Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-455-634/2015

Teisėja Jolanta Damulienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00973-2013-4

2015 m. liepos 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Gintarei Norkeliūnaitei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorams Mindaugui Šukiui, Oksanai Gabrilaitienei, nuteistajam R. D., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 178 str. 2 d.– 3 MGL (111 eurų) dydžio bauda.

R. D. priklausantį automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1994 m. laidos, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta konfiskuoti (BK 72 str. 1 d.).

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, po to panaikinti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti E. Č., A. M., R. M., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su E. Č., A. M., R. M., kurie buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2013-11-13, apie 22 val. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, iš saugomos aptvertos teritorijos – UAB „M.“ statybos aikštelės, esančios adresu Sodų g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti svetimą, UAB „M.“ priklausantį turtą – 3 pakuotes apšiltinimo vatos „Extra Paroc“ bendros 173,34litų/ 50,20 Eur vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo pastebėti namo gyventojų. Veika kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš R. D. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir ginčija savo kaltę, prašo grąžinti konfiskuotą transporto priemonę.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str., tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu, kas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas R. D. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados dėl R. D. kaltės nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

Apžiūros protokolu nustatyta, kad 2013-11-15 apžiūrėjus įvykio vietą – aptvertą tvora teritoriją, esančią prie daugiabučio gyvenamojo namo adresu Sodų g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rasta sudėtos įvairios statybinės medžiagos bei apšiltinimo vatos pakuotės (t. 1, b. l. 2-3).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais nustatyta, kad liudytoja S. D. atpažino R. D. kaip asmenį, kuris 2013-11-13 apie 22.00 val. buvo prie automobilio VW Passat, kurio bagažinėje buvo sudėtos apšiltinimo vatos pakuotės, o liudytojas V. D. atpažino A. M. kaip asmenį, kuris 2013-11-13 apie 22.00 val. iš statybos aikštelės, esančios Sodų g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vogė apšiltinimo vatą ir galimai buvo neblaivus, nes svirduliavo (t. 1, b. l. 11-12, 15-16).

Nusikaltimą, numatytą BK 178 str. kaip ir bet kurią kitą nusikalstamą veiką apibūdina tam tikrų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyviai vagystė reiškiasi svetimo turto pagrobimu. Pagrobimas – tai neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Subjektyvusis vagystės požymis yra tai, kad vagystė padaroma tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia vagystės sudėtyje reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir nori šį turtą pasisavinti padarant asmeniui turtinę žalą. Tai reiškia, kad tik nustačius ir įvertinus objektyviuosius bei subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, galima spręsti apie asmens kaltę baudžiamosios teisės plotmėje.

Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo neabejojantis, kad kaltinamasis R. D. pasikėsino bendrininkų grupėje pagrobti svetimą turtą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos R. D. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kategoriškai neigė savo kaltę, jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, jis aiškiai nurodė, kad su juo apie planuojamą įvykdyti nusikalstamą veiką niekas nekalbėjo, jokių veiksmų nederino, o į nusikaltimo vietą jis atvyko paprašytas sesers vyro ten jį pavėžėti kartu su draugais (t. 3, b. l. 56-57). Pateikta versija, jog atvežti asmenys bendravo su sargu, kadangi vienas iš atvežtųjų dirbo nurodytame objekte, todėl jokių įtarimų, kad į automobilį apšiltinimo vata kraunama neteisėtai nekilo, iš esmės liko nepaneigta, bei neprieštarauja kitiems objektyviems byloje surinktiems įrodymams. Liudytojas E. Č. patvirtino, jog R. D. juos nuvežė iki renovuojamo namo, T. ten dirbo, sargas juos priėmė, todėl manė, kad T. buvo leista pasiimti vatą. R. D. jis nieko neaiškino (t. 3, b. l. 57-58). A. M. teigimu, tai T. S. informavo, jog reikia važiuoti pasiimti vatos, kadangi paskambinęs sargui su juo viską suderino, atvažiavęs vairuotojas juos nuvežė į Sodų g. E. Č. su vairuotoju liko prie automobilio, jie nuėjo pas sargą (t. 3, b. l. 58). R. M. nurodė, kad tai T. S. ir A. M. buvo užėję pas jį į saugojimo būdelę, jokių kitų asmenų nepažinojo, kadangi jie nebuvo užėję (t. 3, b. l. 58-59). Taigi nė vienas iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų kaltinamųjų (E. Č., A. M., R. M.) nenurodė R. D. kaip asmens, tiesiogiai dalyvavusio padarant nusikalstamą veiką, ar kaip asmens su kuriuo buvo tartasi dėl nusikalstamos veikos padarymo, šiuo konkrečiu atveju dėl pagalbos išvežant apšiltinimo vatą. Priešingai, iš kaltinamojo E. Č. parodymų matyti, kad važiuojant automobiliu į Sodų g. jokios kalbos apie planuojamą apšiltinimo vatos vagystę nebuvo (t. 3, b. l. 57). A. M. taip pat patvirtino, kad įsėdus į automobilį nesakė R. D., kad važiuojama paimti vatos (t. 3, b. l. 58). Tuo tarpu bylos duomenimis nustatyta, kad E. Č., A. M. ir T. S. įvykio dieną kartu leido laiką, išgėrinėjo, pokalbių metu buvo paminėta, kad reikia vykti pasiimti vatos iš objekto, tačiau R. D. šios aplinkybės nebuvo žinomas, minėtuose pokalbiuose pastarasis nedalyvavo. Taigi bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad R. D. iš anksto susitarė su kitais nuteistaisiais daryti nusikalstamą veiką, taip pat duomenų, leidžiančių spręsti, kad apeliantas žinojo, jog kėsinasi pagrobti svetimą turtą, tokiu būdu veikdamas prieš turto savininko valią. Šiuo atveju iš esmės nepaneigtomis laikytinos apelianto dėstomos aplinkybės apie tai, kad susidariusioje situacijoje įvykių eiga jam nesudarė pagrindo įtarti apie galimai daromą nusikalstamą veiką. Pastarojo teigimu, A. M. ir T. S. po pokalbio su sargu liepė krauti apšiltinimo vatą į automobilį, tai sudarė prielaidas konstatuoti, kad apšiltinimo vata kraunama su objektą prižiūrinčio sargo žinia ir jo leidimu, juolab, kad T. S. dirbo minėtame objekte, viskas buvo daroma atvirai. Nustatytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių ar R. D. suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai, kartu su kitais asmenimis kėsinasi pasisavinti svetimą turtą. Vien manymas, kad pastarasis atsižvelgdamas į savo gyvenimišką patirtį, nusikaltimo darymo laiką ir būdą turėjo suvokti, kad kėsinamasi įvykdyti vagystę, nesudaro pagrindo R. D. veiksmus vertinti kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. kontekste. Skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl galimybės susidariusioje situacijoje pasinaudoti taksi paslaugomis, kurios Jonavos mieste yra itin pigios, tokiu būdu siekiant pagrįsti tikslingą R. D. atvykimą ir jo vairuojamos transporto priemonės panaudojimą galimai nusikalstamai veikai vykdyti, atmestini kaip nepagrįsti. Tokiais deklaratyvaus pobūdžio pamąstymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant pašalinti visas abejones dėl R. D. dalyvavimo pasikėsinant įvykdyti nusikalstamą veiką buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai betarpiškai stebėję nagrinėjamą įvykį.

Liudytoja S. D. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad būdama namuose išgirdo balsus, pažiūrėjusi per langą pamatė, kad du vyrai krauna vatos pakus į automobilį. Nuėjusi į kitą kambarį vyrui pasakė, kad vagia vatą. Jis atėjo ir pašvietė į asmenis su prožektoriumi, apeliantas stovėjo prie automobilio, nieko nekalbėjo. Matė, kad iš automobilio vatą iškrovė tie patys du vyriškiai, kurie ją ten ir pakrovė, o nuteistasis stovėjo šalia automobilio. Iš pradžių matė du žmones, vėliau atvykus policijai atsirado daugiau. Pakrovimo ir iškrovimo metu buvo trys asmenys, tačiau kurie neatsimena. R. D. nieko nedarė, tik stovėjo šalia automobilio. Lengvasis automobilis buvo raudonos spalvos, markės nepamena. R. D. veidą įsidėmėjo, nes vyras buvo pašvietęs į jį su prožektoriumi. Atstumas nuo sukrautos vatos iki pačio automobilio buvo apie 5-7 metrus (t. 3, b. l. 121-122).

Liudytojas V. D. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad žmona jam pranešė, kad vagiama vata, jis liepė kviesti policiją. Pats nuėjęs pašvietė su prožektoriumi ir matė kaip dviese nešė vatos pakus, dar du buvo prie vatos pakų krūvos, vairuotojas stovėjo šalia automobilio. Jis pradėjo šaukti, kad padėtų vatą į vietą, apšvietė automobilio numerį ir jį garsiai padiktavo žmonai. Vienas asmuo nubėgo už kampo, kitas metė paką, tačiau pasakius padėtį į vietą, nunešė ten kur turi būti. Vairuotojas sėdo į automobilį, pasakęs „su jumis neprasidėsiu“ išvažiavo. Vairuotojas išėmė pakus iš automobilio, tačiau kas juos nunešė į vietą, neprisimena (t. 3, b. l. 122).

Tokiu būdu įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, kolegijos nuomone, apylinkės teismas nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš liudytojų paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, pastarieji aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad R. D. tik stovėjo prie automobilio, tačiau jokių kitų aktyvių veiksmų iš esmės neatliko. Priešingai, liudytojo V. D. parodymai patvirtina R. D. paaiškinimus, tai yra patvirtina, kad apeliantas, įvertinęs susidariusią situaciją, išreiškė akivaizdų pasipiktinimą atliekamais veiksmais. R. D., supratęs apie galimai vykdomus nusikalstamus sumanymus, jiems nepritarė, ką ir patvirtina tolimesni jo veiksmai (iškrovė apšiltinimo vatą iš automobilio ir padėjo į vietą). Būtent tokią įvykių eigą nurodo ir pats nuteistasis R. D..

Akcentuotina, kad teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., BPK 44 str. 6 d. Taigi iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-221/2008).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir nepatvirtina R. D. kaltės dėl pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką, kadangi neįrodžius jo veiksmuose subjektyvinės pusės (tiesioginės tyčios) nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnyje, sudėties. Apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad R. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p., 303 str. 5 d. 2 d).

Apeliacinės instancijos teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį R. D. atžvilgiu, priimamas sprendimas panaikinti R. D. paskirtą turto konfiskavimą ir kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam R. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 331 str.,

nusprendžia:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą tenkinti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria R. D. pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – R. D. dėl BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., numatytos nusikalstamos veikos išteisinti, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 d).

Nuosprendžio dalį, kuria konfiskuotas R. D. nuosavybės teise priklausantis automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1994 m. laidos, panaikinti.

Panaikinti R. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.