Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš V. G. priteista 50 000 Lt D. V. ir 10 000 Lt E. M. neturtinei žalai, 5 252,36 Lt Valstybinės ligonių kasai V. M. gydymo išlaidoms ir 509,52 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2011 m. gruodžio 14 d., laikinas nuosavybės teisės apribojimas į V. G. priklausantį turtą: gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini); malūną, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini); sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini) (turėtų būti (duomenys neskelbtini)) ir automobilį „XXXX”, valst. Nr. XXX XX, VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 4 d. apie 21 val. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) rajone, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, sudavė rankomis ir kojomis apie septynis smūgius V. M. į galvą ir apie aštuonis smūgius į kitas kūno vietas, dėl ko išsiliejo kraujas po galvos smegenų kietuoju dangalu, minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų medžiagoje ir į smegenų skilvelius, nuo ko išsivystė galvos smegenų pabrinkimas ir suspaudimas bei židininis plaučių uždegimas ir 2010 m. rugsėjo 14 d. nukentėjusysis mirė VšĮ Panevėžio ligoninėje.

V. G. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. G. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistajam V. G. nepriimtinos Panevėžio apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, objektyviajam nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis – tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. kaltė dėl V. M. nužudymo grindžiama paties nuteistojo, nukentėjusiojo D. V., liudytojų J. P., Z. M., M. P., S. M., A. I., A. J. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, teismo medicinos specialisto išvadomis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistojo V. G. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl iš dalies vadovaujasi nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais apie jiems žinomas bylai svarbias aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymus, rašytinę medžiagą, specialisto išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistasis V. G. savo apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų J. P. ir S. M. parodymais, kurie betarpiškai matė jiems žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, jų parodymai iš dalies sutampa su liudytojų A. M., A. I., Z. M., A. J. parodymais, iš esmės atitinka teismo medicinos specialisto išvadas, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, kitą bylos medžiagą. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad liudytojų J. P. ir S. M. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Pažymėtina tai, kad liudytojai J. P. ir S. M. įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, dažnai miegojo, o trumpam pabudę galėjo matyti ir parodyti apie skirtingas įvykio aplinkybes, kurias kiekvienas jų matė skirtingu laiku. Nuteistasis skunde teisingai pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas grįsdamas V. G. kaltę dėl padaryto nusikaltimo prielaidomis nesivadovavo ir nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė, nes liudytojų J. P. ir S. M. parodymai įvertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste, o ne atskirai (selektyviai), todėl šių liudytojų parodymai negali būti laikomi kaip nenuoseklūs ar prieštaringi.

V. G., liudytojų J. P. ir S. M. parodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis sumušė V. M. būtent 2010 m. rugsėjo 4 d. J. P. namuose kilusio konflikto metu. Tai objektyviai patvirtina 2010 m. rugsėjo 7 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kada apžiūrint J. P. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) rajone, krosnies pakuroje buvo rasta ir išimta apdegusi medžiagos skiautė su rudos spalvos dėmėmis panašiomis į kraują (1 t., 10-11, 12-15 b. l.). Specialisto išvada Nr. S479/10 (01) nustatyta, kad ant šios medžiagos yra žmogaus kraujas, kurio DNR sutampa su V. M. DNR profiliu 99,9999999999% tikimybe (1 t.,18-19 b. l.). Tai patvirtina V. G. parodymus apie tai, kad po to, kai nuteistasis sudavė smūgius V. M., nukentėjusysis šluostė kraują. Iš bylos medžiagos matyti, kad po to skudurą kažkas įmetė į krosnį, tačiau jį apdegusiais kraštais rado policijos pareigūnai įvykio vietos apžiūros metu (1 t., 10-11, 12-15 b. l.). Iš liudytojo J. P. parodymų matyti, kad 2010 m. rugsėjo 4 d. namuose girtavo, buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, o pabudęs matė, kad V. G. ir V. M. stumdėsi, nukentėjusysis buvo parkritęs ant grindų, vėliau skuduru kažką valė. Iš liudytojo S. M. parodymų matyti, kad jis taip pat buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau prisimena, jog V. G. ir V. M. vienas su kitu stumdėsi, vienas kitam sudavė rankomis į krūtinę, paširdžius, nukentėjusysis buvo parkritęs ant grindų. Po to, jis (S. M.) buvo nuėjęs pas V. M. į namus, grąžino nukentėjusiajam mobilųjį telefoną, girdėjo, kad nukentėjusysis kažkam skambino ir sakė, jog jį sumušė G. (V. G.). Tai, kad V. G. sumušė V. M. patvirtina liudytojos Z. M. (mirusi) parodymai, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 100-101 b. l.). Iš jų matyti, kad 2010 m. rugsėjo 4 d. apie 21 val. sūnus V. M. grįžo namo sumuštas, kruvinais drabužiais ir pasakė, jog pas J. P. namuose jį spardė ir sumušė V. G. Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apskrities VPK Rokiškio policijos komisariato pranešime nurodyta, kad 2010 m. rugsėjo 4 d. Rokiškio rajono policijos komisariate buvo gautas ir 21 val. 38 min. užregistruotas V. M. pranešimas telefonu apie tai, kad kilo konfliktas su iš matymo jam pažįstamu V. G. (2. t, 109 b. l.). Iš VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro pranešimo matyti, kad 2010 m. rugsėjo 5 d. 8 val. 05 val. buvo užregistruotas iškvietimas į (duomenys neskelbtini) rajone, greitąją pagalbą kvietė M., į iškvietimą išvyko slaugytoja J. S. (1 t., 162 b. l.). Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytoja J. S., iš kurios parodymų matyti, kad V. M. motina (Z. M.) sakė, jog sūnų spardė ir sumušė kaimynas. Šios aplinkybės atitinka liudytojų Z. M. ir S. M. parodymus apie tai, kad V. M. pats skambino į policiją ir pranešė apie sumušimą bei pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Iš liudytojos A. I. parodymų matyti, kad 2010 m. rugsėjo 4 d. vakare ji telefonu kalbėjo su V. M., kuris pasakė, kad gavo į galvą, jį sumušė „K“ ar „G“. Iš liudytojo A. J. parodymų matyti, kad kai jis nuvyko į ligoninę, V. M. buvo sąmoningas ir pasakė, kad 2010 m. rugsėjo 4 d. vakare jį mušė rankomis ir spardė V. G., kai jie gėrė pas J. P. namuose. Iš liudytojo M. P. parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja Z. M. parodė, jog sūnus V. M. grįžo namo sumuštas ir kruvinas bei pasakė, kad pas J. P. namuose jį sumušė V. G. Liudytojas M. P. taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju S. M. taip pat parodė, jog V. M. sumušė V. G., vėliau namuose pas V. M. matė, jog nukentėjusiajam paakyje buvo mėlynė ir prakirstas antakis.

Iš dalies nuteistojo V. G. ir aukščiau paminėtų liudytojų parodymus dėl V. M. sumušimo laiko ir aplinkybių objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 449/10 (05) ir Nr. M 449/10-449a/11 (05), kuriomis nustatyta, kad V. M. buvo padaryti sužalojimai galvoje, dėl ko išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų medžiagoje ir į smegenų skilvelius, tokiu būdu buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata bei kiti sužalojimai (poodinės kraujosruvos krūtinėje, dešiniame žaste, kairio peties sąnario srityje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimai kairėje klubinėje srityje, dešinio kelio sąnario srityje, kairėje blauzdoje), tokiu būdu jo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. V. M. mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po galvos smegenų kietuoju dangalu, minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų medžiagoje ir į smegenų skilvelius. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, suspaudimu bei židiniu plaučiu uždegimu. V. M. mirė nuo smūgių visumos į galvos sritį, nesant galimybės išskirti kurį nors atskirą smūgį. Visi sužalojimai padaryti vienu metu, galimai nurodytu laiku (1 t., 36-40, 48-49 b. l.).

Nors V. G. pripažįsta, kad konflikto metu rankomis sudavė du smūgius V. M. į galvą bei penkis smūgius į kitas kūno dalis, tačiau apeliantas mano, kad dėl to nukentėjusysis mirti negalėjo, nes jį (nukentėjusįjį) galėjo sumušti kiti asmenys, kitoje vietoje.

Tokie nuteistojo argumentai paneigti ikiteisminio tyrimo metu byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Iš aukščiau paminėtų teismo medicinos specialisto išvadų matyti, kad V. M. visi sužalojimai buvo padaryti vienu metu. Iš liudytojo A. M. parodymų matyti, kad V. M. anksčiau nebuvo sumuštas. Liudytojai A. V., J. A., R. V. taip pat parodė, kad nėra matę, jog V. M. būtų anksčiau (iki 2010 m. rugsėjo 4 d. 21 val.) mušamas arba sumuštas. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo tiriama liudytojo J. P. nurodyta versija apie tai, kad prieš 7-10 dienų iki įvykio (iki 2010 m. rugsėjo 4 d.) V. M. galėjo sumušti keli jaunuoliai prie kavinės, esančios (duomenys neskelbtini). Iš Panevėžio apskrities VPK Rokiškio PK pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad 2010 m. rugsėjo 4 d. kavinėje-bare (duomenys neskelbtini) miestelyje, V. M. nesilankė, o 2010 m. rugsėjo mėnesį jokių muštynių kavinėje ar šalia niekas nematė ir negirdėjo (1 t., 168 b. l.). Tai patvirtino teisme apklausta liudytoja K. G. Tai, kad liudytojas K. J. 2010 m. rugsėjo 5 d. apie 8 val. ryte matė galimai girtą V. M. (duomenys neskelbtini), nei įrodo, nei paneigia V. G. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Priešingai, iš aukščiau paminėtų teismo medicinos specialisto išvadų ir teismo medicinos specialisto Narimanto Ratkaus parodymų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu matyti, kad po gautų sužalojimų V. M. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus iki tol, kol išsivystė galvos smegenų suspaudimas krauju (2 t., 163-164 b. l.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo medicinos specialisto tokia išvada neprieštarauja aukščiau nurodytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis V. M. būdamas dar gyvas motinai Z. M. ir kitiems artimiesiems sakė, jog jį sumušė būtent V. G. pas J. P. namuose, jokių kitų asmenų ar jo sumušimo aplinkybių jis nenurodė. Byloje nėra jokių įtikinamų kitų įrodymų, kad V. M. sužalojo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys kitu laiku ar kitoje vietoje.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis V. M. išprovokavo V. G. padaryti nusikalstamą veiką. Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Iš nuteistojo V. G. parodymų matyti, kad nukentėjusysis V. M. į jį spjovė ir užsimojo stikline. Nors byloje kitų įrodymų dėl to nėra, tačiau tokie V. M. veiksmai nėra ir negali būti laikomi kaip provokuojantys ar rizikingi, nes konfliktas prasidėjo dėl to, kad anksčiau iš nuteistojo buvo pavogti bidonai, kuriuos neva nukentėjusysis pardavė (duomenys neskelbtini) turguje. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis V. M. dalyvavo bidonų vagystėje arba juos pardavė, taip pat nėra jokių duomenų, kad konflikto metu V. G. būtų padaryti kokie nors kūno sužalojimai. Teisėjų kolegijos nuomone, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo dėl abipusio nesutarimo dėl anksčiau pavogtų bidonų, o ne dėl nukentėjusiojo provokuojančio ar rizikingo poelgio.

BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės bylos Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009). Taip pat svarbu pažymėti tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes konstatuoja, kad V. G. veikė netiesiogine tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė apie septynis smūgius į galvą, kuri laikoma gyvybiškai pavojinga vieta) ir apie aštuonis smūgius kitas kūno vietas), numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis), tačiau nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. jis suduodamas smūgius V. M. nenorėjo ir nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau po nukentėjusiojo sumušimo toliau girtavo, kvalifikuotos medicinos pagalbos nukentėjusiajam nekvietė ir nesuteikė, nors matė ir suprato, jog nukentėjusysis sumuštas. Šias aplinkybes patvirtina liudytojos Z. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad V. M. grįžo į namus sumuštas ir kruvinais drabužiais. Šios aplinkybės įrodo, kad V. G. buvo abejingas galimiems sunkiems padariniams atsirasti (V. M. mirčiai) ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą, padarytų sužalojimų lokalizaciją (galvą), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

V. G. skunde nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis pateikia savo veiksmų subjektyvų vertinimą, to visiškai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne­at­sar­gus gyvy­bės atėmimas dėl nusikals­ta­mo pasitikėji­mo yra tada, kai kalti­nin­kas numato, kad jo vei­ka ga­li su­kel­ti ki­to žmo­gaus mir­tį, ta­čiau lengvabūdiš­kai ti­ki­si šių padarinių išveng­ti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalsta­mam pa­si­ti­kė­ji­mui kaltinin­kas su­pran­ta, kad el­gia­si rizikin­gai dėl ki­to žmogaus gy­vy­bės, ta­čiau ti­ki­si gy­vy­bės at­ėmi­mo išveng­ti. Kal­ti­nin­ko tikė­ji­mas tu­ri bū­ti parem­tas aplin­ky­bė­mis, kurios, jo ma­ny­mu, tu­ri užkirs­ti ke­lią ki­to žmogaus gy­vy­bės atėmimui. Šios ap­lin­ky­bės tu­ri bū­ti objek­ty­vaus, o ne abstraktaus pobūdžio. Ne­at­sar­gus gy­vy­bės atėmimas dėl nu­si­kals­ta­mo nerūpestingumo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li atimti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ta­čiau pagal vei­kos aplin­ky­bes, sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes turėjo ir ga­lė­jo tai numaty­ti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikals­ta­mam nerūpestingumui, kal­ti­nin­kas nesu­pran­ta, kad daryda­mas veiką ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus gy­vy­bei. Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę. Esant šioms aplinkybėms, V. G. apeliacinio skundo argumentas, kad V. M. nužudė dėl neatsargumo (netyčia) laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais, nes nuteistojo veikoje nėra nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo požymių. Tai, kad V. M. mirė 2010 m. rugsėjo 14 d. VšĮ Panevėžio ligoninėje, t. y. praėjus net dešimt dienų nuo nusikalstamos veikos padarymo, jokių įrankių nenaudojo, nusikaltimo padarymo iš anksto neplanavo – veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. bei D. M. padaryta tyčiniais nusikalstamais veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui. E. M. yra nužudytojo V. M. sūnus, o D. M. – jo brolis. Iš nepilnamečio nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. M. parodymų matyti, kad sūnus E. M. dažnai susitikdavo su tėvu (nužudytuoju V. M.), kuris duodavo jam pinigų, nupirkdavo saldainių, papildydavo telefono sąskaitą, dėl tėvo mirties pergyvena (2 t., 150 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad E. M. nusikaltimo padarymo metu buvo trylika metų, t. y. jis buvo mažametis (1 t., 97 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas dėl neturtinės žalos nustatymo pagrįstai rėmėsi nepilnamečio nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. M. parodymais, nes nepilnamečio nukentėjusiojo E. M. apklausa teisme dėl tėvo mirties gali sukelti jam papildomų išgyvenimų ir turėti neigiamų pasekmių jo psichikos vystymuisi. Iš nukentėjusiojo D. V. parodymų matyti, kad su broliu (nužudytuoju V. M.) gyveno kartu, jų tarpusavio santykiai buvo artimi, draugiški. Todėl akivaizdu, kad E. M. ir D. M. patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Tačiau, svarbu pažymėti, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį kriterijų, atsižvelgiama ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismas iš nuteistojo V. M. priteisė 10 000 Lt E. M. ir 50 000 Lt D. V. neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis pernelyg sureikšmina sau palankias kai kurias nusikaltimo padarymo aplinkybes, taip siekia sumenkinti savo vaidmenį dėl padaryto nusikaltimo, o visą kaltę bando suversti nukentėjusiajam V. M., tokiu būdu siekia sumažinti civilinio ieškinio dydį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant atlygintinos žalos dydį iš tikrųjų nepakanka formalaus padarinių konstatavimo, jis priklauso nuo konkrečios situacijos, todėl būtina įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nė vienos iš jų negalima sureikšminti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis V. G. yra jauno amžiaus, darbingas, turi nuosavybės teise registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, į kurį, esant būtinumui, gali būti nukreiptas priteistos neturtinės žalos atlyginimo išieškojimas. Tai, kad V. M. nemokėjo alimentų dėl sūnaus E. M. išlaikymo, su juo kartu negyveno nėra pagrindas mažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš nuteistojo V. G. nukentėjusiesiems E. M. ir D. M. priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelės, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų neturtinės žalos atlyginimo ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos prioritetą ir nuteistojo padėties yra išlaikyta.

V. G. skunde nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai pratęsė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jam priklausantį turtą: gyvenamąjį namą, malūną, sandėlį, ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) rajone ir automobilį „XXXX“, valst. Nr. XXX XX, nes Rokiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 2 d. sprendimu nutraukus santuoką, minėtas turtas atiteko ir šiuo metu priklauso V. G. (civilinė byla Nr. N2-1028/2003). Pasak apelianto, jis nėra šio turto savininkas, todėl išieškojimo nukreipimas į šį turtą ir nukentėjusiųjų civilinių ieškinių padengimas negalimas (CK 4.37, 4.47, 4.48 straipsniai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. G. tokie skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo ir Centrinės hipotekos įstaigos prie Alytaus rajono apylinkės teismo pažymėjimo matyti, kad gyvenamasis namas, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), malūnas, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), sandėlis, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) rajone nuosavybės teise įregistruoti nuteistojo vardu (1 t., 186-187 b. l., 2 t., 27-29 b. l.). Taip pat iš VĮ „Regitra“ duomenų matyti, kad automobilio „XXXX”, valst. Nr. XXX XX, VIN kodas XXXXX savininkas yra V. G. (2 t., 27-29 b. l., 32). Pažymėtina tai, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 2 d. sprendime yra nurodytas turtas, kuris priklauso V. G. po santuokos nutraukimo, tačiau nuteistojo skunde minimas turtas šiame sprendime nenurodytas. Kita vertus, po santuokos nutraukimo V. G. statinių ir automobilio teisinės registracijos nepakeitė, todėl pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą šioje baudžiamojoje byloje, pagrįstai taikė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į V. G. priklausantį turtą (BPK 151 straipsnis).

Dėl bausmės skyrimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Panevėžio apygardos teismas, skirdamas V. G. bausmę, atsižvelgė į jo asmenybę (neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, ankstesnėje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, nors nedirba, tačiau padeda žmonai ūkininkauti), padaryto nusikalstamo pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 6 dalis), dėl ko kilo sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nuteistasis padarė smurtinio pobūdžio nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas V. G. pagrįstai nepripažino jo nuoširdų gailestį kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nesigaili ir savo elgesio nevertina kritiškai, nors ir pripažįsta sudavęs keletą smūgių nukentėjusiajam. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes V. G. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė, negu numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra vienuolika metų (skunde klaidingai nurodoma septyneri su puse), o nuteistajam paskirta tik aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tarp aprašomosios ir rezoliucinės dalies jokio prieštaravimo nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių kitų nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų jam paskirti švelnesnes laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, V. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.