostatomis neišmokėtos jos mirusio sutuoktinio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, kuri buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, kai sutuoktinis mirė iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo.
Šalies argumentai
Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. birželio 27 d. skundu pareiškėja kreipėsi VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama jai, kaip J. Č. teisių perėmėjai, išmokėti (duomenys neskelbtini) mirusiam sutuoktiniui J. Č. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos senatvės pensijos dalį vadovaujantis Kompensavimo įstatymo nuostatomis. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. liepos 29 d. raštu Nr. (10.1)3-92897 pareiškėjos prašymas atmestas, nurodžius, kad Kompensavimo įstatyme nenumatyta kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažintas senatvės pensijas, kurių mokėjimas nutrauktas iki šio įstatymo įsigaliojimo iki pensijų gavėjo mirties. VSDFV 2014 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (6.5) I-7405 atmetė pareiškėjos skundą, palaikydama VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus argumentus ir papildomai pažymėdama, kad CK 5.1 straipsnio 3 dalis numato, jog teisė į pensiją nepaveldima.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog pastaroji nuostata sukonkretina Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų ratą iki pensijos gavėjų. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip nustatanti kompensavimo mechanizmą asmenims, kurie įstatymo priėmimo dieną gavo pensijas. Taip įstatymo reguliavimo sritį supranta ir įstatymų leidėjas, kadangi papildomai Lietuvos Respublikos Seime buvo svarstytas Kompensavimo įstatymo pakeitimo 2014 m. liepos 8 d. projektas Nr. XII-896, kuriame buvo numatytas Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio papildymas 3 dalimi, kad teisę gauti neišmokėtos pensijos dalį, priklausančią mirusiam asmeniui, turi asmenys, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusio asmens turtas. Šiam įstatymo projektui buvo nepritarta 2014 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje. Pareiškėjos sutuoktinis J. Č. yra miręs ir jam, kaip mirusiam asmeniui, pensijos mokėjimas yra nutrauktas iki Kompensavimo įstatymo priėmimo dienos.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pensijų kompensavimas nėra numatytas mirusio pensijų gavėjo paveldėtojams. Nesant įstatymų nustatyto pensijos kompensavimo pagrindo, pareiškėjos skundas galėtų būti tenkinamas tik tokiu atveju, jei Konstitucinis Teismas tokį teisinį reguliavimą pripažintų prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime yra pažymėjęs, jog siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Dėl kompensavimo apimties Konstitucinio Teismo nutarime nepasisakyta, kompensavimo tvarkos nustatymas paliktas įstatymų leidėjo tinkamai įgyvendinamai diskrecijai. Tai įvertinęs teismas nekėlė abejonių dėl Kompensavimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai bei konstituciniams principams.
Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjos 2014 m. liepos 3 d. skundą bei išmokėti jai kompensaciją dėl mirusiam sutuoktiniui sumažintos pensijos dalies. Teismas atmetė pareiškėjos skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 76–78) prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar teisėtai 2014 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Seime buvo nepritarta Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio papildymui 3 dalimi (2014 m. liepos 8 d. projektas Nr. XII-896), kad teisę gauti neišmokėtos pensijos dalį, priklausančią mirusiam asmeniui, turi asmenys, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusio asmens turtas; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą; 3) priteisti iš atsakovo jos vyrui J. Č. pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas sumažintos pensijos dalies kompensaciją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 580 Eur, t. y. 2 003,39 Lt, pervedant į jos sąskaitą.
Pareiškėja nurodo, kad nereiškia pretenzijų, jog po vyro mirties jai būtų mokama jo pensija. Sumažinta pensijos dalis yra valstybės skola, kuri buvo paimta iš bendrų šeimos santaupų dar esant gyvam vyrui. Kompensavimo įstatyme nėra nustatyta, kad kompensacija nemokama mirusiojo paveldėtojams. Mirusio pensininko kompensacijos nemokėjimas yra neteisėtas, nes sumažinus pensijas krizės metu buvo žadama jas kompensuoti. Liko apvilti ateities lūkesčiai. Oficialiai skelbiama, kad iki Kompensavimo įstatymo priėmimo mirė 167 000 pensininkų, sutaupyta 135 mln. Lt. Šis klausimas aktualus daugybei mirusių pensininkų turto paveldėtojų ir turi būti kuo greičiau išaiškintas Konstitucinio Teismo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84–86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, jog sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o ne VSDFV. Pareiškėjos iškelto klausimo, vadovaujantis Konstitucijos 102 straipsniu, Konstitucinis Teismas nesprendžia, tokio reikalavimo nebuvo ir pareiškėjos skunde. Teismas teisingai išaiškino Kompensavimo įstatymo nuostatas. Šiame įstatyme nėra numatytas pensijų kompensavimas mirusio pensijų gavėjo paveldėtojams. Teismas išsamiai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje neginčijamai yra nustatyta, kad pareiškėja yra savo vyro J. Č., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldėtoja pagal įstatymą ir yra priėmusi vyro palikimą. Jos vyras J. Č. iki savo mirties gaudavo jam paskirtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. jam buvo mokama sumažinto dydžio, taikant, be kita ko, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl tokio sumažinimo (taikant Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d.) laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam (pareiškėjos vyrui) buvo neišmokėta 2 003,39 Lt (580 Eur) pensijos suma, kurią pareiškėja prašo priteisti jai, kaip mirusio vyro paveldėtojai. Iš pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui (kuris administravo pareiškėjos vyrui paskirtos senatvės pensijos mokėjimą) paduoto 2014 m. birželio 27 d. skundo (dėl kurio buvo priimti šioje administracinėje byloje pareiškėjos skundžiami sprendimai) matyti, kad tokį reikalavimą pareiškėja grindė 2014 m. gegužės 15 d. priimtu ir 2014 m. gegužės 21 d. (t. y. po pareiškėjos vyro mirties) įsigaliojusiu Kompensavimo įstatymu, tačiau ta prasme, kad šiame įstatyme nėra nustatyta mirusio pensininko paveldėtojų teisė atgauti Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu sumažintą pensijos dalį, kuri priklausytų mirusiam pensininkui (pareiškėjos vyrui) jos kompensavimo atveju. Teismui paduotame skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, apeliuoja į tai, kad tokia (Kompensavimo įstatymo nustatyta) pensijų kompensavimo tvarka, jos manymu, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar tokios (mirusio pensininko paveldėtojo) teisės į kompensacijos gavimą nenustatymas neprieštarauja Konstitucijai.
Pasisakydama dėl išvardytų pareiškėjos argumentų, kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatos (dėl kurių taikymo susidarė pareiškėjos prašoma priteisti pensijos nepriemoka) Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl paminėto pensijos sumažinimo teisėtumo aspektas nagrinėjamai bylai nėra aktualus.
Kalbant apie taip sumažintos pensijos kompensavimą, pirmiausia pažymėtina, kad iš tikrųjų Kompensavimo įstatyme nėra nustatyta, jog mirusiems pensininkams paskirtų ir dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo sumažintų pensijų kompensavimas gali būti taikomas (kompensacija gali būti išmokama) jų paveldėtojams. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad CK 5.1 straipsnyje, kuriame yra atskleista paveldėjimo samprata, be kita ko, nurodyta, kad teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, nėra paveldima (3 d.). Taigi konstatuotina, kad įstatymo lygmeniu paminėtas pareiškėjos skundo reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu, nes to nenumato nei specialusis teisės aktas – Kompensavimo įstatymas, nei bendrojo pobūdžio teisės norma – CK 5.1 straipsnis.
Pasisakydama dėl pirmiau paminėto pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kolegija pirmiausia pasisako apie ABTĮ 4 straipsnio nuostatų dėl administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą aiškinimą ir jų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.
Tai darydama, kolegija pažymi, kad bent kokią bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje - Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjos pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėja) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjos) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus.
Kolegija, išanalizavusi pareiškėjos nurodytus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad nei paminėtame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime (kuriam įgyvendinti yra skirtas Kompensavimo įstatymas), nei Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr. KT8-S5/201 (kuriame pateiktas paminėto šio teismo 2012-02-06 nutarimo nuostatų dėl sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos išaiškinimas) nėra minima apie galimybę paveldėti kompensuojamos pensijos dalį, o yra kalbama tik apie tokį kompensavimą (jam nustatyti taikytinus kriterijus) patiems pensininkams. Pagal nurodytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, sumažintų pensijų kompensavimo būdai (taikant paminėtus kriterijus) yra įstatymų leidėjo diskrecija. Pastebėtina, kad apie tokią diskreciją iš esmės yra kalbama ir paminėtoje CK 5.1 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, taip pat į tai, kad pareiškėja iš esmės nenurodė savo argumentų dėl galbūt esamo jos nurodyto Kompensavimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, kolegija, pasinaudodama pirmiau aptarta teismo diskrecija, neįžvelgia būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjos nurodytu klausimu.
Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos B. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.