- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-04
- Bylos Nr.
- 1A-151-932/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37861-2021-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Paulius Veršekys, Rasa Paužaitė
- Kaltinamasis
- S. J.
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Advokatai
- Valdas Kersnauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro Liudo Žuklio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo A. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o prašymas priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Šioje baudžiamojoje byloje S. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2021 m. spalio 28 d., apie 19.00 val., šalikelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, agresyviai nusiteikęs, rankoje laikydamas metalinį strypą ir juo mosuodamas, prisiartinęs prie A. V., užsimojo trenkti metaliniu strypu, sakydamas žodžius „užmušiu“, tačiau A. V., eidamas atbulomis traukėsi, griuvo ant žemės, o jis, S. J., apėjęs aplink automobilį „Mercedez Benz“, trenkė metaliniu strypu į galinį bamperį, t. y. tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. V. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiais savo veiksmais S. J. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroras Liudas Žuklys prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – S. J. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės apribojimo bausmę 6 mėnesiams su įpareigojimais tęsti darbą, o, jo netekus, per vieną mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar pradėti dirbti kitoje darbovietėje; uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas; uždrausti išvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be prižiūrinčios institucijos žinios. Taip pat prokuroras prašo konfiskuoti ir sunaikinti metalinį strypą, nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir visiškai priteisti prašomą sumą turtinei žalai atlyginti, prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš S. J. nukentėjusiajam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, be to, iš S. J. priteisti nukentėjusiajam turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
2.1. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, neįvykdė pareigos išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, palyginti įrodymus tarpusavyje, siejant juos į logišką vientisą grandinę, ir padaryti faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės.
2.2. Skunde tvirtinama, kad nukentėjusiojo nesikreipimą į policijos pareigūnus iškart po įvykio pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip neturėjimą pagrindo bijoti, kad S. J. gali jį sužaloti. Nukentėjusysis į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi po to, kai nepraėjo skausmas kojoje. Dėl konflikto metu patirtos (atsinaujinusios) kojos traumos nukentėjusysis atsakingu laikė būtent išteisintąjį. Prokuroro teigimu, nukentėjusysis viso proceso metu savo dėmesį iš esmės labiau koncentravo į įvykio metu patirtą traumą, o ne į kilusį išgąstį. Byloje nustatyta, kad po to, kai A. V., traukdamasis nuo agresyvaus, su metaliniu strypu rankoje einančio S. J., pargriuvo, kaltinamasis pasišalino. Taigi pavojus A. V. sveikatai ir gyvybei tuo metu jau buvo praėjęs. Nukentėjusysis turėjo teisę, o ne pareigą kreiptis į policijos pareigūnus, tačiau to iš karto nepadarė. Konfliktinė situacija buvo iškilusi su kaimynu, pats konfliktas jau buvo pasibaigęs, nukentėjusysis nenorėjo konfliktuoti su kaimynais, tikėjosi, kad skausmas kojoje praeis, be to, turėjo suplanuotų reikalų, t. y. nuvaryti remontuoti automobilį, todėl pastarasis ir nekvietė policijos pareigūnų. Šiuos A. V. veiksmus, t. y. kreipimąsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą ne iš karto po įvykio, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip neva įrodančius, kad jis įvykio metu neturėjo pagrindo bijoti, kad S. J. gali padaryti didelę žalą jo sveikatai ar gyvybei.
2.3. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vertino, jog faktas, kad nukentėjusysis konflikto metu buvo su draugu, o S. J. vienas, leido A. V. nevertinti grasinimo rimtai. Byloje nustatyta, kad pamatę su strypu rankoje besiartinantį S. J., A. V. ir K. P. išsiskyrė, t. y. liudytojas atsitraukė nuo automobilio į kitą gatvės pusę. Kaltinamasis artinosi prie nukentėjusiojo, buvo agresyviai nusiteikęs, vartojo necenzūrinius žodžius, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, be to, rankoje turėjo metalinį strypą. Nors ir ne pirminės apklausos metu, tačiau nukentėjusysis parodė, kad išteisintasis grasino jį užmušti, tokios frazės kategoriškai neneigė net ir pats S. J., pripažindamas, kad galėjo taip pasakyti. A. V., supratęs, jog kaltinamasis gali smogti, atsitraukinėjo nuo jo, bandydamas užeiti iš kitos automobilio pusės. Tokie nukentėjusiojo veiksmai kaip tik ir rodo, kad jis jautė grėsmę, bijojo, kad S. J. metaliniu strypu suduos smūgį. Susiklosčiusi situacija leidžia teigti, kad A. V. turėjo realų pagrindą bijoti dėl savo sveikatos ir gyvybės, tikėti, jog išteisintasis įvykdys savo ketinimus, t. y. smogs metaliniu strypu. Ta aplinkybė, kad liudytojas K. P. buvo netoliese, niekaip nemažino kilusios grėsmės nukentėjusiajam, kadangi liudytojas jokiais aktyviais veiksmais nesikišo į konfliktą.
2.4. Skundžiamame nuosprendyje motyvuojant grasinimo realumo nebuvimą nurodyta, kad nukentėjusysis su savimi turėjo ir panaudojo dujų balionėlį. Priešingai nei nurodo teismas, prokuroro įsitikinimu, nukentėjusiojo su savimi turėtas, o vėliau ir panaudotas dujų balionėlis prieš S. J. kaip tik įrodo, kad A. V. jautė jam kilusią grėsmę ir tokiu būdu gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi į jo gyvybę ir sveikatą.
2.5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atkreiptas dėmesys į liudytojo K. P. nufilmuotoje medžiagoje girdimus nukentėjusiojo sakomus (rėkiamus) keiksmažodžius kaltinamajam, tokius nukentėjusiojo žodžius teismas įvertino kaip nepanašų į įbauginto ar išsigandusio asmens, o, priešingai, kaip labiau provokuojantį, kas esą paneigia grasinimo realumą. Prokuroro manymu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Čia pažymima, kad tuo metu konfliktas jau buvo pasibaigęs, S. J. nueidinėjo po to, kai A. V. jau buvo nugriuvęs ant žemės, o liudytojas K. P. buvo pradėjęs šaukti ant kaltinamojo. Nukentėjusysis tuo metu jau buvo patyręs kojos traumą. Anot prokuroro, yra akivaizdu, kad buvusios baimės emocijos pynėsi su kilusiu skausmu ir pykčiu kaltinamajam. Pastarajam nueidinėjant nuo įvykio vietos išsakyti necenzūriniai žodžiai niekaip nepaneigia fakto, kad prieš keletą akimirkų A. V. buvo grasinama metaliniu strypu ir šis tuo metu jautė grėsmę.
2.6. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintasis norėjo tik sudrausminti nukentėjusįjį dėl jų konfliktiškų santykių. Anot prokuroro, pats išteisintasis pripažino norėjęs pagąsdinti nukentėjusįjį, pasiėmė metalinį strypą. Šie S. J. veiksmai rodo jo tyčią bauginti kitą asmenį grasinant šiam metaliniu strypu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pripažinta, kad išteisintasis elgėsi agresyviai, keikėsi artėdamas link nukentėjusiojo. Toks pastarojo elgesys, ypač turint daiktą, kuriuo turėjo galimybę sužaloti žmogų, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, kaip tik didino nukentėjusiojo tikėjimą kilusios grėsmės realumu, o S. J. kaip tik ir norėjo tokios nukentėjusiojo būsenos. Šie kaltinamojo veiksmai patvirtina, kad pastarasis turėjo tyčią grasinti nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyti jo sveikatą ar nužudyti, o nukentėjusysis jautė baimę (buvo įbaugintas), kad kaltinamasis savo veiksmais gali nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Tai, kad S. J., turėdamas galimybę suduoti nukentėjusiajam smūgį, kai šis nukrito ar suklupo, tačiau to nedarė, neturi įtakos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, kadangi ir pats išteisintasis buvo nurodęs, kad jo tikslas buvo pagąsdinti ir sudrausminti nukentėjusįjį. Savo tikslą kaltinamasis jau buvo pasiekęs, t. y. jau buvo privertęs nukentėjusįjį bijoti dėl savo sveikatos bei gyvybės ir atsitraukti (slėptis) už automobilio.
2.7. Prokuroro vertinimu, S. J., būdamas agresyviai nusiteikęs, vartodamas necenzūrinę leksiką, grasindamas užmušti, laikydamas metalinį strypą ir užsimodamas juo, norėjo, kad A. V. jo bijotų, o nukentėjusysis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, jam gali būti metaliniu strypu suduoti smūgiai, galėję sukelti pavojų sveikatai ar gyvybei. Nukentėjusysis matė, kad S. J. rankoje laikė metalinį strypą, įvykis vyko tamsiu paros metu, todėl buvo sunku pastebėti, ar strypas yra tuščiaviduris. Smūgių sudavimas metaliniu strypu (netgi ir tuščiaviduriu) į gyvybiškai svarbias ar net į kitas kūno vietas, neabejotinai gali sukelti sunkius ir neatitaisomus padarinius sveikatai ir gyvybei. Tokioje situacijoje A. V. pagrįstai turėjo pagrindą bijoti tokių pasekmių kilimo, kas būtų nutikę, jeigu S. J. būtų įgyvendinęs grasinimus ir smogęs rankoje turimu bei pakeltu laikomu metaliniu strypu, o išteisintasis būtent tokios nukentėjusiojo būsenos ir norėjo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Nagrinėjamoje byloje prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei mano, kad S. J. išteisintas nepagrįstai, todėl apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir S. J. pripažinti kaltu padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
6. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. J. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad išteisintojo veika nebuvo nukreipta į grasinimą sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar jį nužudyti, o konflikto metu išsakyti išteisintojo žodžiai bei veiksmai negali būti vertinami kaip realus grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, todėl konstatuota, kad nukentėjusysis nebuvo įbaugintas dėl galimo nužudymo ar sunkaus sveikatos sutrikdymo. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, nuosprendyje ir skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis esminių trūkumų neturi. Priešingai nei nurodo prokuroras, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas tyrė, analizavo ir vertino bylos įrodymų visetą (viso proceso metu duotus nukentėjusiojo, išteisintojo, liudytojų parodymus, vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, kitus rašytinius bylos duomenis) bei padarė motyvuotas išvadas, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės.
7. Prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad išteisintasis artinosi prie nukentėjusiojo, buvo agresyviai nusiteikęs, vartojo necenzūrinius žodžius, rankoje turėjo metalinį strypą, kuriuo buvo užsimojęs, o nukentėjusysis traukėsi nuo agresyvaus S. J.. Apelianto vertinimu, nukentėjusiojo veiksmai rodo, kad pastarasis jautė grėsmę, bijojo, kad S. J. metaliniu strypu suduos jam smūgį. Skunde pažymima, kad tokios grėsmės nepaneigė tai, jog nukentėjusysis buvo ne vienas, o kartu su liudytoju K. P., pats nukentėjusysis išsakė įžeidžiančias frazes, panaudojo dujų balionėlį. Anot prokuroro, susiklosčiusi situacija leidžia teigti, kad A. V. turėjo realų pagrindą bijoti dėl savo sveikatos ir gyvybės, pastarasis tikėjo, jog S. J. įvykdys savo ketinimus, t. y. smogs metaliniu strypu. Visgi teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems prokuroro argumentams.
8. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. tai, jog buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-247-788/2017).
9. Nagrinėjamoje byloje iš nukentėjusiojo, išteisintojo bei tiesiogiai įvykyje dalyvavusio liudytojo K. P. parodymų, taip pat vaizdo įrašo nustatyta tokia faktinė situacija: būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei rankoje nešdamas metalinį strypą, S. J. ėjo link nukentėjusiojo bei liudytojo. Artindamasis išteisintasis išsakė įvairius necenzūrinius, grasinančius žodžius bei, priėjęs 1-2 metrų atstumu iki nukentėjusiojo, buvo užsimojęs metaliniu strypu. Tuo tarpu A. V., reaguodamas į susiklosčiusią situaciją, traukdamasis atgal nuo išteisintojo, suklupo. Nukentėjusiajam suklupus, išteisintasis, apėjęs automobilį, metaliniu strypu nestipriai, nepalikdamas jokios žymės sudavė į automobilio galinę dalį, vėl ėjo link nukentėjusiojo, tačiau liudytojui K. P. pradėjus rėkti, išteisintasis atsitraukė ir nuėjo link savo namų. Einantį išteisintąjį nukentėjusysis palydėjo įvairiomis necenzūrinėmis bei įžeidžiančiomis frazėmis, kuo šis konfliktas ir baigėsi.
10. Aptariamo pobūdžio bylose vertinant susiklosčiusio konflikto eigą realaus grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą kontekste, būtina atkreipti dėmesį į aplinkybių visumą (iki nagrinėjamo įvykio buvusius santykius, konflikto eigą įvykio metu bei reikšmingas aplinkybes pasibaigus konfliktui), patvirtinančių ar paneigiančių siekį įbauginti kitą asmenį, grasinimo realumą, nesureikšminant atskirų aplinkybių. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, išteisintasis ir nukentėjusysis vienas kitą gerai pažįsta, gyvena šalimais, yra kaimynai. Iš pastarųjų duotų parodymų galima spręsti, kad jų tarpusavio santykiai yra gana konfliktiški, ypač tada, kai S. J. būna apsvaigęs nuo alkoholio. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojos apklaustos išteisintojo bei nukentėjusiojo sutuoktinės taip pat patvirtino tarp kaimynų šeimų buvusius konfliktiškus santykius. Kaip teigė išteisintasis, jis, necenzūriškai kalbėdamas bei mojuodamas strypu, siekė tik sudrausminti nukentėjusįjį dėl to šio automobilio keliamo triukšmo, tačiau tokiais veiksmais nebandė įbauginti kaimyno, kad jį sunkiai sužalos ar nužudys. Tai, kad išteisintasis priekaištavo dėl automobilio skleidžiamo garso, patvirtino ir liudytojas K. P.. Nors pats nukentėjusysis teigė, kad išteisintojo veiksmai jį įbaugino, jis jautė grėsmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į kitas įvykio aplinkybes, visą susidariusios situacijos kontekstą ir pagrįstai sprendė, kad S. J. realiai negrasino nei nužudyti nukentėjusįjį, nei sunkiai sutrikdyti šiam sveikatą. Pažymėtina, kad konfliktas truko neilgą laiko tarpą, išteisintojo veiksmai nebuvo intensyvūs. Be to, išteisintasis yra vyresnio amžiaus, jis pradėjo konfliktą su gerokai jaunesniu kaimynu, su kuriuo įvykio metu buvo dar vienas jaunas vyriškis. Priešingai nei teigia prokuroras, liudytojas K. P. nebuvo tik pasyvus stebėtojas, jis reagavo į S. J. veiksmus, parodė šaukęs ant pastarojo. Reikšminga ir tai, kad minėtas liudytojas nėra asmuo, tiesiogiai konfliktavęs su išteisintuoju, todėl duodamas parodymus galėjo objektyviai paaiškinti kilusį konfliktą. Nors K. P. parodė, kad S. J. elgesys buvo agresyvus (dėl pastarosios aplinkybės byloje nėra nei ginčų, nei abejonių), tačiau apklausiamas teisme liudytojas parodė ir tai, kad susiklosčiusioje situacijoje nekilo nė minties kviesti policiją, kadangi pats nukentėjusysis pasakojo, kad čia tokie jų santykiai su kaimynu (2 t. b. l. 89-94). Taigi toks apsvaigusio išteisintojo elgesys susiklosčiusiuose kaimynų santykiuose nebuvo išskirtinis. Tai, kad nukentėjusysis S. J. veiksmų nevertino kaip realios grėsmės gyvybei, negalvojo, kad gali būti sunkiai sutrikdyta jo sveikata, patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame yra užfiksuota konflikto pabaiga. Vaizdo įraše yra užfiksuotas nueinantis S. J., kuris rankoje nešasi strypą, o nukentėjusysis A. V. palydį jį įvairiais necenzūriniais žodžiais ir įžeidinėjimais (1 t., b. l. 69). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad toks iššaukiantis, provokuojantis nukentėjusiojo elgesys rodo, kad pastarasis nejautė realios grėsmės sveikatai ir gyvybei. Be kita ko, A. V. konflikto metu turėjo ir dujų balionėlį, kurį panaudojo papurkšdamas dujas į S. J.. Tokių nustatytų aplinkybių visuma neduoda pagrindo pritarti prokuroro apeliacinio skundo argumentams ir atitinkamai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio išvadų dėl realaus grasinimo sunkiu sveikatos sutrikdymu ar nukentėjusiojo nužudymu nebuvimo.
11. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog aplinkybė, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio nesikreipė į policiją, nepaneigia to, kad grasinimai buvo realūs. Sutiktina, jog kreipimasis į policiją tik kitą dieną nėra aplinkybė, savaime paneigianti grasinimo realumą, tačiau, kaip minėta, būtina atkreipti dėmesį į visumą aplinkybių, be kita ko, buvusių ir po nagrinėjamo įvykio. Pasibaigus konfliktui tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo, pastarasis su liudytoju K. P., kaip ir buvo anksčiau planavę, išvežė perdažyti automobilį, iš ko spręstina, jog kilęs konfliktas esmingai nepaveikė nei paties nukentėjusiojo, jo elgesio, nei jo suplanuotų darbų. Iš paties A. V. paaiškinimų kreipiantis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo taip pat galima daryti išvadą, kad jis nesureikšmino kaimyno išsakytų necenzūrinių žodžių ir pagrasinimų, mosikavimosi strypu ir net nebūtų kreipęsis į policijos pareigūnus, jei ne nepraėjęs skausmas kojoje (1 t., b. l. 48-50). Atlikus ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jį nutraukus, skųsdamas prokuroro nutarimą, A. V. taip pat akcentavo tik patirtas kojos traumas, kurias neva sukėlė S. J. smūgiai (1 t., b. l. 12-14). Tik atnaujinus ikiteisminį tyrimą bei tęsiant procesą jau pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nukentėjusiojo parodymai akivaizdžiai pasikeitė. Priešingai nei anksčiau, pastarasis jau neteigė, kad kaimynas sudavė smūgius į kojas, o nurodė sulaukęs grasinimų žodžiu, taip pat akcentavo, kad išteisintasis mojavo vamzdžiu. Tokia įvykių seka bei nukentėjusiojo pozicijos kaita, kartu įvertinus ir dar iki nagrinėjamo įvykio buvusius santykius tarp kaimynų, kilusio konflikto trumpalaikiškumą, išteisintojo veiksmų nedidelį intensyvumą, taip pat ir vėlesnį nukentėjusiojo iššaukiantį elgesį, liudytojo K. P. paaiškinimus, tai, kad jis buvo kartu su nukentėjusiuoju, labiau parodo siekį asmeninius konfliktus spręsti inicijuojant baudžiamąjį procesą, o ne buvusį realų grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, ar juo labiau, realų išteisintojo siekį sukelti tokią nukentėjusiojo būseną. Visų anksčiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje S. J. grasinantys žodžiai, mojavimas nedideliu tuščiaviduriu strypu negali būti vertinami kaip tyčinis, realus grasinimas sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti, dėl ko atitinkamai konstatuotina jo veiksmuose nesant BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.
12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai išteisino S. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, dėl ko nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį.
13. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintojo S. J. gynėjas advokatas prašė iš valstybės priteisti išteisintajam jo patirtas išlaidas už advokato paslaugas apeliacinio proceso metu. Kartu su šiuo prašymu pateiktas pinigų priėmimo kvitas bei sąskaita už teisines paslaugas, iš kurių matyti, kad S. J. gynėjui sumokėjo 250 Eur už gynybą apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 149-150).
14. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą S. J. lieka išteisintas, yra pagrindas spręsti klausimą dėl jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo. Teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, kiekvienu atveju privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-719/2024).
15. Ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal išteisintojo padėtį bloginančiais pagrindais paduotą prokuroro apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, taip pat protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma – 250 Eur – už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme laikytina proporcinga, todėl prašymas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro Liudo Žuklio apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti S. J. 250 Eur advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.