- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-03
- Bylos Nr.
- AN2-30-1121/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-03194-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Paulius Veršekys (pirm.)
- Pažeidėjas
- M. S.
- Institucija
- Valstybinė mokesčių insperkcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarimo, kuriuo buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalį, nubaustas 400 Eur (keturių šimtų eurų) bauda,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. S. nubaustas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) vadovu ir žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, jog Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui, privalėdamas užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tačiau pagal duomenis apie lėšų judėjimą laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d., M. S. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais (žemesnį prioritetą mokėjimo eiliškumo prasme pagal CK 6.930¹ straipsnį turinčiais) Bendrovės kreditoriais, ir šiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, atstovaujamo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kaip kreditorės teises. M. S. veiksmai kvalifikuoti kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 120 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Teikiamu apeliaciniu skundu M. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarimą ir dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo išteisinti, nesant jo veiksmuose kaltės.
3. Pasak apelianto, nors Vilniaus miesto apylinkės teismas teisingai konstatavo ir nustatė bylos faktines aplinkybes, tačiau teisiškai jas įvertino netinkamai. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog mokėjimo eiliškumas buvo pažeistas ne dėl jo ar kitų Bendrovės darbuotojų kaltų veiksmų, tačiau dėl trečiųjų asmenų kaltės. Dėl to į šias aplinkybes turėjo būti atsižvelgta ne individualizuojant pačią bausmę, o sprendžiant dėl kaltės ir administracinio nusižengimo sudėties požymių. Teismas atsižvelgė į tai, kad 2019 m. sausio 29 d. bankas „(duomenys neskelbtini) 2“ pats nurašė 87 327,40 Eur iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos ir byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų šią aplinkybę. Be to, tuo pačiu laikotarpiu Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo atliekami pakankamai reikšmingi lyginant su kitais kreditoriais mokėjimai. Kiti mokėjimai buvo už komunalines paslaugas, kas yra neišvengiama, vykdant bet kokią komercinę veiklą.
4. Apeliantas taip pat akcentuoja, jog nepriklausomai nuo to, kad jis teismo posėdžio metu savo kaltę pripažino ir gailėjosi dėl padaryto pažeidimo, galutinį sprendimą ar asmuo kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo priima teismas. Visuma teismo nutarime išdėstytų aplinkybių patvirtina, jog pažeidimas padarytas ne dėl jo tyčinių ar neatsargių veiksmų, o dėl to, kad trečiasis asmuo, t. y. bankas „(duomenys neskelbtini) 2“, turėdamas galimybę priverstinai nurašyti likusią paskolos dalį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos „(duomenys neskelbtini) 2“ banke, šias lėšas nurašė. Apeliantas asmeniškai, kaip vadovas, neturėjo jokių objektyvių galimybių sustabdyti banko priverstinį lėšų nurašymą iš sąskaitos ir nukreipti jas Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri, kaip kreditorius, turėjo pirmumą prieš banką.
5. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nagrinėjamu atveju Valstybinė mokesčių inspekcija neįrodė, kad bankui „(duomenys neskelbtini) 2“ priverstinai nurašant lėšas iš banko sąskaitos tiek apeliantas, tiek Bendrovė būtų kaip nors tiesiogiai susiję su padarytu pažeidimu, nes mokėjimo eiliškumas buvo pažeistas vienareikšmiškai tik dėl banko veiksmų. Atsižvelgiant į visą tai, apelianto teigimu, jo veiksmai neatitinka nei vieno iš ANK 8 ir 9 straipsniuose įtvirtintų kaltės formų bei rūšių, todėl jis negali būti patrauktas atsakomybėn, nebūdamas kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjas J. Č. prašo M. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, jog M. S., ignoruodamas imperatyvios mokėjimo eiliškumo tvarkos pažeidimus, netinkamai aiškina ir taiko CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies normas, pateikia paaiškinimą, paneigiantį šios normos imperatyvų pobūdį bei sukuria prielaidas skolininkei Bendrovei išvengti atsiskaitymo su pirmesnės eilės kreditoriumi, t. y. Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. M. S. vertinimu, atsiskaitymo su banko atveju negalioja CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies normos. Atsiliepimą pateikusios institucijos atstovo nuomone, tokiu būdu įtvirtinama galimybė Bendrovei piktnaudžiauti savo teisėmis, sudarant susitarimus dėl tikslinio pinigų skolinimosi ar tikslinio atsiskaitymo, ir taip išvengti atsiskaitymo su aukštesnės eilės kreditoriais. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovės įsipareigojimų vykdymas pagal kredito sutartį būtų užtikrintas hipoteka, taip pat nėra duomenų, jog kreditoriui „(duomenys neskelbtini) 2“ bankui būtų išduotas vykdomasis įrašas dėl priverstinės skolos išieškojimo pagal kredito sutartį ir vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti antstoliui. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje banko pirmumo teisė gauti pinigines lėšas prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nėra nustatyta. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsiskaitymų eiliškumo tvarka buvo pažeista. Vertinant tik banko sąskaitos išrašus, Bendrovė laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. kovo 1 d. atliko 87 327,40 Eur mokėjimus „(duomenys neskelbtini) 2“ bankui pagal kreditavimo sutartį, nors tuo pačiu laikotarpiu turėjo pradelstą skolą valstybės biudžetui, kuri, remiantis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalimi, privalėjo būti dengiama trečios eilės kreditoriui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Tačiau M. S. nesilaikė atsiskaitymo eiliškumo tvarkos bei atliko mokėjimus kitam kreditoriui – „(duomenys neskelbtini) 2“ bankui, kuris yra žemesnėje eilėje ir kuriam mokėjimai turėjo būti dengiami tik penktąja eile (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
7. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu M. S. prašo nutraukti jo atžvilgiu pradėtą administracinio nusižengimo teiseną dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, nes jo veiksmuose nebuvo kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
8. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Apygardos teismas daro išvadą, jog M. S. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai bei teisingai, jo kaltė dėl administracinio nusižengimo padarymo įrodyta visiškai, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančias faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir motyvuotą nutarimą, kurio nėra pagrindo naikinti.
9. M. S. apeliaciniame skunde neneigia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarimu nustatytų faktinių aplinkybių bei jas pripažįsta. Tačiau teigia, kad mokėjimo eiliškumas buvo pažeistas ne dėl jo ar Bendrovės darbuotojų, o vienareikšmiškai tik dėl banko „(duomenys neskelbtini) 2“ veiksmų. Taip pat nurodo, jog jo veiksmai neatitinka nei vieno iš ANK 8 ir 9 straipsniuose įtvirtintų kaltės formų bei rūšių.
10. Pagal ANK 5 straipsnio nuostatas, administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia arba dėl neatsargumo. Kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis, todėl nesant asmens kaltės negalima jo administracinė atsakomybė.
11. Pagal ANK 8 straipsnio nuostatas administracinis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Administracinis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, ir jų norėjo. Administracinis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
12. Pagal ANK 9 straipsnio nuostatas administracinis nusižengimas yra padarytas dėl neatsargumo, jeigu jis padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo arba nerūpestingumo. Administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
13. Pagal teismų praktiką kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016).
14. Iš byloje esančios duomenų ir įrodymų visumos nustatyta, jog Bendrovė laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. deklaravo 77 947 Eur mokėtino pridėtinės vertės mokesčio, kas leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė vykdė veiklą ir gavo pajamų. Taip pat nustatyta, jog šiuo laikotarpiu Bendrovė turėjo 431 421,88 Eur pajamų ir 383 997,77 Eur išlaidų, vykdė operacijas, t. y. gavo pajamų už vykdomus sandorius bei vykdė pavedimus banko viduje tarp savų sąskaitų, grąžino kreditą, mokėjo paskolas, mokėjo deklaruotus mokesčius, mokėjo privatiems asmenims. Šių aplinkybių neneigė ir M. S. bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme bei nurodė, kad buvo daromi tam tikri atsiskaitymai su kitais kreditoriais tam, jog kuo greičiau būtų atsiskaitoma su Valstybine mokesčių inspekcija bei su viltimi, kad jie pasivys sudarytą mokėjimo grafiką. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių tai, jog 2019 m. sausio 29 d. pats bankas „(duomenys neskelbtini) 2“ nusirašė iš Bendrovės sąskaitos 87 327,40 Eur.
15. Sutiktina su skundžiamame Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime padaryta išvada, kad M. S. nurodytos aplinkybės, jog tam tikri Bendrovės atsiskaitymai (tame tarpe ir bankui „(duomenys neskelbtini) 2“) buvo daromi tam, kad kuo greičiau būtų galima atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija, esminės reikšmės, sprendžiant asmens kaltės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį klausimą, neturi, nes CK 6.930¹ straipsnyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Kadangi ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl administracinei atsakomybei kilti pakanka nustatyti faktinę aplinkybę, jog buvo atliktas mokėjimas žemesnės eilės kreditoriui, tokiu būdu pažeidžiant aukštesnės eilės kreditoriaus teises. Šiuo nagrinėjamu atveju būtent tai ir yra nustatyta, nes Bendrovė turėdama skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai ir gavusi pajamų už pardavimo sandorius, iš gautų lėšų pirmiau atsiskaitė su kitais kreditoriais, kurie pagal eiliškumą CK 6.930¹ straipsnio prasme yra žemiau nei Valstybinė mokesčių inspekcija.
16. Nors M. S. nurodo, kad negalėjo daryti įtakos, kad bankas „(duomenys neskelbtini) 2“ 2019 m. sausio 29 d. pats nusirašė iš Bendrovės sąskaitos 87 327,40 Eur, tačiau tai negali būti laikoma aplinkybe, dėl kurios jo atžvilgiu turėtų būti nutraukiama administracinio nusižengimo teisena. Iš kaltinimo M. S. bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarimo matyti, kad jis administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas ne dėl banko „(duomenys neskelbtini) 2“ 2019 m. sausio 29 d. nusirašytų iš Bendrovės sąskaitos piniginių lėšų, tačiau už tai, jog laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais Bendrovės kreditoriais, o ne Valstybine mokesčių inspekcija. Kaip jau minėta šioje nutartyje, Bendrovė vykdė operacijas, t. y. gavo pajamų už vykdomus sandorius bei vykdė pavedimus banko viduje tarp savų sąskaitų, grąžino kreditą, mokėjo paskolas, mokėjo deklaruotus mokesčius, mokėjo privatiems asmenims (buvo atsiskaitoma ne tik su banku „(duomenys neskelbtini) 2“, bet ir kitais kreditoriais, kurie yra žemesnės eilės kreditoriai nei Valstybinė mokesčių inspekcija CK 6.930¹ straipsnio prasme). Kadangi Bendrovėje buvo susidariusi sudėtinga finansinė padėtis ir trūko lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl ANK 120 straipsnio 1 dalis bei CK 6.930¹ straipsnis kaip tik ir reglamentuoja tvarką, kuria turėjo būti atsiskaitoma su kreditoriais, negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų.
17. 2019 m. kovo 4 d. Bendrovė pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties grafiko pakeitimo. 2019 m. balandžio 1 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimu šis Bendrovės prašymas buvo atmestas. Viena iš atmetimo priežasčių buvo paminėtas faktas, jog Bendrovė vykdo atsiskaitymus su kitais kreditoriais. 2019 m. gegužės 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu buvo nutraukta mokestinės nepriemokos sutartis su Bendrove dėl sutarties sąlygų nesilaikymo. Tai tik dar kartą patvirtina, kad M. S. administracinė teisena buvo iškelta ne dėl išimtinai vienkartinio mokėjimo bankui „(duomenys neskelbtini) 2“, o dėl atsiskaitymo su kitais kreditoriais, pažeidžiant Valstybinės mokesčių inspekcijos interesus bei šios institucijos pirmumo teisę kitų kreditorių atžvilgiu. Svarbu ir tai, jog ir pats M. S. apeliaciniame skunde neneigia, kad iš tiesų byloje nagrinėjamu laikotarpiu buvo atliekami mokėjimai ir kitiems kreditoriams. Šis faktas patvirtina, jog jis suvokdamas, kad turi įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai ir žinodamas, jog būtent su šia institucija reikia atsiskaityti pirmiausiai (lyginant su kitais kreditoriais), to nepaisė.
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarimas paliktinas nepakeistas, o M. S. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
M. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja jos paskelbimo dieną.