- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-21
- Bylos Nr.
- A-143-2211-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00540-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. S. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2–4), kurį patikslino (b. l. 23–26, 94–96), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2010 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 142 ,,Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 2) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centro Šiaulių filialas) 2010 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (8.6.13.)513 ,,Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“; 3) įpareigoti atsakovą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro kelio servitutą, įregistruotą Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-3469 ,,Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, servitutų ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo (duomenys neskelbtini)“, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2010 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. (8.6.13.)513 atmetė jo prašymą išregistruoti kelio servitutą. Atsakovas sprendimą pagrindė tuo, jog nepanaikintas Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. V-3469, kuriuo įregistruotas kelio servitutas, ir jis nepateikė dokumentų, kad šis servitutas baigėsi. Atsakovo sprendimą apskundė Komisijai, kuri 2010 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 142 paliko galioti atsakovo priimtą sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus priimtais sprendimais, teigė, kad kelio servitutas turėtų būti išregistruotas pagal teismo nustatytą juridinį faktą, o ne kaip pasibaigęs. Atkreipė dėmesį į Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagal kurią detalusis planas yra aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentas. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalis nurodo, jog patvirtintas detalusis planas įsigalioja kitą dieną po to, kai savivaldybės tarybos ar savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas paskelbiamas vietinėje spaudoje, jeigu pačiame jo sprendime nenustatyta jo vėlesnė įsigaliojimo data. Todėl, įsigaliojus detaliajam planui, įsigalioja visi detaliojo plano sprendiniai, o žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendiniai netenka galios. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (2006 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. D1-473 redakcija) patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 50 punktu, detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Pareiškėjas akcentavo, kad nurodyti teisės aktai pagrindžia, jog, įsigaliojus patvirtintam detaliajam planui, neteko galios žemės sklypo, suformuoto pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtinti sprendiniai. Šiaulių apskrities viršininkui išleidus 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. V-6304 „Dėl iš žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) suformuotų žemės sklypų kadastro rodiklių nustatymo (duomenys neskelbtini)“, įsigaliojo naujai suformuoto žemės sklypo nustatyti kadastro rodikliai, o kadastro rodikliai, nustatyti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-3469, neteko galios. Todėl neteko galios ir kelio servitutas, nustatytas šiuo įsakymu. Pareiškėjas teigė, kad nereikalavo panaikinti servitutų. Jei juos reikės panaikinti, Detaliųjų planų rengimo taisyklės bei Teritorijų planavimo įstatymas suteikia jam teisę atlikti naują detalųjį planavimą supaprastinta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras (toliau – VĮ Registrų centras) atsiliepimu į skundą (b. l. 83, 100) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.130 straipsnis numato pagrindus, kada servitutas baigiasi. Kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų daiktinės teisės pasibaigimą, prašymas išregistruoti servitutą buvo atmestas. Pabrėžė, kad nesutinka su pareiškėjo nuomone, jog, Šiaulių apskrities viršininkui išleidus 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. V-6304, įsigaliojo naujai nustatyti servitutai, o anksčiau nustatyti servitutai neteko galios.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 107–108) sutiko su skundu.
Žemesnės instancijos teismas
Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad kelio servitutas, įregistruotas Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-3469, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), turi būti išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro, nes Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-158-257/2010 kelio servitutas 585 kv. m plote panaikintas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu (b. l. 117–120) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2010 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (8.6.13.)513 bei Komisijos 2010 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 142, o pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centro Šiaulių filialą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro kelio servitutą, įregistruotą Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-3469, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad kilusio ginčo esmė – VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2010 m. birželio 11 d. bei Komisijos 2010 m. birželio 29 d. sprendimų, kuriais atsisakyta išregistruoti kelio servitutą, pagrįstumas bei teisėtumas. Teismas pažymėjo, jog servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas įtvirtinti CK 4.130 straipsnyje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas VĮ Registrų centro prašė išregistruoti žemės servitutus, nustatytus Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-6304, kuris buvo priimtas atlikus žemės sklypo detalųjį planavimą dėl žemės tikslinės paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-158-257/2010 konstatavo, kad Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-6304 buvo nustatytas naujas servitutas. Tai pastebėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-214/2010. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, jog Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. V-6304 dėl nustatytų servitutų prieštaravo Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatoms, t. y. pareiškėjas, kaip žemės savininkas, nebuvo išreiškęs valios dėl servituto reikalingumo, todėl atsakovas negalėjo savavališkai priimti sprendimo dėl kelio servituto nustatymo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, jog Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. V-3469 keičia Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. V-6304. Pabrėžė, kad Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-3469 buvo nustatytas servitutas: leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti, ginti gyvulius 5 m pl keliu 0,05 ha plote, o Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-6304 buvo nustatyti nauji servitutai. Pareiškėjas kreipėsi į teismą būtent dėl servitutų, nustatytų administraciniu aktu (Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-6304), kurį Šiaulių apygardos administracinis teismas panaikino. Teismo nuomone, svarbu tai, kad Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-6304 nustatyti nauji servitutai nebuvo ir nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tai patvirtino atsakovas sprendime ir Komisija sprendime. Todėl teritorinio registratoriaus sprendimas bei Centrinio registratoriaus sprendimas iš dalies yra teisėti bei pagrįsti, kadangi jie negali išregistruoti nekilnojamojo daikto, kuris net nėra įregistruotas. Teismas nustatė, kad atsakovas buvo pareikalavęs pareiškėjo sumokėti už naujai nustatytų servitutų įregistravimą, tačiau šis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad už servitutų įregistravimą ir išlaidų sumokėjimą atsakingas servituto turėtojas, t. y. Šiaulių apskrities viršininko administracija. Taigi pareiškėjas, manydamas, jog naujai nustatytus servitutus privalėjo įregistruoti Šiaulių apskrities viršininko administracija, po Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo įsigaliojimo kreipėsi su prašymu išregistruoti servitutus, nustatytus administraciniu aktu, o Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymas yra galiojantis, teismas jo nepanaikino ir jo nepakeitė 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog VĮ Registrų centro Šiaulių filialas 2010 m. birželio 11 d. sprendime vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsniu, numatančiu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teisę atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, o ne atsisakymą išregistruoti daiktines teises. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas ginčijamame sprendime nurodė neteisingą atsisakymo teisinį pagrindą, nes pareiškėjas prašė ne įregistruoti daiktinę teisę, o išregistruoti, dėl to toks sprendimas turėtų būti naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Kitas svarbus motyvas dėl atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens ginčijamų sprendimų neteisėtumo – šiais sprendimais klaidinamas pats pareiškėjas, nurodant, kad jis Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo prašo išregistruoti šią daiktinę teisę – kelio servitutą Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 2 d. įsakymo pagrindu. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2010 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. (8.6.13.)513 bei Komisijos 2010 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 142 yra naikintini, nes juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centro Šiaulių filialą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro kelio servitutą, įregistruotą Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-3469, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atmestinas kaip nepagrįstas, nes Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. V-3469 nėra panaikintas ir jo nepakeitė 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. V-6304, kuris yra panaikintas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 124–128) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą – patenkinti skundą ir įpareigoti VĮ Registrų centro Šiaulių filialą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro kelio servitutą, įregistruotą Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-3469, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai išaiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2010, netinkamai išaiškino ir taikė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-158-257/2010, taip pat netinkamai išaiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 1, 8 dalis, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 43.8 punktą, Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, CK 4.111 straipsnio 1 dalį, 4.117 straipsnį. Pabrėžia, kad Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. V-3469 patvirtintam žemės sklypo detaliajam planui negalioja, o galioja tik žemės reformos žemėtvarkos projektui. Kelio servitutas, nustatytas Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-3469, ir kelio servitutas, nustatytas Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-6304, yra tas pats kelio servitutas. Atsakovas turi galimybę ir privalėtų įregistruoti juridinį faktą, kad kelio servitutas panaikintas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-158-257/2010 jo žemės sklypo registre. Teigia, jog jo žemės sklypui galioja tik patvirtintas detalusis planas su jame nurodytais žemės servitutais. Žemės sklype galima nustatyti servitutus tik sandoriais ar teismo sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 132) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinio skundo nepatenkinti.
Nurodo, kad apeliantas pateikė tik Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-158-257/2010, kuriuo buvo panaikintas kelio servitutas, nustatytas Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-6304, t. y. nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų daiktinės teisės – kelio servituto, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. V-3469 pagrindu, pasibaigimą, todėl prašymas, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsniu, buvo atmestas. Kelio servitutas, nustatytas Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-6304, nebuvo ir nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Negalima teigti, kad Šiaulių apskrities viršininkui išleidus 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. V-6304 įsigaliojo naujai nustatyti servitutai, o anksčiau nustatyti servitutai neteko galios. Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. V-3469, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kelio servitutas, nebuvo ginčijamas nagrinėjant šį skundą. Akcentuoja, kad pareiškėjas remiasi argumentais, kurie, jo manymu, daro negaliojantį kelio servituto įregistravimo juridinį pagrindą, tačiau jis nepateikia argumentų, kurie būtų tiesiogiai susiję su atsakovo priimtu sprendimu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 133–134) prašo išspręsti apeliacinį skundą teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl registro tvarkytojo (atsakovo) atsisakymo patenkinti pareiškėjo prašymą išregistruoti nuosavybės teise jam priklausančioje žemėje (0,18 ha sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)) Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-3469 nustatytą ir šio įsakymo pagrindu nuo 2003 m. lapkričio 12 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruotą kelio servitutą. Byloje nėra ginčijamos faktinės aplinkybės, kad šis kelio servitutas („leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti ginti gyvulius 5 m pl keliu-0,05 ha plote“) buvo nustatytas ir įregistruotas aukščiau nurodytu būdu. Taip pat nėra kvestionuojamas šio servituto nustatymo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumas bei pagrįstumas. Ginčo esmė – šio servituto išregistravimas iš Nekilnojamojo turto registro. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamai bylai yra aktualus Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatų dėl daiktinės teisės išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro taikymas ir šių nuostatų taikymo byloje esančioje situacijoje aiškinimas.
Teisiniai santykiai dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą išregistravimo reglamentuojami specialios Nekilnojamojo turto registro įstatymo normos – 16 straipsnio. Pagal šio straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Ši, kaip pažymėta, speciali teisės norma nustato atsakovui kaip viešojo administravimo subjektui privalomą elgesio modelį. Todėl, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo skundžiamo atsakovo atsisakymo išregistruoti paminėtą kelio servitutą iš Nekilnojamojo turto registro, būtina nustatyti, ar šiuo atveju atsakovas pasielgė teisingai, t. y. ar pareiškėjo atsakovui pateikti dokumentai atitinka (atitiko) Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.
Iš nurodyto (pareiškėjo prašomo išregistruoti) servituto apibūdinimo matyti, kad jis yra adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui, todėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostata apie daiktinės teisės turėtojo pasikeitimą (vienas iš pagrindų išregistruoti daiktinę teisę iš Nekilnojamojo turto registro) nagrinėjamai bylai nėra aktuali. Pasisakydama dėl kitų šioje teisės normoje nustatytų pagrindų išregistruoti daiktinę teisę iš Nekilnojamojo turto registro, kolegija, atsižvelgdama į blanketinį aptariamos normos pobūdį, pažymi, kad prašomos išregistruoti daiktinės teisės pasibaigimas turi būti nustatytas (aptartas) įstatymo. Tai reiškia, kad tik teisės akto nustatytas (numatytas) daiktinės teisės pasibaigimas (tokį pasibaigimą patvirtinantis dokumentas) gali būti pripažintas pagrindu išregistruoti šią daiktinę teisę iš Nekilnojamojo turto registro. Servituto pasibaigimo pagrindai išsamiai išvardinti CK 4.130 straipsnio 1 dalyje. Pagal ją, servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui. Todėl pareiškėjo prašymas išregistruoti paminėtą kelio servitutą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu galėtų būti pripažintas pagrįstu tik tuo atveju, jeigu kartu su juo pateikti dokumentai patvirtintų vieno iš CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų servituto pasibaigimo pagrindų buvimą.
Kartu su prašymu išregistruoti nurodytą kelio servitutą iš Nekilnojamojo turto registro pareiškėjas pateikė registro tvarkytojui du teismų sprendimus: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį (šia nutartimi buvo panaikintas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009-02-09 sprendimas ir byla dėl tame pačiame pareiškėjo žemės sklype Šiaulių apskrities viršininko 2008-11-07 įsakymu nustatyto servituto panaikinimo buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo) ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą (šiuo sprendimu paminėtas Šiaulių apskrities viršininko 2008-11-07 įsakymu nustatytas servitutas buvo panaikintas). Vertindama šiuos teismų sprendimus Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, kolegija pažymi, kad teismų nagrinėjimo dalyku buvo ne šiai administracinei bylai aktualus kelio servitutas, o vėliau nustatytas kitas servitutas (pažymėtina, kad teismai tai nurodė šiuose procesiniuose sprendimuose). Be to, šiuose teismų dokumentuose nėra jokių šiai administracinei bylai aktualaus kelio servituto vertinimo jo galiojimo laike išvadų. Todėl šie teismų sprendimai negali būti siejami su CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatytais servituto pasibaigimo pagrindais, o tuo pačiu negali būti laikomi ginčo kelio servituto pasibaigimą patvirtinančiais dokumentais.
Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl detaliojo plano patvirtinimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, jog šiuos argumentus pareiškėjas grindžia nuostata, kad paminėtas (pareiškėjo prašomas išregistruoti) kelio servitutas transformavosi į paminėtu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu panaikintą Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu nustatytą servitutą. Tačiau ši pareiškėjo nuostata yra tik paties pareiškėjo Teritorijų planavimo įstatymo ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių nuostatų aiškinimo rezultatas. Paminėti pareiškėjo pateikti registro tvarkytojui teismų sprendimai (kaip matyti iš turinių) ne patvirtina, o, priešingai, paneigia šios pareiškėjo nuostatos pagrįstumą. Todėl jau vien dėl to šie pareiškėjo argumentai kolegijos negali būti pripažinti pagrįstais, o Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo prasme pakankamais patenkinti pareiškėjo prašymą dėl ginčo kelio servituto registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimo.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas pirmosios instancijos teismo išspręstas iš esmės teisingai. Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.