Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį – 24 MGL (3 120 Lt) dydžio bauda;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį – 24 MGL (3 120 Lt) dydžio bauda;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, po to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 1, 3 dalimis, nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė iš dalies sudėta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė B. B. paskirta 56 MGL ( 7 280 Lt) dydžio bauda. Paskirtą baudą nustatyta sumokėti per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas J. Z. (J. Z.), tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. B. nuteista padariusi dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, t. y. už tai, kad sukurstė J. Z. įvykdyti piktnaudžiavimą, o būtent:

J. Z. 2012 m. gruodžio 19 d., apie 7.30 val., būdamas valstybės tarnautoju – Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos X tardymo izoliatoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju, ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu tikslus laikas nenustatytas, sukurstytas B. B. įnešti į X tardymo izoliatoriaus, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 29 kamerą, vieną bevielio interneto modemą, kurio modelis ir IMEI ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gaudamas 200 litų atlygį, įėjo į X tardymo izoliatorių ir įsinešė su savimi pagal Lietuvos Respublikos 1996-01-18 Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 1 priedėlio 6 punkte (1999-11-16 įstatymo Nr. VIII-1424, 2008-07-01 įstatymo Nr. X-1660 redakcijos) numatytą kalinamiesiems draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų sąrašą draudžiamus įsinešti ir laikyti daiktus: vieną bevielio interneto modemą, kurio modelis ir IMEI ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tai yra piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos, šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką, veikė priešingai valstybės tarnybos interesams, sumenkino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos autoritetą ir prestižą, ir dėl to valstybė ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patyrė didelės žalos,

Be to, B. B. sukurstė J. Z. padaryti piktnaudžiavimą šiomis aplinkybėmis, t. y. pastarasis 2013 m. vasario 14 d., apie 7.40 val., būdamas valstybės tarnautoju – Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos X tardymo izoliatoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju, 2013 m. vasario 13 d., apie 20 val., sukurstytas jau minėtos B. B. įnešti į X tardymo izoliatoriaus, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 29 ir 40 kameras, bevielio interneto modemą „Vodafone Mobile Connect K3565-Rev2“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su įdėta SIM kortele Nr. 8944 1000 3008 6525 8879 L419 ir kartu priklijuotomis: „Labas“ SIM kortele Nr. 8937002120400195417 ir O2 SIM kortele Nr. 89441 10065 53131 5027 3GE5 bei bevielio interneto modemą „HUAWEI E173u-2“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su įdėta „Pildyk“ SIM kortele Nr. 89370 03415 00175 67425, gaudamas 400 litų atlygį, įėjo į X tardymo izoliatorių ir įsinešė su savimi pagal Lietuvos Respublikos 1996-01-18 Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 1 priedėlio 6 punkte (1999-11-16 įstatymo Nr. VIII-1424, 2008-07-01 įstatymo Nr. X-1660 redakcijos) numatytą kalinamiesiems draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų sąrašą draudžiamus įsinešti ir laikyti daiktus: bevielio interneto modemą „Vodafone Mobile Connect K3565-Rev2“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su įdėta SIM kortele Nr. 8944 1000 3008 6525 8879 L419 ir kartu priklijuotomis: „Labas“ SIM kortele Nr. 8937002120400195417 ir O2 SIM kortele Nr. 89441 10065 53131 5027 3GE5 bei bevielio interneto modemą „HUAWEI E173u-2“ IMEI Nr. 861961017698318 su įdėta „Pildyk“ SIM kortele Nr. 89370 03415 00175 67425, tai yra piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos, šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką, veikė priešingai valstybės tarnybos interesams, sumenkino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos autoritetą ir prestižą, ir dėl to valstybė bei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patyrė didelės žalos.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai B. B. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, atsižvelgė į pastarosios pažadą ateityje nenusikalsti, dalinį kaltės prisipažinimą, sveikatos būklę.

Pažymima, jog bylos duomenys patvirtina, jog B. B. praeityje teista tris kartus, t. y. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-03-06 baudžiamuoju įsakymu pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, paskiriant 24 MGL dydžio baudą; Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-04-30 baudžiamuoju įsakymu pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 221 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, paskiriant 22 MGL dydžio baudą (visa bauda nesumokėta); Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-07-27 baudžiamuoju įsakymu pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio l dalį, paskiriant 20 MGL dydžio baudą. Šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu B. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 32 MGL dydžio bauda, o paskirtos baudos mokėjimas išdėstytas per 24 mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos.

Akivaizdu, jog B. B. teistumas nėra išnykęs, kadangi kiekviena naujai padaryta nusikalstama veika nutraukdavo teistumo išnykimo eigą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tų aplinkybių, kad B. B. linkusi daryti nusikalstamas veikas, nepadarė atitinkamų išvadų ir nepasitaisė. Tai, kad B. B., žinodama savo teisinę padėtį, per trumpą laiko tarpą (per 4-5 mėnesius nuo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-07-27 baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo) padarė du sunkius tyčinius nusikaltimus, objektyviai patvirtina, kad įstatyme numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti. Be kita ko, nusikalstamų veikų recidyvas sudaro pagrindą manyti, jog B. B. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis didėjo. Dėl nurodytų priežasčių prokuroras mano, kad teismo išvardintos aplinkybės (pažadas ateityje nenusikalsti, dalinis kaltės pripažinimas) nėra reikšmingos baudžiamojo įstatymo taikymui bei bausmės tikslų pasiekimui. Pabrėžia byloje nesant jokių duomenų, kad B. B. dėl sveikatos būklės negali atlikti realios laisvės atėmimo bausmės. Tad, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu B. B. nuteisdamas bauda, o ne realia laisvės atėmimo bausme, neužtikrino bausmės tikslų, t. y. sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, taip pat neatsižvelgė į B. B. asmenybę, jos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kurstytojos vaidmenį padarant nusikalstamas veikas. Tuo pačiu pažymi ir tai, kad B. B. nedirba, yra registruota darbo biržoje. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paskyrė B. B. neteisingą bausmę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą prokuroras prašė patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistosios B. B. gynėjas prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo neginčijamos nei faktinės bylos aplinkybės, nei nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimai, tačiau prokuroras nesutinka su nuteistajai B. B. paskirta bausme, manydamas ją esant aiškiai per švelnią. Prokuroras prašo paskirti nuteistajai griežtesnę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, motyvuodamas tuo, kad pastaroji yra linkusi daryti nusikaltimus (teista 3 kartus, teistumas neišnykęs), jokių išvadų nepadarė, jos nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis didėjo, dėl ko pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšimi – bauda – nebus pasiekti bausmės tikslai.

Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena pagrindinių baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės paskirčių, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, kadangi paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys, pobūdis, taip pat kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti byloje nustatytas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o, individualizuodamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė aplinkybių, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai B. B. bausmę, netinkamai įvertino Lietuvos Respublikos BK 41, 54 straipsniuose numatytus reikalavimus, parinko netinkamą bausmės rūšį bei nustatė neteisingą jos dydį. Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalis, kurios sukurstymu pripažinta kalta B. B., sankcija numato dvi alternatyvias bausmės rūšis – baudą ir terminuotą laisvės atėmimą. Šiuo atveju teismas nuteistajai paskyrė švelnesnę bausmės rūšį, jos dydį nustatydamas ženkliai mažesnį už galimą skirti baudos vidurkį. Skundžiamame nuosprendyje sprendimas paskirti atitinkamą bausmės rūšį yra motyvuotas ir kolegija neturi pagrindo daryti išvadą apie tai, kad teismo paskirta bausmė yra netinkama ir neužtikrinanti bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad teismo sprendimą paskirti B. B. baudą nulėmė tai, kad padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, motyvai bei pavojingumo laipsnis leido manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti netaikant griežčiausios įstatyme numatytos bausmės rūšies. Teismas, parinkdamas švelnesnę bausmės rūšį, taip pat atsižvelgė į kaltininkės pasižadėjimą ateityje nenusikalsti, dalinį kaltės pripažinimą, sveikatos problemas.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su nuteistajai B. B. paskirta bausmės rūšimi bei tos bausmės dydžiu ir kaip nepagrįstą atmeta prokuroro prašymą dėl griežtesnės bausmės skyrimo. Nors apeliantas skunde teisingai pažymi, kad nuteistoji yra jau keletą kartų teista, nuosprendyje nurodytas veikas padarė esant neišnykusiam teistumui, tačiau tai dar nereiškia, kad tiek jos asmenybė, tiek įvykdytų nusikaltimų pavojingumas yra tokio pavojingumo, jog nėra kitos galimybės, kad tik skirti šiai laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis prokuroro argumentais, būtų galima teigti esant formalų pagrindą griežtinti bausmę, tačiau toks sprendimas neatitiktų teisingos bausmės sampratos, pagal kurią bausmė yra teisinga tik tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios B. B. asmenybė nėra tiek pavojinga, kad ją reiktų izoliuoti nuo visuomenės, pritaikius griežčiausią baudžiamajame įstatyme numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Vertinant nuteistosios įvykdytus nusikaltimus, matyti, kad jie nėra pavojingesni už tipinį (rūšinį) piktnaudžiavimo pavojingumą. Netgi priešingai, nepaneigtina, kad ji nusikalstamus veiksmus atliko, tikėdama, jog taip bent kokiu būdu gali padėti savo sūnui M. R., kuris tuo metu buvo laikomas X tardymo izoliatoriuje. Apklausiama B. B. pripažino, kad jos elgesiui didelę įtaką turėjo sūnaus buvimas izoliatoriuje, be to, pastarasis turėjo dar ir nemažų sveikatos problemų („? ... ? ko mama nepadaro dėl savo vaikų ? ... ? kadangi vaiko sveikata buvo prasta, maniau, gal kažko reikia, o mama viską padarys dėl vaiko, ir įsivėliau į tokį reikalą ? ... ? mamos mirtis, vaiko kalėjimas mane taip paveikė, kad aš pasidariau valdoma ? ... ?“ (t. 2, b. l. 28-29).

Taip pat atsižvelgtina į teigiamą nuteistosios asmenybės charakteristiką (dėl jos elgesio negauta jokių nusiskundimų, aktyviai rūpinasi sunkiai sergančiu aklu broliu) (t. 2, b. l. 72). Darbdavys ją apibūdina išimtinai teigiamai – B. B. sėkmingai vadovauja socialinės globos centrui, kuriame dirba nuo pat jo įsteigimo, yra pareiginga, priima operatyvius sprendimus tiek dėl įstaigos valdymo, tiek dėl kolektyvo darbo organizavimo, jai dirbant įmonėje sumažėjo darbuotojų kaita, dėl įmonės bankroto paskelbimo ji buvo atleista iš darbo, tačiau atstačius veiklą ir nutraukus bankroto bylą, ji vėl grąžinta į ankstesnes pareigas (t. 2, b. l. 71). Taigi apeliantas neteisus teigdamas, kad nuteistoji niekur nedirba. Aptarti duomenys rodo, kad nuteistoji dirba ir turi pragyvenimo šaltinį, kas savo ruožtu reiškia, kad ji turi galimybę susimokėti teismo paskirtą baudą. Bylos duomenys neduoda pagrindo teigti, kad B. B. yra linkusi nevykdyti teismo jai skirtų baudų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ji pilnai sumokėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą 24 MGL dydžio baudą. Tuo tarpu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta subendrinta bausmė nors ir nėra pilnai sumokėta, tačiau jos vykdymas yra išdėstytas per 24 mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos, t. y. bausmės įvykdymo terminas nėra pasibaigęs (baigsis tik 2014 m. rugpjūčio mėn.), dėl ko negalima teigti, jog B. B. neįvykdė teismo paskirtos bausmės.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas B. B. bausmę, atsižvelgė į ankstesnius medicininius duomenis, liudijančius apie nuteistosios sveikatos problemas (t. 2, b. l. 18-20). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistosios gynėjas pateikė ir papildomus medicininius dokumentus, iš kurių matyti, kad B. B. yra diagnozuoti daugybiniai sveikatos sutrikimai (difuzinė mastopatija, arterinė hipertenzija, kepenų steatozė, koronarinis nepakankamumas ir kt.) (t. 2, b. l. 73-78). Nors šie duomenys patys savaime ir nerodo, jog B. B. dėl savo sveikatos būklės negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, tačiau jie yra neabejotinai reikšmingi, svarstant bausmės skyrimo klausimą ir kartu su kitomis aplinkybėmis yra reikšmingi pagrindžiant švelnesnės bausmės rūšies parinkimą nuteistajai. Beje, pastarosios amžius, vertinant jį kartu su diagnozuotais sveikatos sutrikimais, taip pat rodo, jog pastarajai būtų teisingiau skirti švelnesnę bausmės rūšį.

Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad B. B. įvykdyti nusikaltimai bei jos asmenybė yra tokio pavojingumo, kad jai reiktų skirti griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Kolegija mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jai švelnesnę bausmės rūšį. Pažymėtina, kad švelnesnė bausmės rūšis buvo parinkta ir nusikaltimus tiesiogiai įvykdžiusiam J. Z.. Nuteistosios pasižadėjimas nebenusikalsti, dalinis kaltės pripažinimas ir apgailestavimas dėl neteisėtų veiksmų leidžia tikėtis, kad ji įvertins teismo parodytą pasitikėjimą ir ateityje susilaikys nuo bet kokio nusikalstamo elgesio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu:

n u ta r i a:

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.