- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-08
- Bylos Nr.
- 1A-184-579/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-1-00282-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- M. B.
- Nukentėjusysis
- J. A. G.
- Civilinis atsakovas
- UAB DK „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Rasa Malinauskienė, Vladislovas Milukas
Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00282-2014-7
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 8 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistojo gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei, viešame teismo posėdyje nagrinėjo nuteistojo M. B. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo
M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL (564,90 Eur) bauda.
Nukentėjusiojo J. A. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš civilinio atsakovo UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ priteista 44,25 Eur turtinės žalos ir 486,63 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiajam J. A. G. iš nuteistojo M. B. priteista 150 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad 2014-06-16, apie 15.50 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 125 punktą, nurodantį, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, 133 punktą, nurodantį, kad pasirinkdamas važiavimo greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, tai yra jis, nesilaikydamas visų nurodytų būtinų atsargumo priemonių, vairuodamas automobilį žvyruotame kelio vingyje, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su ta juosta priešpriešai atvažiuojančiu automobiliu „Mitsubishi Colt“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu J. A. G., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu J. A. G. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kaklinio II-ojo stuburo slankstelio lūžimu.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja R. Malinauskienė prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. B. išteisinti. Skundo autorė nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, byloje nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. B. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymius, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas M. B. atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį grindė vertindamas įrodymus atskirai vienus nuo kitų, iš esmės remdamasis tik nukentėjusiojo J. A. G. parodymais, visiškai ignoruodamas 2015-02-27 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015-09-25 Lietuvos teismo ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas, iš kurių yra akivaizdu, kad nagrinėjamoje kelio eismo situacijoje prieš pat susidūrimą abu vairuotojai važiavo kelio važiuojamosios dalies viduriu, iš dalies priešpriešinio eismo juosta ir kad abiejų vairuotojų veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini, kas reiškia, kad abiejų vairuotojų veiksmai lėmė šio eismo įvykio kilimą. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepasisakė, dėl kokių priežasčių nesivadovauja minėtomis ekspertizių išvadomis, taip pat visiškai nevertino paties nukentėjusiojo J. A. G. didelio neatsargumo ir neatsakingumo, kas taip pat nulėmė būtent tokią įvykių eigą ir kilusius padarinius. Byloje nustatyta, kad ir nukentėjusysis važiavo kelio viduriu, nors prieš jį buvo tas pats kelio vingis, todėl jis taip pat turėjo pareigą, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, važiuoti kuo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešiniojo kelkraščio, o ne kelio viduriu. Nukentėjusysis taip pat privalėjo numatyti, kad iš posūkio gali atvažiuoti transporto priemonė, su kuria, jis, važiuodamas kelio viduriu, gali neprasilenkti.
Skunde pažymima, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstamas būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Šiuo atveju, jeigu J. A. G. būtų važiavęs ne kelio viduriu, o kuo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nes transporto priemonės būtų prasilenkusios. Todėl pirmosios instancijos teismo kategoriška išvada, kad eismo įvykis vis tiek būtų įvykęs, nes nuteistajam važiuojant kelio važiuojamosios dalies viduriu, iš dalies priešpriešinio eismo juosta, susidūrimas su iš priešais atvažiuojančiu automobiliu būtų neišvengiamas, yra visiškai nepagrįsta. Tokią teismo išvadą visiškai paneigia ir byloje atliktų ekspertizių išvados, kuriomis nėra jokio pagrindo abejoti. Tuo tarpu teismas tik formaliai konstatavo, kad M. B. kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepateikė nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad būtent nuteistojo veiksmuose yra BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Gynėjos nuomone, teismas nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos.
Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, nustatytos aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nustatytoms aplinkybėms. Pavyzdžiui, byloje Nr. 2K-353/2013 eismo įvykis įvyko darant lenkimo manevrą, nuketėjusysis nepažeidė nė vieno Kelių eismo taisyklių punkto, byloje Nr. 2K-402/2012 buvo pėsčiųjų perėjoje partrenktas pėsčiasis. Gynėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kai analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat, tai yra ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Šiuo atveju, skundo autorės nuomone, pirmosios instancijos teismas sukūrė naują precedentą tokios kategorijos byloje, kadangi nėra nė vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kur esant analogiškai situacijai, – kai abu eismo įvykyje dalyvavę vairuotojai pagal atliktų teismo ekspertizių išvadas vienodai pažeidė Kelių eismo taisykles, tačiau tik vienas iš jų būtų pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnį.
Nukentėjusysis J. A. G. atsikirtime į nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagristą ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendį, taip pat jam iš M. B. priteisti 150 Eur už advokato paslaugas. Atsikirtime nurodoma, kad teismas, įvertinęs ir atsižvelgęs, kad būtent nuteistojo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai (nevažiavimas kelio važiuojamosios dalies dešine puse kuo arčiau važiuojamosios dalies dešinio krašto; saugaus ir tinkamo automobilio greičio nepasirinkimas) yra būtinuoju (tiesioginiu) priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – nesunkiu J. A. G. sveikatos sutrikdymu, visiškai pagrįstai M. B. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusysis taip pat pažymi, kad nuteistasis jau buvo patekęs į panašų eismo įvykį, kilusį dėl jo kaltės, todėl, manytina, kad jis dėl jauno amžiaus ir gyvenimo patirties stokos nesupranta neatsakingo ir rizikingo vairavimo pavojingumo, kas ir lemia eismo įvykius. Atsikirtime taip pat pažymėta, kad nuteistasis, duodamas pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo metu, aiškino, kad jis važiavo priešpriešine eismo juosta, o teisme savo parodymus pakeitė pagal jam palankesnę gynybinę poziciją.
Civilinio atsakovo UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ atsikirtime nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą prašoma tenkinti. Civilinio atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė netinkamai pritaikęs tiek materialines, tiek procesines teisės normas ir netinkamai įvertinęs 2014-06-16 eismo įvykio dalyvių elgesį.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės apeliacinis skundas atmestinas.
Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Apeliaciniame skunde gynėja nesutinka su M. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu, nurodydama, kad teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių, kadangi teisiškai neįvertino nukentėjusiojo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo.
Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011, Nr. 2K-258/2014).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų nepažeidė. Teismo išvados dėl priežastinio ryšio ir nuteistojo kaltės pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nuosprendyje tinkamai motyvuotos ir pagrįstos abiejų eismo dalyvių padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų analize.
Žemesnės instancijos teismas
BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, tai yra kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės, kurių pažeidimas gali reikšti ir BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, yra įtvirtintos, inter alia, poįstatyminiame akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintose Kelių eismo taisyklėse (eismo įvykio metu galiojo 2012 m. lapkričio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1436 redakcija).
Iš BK 281 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos konstrukcijos matyti, kad kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, būtina nustatyti ne tik atitinkamą Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir jo padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp jų. Toks priežastinis ryšys yra objektyvaus pobūdžio, dėsningas, todėl konstatuojamas tuo atveju, kai būtent pavojinga veika, o ne kitos priežastys yra nulėmę padarinių atsiradimą. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, o kai pažeidimus padaro keli eismo dalyviai – kurio eismo dalyvio veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis su atsiradusiais padariniais neįvyktų (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, Nr. 2K-245/2014, Nr. 2K-228-303/2015). Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad M. B., vairuodamas automobilį „Opel Astra“ žvyruotame kelio vingyje, nesilaikė visų nurodytų būtinų atsargumo priemonių, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su ta juosta priešpriešai atvažiuojančiu automobiliu „Mitsubishi Colt“, vairuojamu J. A. G., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu J. A. G. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kaklinio II-ojo stuburo slankstelio lūžimu.
Pagrindinis nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad jos nuomone, teismas nesivadovavo byloje esančiomis ekspertizės aktų išvadomis, kuriose konstatuota, kad nagrinėjamo eismo įvykio kilimą lėmė tiek nuteistojo M. B., tiek nukentėjusiojo J. A. G. veiksmai, ir nukentėjusiojo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo teisiškai neįvertino BK 281 straipsnio 1 dalies kontekste. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė būtent abiejų vairuotojų padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui, ir, ištyręs bei įvertinęs surinktus įrodymus (tarp jų ir ekspertizės aktų išvadas), konstatavo, kad Kelių eismo taisykles pažeidė abu eismo dalyviai – tiek nuteistasis M. B., tiek nukentėjusysis J. A. G., nevažiavę kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, tačiau pagrindine BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytų pasekmių atsiradimo sąlyga teismas laikė nuteistojo veiksmus. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad vieno eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas savaime nepaneigia kito eismo dalyvio baudžiamosios atsakomybės už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, sukėlusius BK 281 straipsnyje numatytus padarinius. Kaip minėta, svarbu įvertinti, ar ir kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas (pažeidimai) buvo būtina eismo įvykio kilimo sąlyga.
Nuteistajam M. B. inkriminuoti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai, kaip nurodyta apkaltinamajame nuosprendyje, pasireiškė tuo, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (Kelių eismo taisyklių 125 punktas) ir nepasirinko saugaus greičio (Kelių eismo taisyklių 133 punktas).
Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje dėl kelio ypatumų – kelias siauras (5 m pločio), žvyruotas, apaugęs dideliais krūmais, darantis didelį vingį, matomumas buvo labai mažas. Taigi, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, ne tik nuteistasis, bet ir nukentėjusysis privalėjo elgtis itin atsargiai ir laikytis Kelių eismo taisyklių 125 punkte numatytos pareigos važiuoti kuo arčiau dešiniojo kelkraščio, tačiau dėl staigaus posūkio ir kelio dangos ypatybių nurodytame kelio ruože, teisėjų kolegijos vertinimu, itin svarbus buvo ir važiavimo greitis. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad M. B. eismo įvykio metu važiavo leistinu greičiu (pagal Kelių eismo taisyklių 136 punktą eismo įvykio vietoje leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 70 km/h greičiu), kaip jis pats teisminio nagrinėjimo metu nurodė, automobilį vairavo 50-60 km/h greičiu, šie jo parodymai neprieštarauja ekspertizės aktų išvadoms, pagal kurias jo automobilis judėjo 55 km/h greičiu. Tačiau pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 133 punkte esančios taisyklės ir su jomis sistemiškai susijusių kitų Kelių eismo taisyklių nuostatų aiškinimas niekaip neleidžia daryti išvados, kad transporto priemonės vairuotojui, važiuojančiam leistinu greičiu, nekyla jokios papildomos pareigos sulėtinti greitį, pasirinkti ne bet kokį leistiną, o tik atitinkantį eismo sąlygas (saugų) važiavimo greitį. Nors Kelių eismo taisyklių 133 punkte kalbant apie saugų greitį, nenurodytas konkretus jo dydis, tačiau pagal šios teisės normos prasmę svarbu yra tai, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo konkrečioje situacijoje, atsižvelgęs į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, matomumą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, pasirinktų tokį greitį, kuris leistų valdyti transporto priemonę ir nekeltų pavojaus. Greičio saugumą pagal Kelių eismo taisyklių 133 punkto prasmę rodo veiksniai, lemiantys vairuotojo galimybes valdyti transporto priemonę taip, kad prireikus ją sustabdytų. Būtent šias aplinkybes, turinčias reikšmės M. B. atsakomybės ir kaltės klausimo išsprendimui, išnagrinėjo ir kelių eismo saugumo taisyklių prasme įvertino apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas.
Nagrinėjamoje kelio eismo situacijoje apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. B. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į kelio sąlygas, matomumą ir nepasirinko saugaus greičio, dėl ko jo vairuojamas automobilis susidūrė su beveik dvigubai lėčiau (apie 30 km/h) priešpriešine kelio eismo juosta važiavusiu nukentėjusiojo automobiliu. M. B. teisme nurodytos aplinkybės, kad jis kelio vingyje 3 m atstumu nuo jo vairuojamo automobilio pamatęs prieš save atvažiuojantį nukentėjusiojo vairuojamą automobilį, pradėjo stabdyti ir sukti vairą dešinėn, tačiau susidūrimo neišvengė, būtent ir patvirtina teismo išvadas dėl pasirinkto per didelio (nesaugaus) važiavimo greičio. Jeigu M. B. būtų buvęs pakankamai rūpestingas, atidus ir pagal esamas vairavimo sąlygas pasirinkęs saugų važiavimo greitį (tai yra laikęsis Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimų), būtų turėjęs realią galimybę laiku pastebėti iš dalies į priešpriešinę juostą išvažiavusį nukentėjusiojo automobilį ir imtis veiksmų (pasukti automobilį kuo arčiau dešinio kelkraščio, sumažinti greitį ar automobilį sustabdyti), kad esamame kelio ruože susidūrimo būtų išvengta, net ir šiuo atveju nukentėjusiajam nesilaikant Kelių eismo taisyklių reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešinio kelkraščio. Išvada, kad nuteistajam laikantis saugaus greičio reikalavimo ir laiku suvaldžius automobilį, transporto priemonės būtų saugiai prasilenkusios, darytina atsižvelgus į 2015-09-25 ekspertizės akte Nr. 11-1293(15) (t. 2, b. l. 57, 59) pateiktą automobilių susidūrimo eigos detalų vaizdą ir nurodytus kelio ir transporto priemonių pločius, iš kurių matyti, kad nuteistojo ar nukentėjusiojo automobilį pasukus arčiau dešinio kelkraščio, kelio pločio būtų užtekę abiems automobiliams prasilenkti. Taigi ir nukentėjusysis, M. B. pasirinkus saugų važiavimo greitį, taip pat būtų turėjęs realią galimybę laiku pamatyti priešpriešai atvažiuojančią transporto priemonę ir sudaryti sąlygas saugiam automobilių prasilenkimui. Tačiau kaip teisminio nagrinėjimo metu nurodė nukentėjusysis J. A. G. ir su juo kartu važiavusi liudytoja S. G., nuteistojo vairuojamas automobilis kelyje pasirodė labai staigiai ir vairuotojas nespėjo nieko padaryti. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamoje kelio eismo situacijoje apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo M. B. padaryti Kelių eismo taisyklių 125 ir 133 punktų reikalavimų pažeidimai, o ne nukentėjusiojo Kelių eismo taisyklių 125 punkto reikalavimų nesilaikymas, buvo būtinoji padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam J. A. G.), kilimo sąlyga.
Priešingai nei teigia nuteistojo gynėja, šis apylinkės teismo kelio eismo situacijos teisinis vertinimas, su kuriuo visiškai sutinka ir apygardos teismas, ne prieštarauja, o atitinka ekspertizės aktuose suformuluotas išvadas. Skundo argumentai, kad baudžiamojon atsakomybėn turėjo būti patrauktas ir nukentėjusysis vien dėl to, kad ekspertizės aktų išvadose nurodyta, kad ir jo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad ekspertizės akte eismo įvykis įvertintas techniniu požiūriu, todėl jame suformuluotos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai, kurią gali padaryti tik teismas. Ši išvada neturi apsiriboti vien tik ekspertizės akto ar specialisto išvadų atkartojimu. Atkreiptinas dėmesys, kad priežastinis ryšis, vairuotojo elgesio avarinėje situacijoje vertinimas (ar jis buvo saugus ir priimtinas), taip pat eismo saugumo taisyklių pažeidimo (pavojingos veikos) fakto nustatymas yra nusikaltimo sudėties požymis ir jo nustatymas yra tik teismo, o ne ekspertų kompetencija. Kitaip tariant, priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, Nr. 2K-368/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog teismas padarė nuteistajam nepalankias išvadas, nereiškia, kad jis netinkamai nustatė faktines aplinkybes, neatsakė į esminius byloje keliamus klausimus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas patikrino visų byloje pateiktų ekspertinių tyrimų išvadų pagrįstumą, lygindamas šias išvadas su kitais įrodymais, tyrė nuteistojo iškeltas versijas, motyvuotai atmesdamas tai, kas prieštarauja bylos duomenų visumai. Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas įvertinęs tiek M. B. padarytus kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus, tiek kitus faktorius, galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, padarė pagrįstą teisinę išvadą, kad eismo saugumo taisykles pažeidžiantys nuteistojo veiksmai nebuvo atsitiktiniai ir turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, baudžiamasis įstatymas M. B. veikai pritaikytas tinkamai, esant visiems būtiniesiems BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams, nustačius neatsargią kaltę – nusikalstamą pasitikėjimą – ir tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių. Dėl šių priežasčių M. B. išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio teisinio pagrindo.
Nukentėjusysis J. A. G. apeliacinės instancijos teismui pateiktame atsikirtime į apeliacinį skundą prašė iš nuteistojo išieškoti apeliacinės instancijos teisme jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagal teismui pateiktus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, Nr. 2K-410/2008).
Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo M. B. gynėjos apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais byloje, todėl jis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos, atstovaujant jį apeliacinės instancijos teisme (surašant atsikirtimą). Dėl to nukentėjusiojo turėtos advokato pagalbos išlaidos turi būti atlygintos. Byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis 150 Eur sumokėjimą nukentėjusiojo atstovui advokatui Vladislovui Milukui už nukentėjusiojo atstovavimą teisme, patarimą ir kitas teisines paslaugas (t. 2, b. l. 120). Kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą ir nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, sprendžia, kad nukentėjusiojo patirtos 150 Eur išlaidos yra proporcingos suteiktai pagalbai, todėl išieškotinos iš nuteistojo M. B..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo M. B. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės apeliacinį skundą atmesti.
Iš M. B. išieškoti 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur nukentėjusiojo J. A. G. apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.