Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės E. Š.-K. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š.-K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį, kaltinamajai ir nukentėjusiesiems, susitaikius BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu ir baudžiamoji byla nutraukta.

Patvirtinta Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir E. Š.-K. 2021 m. lapkričio 3 d. sudaryta žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartis, pagal kurią skolininkė E. Š.-K. įsipareigojo neatlygintą žalą – 2 101,70 Eur PSDF biudžetui atlyginti per 42 mėnesius nuo 2021 m. lapkričio 4 d., pirmąjį mėnesį sumokėdama 51,70 Eur, kiekvieną mėnesį įmokėdama į Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, kodas 191351679, atsiskaitomąją sąskaitą LT 217300010002484333 „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, po 50 Eur, mokėjimus atlikdama pagal sutartyje aptartas sąlygas, šalių teises ir pareigas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Dėl gyvūno laikytojo statuso (ne)turėjimo

Dėl Taisyklių 44 punkto pažeidimo ir priežastinio ryšio nebuvimo

Dėl kaltės nebuvimo E. Š.-K. veiksmuose

Dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio priemonės taikymo

2.7. Argumentuoja, jog kasacinio teismo praktikoje baudžiamosiose bylose dėl naminių gyvūnų savininkų ar laikytojų veikų sukeliant asmenims sveikatos sutrikdymus ar net mirtis yra akcentuoti tam tikri kriterijai taikant būtent BK specialiosios dalies normas, numatančias atsakomybę už dėl neatsargumo padarytą žalą asmens sveikatai ar gyvybei. Baudžiamojoje byloje NK. 2K-257-697/2016 (byloje konstatuotos reikšmingos faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos – šuo (vokiečių aviganis) pro nukentėjusiojo pravertas namo duris pateko į namo kiemą, užpuolė ir sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam) teismas pasisakė, kad „Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą. Pažymėtina tai, kad kiekviena savivaldybė yra patvirtinusi jos teritorijoje galiojančias gyvūnų laikymo (auginimo) taisykles. Būtent už šių taisyklių pažeidimus taikoma atsakomybė pagal ATPK ir tais atvejais, kai padaroma žala asmens sveikatai. Atsakomybę už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą numato ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 straipsnis. Veikiantis teisinis reguliavimas nustato trijų rūšių teisinę atsakomybę asmenims už jų žinioje esančių gyvūnų padarytą žalą. Baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), turi būti taikoma tais atvejais, kai gyvūno savininko ar laikytojo veiksmai prižiūrint, kad gyvūnas nekeltų pavojaus aplinkiniams, yra žemo atsakingumo ar nusikalstamai nerūpestingi, todėl aukštesnio pavojingumo laipsnio, nei numatyta civiliniame delikte ar ATPK. Veiksmų pavojingumo laipsnis neturi būti tiesiogiai siejamas su atsiradusios žalos dydžiu, šiam kriterijui reikšmingiausi yra nustatytų saugumo reikalavimu pažeidimo grubumas, gyvūno keliamo pavojaus mastas atsižvelgiant ne tik į gyvūno rūšies pavojingumą, bet ir į konkretaus gyvūno agresiją, charakterio savybes, praeityje buvusius panašius incidentus dėl gyvūno padarytos žalos ar pasireiškusios agresijos ir kt.“. Pritardamas žemesnės instancijos išteisinamajam nuosprendžiui, teismas pažymėjo, kad įprastinė saugumo priemonė – šuns uždarymas kambaryje nors ir nebuvo pakankama, tačiau šiuo atveju negali būti pripažįstama šiurkščiu neatsakingumu ir paminėtuose teisės aktuose nustatytų taisyklių nesilaikymu, kuris suponuotų nusikalstamą nerūpestingumą ir baudžiamosios atsakomybės taikymą šuns savininkui pagal BK 137 straipsnio 3 dalį.

2.8. Dabartinis teisinis reguliavimas, numatantis civilinės, administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės taikymą už gyvūnų padarytą žalą asmens sveikatai, savo turiniu nėra pasikeitęs. Veikos metu galiojusioje ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. Be to, E. Š.-K. kaltė nuosprendyje yra kildinama iš CK 6.263 straipsnyje numatytos bendrosios pareigos kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. CK 6.248 straipsnio l dalis numato, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Šio 3 dalis numato, jog laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Nors, apelianto manymu, šios bylos aplinkybės nerodo, jog E. Š.-K. buvo nusikalstamai nerūpestinga, tačiau CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio l dalyje numatytos aplinkybės (žala kilo dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo). Taigi įstatymai numato kitokias, nebūtinai baudžiamąsias priemones pažeistiems teisiniams gėriams ginti.

2.9. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog E. Š.-K. elgesys butų pasireiškęs šiurkščiu neatsakingumu ar kokių nors specialių saugaus elgesio taisyklių pažeidimu. Nuosprendyje nurodomos kaip pažeistos tiek GGAĮ, tiek CK nuostatos, tačiau jomis nors ir reikalaujama bendro pobūdžio atsargumo, tačiau nereglamentuojamas šuns laikymas neuždaroje žemės valdoje ar vedžiojimo joje būdas. Kaip ir cituotoje baudžiamojoje byloje NK. 2K-257-697/2016, taip ir šioje byloje kaip pažeistos nurodomos normos, numatančios bendrą pareigą laikytis atsargumo. Išdėstyti argumentai ir bylos duomenys rodo, jog U. S. užpuolimas E. Š.-K. buvo visiškai netikėtas ir neprognozuojamas, o byloje nėra jokių duomenų apie galbūt padaryto bendro pobūdžio saugumo reikalavimo pažeidimo šiurkštumą ar didelį jos nerūpestingumą, kuris suponuotų būtent baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio taikymo būtinybę.

3. Teismo posėdžio metu atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant E. Š.-K. kaltės, jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, klausimus, jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų tiriant įrodymus, vertinant faktines aktualaus įvykio aplinkybes padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas ir kurie patvirtino E. Š.-K. neatsargią kaltę (nusikalstamo nerūpestingumo forma) padarius jai inkriminuojamą BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

5. Aplinkės teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ištyrė kaltinamosios E. Š.-K., nepilnametės nukentėjusiosios U. S. atstovės pagal įstatymą S. Z., nukentėjusiosios J. Š., liudytojų L. K., J. P., O. K. parodymus, perskaitė mažametės nukentėjusiosios U. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat ištyrė rašytinę bylos medžiagą – 2021 m. spalio 8 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) patrulės E. J. tarnybiniame pranešime, 2020 m. spalio 29 d. įvykio vietos ir patalpų apžiūros protokole ir jo prieduose (fotolentelėje), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje NK. (duomenys neskelbtini) ir papildomoje specialisto išvadoje NK. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas aplinkybes. Vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame nuosprendyje, visuma, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad U. S. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas būtent E. Š.-K. prižiūrimam šuniui R. užpuolus bei apkandžiojus kieme buvusią šią mažametę.

6. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (jo gynėjas), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių ir kartu E. Š.-K. neatsargios kaltės nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis teismo šališkumą.

7. BK 139 straipsnio 1 dalis taikoma tada, kai nustatoma, jog objektyviai būtent kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Apeliantas teigia, jog E. Š.-K. nėra tinkamas atsakomybės subjektas, nes ne ji, o jos sutuoktinis O. K. įvykio metu buvo rotveilerių mišrūnų veislės šunų R. (apie 4 metų amžiaus) ir N. (apie 15 metų amžiaus) gyvūnų laikytojas ir savininkas, kuris šunimis rūpinosi po tėvo mirties, o ji tik kartais, kai vyras negalėdavo, nuvažiuodavo pašerti šunų. Tokius skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįstus. Nors liudytojai O. K. ir L. K. parodė, kad po tėvo mirties šunimis rūpinosi (duomenys neskelbtini) gyvenantis O. K., tačiau nėra abejonių, jog šią pareigą konkrečiu atveju atliko O. K. žmona – E. Š.-K.. Būtent E. Š.-K., turėdama konkretų tikslą – pasirūpinti jai žinomais ir ją pažįstančiais šunimis R. ir N., t. y. juos pašerti ir išleisti iš voljero palakstyti, atvyko automobiliu kartu su S. Z. patikėta jai prižiūrėti mažamete U. S. į mirusio uošvio namą. Šias aplinkybes ji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 143–144).

8. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, E. Š.-K. aktualios veikos padarymo metu buvo faktinė šunų šeimininkė (gyvūnų laikytoja), nes savo sąmoningais veiksmais prisiėmė pareigą pasirūpinti šunų fizine ir psichine gerove – juos pamaitinti ir išleisti iš voljero palakstyti, o tai kartu suponavo jos pareigą užtikrinti, kad šie du dideli, suaugę, voljere uždaryti laikomi rotveilerių mišrūnų veislės šunys, išleisti į laisvę, nekeltų grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai. Tačiau šios pareigos ji tinkamai neįvykdė, nes nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, t. y. neužtikrino, kad išleisti iš voljero šunys neuždaroje žemės valdoje nesukeltų grėsmės mažametės U. S. gyvybei ir sveikatai. Į kiemą išleidusi palakstyti šiuos du suaugusius šunis ji neužtikrino, kad jaunesnis amžiumi šuo vardu R. nepatektų į automobilį pas ten sėdinčią mažametę U. S. (gim. (duomenys neskelbtini). Šiai šešerių metų mergaitei atidarius automobilio dureles, šuo R. išsitempė ją laukan ir apkandžiojo. Taigi, nėra pagrindo nepritarti pagrįstai apylinkės teismo išvadai, jog jei E. Š.-K. nebūtų pažeidusi jai inkriminuotų teisės aktų reikalavimų ir šio šuns nepaleidusi laisvai bėgioti, nebūtų atsiradusios ir kaltinime nurodytos teisinės pasekmės. Palikdama galimybę pačiai mažametei atsidaryti automobilio dureles ir tokiu būdu patekti į kiemą, kuriame tuo metu lakstė šunys, E. Š.-K. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai. Ji, kaip šiuos šunis prižiūrintis asmuo, juolab žinodama, kad juos šeria ir išleidžia iš voljerų palakstyti tik tada, kai to padaryti negali jos vyras, ir jo kartu tuo metu nėra, turėjo ir galėjo numatyti, kad šunų socializacija po pirmojo šeimininko (uošvio) mirties yra nepakankama, o automobilyje likusi viena sėdėti mažametė yra šunims iš esmės svetimas žmogus, o tai gali sukelti šunims agresiją ir (ar) sužadinti instinktą ginti savo teritoriją nuo pašalinių asmenų. Galiausiai, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu ir tai, jog minėti šunys pripažino tik E. Š.-K. rūpestį ir priežiūrą, o mažametė U. S. jiems buvo, kaip minėta, svetimas jų įprastoje teritorijoje žmogus. Neužrakinusi automobilio ir (ar) nesudariusi kitų patikimų kliūčių mažametei atsidaryti automobilio dureles, E. Š.-K. elgėsi itin neatsargiai, nors turėjo galimybę šioje situacijoje numatyti tokių savo veiksmų pavojingus padarinius, mažametei patekus į kiemą, kuriame laksto išleisti iš voljero du šunys.

9. Aptarti E. Š.-K. veiksmai teisėtai ir pagrįstai kvalifikuoti kaip pažeidę jai inkriminuotų GGAĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Taisyklių 44 punkto reikalavimus ir ji laikytina tinkamu atsakomybės subjektu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Šių teisės aktų reikalavimų nepaisymas buvo U. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis ir tai yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys. Kilę padariniai buvo dėsningas E. Š.-K. veiksmų rezultatas. Taigi nagrinėjamu atveju tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, priešingai, nei teigiama skunde, E. Š.-K. veiksmuose nustatyti ir įrodyti, jos veiksmai kvalifikuoti teisingai.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Taisyklių 44 punkto reikalavimas inkriminuotas nepagrįstai, nes yra skirtas ne uždaroje žemės valdoje esančių asmenų saugumui, o uždaroje žemės valdoje laikomų šunų nepasišalinimui už tokios valdos ribų užtikrinti. Teisėjų kolegija tokiai apelianto pozicijai nepritaria. Šis Taisyklių punktas konkrečiu atveju aiškintinas neizoliuotai, o sistemiškai su GGAĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytomis imperatyviomis gyvūnų laikytojų pareigomis, be kita ko, užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui (3 punktas). Nagrinėjamu atveju šunys buvo laikomi uždaryti voljere ir išleisti lakstyti po neaptverto namo kiemą. E. Š.-K., elgdamasi nusikalstamai nerūpestingai, prarado budrumą, atidumą, o kartu ir šunų kontrolę šiame kieme. Todėl vienas iš šunų – R. kieme automobilyje buvusią mažametę užpuolė ir apkandžiojo, vos tik ji pravėrė automobilio dureles.

11. Patiems šunų šeimininkams jų augintiniai paprastai visada atrodo geri ir draugiški. Todėl apelianto teiginiai, kad nėra jokių duomenų apie tai, jog šunys R. ir N. iki minėto įvykio būtų elgęsi agresyviai, būtų agresyvūs dėl savo rūšies ar charakterio ypatumų ar dėl šių šunų elgesio būtų bent jau kilusi grėsmė asmenų ar kitų gyvūnų sveikatai, turtui, vertintini kritiškai. Nors rotveilerių veislė, kaip teisingai pažymi apeliantas, nėra priskiriami kovinėms šunų veislėms, tačiau tai nepanaikina pareigos laikytis bendrų visiems šunų augintojams saugumo taisyklių, kurias E. Š.-K. ignoravo. Beje, šuo R. pats, nieko neprovokuojamas užpuolė mažametę, o tai leidžia pagrįstai manyti, jog šio šuns socializacija buvo nepakankama. Abu šunys dideli, sunkūs, todėl objektyviai abu pavojingi, nes turi daug jėgos ir gali padaryti didelių sužalojimų vaikui (-ams), kurie yra mažesni ir lengvesni už juos. Todėl E. Š.-K. galėjo ir privalėjo įvertinti šias šunų fiziologines savybes ir kartu numatyti, kad didžiąją dalį laiko voljere uždaryti laikomi šunys, būdami laisvėje, gali padaryti žalos mažametei. Ji turėjo imtis atitinkamų saugumo priemonių, kad užkirstų tam kelią, – tinkamai šunis pririšti vedžiojimo metu ar išleisti šunis iš voljero tik įsitikinusi, kad mažametė į lauką iš automobilio tikrai nepateks. Tačiau to ji nepadarė ir tuo pasireiškė jos nusikalstamas nerūpestingumas.

12. Apeliantas teigia, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma tik kaip ultima ratio, atsižvelgiant į saugumo reikalavimų pažeidimo šiurkštumą ir šuns charakterį, ir remiasi kasacinio teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje NK. 2K-257-697/2016. Tačiau nurodytos bylos aplinkybės iš esmės yra skirtingos. Joje nebuvo nustatyta šunų laikymą reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimų (vokiečių pinčerio veislės šuo buvo uždarytas namuose savo savininko ir išbėgo iš patalpos vienam iš svečių atidarius duris; aktualiu atveju du šunys – rotveilerių mišrūnai buvo uždaryti voljere ir išleisti jų faktinės šeimininkės lakstyti po neaptvertą namo kiemą, neįsitikinus, kad šunys nekels grėsmės kitų žmonių gyvybei ir sveikatai) ir atsakomybė buvo kildinama tik iš bendrosios pareigos elgtis rūpestingai. Tuo tarpu bylose, kuriose nustatomas imperatyvių norminiuose aktuose įtvirtintų saugumo reikalavimų pažeidimas (neužtikrinimas, kad laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui), kasacinis teismas yra suformulavęs kitas atsakomybės atribojimo taisykles. Kai gyvūno savininkas pažeidžia gyvūnų laikymo taisyklių ar kitų norminių aktų reikalavimus, jeigu tokia pat veika yra numatyta ir baudžiamajame, ir administraciniame įstatymuose, administracinė atsakomybė atsiranda tik tada, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis NK. 2K-352/2009). Kadangi gyvūnų laikytojui nustatytos imperatyvios pareigos ir gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, atitinka BK 139 straipsnio 1 dalies dispoziciją, aktualiu atveju taikytina baudžiamoji atsakomybė.

13. Apibendrindama tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas nepagrįstai įžvelgia kazusą E. Š.-K. veikoje, nes jos neatsargi kaltė pasireiškė pažeidus ne vien CK 6.263 straipsnyje numatytą bendrąją pareigą kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau pažeidus ir aptartą imperatyvią gyvūnų laikytojų pareigą, nustatytą GGAĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

14. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai baudžiamąją bylą nutraukė, nustatęs, kad egzistuoja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, pagrindai ir sąlygos. E. Š.-K. padarė neatsargų nusikaltimą, prisipažino jį padariusi, susitaikė su nukentėjusiosiomis, atlygino žalą nukentėjusiosioms ir dalį žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, susitarė dėl likusios neatlygintos žalos atlyginimo, yra neteista, charakterizuojama teigiamai, gailisi ir yra pagrindo manyti, kad ji nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktai).

15. Todėl keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės E. Š.-K. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti.