- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-868/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00603-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė, Vigintas Višinskis
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė Šiaulių bankas
- Kategorijos
- 73.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grafystė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2183-254/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grafystė“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir draudimo išmokos priteisimo; trečiasis asmuo –akcinė bendrovė Šiaulių bankas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė: 1) pripažinti atsakovo BAB Ūkio banko (toliau – Ūkio bankas) atsisakymą perduoti įsipareigojimus ieškovui dėl 68 397,02 Lt indėlio trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui neteisėtu; 2) pripažinti atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsisakymą išmokėti ieškovui draudimo išmoką už 68 397,02 Lt indėlį; 3) priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 68 397,02 Lt draudimo išmoką. Nurodė, kad ieškovo bankroto administratorius 2011 m. kovo 2 d. sudarė su Ūkio banku banko sąskaitos sutartį bendrovės lėšoms kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovo bankroto byloje 2011 m. liepos 4 d. teismo nutartimi patvirtintas Ūkio banko 68 397,02 Lt finansinis reikalavimas, kurį sudaro 50 358,42 Lt negrąžinta paskola pagal vieną kredito sutartį, 17 870,21 Lt negrąžinta paskola pagal kitą kredito sutartį, 34,71 Lt sąskaitos perviršis pagal vieną kortelės sąskaitos sutartį ir 133,68 Lt sąskaitos perviršis pagal kitą kortelės sutartį. Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. nutartimi apribojo Ūkio banko veiklą, o 2013 m. vasario 18 d. nutartimi pripažino nemokiu ir atšaukė veiklos licenciją. Ieškovo teigimu, 2013 m. vasario 12 d. ieškovo banko sąskaitoje buvo 68 745,29 Lt suma, sukaupta po ieškovo bankroto bylos iškėlimo realizuojant bendrovės turtą. Atsakovas 2013 m. vasario 25 d. trimis mokėjimo nurodymais vienašališkai ieškovui priklausančias lėšas iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) perkėlė į kitas sąskaitas, t. y. 133,68 Lt – į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 34,71 Lt – į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 68 228,63 Lt – į tranzitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą banko vidaus operacijoms. Vėliau atsakovas 2013 m. vasario 25 d. dviem mokėjimo nurodymais 68 228,63 Lt vienašališkai įskaitė į ieškovo vardu atidarytas sąskaitas, t. y. 17 870,21 Lt – į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), šią sumą priskirdamas ieškovo įsipareigojimams Ūkio bankui pagal vieną kredito sutartį įvykdyti, ir 50 358,42 Lt – į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), šią sumą priskirdamas ieškovo įsipareigojimams pagal kitą kredito sutartį įvykdyti. Atsakydamas į ieškovo pretenziją Ūkio bankas nurodė, kad šiuo atveju vadovavosi Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, o ne Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla. Ieškovo vertinimu, atlikdamas nurodytus veiksmus Ūkio bankas neįvertino, kad lėšos priklauso bankrutuojančiai bendrovei, jos sukauptos po bankroto bylos iškėlimo ir skirtos atsiskaityti su kreditoriais, o tokius atsiskaitymus reglamentuoja ĮBĮ. Kadangi Ūkio banko veiksmais buvo pažeistos ĮBĮ normos ir kreditorių teisės, jie yra neteisėti. Ieškovo lėšos Ūkio banke buvo apdraustos atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, jos neviršija maksimalios draudimo išmokos sumos, tačiau šis atsakovas neišmokėjo ieškovui draudimo išmokos, todėl šalinant abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų pasekmes ieškovui iš atsakovo „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteistina draudimo išmoka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pažymėjo, kad pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį ir 3 straipsnio 1 dalį, ieškovo lėšos laikomos indėliu ir yra draudimo objektas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį draudžiamasis įvykis įvyko, kai Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. Ūkio bankui taikė poveikio priemones. Byloje nėra ginčo, kad draudžiamojo įvykio dieną ieškovo banko sąskaitoje Ūkio banke buvo 68 397,02 Lt suma. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose gali būti nustatyti bankroto proceso ypatumai. Ūkio banko veiklą reglamentuoja Bankų įstatymas, kurio 85 straipsnio 4 dalis numato, kad banko bankroto procedūros metu nedraudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo, už kurį, remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, indėlininkui ar investuotojui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos, tačiau įskaitoma suma (o jeigu indėlininkui ar investuotojui buvo išmokėta draudimo išmoka, – įskaitoma suma kartu su draudimo išmoka) neturi viršyti IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžių. Ieškovo prašoma priteisti 68 397,02 Lt suma yra lygi ieškovo neįvykdytos prievolės pagal kredito sutartis sumai, kuri, kaip Ūkio banko finansinis reikalavimas, 2011 m. liepos 4 d. teismo nutartimi buvo patvirtinta ieškovo bankroto byloje (CPK 182 str. 2 p.). Ieškovas prašo įskaitymą laikyti neteisėtu remiantis ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalimi, kuri reglamentuoja kitų įstatymų nuostatų taikymą bankroto proceso metu tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms, t. y. ieškovas laiko, kad nagrinėjamu atveju priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą draudžia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas. Teismo nuomone, toks ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra neteisingas, kadangi jame nėra nuostatų dėl juridinių asmenų veiklą reglamentuojančių specialiųjų įstatymų taikymo ribojimo. Nagrinėjamu atveju banko bankroto procedūras reglamentuoja specialiosios, lyginant su ĮBĮ, teisės normos. Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalis yra specialioji norma ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, draudžiančio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, atžvilgiu, todėl teismas sprendė, kad Ūkio bankas turi teisę įskaityti ieškovo reikalavimą į banko reikalavimą, kuomet ieškovo įsipareigojimai bankui neviršija IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų dydžio. Teismas pažymėjo, kad pažeistos teisės gynimo būdai yra reglamentuojami CK 1.138 straipsnyje. Ieškovas prašė pripažinti Ūkio banko atsisakymą perduoti 68 397,02 Lt indėlio įsipareigojimus ieškovui atsakovui AB Šiaulių bankui neteisėtu. Teismo nuomone, atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimas nėra tinkamas pažeistos teisės gynimo būdas, kuomet jam nereiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl šios aplinkybės yra vertinamos kaip sudarančios ieškovo ieškinio pagrindą, kurias nustačius galėtų būti sprendžiama dėl reikalavimo priteisti draudimo išmoką iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagrįstumo. Dėl reikalavimo šiam atsakovui teismas pažymėjo, kad pagal Bankų įstatymo 76¹ straipsnio 1 dalį banko, kuriam taikomi veiklos apribojimai, turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami kitam bankui, jeigu tenkinamos Bankų įstatyme nustatytos sąlygos. Ūkio bankas turi teisę įskaityti ieškovės reikalavimą, todėl, kuomet ieškovo lėšos yra lygios jos įsipareigojimams Ūkio bankui, jis neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti draudimo išmoką, kuri remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu negali būti mokama. Nagrinėjamu atveju taikytų įstatymų, t. y. Bankų įstatymo, ĮBĮ ir IĮIDĮ, nuostatos nenumato specialiojo teisinio reglamentavimo dėl draudimo išmokos mokėjimo bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, turėjusiam banke, kuriam taikomos poveikio priemonės, lėšas pagal banko sąskaitos sutartį (CK 6.913 str.), todėl ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir atmetamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, nustatant, kad iš Ūkio banko priteistos bylinėjimosi išlaidos išieškotinos iš Ūkio banko bankroto administravimui skirtų lėšų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės rėmėsi pagrindiniu argumentu, kad nėra nustatyto specialaus reguliavimo (specialios teisės normos), reguliuojančio susiklosčiusią situaciją. Bankroto procedūrą itin detaliai reglamentuoja specialus įstatymas – ĮBĮ. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, netaikė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 14 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 3 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies nuostatų. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi išimtinai Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalimi ir aplinkybe, kad bankrutavusio ieškovo lėšos, laikytos Ūkio banke, yra lygios jo įsipareigojimams Ūkio bankui. Apelianto nuomone, minėta Bankų įstatymo nuostata netaikytina šioje konkrečioje situacijoje, kai lėšos yra sukauptos po bankroto bylos iškėlimo ir skirtos atsiskaityti su apelianto kreditoriais. Ankstesnė Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusi iki 2011 m. gruodžio 12 d., nenumatė, kad bankroto procedūros metu galima įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir paskolos gavėjas, reikalavimo. Minėta įstatymo nuostata buvo priimta siekiant sureguliuoti įprastas situacijas, neapimančias situacijų, kai neįvykdytų įsipareigojimų bankrutuojančiam bankui turi bankrutuojanti įmonė. Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies norma buvo pakeista jau po apelianto bankroto bylos iškėlimo. Iki šio pakeitimo teismai laikėsi pozicijos, kad yra draudžiamas įskaitymas tiek tais atvejais, kai reikalavimai, kuriuos siekiama įskaityti, atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, tiek iškėlus bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2004). Teismai laikėsi pozicijos, kad įskaitymas, atliktas po bankroto bylos iškėlimo, yra niekinis ir negalioja, nes juo pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumas. Akivaizdu, kad teismas skundžiamame sprendime vadovavosi išimtinai teisės normomis, reglamentuojančiomis bendrą situaciją, kai draudimo išmokos gavėjas tuo pačiu metu turi neįvykdytų įsipareigojimų kredito įstaigai. Šiuo atveju būtina įvertinti apelianto, kaip bankrutuojančios įmonės, statusą, kad nebūtų paneigti ĮBĮ reglamentuoti kreditorių reikalavimų tenkinimo pagrindai ir tvarka, pažeisti bankroto teisės principai bei paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas. Pagal skundžiamą sprendimą Ūkio banko kreditoriai turi prioritetą prieš apelianto kreditorius. Šiuo atveju pažeidžiamas kreditorių reikalavimų proporcingo tenkinimo principas. Šio principo esmę išreiškia ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalis.
2. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad apelianto bankroto byloje yra patvirtintas Ūkio banko finansinis reikalavimas, kuris įtrauktas į bendrą kreditorių sąrašą. Tai sudaro sąlygas kreditoriui dalyvauti tenkinant reikalavimus, laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytos eilės. Ūkio bankas yra tik vienas iš daugelio apelianto kreditorių, o atsiskaitymas tik su vieninteliu apelianto kreditoriumi iš esmės pažeidžia ĮBĮ normas, todėl yra neteisėtas.
3. Dėl ieškovo pažeistų teisių gynybos būdo tinkamumo teismas sprendė remdamasis vien Ūkio banko procesiniuose dokumentuose dėstoma pozicija. Vienašališkos 2013 m. vasario 25 d. Ūkio banko atliktos operacijos buvo atliktos neteisėtai. Ūkio bankas pagal nustatytą teisinį reglamentavimo turėjo perduoti duomenis dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, įvykus draudiminiam įvykiui, turi pareigą išmokėti indėlininkams, t. y. ir apeliantui, draudimo išmoką. Kadangi apelianto lėšos Ūkio banke buvo apdraustos ir neviršijo maksimalios draudimo išmokos sumos, o atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neišmokėjo draudimo išmokos, yra šalintinos tokių abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų pasekmės, iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisiant apeliantui draudimo išmoką. Kadangi disponavimas bankrutuojančio banko turtu leidžiamas tik banko bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ieškiniu buvo pasirinktas ieškovo kreditorių teisių gynybos būdas prašant iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BAB Ūkio bankas prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas, būdamas Ūkio banko indėlininku ir skolininku, neturi teisės gauti indėlių draudimo išmokos, nes tai draudžia imperatyvios teisės normos (IĮIDĮ 12 str. 1 d. 4 p.).
2. Ūkio bankas negali būti įpareigotas perduoti atsakovui VĮ „Indėlių ir investuotojų draudimas“ duomenų apie apeliantą indėlių draudimo išmokos išmokėjimui, nes indėlių draudimo išmokos Ūkio banko indėlininkams buvo išmokėtos finansuojant Ūkio banko turto, teisių ir įsipareigojimų perdavimą (IĮIDĮ 12¹ str. 4 d.).
3. Tai, kad lėšos apelianto sąskaitoje Ūkio banke buvo sukauptos po bankroto bylos iškėlimo, nekeičia ginčo aplinkybių kvalifikavimo ar lėšų banko sąskaitoje statuso.
4. Apelianto akcentuojamos imperatyvios ĮBĮ normos taikomos ir bankrutuojančiam Ūkio bankui. Jei teismo sprendimu Ūkio bankas būtų įpareigotas perduoti jam nuosavybės teise priklausančias lėšas Šiaulių bankui, tai reikštų disponavimą bankrutuojančio Ūkio banko turtu.
5. Apeliantas nėra ir negali būti laikomas prioritetiniu kreditoriumi Ūkio banko bankroto byloje.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ „Indėlių ir investuotojų draudimas“ prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto, kaip bankrutuojančios įmonės, statusas nesuteikia jo interesams prioriteto Ūkio banko bankroto procese.
2. Atsakovas VĮ „Indėlių ir investuotojų draudimas“ negali būti įpareigotas mokėti indėlių draudimo išmokas atskiriems individualiems Ūkio banko indėlininkams.
3. IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma yra imperatyvi ir draudžia išmokėti indėlio draudimo išmoką apeliantui (Ūkio banko paskolos gavėjui).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas prašo apeliacinio skundo argumentus vertinti teismo nuožiūra. Nurodo, kad bylos išsprendimas iš esmės neturės jokios įtakos trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Pažymi, kad palaiko savo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. kovo 17 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. kovo 25 d., iškėlė ieškovui bankroto bylą, t. y. nuo 2011 m. kovo 25 d. ieškovas įgijo bankrutuojančios įmonės statusą; 2011 m. liepos 4 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taip pat patvirtino Ūkio banko 68 397,02 Lt finansinį reikalavimą (t. 1, b. l. 8-14). Ūkio banko finansinis reikalavimas ieškovui kildinamas iš ieškovo su Ūkio banko sudarytų sutarčių: 2007 m. liepos 7 d. Kredito sutarties Nr. 07/03-569 (50 358,42 Lt įsiskolinimas), 2008 m. kovo 4 d. Kredito sutarties Nr. 08/03-134 (17 870,21 Lt įsiskolinimas), 2007 m. gegužės 24 d. Kortelės sąskaitos sutarties Nr. 03-00031504096/2007 (34,71 Lt įsiskolinimas) ir 2008 m. birželio 17 d. Kortelės sąskaitos sutarties Nr. 03-00002502388/2008 (133,68 Lt įsiskolinimas) (t. 1, b. l. 15).
ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatyta, kad bankroto administratorius atidaro atskirą sąskaitą banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais; pagrindas nurodytai sąskaitai atidaryti yra teismo nutartis iškelti bankroto bylą. Ieškovo teigimu, administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punktu, su Ūkio banku Banko sąskaitos sutartį sudarė 2011 m. kovo 2 d., tačiau į bylą nėra pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad administratorius, vykdydamas ieškovo bankroto procedūras, naudojosi ieškovo banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), atidaryta pagal ieškovo ir Ūkio banko 2005 m. spalio 28 d. sudarytą Banko sąskaitos sutartį (t. 1, b. l. 16-19, 131-132).
Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 03-29 Ūkio bankui buvo paskelbtas moratoriumus, o 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta jo veiklos licencija. Byloje ginčo nėra, kad 2013 m. vasario 12 d. ieškovo Ūkio banko esančioje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 68 745,29 Lt suma. Ieškovo teiginius, kad šios lėšos nurodytoje sąskaitoje buvo sukauptos po ieškovo bankroto bylos iškėlimo, realizavus įmonės turtą ĮBĮ nustatyta tvarka, patvirtina šios sąskaitos išrašas (t. 1, b. l. 16-19). Iš šio išrašo matyti, kad iš esmės tai buvo likutis lėšų, kurias ieškovas buvo gavęs dar 2012 m. rugpjūčio 20 d. ir 21 d. iš varžytynių už 147 829,50 Lt realizavus butą (duomenys neskelbtini). Ūkio bankas 2013 m. kovo 25 d. iš ieškovo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) perkėlė 133,68 Lt, 34,71 Lt ir 68 228,63 Lt, iš viso 68 397,02 Lt, į kitas ieškovo vardu Ūkio banke atidarytas sąskaitas, kurios buvo atidarytos aukščiau minėtų ieškovo ir Ūkio banko sudarytų Kredito sutarčių bei Kortelės sąskaitos sutarčių pagrindu (t. 1, b. l. 26-28, 129). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bendra iš ieškovo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Ūkio banko pervesta lėšų suma – 68 397,02 Lt sutampa su Ūkio banko ieškovo bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo suma ir ji buvo nukreipta į kitas ieškovo vardu atidarytas sąskaitas, susijusias su Kredito ir Kortelės sąskaitos sutartimis, iš kurių kildinamas Ūkio banko finansinis reikalavimas ieškovui.
Ieškovas 2013 m. kovo 14 d. ir 2013 m. balandžio 3 d. raštais kreipėsi į Ūkio banką su pretenzija dėl banko atlikto vienašalio įskaitymo, ieškovo manymu, pažeidžiančio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatytą draudimą įskaityti priešpriešinius reikalavimus (t. 1, b. l. 29, 31). Atsakydamas į ieškovo pretenziją Ūkio bankas 2013 m. kovo 27 d. ir 2013 m. balandžio 30 d. pranešimais informavo ieškovą, kad jis ieškovo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančias 68 228,63 Lt lėšas paliko Ūkio banke, bet neįskaitė į įsiskolinimą (nepadengė ieškovo įsiskolinimo), išaiškino, kad remiantis Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalimi pagal ieškovo prašymą gali būti taikomas lėšų įskaitymas į kreditus, be to, paaiškino, jog šiuo atveju nesivadovavo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, nes vadovavosi IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu (t. 1, b. l. 30, 32). Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla.
Ieškovas ieškiniu prašydamas pripažinti Ūkio banko veiksmus neteisėtais ir priteisti ieškovui iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 68 397,02 Lt draudimo išmoką iš esmės siekia susigrąžinti iš jo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kurios paskirtis yra lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka, Ūkio banko 2013 m. kovo 25 d. nurašytą 68 397,02 Lt sumą. Taigi iš esmės byloje keliamas ginčas dėl draudimo išmokos priteisimo.
IĮIDĮ reglamentuojama indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, užsienio bankų filialuose ir kredito unijose, draudimo tvarka ir šių indėlių draudimo išmokų dydis (1 str. 1 d.). Ieškovas šio įstatymo prasme laikytinas indėlininku, o jo laikomos lėšos banko sąskaitoje – indėliu (2 str. 3, 4 d.). IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas atvejis, kai draudimo išmoka nemokama, t. y. draudimo išmoka nemokama banko paskolos gavėjams, jeigu indėliai ne didesni už jų įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis); jeigu banko paskolos gavėjo indėlis yra didesnis už šio gavėjo įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis), draudimo suma skaičiuojama iš indėlio atimant gavėjo įsipareigojimus, bet negali būti didesnė, negu nurodyta šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje. Bankų įstatymo 85 straipsnio, reglamentuojančio banko bankroto bylos ypatumus, 4 dalyje, kuria remiasi atsakovai, nurodyta, kad banko bankroto procedūros metu nedraudžiama įskaityti indėlininko, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo, už kurį, remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, indėlininkui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui dėl negrąžintos paskolos, tačiau įskaitoma suma neturi viršyti IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokos indėlininkams dydžių.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ĮBĮ nuostatų ir nepagrįstai vadovavosi išimtinai Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalimi. Nagrinėjamu atveju bankrutuojančios įmonės lėšos banko sąskaitoje buvo sukauptos po bankroto bylos ieškovui iškėlimo, realizavus ieškovo turtą, jos yra skirtos atsiskaityti su ieškovo kreditoriais ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Sutiktina su apelianto pozicija, kad tokiu atveju bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalis netaikytina. Teisėjų kolegijos manymu, ši nuostata skirta sureguliuoti įprastas situacijas, neapimančias atvejų, kai neįvykdytų įsipareigojimų bankrutuojančiam bankui turi bankrutuojanti įmonė, kuri lėšas banko sąskaitoje sukaupė po įmonės bankroto bylos iškėlimo. Minėta, kad bankrutuojanti įmonė po bankroto bylos iškėlimo turi atidaryti sąskaitą banke. Šioje sąskaitoje kaupiamos lėšos, skirtos atsiskaityti su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Tokios lėšos negali būti tapatinamos su įprastai veikiančios (ne bankrutuojančios) įmonės (paskolos gavėjo) laikomomis banko sąskaitoje lėšomis, nes iš esmės skiriasi šių lėšų prigimtis, disponavimo galimybė ir tikslai. Ieškovo banko sąskaitoje esančios sumos įskaitymas į ieškovo paskolą tam pačiam kreditoriui (Ūkio bankui) po to, kai iškelta ieškovo bankroto byla, prieštarauja ĮBĮ įtvirtintam įskaitymo draudimui (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, todėl neteisingai taikė materialinės teisės normas (CPK 330 str.).
Pagal IĮIDĮ nuostatas, įvykus draudžiamajam įvykiui (bankroto bylos Ūkio bankui iškėlimas), ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką. Dėl aukščiau išvardytų priežasčių nėra teisinio pagrindo, remiantis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nemokėti ieškovui draudimo išmokos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo laikytinas pagrįstu ir tenkintinu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Patenkinus šį ieškovo reikalavimą, neturi teisinės reikšmės kiti du reikalavimai, nes, kaip minėta, ieškovo ieškiniu siekė prisiteisti draudimo išmoką, todėl jie netenkintini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 6 050 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o apeliacinės instancijos teisme – 2 117,50 Lt. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, advokato ieškovui teikiamų paslaugų pastovumą ir Rekomendacijų 8.2, 8.18 punktus, taip pat atsižvelgdama, į tai, kad ieškovo ieškinys ir apeliacinis skundas patenkinti iš dalies, daro išvadą, kad būtinos ir pagrįstos ieškovo išlaidos advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti yra 2 000 Lt, o apeliacinės instancijos teisme – 1 000 Lt (CPK 93, 98 str.). Šios išlaidos priteistinos iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, iš kurio priteista draudimo išmoka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nusprendžia:
panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui BUAB „Grafystė“ (j. a. k. 300501377) iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 68 397,02 Lt (šešiasdešimties tūkstančių trijų šimtų devyniasdešimt septynių litų 2 ct) draudimo išmoką, atmesti kitus ieškinio reikalavimus.
Priteisti ieškovui BUAB „Grafystė“ iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų.