Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audrius Grauželis, Jolantos Medvedevienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja, taip pat jos atstovai pabrėžė, kad nors dabar ir nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūrą, tačiau situacija nuolat kinta – valstybės išperkama žemė gali tapti nebepriskiriama tokiai kategorijai. Atkūrimo įstatymo 21 str. 6 d., Tvarkos 2 p. numatyta institucijai pareiga per 1 mėnesį informuoti pretendentą apie tai, jog žemė nelaikoma valstybės išperkama. Tai patvirtina, kad įstatymų leidėjas suteikė teisę pretendentui atkurti nuosavybės teises natūra, ateityje pasikeitus valstybės išperkamos žemės statusui. Tokia situacijai atsirasti, kai panaikinamos valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartys, panaikinami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitiems asmenims, valstybei paveldėjus žemę ir t.t.. Pareiškėja sutinka laukti šiuo metu valstybės išperkamos žemės statuso pokyčių. Nepanaikinus ginčijamo sprendimo, pareiškėja neteks galimybės ateityje nuosavybės teises atkurti natūrine žeme.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią savo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę ir mišką (3,38 ha žemės ir 1,83 ha miško). 1998-10-02 pareiškėja pateikė prašymą kompetentingai institucijai, kuriame išreiškė valią, jog žemę ir mišką Druskininkų miesto ribose pageidauja susigrąžinti perkeliant į kaimo vietovę, o 20 arų perkelti į Lazdijų rajoną. 2016-05-10 pateikė patikslintą prašymą, kuriame išreiškė valią, kad už negrąžintą 0,3291 ha žemės plotą būtų suteiktas laisvos valstybinės žemės plotas šalia jos turimo žemės sklypo Druskininkų mieste. 1998-08-25 potvarkiu Nr. 498 ir 2007-02-21 sprendimu Nr. 15-3161 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,1530 ha ir 0,0067 ha žemės sklypus Druskininkų mieste. 1998-08-25 potvarkyje nurodyta, kad likusi žemė – tai valstybės išperkama žemė. Ši potvarkio dalis teisės aktų nustatyta tvarka ginčijama nebuvo. Druskininkų savivaldybės administracija 2014-09-22, 2016-05-18 raštais informavo atsakovą, kad pareiškėjos tėvo iki nacionalizacijos valdytos žemės ribose laisvos valstybinės žemės, kuri gali būti panaudojama nuosavybės teisių atkūrimui, nėra. Analogiškos išvados (taip pat išvada, liečianti ir Druskininkų miesto (duomenys neskelbtini)gatvę) įtvirtintos ir Nacionalinės žemės tarnybos 2016-02-04 rašte. Pareiškėja Druskininkų savivaldybės administracijos sprendimų apie laisvos valstybinės žemės nebuvimą Druskininkų mieste teismine tvarka neginčijo. Pareiškėja taip pat neišreiškė valios už negrąžintą žemės (miško) plotą gauti valstybinio miško plotą kaimo vietovėje, kai apie tokią galimybę atsakovas ją tinkamai informavo 2014-11-06 raštu. Atsakovas 2016-06-09 raštu informavo pareiškėją, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises jos prašomu būdu, todėl 2016-06-20 bus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais. 2016-06-20 atsakovas priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą Nr. 50S - 23, kuriuo už 0,3291 ha negrąžintą žemės plotą parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atlyginimą pinigais.

Ginčas šioje administracinėje byloje pagrinde kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įgyvendinimo sprendimo priėmimo laiko atžvilgiu. Pareiškėja ginčą iš esmės kelia dėl to, kad atsakovas per greitai priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises pinigais ir nelaukė, kol dabar valstybės išperkama žemė Druskininkų mieste neteks tokio statuso ir ją bus galima sugrąžinti pareiškėjai. Teismas pabrėžia, kad pareiškėja nenurodo jokių aplinkybių, jog šioje byloje ginčijamas sprendimas priimtas padarius akivaizdžius procedūrinius pažeidimus (nepranešta apie posėdį, negauta savivaldybės administracijos išvada apie laisvą valstybinę žemę ir t.t.). Pareiškėja iš esmės siekia, kad nuosavybės teisės į visą jai tenkantį plotą būtų atkurtos natūra – suteikiant žemę savo tėvo iki nacionalizacijos valdytos žemės ribose – buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini)kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Druskininkų miesto teritorijoje) arba suteiktas naujas laisvos valstybinės žemės plotas kuo arčiau jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo Druskininkų mieste. Taigi, administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į neatkurtą žemės dalį, tačiau ginčas kilo dėl šios teisės realizavimo būdo laiko kontekste. Kaip jau buvo paminėta, iš esmės pareiškėja ir jos atstovai teigia, kad atsakovas per greitai priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises pinigais ir nelaukė, kol ginčo teritorija šiuo metu valstybės išperkama žemė neteks šio statuso ir ją bus galima panaudoti nuosavybės teisių atkūrimui.

Ginčo šioje administracinėje byloje teisinius santykius pagrinde reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau - Atkūrimo Tvarka) bei iš dalies Viešojo administravimo įstatymo principinės nuostatos. Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 - 3 p. numatyti būdai, kuriais yra atkuriamos nuosavybės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. yra nustatyti atvejai, kai žemė iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 str.. Kaip jau buvo paminėta, savo prašymuose institucijai pareiškėja pageidavo, kad jai nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos natūra ir ekvivalentine natūra, suteikiant nuosavybėn laisvą valstybinę žemę Druskininkų mieste. Atsakovas tokiam nuosavybės teisių atkūrimo būdui neprieštaravo. Šią aplinkybę patvirtina ir anksčiau priimti sprendimai atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat atkreipiamas dėmesys, kad Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-05-11, 2004-12-13 nutarimai, 2004-11-05 išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (LVAT 2005-05-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). Viešojo administravimo įstatymo 1 str., apibrėžiančiame įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ir administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.)(LVAT 2012-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012). Konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja išvadą, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai. Tiek Atkūrimo įstatyme, tiek ir Tvarkoje nustatyti terminai, per kuriuos institucijos įpareigotos priimti sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigoje. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio teismo 2007-07-05, 2010-12-22, 2012-06-19 nutarimai). Nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tai, kad Lietuvos valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, jog buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę. Kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas. Konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitus reikalavimus inter alia restitucijos santykių teisiniam reguliavimui, negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, kai taip siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes ir tokiais atvejais turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo. Be to, Konstitucijos nuostatos įtvirtina principines nuostatas, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui, o skiriama kompensacija neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina teisingą nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, ir LVAT eilėje savo sprendimų nuosavybės teisių atkūrimo bylų (pvz.; 2016-05-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-304-492/2016) taip pat padarė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti kiek įmanoma greičiau, nes šio proceso vilkinimas pažeidžia pretendentų teises bei teisėtus lūkesčius.

Teismas nagrinėjamu atveju vertina, kad atsakovas ginčo atveju tinkamai vadovavosi gero viešojo administravimo principais, tinkamai taikė Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas, priimdamas ginčijamą administracinį aktą (sprendimą) jokių esminių (taip pat ir procedūrinių) pažeidimų nepadarė, nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinko tinkamai. Apibendrinant teismas konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas neprieštarauja imperatyviems Atkūrimo įstatymo, Tvarkos, Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, todėl nenaikintinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.). Kaip jau buvo paminėta, tiek LVAT, tiek LAT, tiek ir Konstitucinis teismas yra ne kartą pabrėžę, kad piniginė kompensacija yra tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl tokiu atveju ABTĮ nenumato galimybės pareiškėjos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidų.

Likusieji tiek pareiškėjos, jos atstovų, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos B. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.