Vilniaus apygardos teismo nutartis

3. Pareiškėjas turi pagrindo manyti įmonės bankrotą esant tyčiniu, kuomet įmonei turint kreditorių iš esmės visas vertingas įmonės turtas (t. y., nekilnojamasis turtas) buvo perleistas MĮTA, kurios vadovas yra tas pats asmuo – L. J., kontroliuojantis abi įmones. MĮTA akcininkė yra K. G., kuri yra L. J. sesuo. Pradelsta įmonės mokestinė nepriemoka, dėl kurios nevyksta mokestinis ginčas, susidarė įmonei atitinkamų Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų ar jų pagrindu priimtuose lydimuosiuose teisės aktuose nustatytais terminais pateikus mokesčių deklaracijas, tačiau juose apskaičiuotų mokesčių sumų nesumokėjus (gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, pelno mokesčio bei žyminio mokesčio pagal Lietuvos Respublikos teismų išduotus vykdomuosius dokumentus). Pridėtinės vertės mokesčio mokestinė įmonės nepriemoka yra susidariusi dar nuo 2015 m. balandžio 27 d. Taigi, jau nuo 2015 m. balandžio 27 d. įmonė turėjo kreditorių, kuriam prievolės įvykdymo terminas buvo suėjęs. Turėdama kreditorinių įsiskolinimų įmonė taip pat turėjo ir nekilnojamojo turto, kurį 2017 m. gruodžio 22 d. Pirkimo – pardavimo sutartimi, perleido MĮTA (butą/patalpą - butą, esantį adresu Tilto g. 32-1, Dvariškių vs., Riešės sen., Vilniaus r. sav.; butą/patalpą - butą, esantį adresu Tilto g. 32-2, Dvariškių vs., Riešės sen., Vilniaus r. sav.; butą/patalpą - butą, esantį adresu Tilto g. 36-1, Dvariškių vs., Riešės sen., Vilniaus r. sav.; butą/patalpą - butą, esantį adresu Tilto g. 36-2, Dvariškių vs., Riešės sen., Vilniaus r. sav.; žemės sklypą, esantį adresu Tilto g. 36, Dvariškių vs., Riešės sen., Vilniaus r. sav., bei žemės sklypą, esantį adresu Tilto g. 32, Dvariškių vs., Riešės sen., Vilniaus r. sav.).

4. Įmonės finansinė būklė po sutarties sudarymo stabiliai ėmė prastėti ir vėliau sistemingai nuolat tik blogėjo, o taip pat ėmė atsirasti ir daugiau kreditorių. Sutartį įmonė su MĮTA sudarė ne tik turėdama įsiskolinimą VMI, tačiau taip pat vykstant teisminiams ginčams su E. M. bei E. M., su kuriais po teismo sprendimų priėmimo įmonė taip ir neatsiskaitė. Sutartimi perleidžiant visą įmonės vertingą turtą realiai buvo siekiama išvengti vis didėjančių prievolių kreditoriams. Įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose deklaruojamą turtą sudarė vien tik beviltiški debitoriniai įsiskolinimai, išieškojimas iš kurių fiziškai nėra įmanomas (bankrutavę ir iš Juridinių asmenų registro išregistruoti asmenys, veiklos nevykdančios įmonės bei dirbtinai sukurti debitoriai, kurie, kaip paaiškėjo bankroto bylos nagrinėjimo metu, iš tikrųjų yra įmonės kreditoriai, patys turintys reikalavimo teisę į įmonę). Įmonė, siekdama parodyti tariamą mokumą, į bankroto bylos medžiagą pateikė tikrovės neatitinkančius (faktiškai suklastotus) finansinius duomenis (įskaitant duomenis apie turimą tariamą turtą, taip pat į kreditorių sąrašą bei finansinę atskaitomybę tikslingai neįtraukdama dalies kreditorių, o kitų kreditorių reikalavimų sumas nurodydama neteisingai), dirbtinai pagerinančius įmonės finansinę būklę.

5. Turto perleidimas pagal sutartį iš esmės nulėmė ir įmonės nemokumą, kadangi šiuo sandoriu buvo perleistas pagrindinis įmonės vertingas turtas. Įmonė po sutarties sudarymo tapo nemokia, neturinčia iš esmės jokio materialaus likvidaus turto ir pajamų, iš kurių kreditoriai turėtų galimybę išieškoti įsiskolinimus. Sutartis buvo tiesiog piktavališkas sandoris dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), kuriuo siekta perleisti (kitaip tariant – paslėpti) turtą susijusiam asmeniui su konkrečiu tikslu – išvengti prievolės kreditoriams. Pareiškėjui kyla pagrįstų abejonių, ar išties sutarties sudarymo dieną įmonė, vykdžiusi veiklą statybos, vidaus ir išorės apdailos darbų srityje galėjo turėti realų (ne dirbtinai sukurtą) įsiskolinimą turto pirkėjui MĮTA itin ženkliai sumai (atitinkamai – ar toks įskaitymas galėjo būti atliktas apskritai), kuomet MĮTA vykdoma veikla yra išskirtinai susijusi su teisinių paslaugų teikimu vidutinėms ir mažoms įmonėms. MĮTA įmonės bankroto byloje taip pat yra pareiškusi net 422 915,84 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris iš esmės nėra pagrįstas objektyviais rašytiniais įrodymais. Būdamas abiejų įmonių vadovu bei betarpiškai kontroliuodamas abiejų šių įmonių kasdienę veiklą L. J. iš esmės pats sau numatė baudines sankcijas - baudas, delspinigius, taip pat skaičiavo nuostolius ir pan., tokiu būdu vienai iš savo vadovaujamų bendrovių (MĮTA) sukurdamas tariamą reikalavimo teisę iš abejotinų netesybų ir kitų sunkiai pagrindžiamų sumų.

6. Už sutartimi parduotą vertingą nekilnojamąjį turtą įmonė negavo jokių piniginių lėšų. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu atsiskaitymas įvyko tokiu būdu - buvo atliktas 336 145,85 Eur dydžio įskaitymas pagal tariamą įmonės įsiskolinimą MĮTA, o likusi parduodamo turto kaina (412 945,00 Eur) turėjo būti pervesta į įmonės sąskaitą, t. y., 304 574,83 Eur suma pervesta kreditui pagal 2016 m. kredito sutartį padengti; 108 370,17 Eur suma turėjo būti pervesta įmonei su sąlyga, kad įmonei pervedama suma gali sumažėti dėl didesnės apimties įsipareigojimų padengimo kreditoriui AB „Šiaulių bankas“. Turto įsigijimui buvo panaudotos UAB „Kredito garantas“ paskolintos piniginės lėšos. Realiai buvo refinansuota turima paskola ir gautas naujas kreditas didesnei sumai, todėl įmonė jokios finansinės naudos iš šio sandorio negavo. Po sutarties, kuria įmonė perleido vienintelį savo vertingą realų turtą susijusiam juridiniam asmeniui MĮTA, įmonė jokio kito realaus turto iki pat bankroto bylos iškėlimo įmonei taip ir neįgijo, o įmonės kreditoriniai įsiskolinimai drastiškai didėjo. Įmonė, vadovaujama tuometinio direktoriaus L. J., siekdama restruktūrizavimo proceso, o vėliau – išvengti bankroto proceso teikė tikrovės apie realią finansinę būklę neatitinkančius duomenis, dirbtinai siekiant pagerinti įmonės finansinius rodiklius. Sąmoningas apgaulingas apskaitos vedimas į įmonės kreditorių sąrašus neįtraukiant dalies kreditorių ir atvirkščiai – įmonės kreditorius dirbtinai įtraukiant į debitorių sąrašus gali būti savarankišku pagrindu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.