Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Vadovaujantis BK 48 str. 7 d. V. S. paskirtas įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurį jis turi įvykdyti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš V. S. nukentėjusiajai A. S. priteista 400 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 25 d., apie 20.15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia sudavė pagaliu vieną smūgį savo žmonai A. S. per kairės rankos pirštus ir ne mažiau kaip vieną smūgį pagaliu į nugarą, ne mažiau kaip du smūgius delnu sudavė į veido dešinę pusę, ne mažiau kaip tris kartus spyrė jai į dešinę koją ir ne mažiau kaip vieną kartą spyrė nukentėjusiajai į šoną, taip jai padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairiame žaste, kairės plaštakos 4 – 5 pirštuose, nugaros srityje, dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairiame žaste, ir taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.

Skunde apeliantas taip pat rašo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog įvykio metu jis buvo neblaivus. Nurodo, kad teismas, remdamasis tik A. S. ir liudytojos P. B. parodymais, be pagrindo pripažino, kad jis įvykio metu buvo išgėręs, nes jo girtumas tikrintas nebuvo.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji A. S. prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą ir apylinkės teismo 2015-11-11 nuosprendį palikti nepakeistą bei iš nuteistojo priteisti išlaidas už advokato paslaugas. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus apie sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Pabrėžia, kad jos parodymus patvirtina ne tik liudytoja P. B., kuri tiesiogiai matė, kaip ji buvo žalojama nuteistojo, tačiau ir liudytojų S. S. ir I. S. parodymai, kurie sutampa su jos parodymais, kadangi merginos apie įvykį sužinojo iš nuteistojo ir jos pasakojimų. Padarytų sužalojimų kiekį bei jų padarymo būdus patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri atitinka jos bei liudytojos P. B. duotus parodymus apie sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Nurodo, kad byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kad sužalojimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, nei ji nurodo. Pabrėžia, kad patyrusi tiek streso dėl padarytų sužalojimų, visiškai yra normalu tai, kad apklausiama iškart po įvykio, negalėjo nurodyti tikslaus sužalojimų skaičiaus ar detaliai jų apibūdinti.

Atsikirtime nukentėjusioji nurodo, jog nuteistojo keliamą versiją, kad ją galėjo sužaloti karvė, paneigia liudytojų P. B., B. V., R. S. ir J. G. parodymai, kadangi nė vienas iš jų negalėjo patvirtinti matę, kad karvė būtų spyrusi. Akcentuoja, jog teismo medicinos ekspertė negalėjo išskirti sužalojimų charakteringų požymių, būdingų karvės spyriui, todėl ši nuteistojo versija visiškai nepasitvirtino.

Nukentėjusioji atsikirtime taip pat tvirtina, kad nuteistasis įvykio dieną buvo neblaivus, kadangi nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis elgėsi neadekvačiai. Po įvykio išvažiavo dviračiu, o ne automobiliu, o tai tik patvirtina tai, kad būdamas statutinis pareigūnas, jis bijojo vairuoti automobilį apsvaigęs nuo alkoholio dėl galinčios kilti atsakomybės. Tai, kad nuteistasis kitą rytą vyko į darbą automobiliu, o darbovietėje niekas nenustatinėjo jo blaivumo, nepaneigia aplinkybės, kad įvykio metu jis buvo neblaivus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo

Esminis klausimas, keliamas nuteistojo apeliaciniame skunde, yra susijęs su byloje surinktų įrodymų vertinimu, t. y. V. S. ginčija nukentėjusiosios ir liudytojos P. B. parodymų patikimumą, savo abejones grindžia jų parodymų nenuoseklumu, teigia, kad nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai esmingai skyrėsi, jie nebuvo nuoseklūs, todėl jo kaltę jais grįsti negalima. Anot apelianto, nukentėjusioji savo parodymus keitė, skirtingai prisiminė ir pasakojo įvykio aplinkybes, todėl teismas juos turėjo vertinti kritiškai. Su šiais apelianto argumentais iš dalies galima sutikti, nes iš tiesų tiek nukentėjusiosios, tiek ir skunde minimos liudytojos P. B. parodymai šioje byloje nebuvo itin nuoseklūs ir tikslūs. Tačiau, vis tik juos dėl to visiškai atmesti kaip įrodymus, kolegija neturi pagrindo.

Įrodymų pripažinimo jais, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą – tai išimtinė teisėjo ar teismo prerogatyva (BPK 20 str. 2 d.). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apie įvykio aplinkybes davė nuoseklius parodymus, kuriuos iš esmės patvirtino ir liudytoja P. B.. Tačiau, iš tiesų tai nėra taip. Protokole – pareiškime A. S. pareiškė, kad neblaivus V. S. užgauliojo ją necenzūriniais žodžiais, pasiėmęs pagalį du kartus sudavė jai per pirštus ir petį. Jai bėgant ją pavijo ir delnu sudavė du smūgius į veido sritį – dešinę pusę (1 t., 1 b. l.). Apklausta liudytoja nukentėjusioji tvirtino, jog A. S. pagaliu kartą jai sudavė per kairės rankos pirštus, kartą per nugarą, pasivijęs delnu du kartus sudavė į dešinę veido pusę ir 2 – 3 kartus jai spyrė, pataikydamas į dešinę koją ir šoną. Pagalbos nereikėjo, į specialistus nesikreipė, tačiau sutino pirštai, veido dešinėje pusėje, ties akimi, atsirado mėlynė (1 t., 12 – 13 b. l.). Vėlesnių apklausų metu nukentėjusioji parodė, kad V. S. kumščiu bei pagaliu jai sudavė kelis kartus, t. y. pagaliu per pečius ir į kojas, jai spyrė, nes buvo mėlynės ant dešinės kojos, o ją pasivijęs – ranka sudavė 2 stiprius smūgius į dešinę galvos pusę, smarkiai sužalojo akį, nes po to sunkiai matė, nuo suduotų smūgių parkrito (1 t., 14 – 15 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje nukentėjusioji parodė vietą, kurioje vyras pagaliu sudavė smūgį per rankas, kitus smūgius (1 t., 17 – 18, 19 – 20 b. l.). Pirmosios instancijos teisme A. S. tvirtino, jog prie šiltnamio paimtu pagaliuku V. S. pradėjo prieš ją mosikuotis, spardė jai tai į vieną, tai į kitą koją. Paskui pagaliu sudavė per kairės rankos pirštus, trys pirštai buvo sutinę, tos rankos nevaldė. Pagaliu trenkė į kairį šoną, nugarą. Kumščiu smogė į dešinį smilkinį, po ko ji prarado sąmonę. Kai atsigavo pamatė, kad apeliantas spardė jos motiną. Paaiškino, kad nuo spyrių visa dešinė koja buvo mėlyna, su ranka buvo suėmęs kairį žastą, buvo nubrozdinimas, pagaliu trenkė per nugarą, nugaros kairiame šone, inkstų srityje buvo mėlynė, taip pat juo trenkė per kairę ranką, pataikydamas į pirštus, kumščiu – į dešinę veido pusę, paakyje susidarė kraujosruva. Neskaičiavo kiek smūgių buvo suduota (1 t., 184 – 192 b. l.). Atnaujinus ir atlikus papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji parodė, kad V. S. priėjęs prie šiltnamio, pasiėmė pagalį, skirtą pomidorams rišti ir juo pradėjo mosikuotis. Pirmas smūgis buvo pagaliu jai per pirštus. Paskui jis suėmė ją už žasto, taip padarė nubrozdinimą. Po to, ant gatvės sudavė kumščiu jai į smilkinį, juto skausmą kojose, nes ją dar ir spardė. Daugiausia mėlynių buvo dešinėje kojoje. Po smūgio į galvą pargriuvo, nieko nepamena. Atsigavusi pamatė, kad V. S. spardo jos motiną prie tvenkinio. Nurodė, kad tikslaus smūgių skaičiaus nepamena, todėl prašo remtis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, tačiau sukonkretino, jog nuteistasis sudavė smūgį pagaliu per rankas, kumščiu į smilkinį, po to pagaliu į šoną ar petį, tiksliai nepamena. Susmuko ant kelio nuo smūgio į smilkinį. Taigi, iš to visiškai akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai nėra visiškai nuoseklūs, kaip kad nuosprendyje pripažino pirmosios instancijos teismas. Matyti, kad nukentėjusioji savo parodymus papildydavo vis naujomis aplinkybėmis apie jos kūno sužalotas vietas, vietas, kur vyko grumtynės ir prieš ją buvo naudojamas fizinis smurtas, galimą sužalojimų padarymo mechanizmą, jai suduotų smūgių skaičių.

Nuteistasis skunde taip pat akcentuoja, kad ir liudytojos P. B. parodymai apie jos dukters sužalojimą negali būti laikomi patikimais, nes ji juos taip pat keitė. Iš bylos matyti, kad iš pradžių P. B. matė, kaip V. S. pasiėmė pagaliuką pomidorams rišti ir sudavė nukentėjusiajai juo per pirštus, sudavė jai į galvos sritį, dėl ko A. S. prarado sąmonę (1 t., 29 – 30 b. l.). Akistatos metu ji tvirtino panašiai – ji matė, kaip V. S. švaistėsi su pagaliu, pataikė juo A. S. į rankos pirštus, nors ir neprisiminė į kurios; spyrė nukentėjusiajai į kojas, paskui pataikė A. S. pagaliu į galvą, dešinę pusę, nuo ko ji susmuko (1 t., 75 – 77 b. l.). Teisme ši liudytoja parodė, kad V. S. kojomis daug kartų spyrė nukentėjusiajai, o šiai bėgant pasivijęs trenkė pagaliu į dešinę galvos pusę, dėl ko ši nugriuvo. Patikslinusi nurodė, jog iš pradžių jis spyrė į kojas, paskui švaistėsi pagaliu ir sudavė per rankos pirštus, pasivijęs trenkė nukentėjusiajai į galvos sritį ties smilkiniu. Pabrėžė, kad karvės nukentėjusiajai neįspyrė. Pirminiuose parodymuose davė kitokius parodymus, kadangi tikėjosi, jog V. S. jos atsiprašys, teismo nenorėjo (1 t., 184 – 192 b. l.). Akivaizdu, kad šios liudytojos parodymai taip pat nėra visiškai nuoseklūs ir tikslūs, lyginant juos su nukentėjusiosios parodymais. Be to, vertinant šios liudytojos parodymus labai svarbu atsižvelgti į aplinkybę, kad ji yra nukentėjusiosios motina, pagal bylos aplinkybes nelabai sutarianti su savo žentu V. S., todėl savaime suprantama, labiau palaikanti savo dukrą.

Pats nuteistasis tiek tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę įvykio metu sužalojęs sutuoktinę neigė, tvirtino jai nesudavęs nė vieno smūgio, o sužaloti ją galėjo nerami buvusi karvė. Be to, jis parodė įvykio dieną buvęs blaivus. Tačiau, abejoti juo ir tokiais jo parodymais verčia jau vien tas faktas, kad išgirdęs, kaip žmona dėl įvykio telefonu kviečia policiją, jis sėdo ant dviračio, išvažiavo iš namų, ir grįžo į juos jau išvykus policijos pareigūnams. Jo pateiktas paaiškinimas, kad jis išvažiavo apžiūrėti pasėlių, yra visiškai neįtikinamas, nes iš bylos duomenų matyti, jog tiek jis, tiek jo sutuoktinė kaip ne kas kitas žino, kad esant teisiam nėra ko bijoti policijos pareigūnų ir nuo jų slapstytis. Jie abu juos įvairiomis progomis ir dėl smulkiausių nesutarimų yra kvietę daugybę kartų. Taigi apibendrinant aukščiau išdėstytą matyti, kad tiesioginių įvykio dalyvių parodymai apie A. S. padarytų sužalojimų aplinkybes yra prieštaringi, nėra visiškai nuoseklūs, nuteistasis to iš viso nepripažino.

Tačiau, byloje be apelianto minimų nukentėjusiosios A. S. ir liudytojos P. B. parodymų, jo paties parodymų, yra ir kiti įrodymai, į kuriuos taip pat privalu atsižvelgti. Itin reikšminga yra specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei ekspertės S. M. paaiškinimai teisme apie nukentėjusiosios sužalojimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažino, kad V. S. yra kaltas tyčia pagaliu sudavęs vieną smūgį sutuoktinei A. S. per kairės rankos pirštus ir ne mažiau kaip vieną kartą į nugarą, po to ne mažiau kaip du smūgius delnu sudavęs nukentėjusiajai į veido dešinę pusę, mažiau kaip tris kartus spyręs jai į dešinę koją ir ne mažiau kaip vieną kartą spyręs į šoną, taip bendrai padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus : poodines kraujosruvas dešinės akies voke, kairiame žaste, kairės plaštakos 4 – 5 pirštuose, nugaros srityje, dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairiame žaste. Šiuos sužalojimai nustatyti jau minėtoje specialisto išvadoje. Anot specialistės, sužalojimai nukentėjusiajai padaryti kietais bukais daiktais, galimai suduodant pagaliu, kumščiu, įspiriant ar pan., jie padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių (1 t., 24 b. l.). Teismo medicinos ekspertė S. M. teisme paaiškino, kad sužalojimai padaryti delnu ar pagaliuku briaunuotu paviršiumi gali skirtis, gali ir nesiskirti. Parodė, kad negali išskirti, kurie sužalojimai buvo padaryti kumščiu, o kurie įspiriant koja, tačiau pabrėžė, jog sužalojimų charakteringų požymių, būdingų karvės kojai, nurodyti taip pat negali, nors tokios galimybės dėl kai kurių nukentėjusiajai padarytų sužalojimų specialistė ir neatmetė. Tai suprantama ir visiškai realu, kad neramios karvės, kurias pagal įvykio aplinkybes A. S. ketino melžti, galėjo ar ragu, ar koja padaryti kojose, žąstuose. Tačiau, vis tik nukentėjusiajai labai skirtingose ir diametrialiai priešingose kūno vietose padaryta ne vienas ar keli, o daug sužalojimų (nustatyta net 14 trauminių poveikių). Sužalojimai (arba didžioji dalis jų) anot specialistės, galėjo būti padaryti įvykio dieną, ko apeliantas, neigdamas įvykio dieną iš viso mušęs nukentėjusiąją, neneigė – jis tik parodė, kad sužaloti žmoną galėjo naminis gyvulys. Nors nukentėjusioji ir liudytoja P. B., apklaustos kelis kartus, ir negalėjo tiksliai pakartoti savo parodymų apie smūgių skaičių ir vietas, į kurias jie A. S. buvo suduoti, tačiau jos abi kategoriškai parodė, kad V. S. įvykio dieną smurtavo prieš nukentėjusiąją. Apie vyro vartotą smurtą įvykio dieną A. S. pasipasakojo savo dukroms, kurios tai patvirtino. Be to, liudytojai B. V., J. G. parodė matę, kad nukentėjusiosios karvės įvykio dieną iš tikro buvo nepaklusnios, nukentėjusioji ant jų šaukė, tačiau tvirtino nematę, kad jos būtų įspyrusios nukentėjusiajai (1 t., 29 – 30, 31 – 32, 35 – 36, 37 – 38 b. l). Todėl, kategoriškai teigti, jog tik karvės, būdamos neramios, įspyrė ar kitaip sužalojo nukentėjusiąją, kai be apelianto niekas kitas to nematė ir negalėjo patvirtinti, negalima. Nors nuteistasis parodė matęs, kaip 2014-05-23 ar 2014-05-24 karvė spyrė nukentėjusiajai į kojas, tačiau tiksliai į kurią, kokį sužalojimą galėjo taip jai padaryti, nurodyti negalėjo (1 t., 64 – 65 b. l.). Jau minėta, kad yra tikimybė, jog kai kuriuos sužalojimus nukentėjusiajai galėjo padaryti karvė, tačiau įvertinus jų kiekį, sužalojimų lokalizaciją, pobūdį, kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ir apeliantas A. S. padarė sužalojimus, kurie įvertinti kaip nežymus jos sveikatos sutrikdymas. Čia kolegija pažymi, kad analogiškais atvejais tiksliai nustatyti smūgių skaičių ir nėra įmanoma, ir nėra tikslinga, nes jų skaičius BK 140 str. numatytų veikų kvalifikavimui lemiamos reikšmės neturi – pakanka įrodyti nors vieną nukentėjusiajam padarytą sužalojimą, kuriuo žmogui sukeliamas skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas.

Tokiu būdu, kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad apeliantas kaltinime jam nurodytomis aplinkybėmis mušdamas nukentėjusiąją A. S. nežymiai sužalojo savo šeimos narį, todėl jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d.

Dėl V. S. girtumo

Nuteistasis V. S. skunde nurodo, kad jo girtumas įvykio dieną ikiteisminio tyrimo metu nustatytas nebuvo, todėl ši aplinkybė nuosprendyje nurodyta nepagrįstai. Su šiuo apelianto skundo argumentu teisėjų kolegija sutinka.

Iš bylos matyti, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, jog V. S. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas konstatavo, kad V. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Tokia situacija nuosprendyje yra prieštaringa. Iš tiesų matyti, kad girtumas V. S. įvykio metu nustatytas nebuvo, jis neigė buvęs neblaivus. Jo girtumas byloje įrodinėjamas iš esmės tik nukentėjusiosios bei liudytojos P. B. parodymais. Liudytojai J. G., R. S. parodė, kad su apeliantu alkoholio nevartojo, o kitokių objektyvių duomenų byloje nėra. Taigi, apelianto girtumas viena vertus nėra neginčijamai įrodytas. Kita vertus, neblaivumas kaip sunkinanti aplinkybė gali būti pripažįstamas tik tuomet, kai jis turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kas šiuo atveju taip pat nebuvo nustatyta. Tokiu būdu, apeliantas yra visiškai teisus, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomoje dalyje teismas visiškai be pagrindo nurodė, kad jis šią veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Tačiau, jau minėta, kad sunkinančių aplinkybių, tame tarpe – ir jo neblaivumo įvykio metu, teismas nenustatė, į tai neatsižvelgė skirdamas jam bausmę, todėl kolegijos manymu, keisti dėl šios aplinkybės skundžiamą teismo nuosprendį nėra būtina.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija pripažįsta, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą atlyginti jai 350 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Šis jos prašymas tenkinamas iš dalies, nes procesas apeliacinės instancijos teisme nebuvo sudėtingas, vyko tik du teismo posėdžiai, itin kvalifikuota teisinė pagalba nukentėjusiajai nebuvo reikalinga. Įvertinus šias aplinkybes prašoma išieškoti suma, kolegijos vertinimu, yra nepagrįstai didelė, todėl ji mažinama iki 100 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

NUTARĖ:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš V. S. nukentėjusiajai A. S. 100 eurų už advokato pagalbą apeliaciniame procese.