Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutarimas, II-930-1007/2021

Teismas: Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas: Nutarimas
Data: 2021-12-02
Bylos Nr.: II-930-1007/2021
Teisminio proceso Nr.: 4-70-3-00520-2021-6
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą

Teisėjas: Daiva Domeikienė (pirm.)
Institucija: Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinis skyrius

Kategorijos

6.5Darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimas (ANK 99 str.)

Administracinio nusižengimo byla Nr. II-930-1007/2021Teisminio proceso Nr. 4-70-3-00520-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 6.5.; 6.6.; 21.10.4. (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASNUTARIMAS2021 m. gruodžio 2 d.Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Daiva Domeikienė,sekretoriaujant L. P., V. V., Agnei Ačienei,

nutarimą ne teismo tvarka priėmusios institucijos – Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus – atstovui Andriui Jankauskui,

skundą padavusiam asmeniui – M. B.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal M. B. skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus 2021 m. birželio 21 d. nutarimo panaikinimo ir bylos nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2021 m. birželio 21 d. nutarimu (toliau – Skundžiamas nutarimas) M. B. nubaustas galutine 250 eurų bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 99 straipsnio 1 dalį ir 100 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad M. B., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, atsakingu už tinkamą darbuotojų darbo apmokėjimą, darbo laiko apskaitos tvarkymą, neužtikrino, kad darbuotojams, dirbantiems kvalifikuotą darbą, būtų priskaičiuojamas ir mokamas didesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus darbo užmokestis ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose būtų apskaitomas faktiškai darbuotojų dirbtas darbo laikas.

1.1. Skundžiamame nutarime nurodoma, jog remiantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2021 m. gegužės 20 d. administracinio nusižengimo protokolu Nr. VDI-ANR_P-651-2021, 2021 m. gegužės 28 d. nelegalaus darbo tyrimo aktu Nr. NDA 0837-1350 bei bylos medžiaga, nustatyta, jog UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojos A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) sudarytoje darbo sutartyje sutarta dėl pardavimų vadovės pareigų, tai, jog darbuotojai už darbą mokamas 380 Eur darbo užmokestis, dirbant 40 val. per savaitę darbo laiko normą. A. Š. darbo funkcijos buvo: bendravimas su klientais ir tiekėjais, prekių užsakymas, darbas su kasos aparatu, vykimas pas klientus, prekių pristatymas, PVM sąskaitų faktūrų juridiniams ir fiziniams asmenims išrašymas, t. y. A. Š. faktiškai vykdė kvalifikuotas pardavimų vadovės pareigas. Remiantis 2020 m. sausio – spalio mėn. darbo užmokesčio žiniaraščiais, nustatyta, kad A. Š. už kvalifikuotą darbą buvo priskaičiuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Todėl M. B., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, atsakingu už tinkamą darbuotojų darbo apmokėjimą, neužtikrino, kad darbuotojams, dirbantiems kvalifikuotą darbą, būtų priskaičiuojamas ir mokamas didesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus darbo užmokestis ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 2 dalies nuostatas, tai yra padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 99 straipsnio 1 dalyje.

1.2. Be to, M. B., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, atsakingu už tinkamą darbuotojų darbo laiko apskaitos tvarkymą, neužtikrino, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose būtų apskaitomas faktiškai darbuotojų dirbtas laikas. Patikrinimo metu, remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, gautais paaiškinimais ir pateiktų dokumentų kopijomis, nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2020 m. kovo 16 d., balandžio 1 d., balandžio 30 d. įsakymais „Dėl prastovos skelbimo“ darbuotojai A. Š. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 gegužės 11 d. buvo paskelbta prastova (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 3 d. – prastova, nuo 2021 m. gegužės 4 d. iki gegužės 11 d. – dalinė prastova). Patikrinimo metu nustatyta, kad nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 31 d. A. Š. faktiškai dirbo visas darbo dienas, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad darbuotoja nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 11 d. buvo prastovose ir nedirbo. Kadangi 2020 m. kovo – gegužės mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo apskaitytas faktiškai A. Š. dirbtas darbo laikas, tuo M. B., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, atsakingu už tinkamą darbuotojų darbo laiko apskaitos tvarkymą, pažeidė DK 120 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto reikalavimus, tai yra padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 100 straipsnio 1 dalyje.

2. Nesutikdamas su priimtu nutarimu M. B. pateikė skundą, kuriame nurodė, jog skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes ANK 99 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konkretaus administracinio pažeidimo sudėtis – Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatytos darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos nesilaikymas. ANK 99 straipsnio 1 dalies norma yra blanketinė, nurodanti, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto, todėl siekiant konkretų asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn būtina nuoroda į kito teisės akto nuostatos pažeidimą. Nutarime teigiama, kad M. B. pažeidė DK 141 straipsnio 2 dalies nuostatas – „Minimalus darbo užmokestis (minimalus valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausiai leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai“. Darytina išvada, kad pirmiau cituotoje DK teisės normoje kalbama apie darbo užmokesčio dydžio nustatymą, o ne apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kas reiškia, jog ANK 99 straipsnio 1 dalis net nereguliuoja teisinių santykių, įtvirtintų DK 141 straipsnio 2 dalyje. Todėl išvada, kad M. B. pažeidė ANK 99 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsta. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bylos nagrinėjimo pobūdį – joje yra taikomos viešosios teisės normos, o tokios teisės normos tiek pagal teisės doktriną, tiek teismų praktiką negali būti aiškinamos plečiamai, o turi būti taikomos griežtai tiksliai. Sąvoka „apskaičiuoti“ nurodyta ANK 99 straipsnio 1 dalyje, akivaizdu, kad negali būti sutapatinama su procesu, kada darbdavys su darbuotoju susitaria dėl konkretaus darbo užmokesčio; sąvoka ,,apskaičiuoti“ (jos turinys) yra realizuojamas tik po to, kai darbuotojas su darbdaviu susitaria dėl konkretaus darbo užmokesčio. M. B., kaip fizinis asmuo, vadovaudamas UAB (duomenys neskelbtini), užtikrino, kad įsigaliojus darbo sutarčiai su A. Š., joje nustatytas darbo užmokestis būtų apskaičiuojamas bei mokamas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo, o dėl konkretaus darbo užmokesčio nustatymo susitarė A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) (ne M. B.) (ir tas susitarimas nepatenka į ANK 99 straipsnio 1 dalies reguliuojamus teisinius santykius). Su darbuotoja A. Š. uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) susitarus dėl darbo užmokesčio, M. B., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius“, nepažeidė darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nes A. Š. buvo tiksliai apskaičiuotas darbo užmokestis, koks tarp jos ir UAB (duomenys neskelbtini) buvo sutartas, taip pat A. Š. darbo užmokestis buvo išmokamas laiku. Todėl M. B., priešingai nei teigiama Skundžiamame nutarime, nepažeidė darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, kas reiškia, kad nepadarė veikos, numatytos ANK 99 straipsnio 1 dalyje. Papildomai pažymėjo, kad UAB (duomenys neskelbtini) nepažeidė DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, nes Skundžiamame nutarime nepagrįstai teigiama, kad A. Š. faktiškai vykdė kvalifikuotas pardavimų vadovės pareigas. Kaip nurodė UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. gegužės 10 d. paaiškinime, A. Š. neorganizavo pardavimų, neturėjo nė vieno pavaldaus jai darbuotojo, nekūrė ir nedalyvavo kuriant UAB (duomenys neskelbtini) pardavimų strategijas, neužsakinėjo prekių bei nevykdė jokių kitų su pardavimo vadovės pareigomis susijusių funkcijų. Faktiškai A. Š. tik nuveždavo užsakytas prekes pirkėjams, tai yra atliko jokios kvalifikacijos nereikalaujančias pareigas. Skunde teigiama, jog visų šių konkrečių faktinių aplinkybių, Valstybinė darbo inspekcija netyrė, Skundžiamame nutarime jų neaptarė, nevertino, todėl padarytos išvados yra nepagrįstos. Pažymėjo, kad pačios Valstybinės darbo inspekcijos tinklalapyje fhttps://www.vdi.lt nurodyta, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar tam tikra pareigybė yra priskirtina nekvalifikuotam darbui, sprendžia darbdavys, įvertindamas tai, ar konkrečiai pareigybei yra keliami specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai. Kodėl šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini) negalėjo nustatyti (susitarti) dėl darbo sutartyje su A. Š. nurodyto darbo užmokesčio dydžio, Skundžiamame nutarime motyvų nenurodyta, taip pat nenurodyta koks, Valstybinės darbo inspekcijos nuomone, A. Š. faktiškai atliekamam darbui UAB (duomenys neskelbtini), buvo keliamas konkretus specialus kvalifikacinis įgūdis ar konkretus profesinis gebėjimas, todėl M. B. nuo tokių deklaratyvių kaltinimų yra sunku ir gintis, nes nėra aiški Valstybinės darbo inspekcijos pozicija šiuo klausimu. Teismų praktikoje yra nurodoma, jog esminis motyvų trūkumas procesiniame sprendime sudaro pagrindą pripažinti, jog tinkamo teismo proceso nebuvo, todėl teismo sprendimas turi būti laikomas absoliučiai negaliojančiu (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-378-576/2019). Nurodo, jog Valstybinė darbo inspekcija nepagrįstai nevertino ir pačios A. Š., kaip buvusios UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojos, elgesio darbo sutarties galiojimo metu šiuo klausimu. A. Š., kaip buvusi bendrovės darbuotoja, niekada nekėlė klausimo, jog tarp jos ir buvusio jos darbdavio UAB (duomenys neskelbtini) pasiektas susitarimas dėl darbo užmokesčio neva neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo, per visą darbo sutarties galiojimo laiką ji nekėlė dėl to darbo ginčo (darbo ginčo tarp darbdavio ir darbuotojo nekilo), taigi, sutiko, kad jai mokamas atlyginimas nepažeidžia DK 141 straipsnio 2 dalies nuostatų. Nurodė, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentuota teismų praktikoje, nutarimo administracinio nusižengimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti. Skundžiamas nutarimas neatitinka pirmiau minėtų reikalavimų, turi esminių trūkumų ir dėl to, kad jame nėra nurodoma, kokie konkrečiai įrodymai bei koks jų konkretus turinys Valstybinei darbo inspekcijai sudarė pagrindą jame nurodytoms išvadoms padaryti. Nurodė, jog M. B. nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 99 straipsnio 1 dalyje, todėl Skundžiamas nutarimas naikintinas ir byla nutrauktina.

Šalies argumentai

2.1. Dėl netinkamo ANK 100 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo skunde nurodė, jog Skundžiamame nutarime nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus M. B. 2020 m. kovo 16 d., balandžio 1 d., balandžio 30 d. įsakymais „Dėl prastovos skelbimo“ darbuotojai A. Š. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. buvo paskelbta prastova (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 3 d. – prastova, nuo 2021 m. gegužės 4 d. iki gegužės 11 d. – dalinė prastova), tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 31 d. A. Š. faktiškai dirbo visas darbo dienas, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad darbuotoja nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. buvo prastovose ir nedirbo, taigi, 2020 m. kovo–gegužės mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo apskaitytas faktiškai A. Š. dirbtas darbo laikas. Šiais veiksmais M. B. pažeidė DK 120 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatas, už tokį pažeidimą nustatyta administracinė atsakomybė ANK 100 straipsnio 1 dalyje. Su tokiomis išvadomis M. B. nesutinka. DK 120 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbdavys privalo tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą, išskyrus darbuotojų, dirbančių nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir nekintančio darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu. DK 120 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo dirbtus viršvalandžius. M. B. nesutinka, kad A. Š. minimu laikotarpiu (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 31 d.) dirbo visas darbo dienas – bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose teisingai nurodyta, jog A. Š. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. buvo prastovose ir nedirbo. Nurodydama, kad buvo padarytas pirmiau minėtas pažeidimas, Valstybinė darbo inspekcija iš esmės remiasi tik A. Š. pasakymu, jog neva jai naujiena, kad aktualiu laikotarpiu buvo paskelbta prastova. Tačiau A. Š. nagrinėjamu atveju yra aiškiai suinteresuotas asmuo, nes Šiaulių apylinkės teisme Šiaulių rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-5544- 251/2021 pagal UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį A. Š., taigi, tarp bendrovės ir A. Š. susiklostė konfliktiški santykiai. Tokie faktai suponuoja pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju A. Š., kaip pirmiau minėta, neabejotinai yra suinteresuota nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos baigtimi, todėl jos paaiškinimų vertinimas kaip patikimų ir objektyvių analizuojamu atveju nėra galimas. Tuo tarpu būtent jos paaiškinimai praktiškai yra pagrindiniai M. B. kaltinantys duomenys šioje byloje, tačiau jais, kaip nurodyto suinteresuoto asmens, remtis negalima. Tokio pobūdžio administracinio nusižengimo bylose darbo laiko apskaitos pažeidimas turėtų būti įrodinėjamas tiesioginiais įrodymais, o kaltinimo liudytojos parodymai turėtų būti patvirtinami kitais objektyviais įrodymais, kurių Skundžiamame nutarime neišvardinta nė vieno. Priešingai, objektyvūs duomenys paneigia A. Š. duotus paaiškinimus. Kaip nurodė UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. gegužės 10 d. paaiškinime, pagal galiojančią tvarką Užimtumo tarnyba tik tada skirdavo subsidijas, kai gaudavo patvirtinimą iš darbuotojo, jog ji gali naudoti jo duomenis skiriant subsidiją. UAB (duomenys neskelbtini) pateikė ir įrodymus, kad A. Š. žinojo apie jai paskelbtą prastovą ir jokio ginčo tarp jos ir UAB (duomenys neskelbtini) nekilo. ANK 563 straipsnis nustato, kad administracinių nusižengimų teisenos paskirtis yra visapusiškai ir išsamiai ištirti administracinius nusižengimus. Pagal ANK 567 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarimu yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų) bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. M. B. į šią bylą pateiktuose 2021 m. birželio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose buvo prašoma iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 2-ojo skyriaus, adresas Tilžės g. 152, Šiauliai, išreikalauti duomenys apie tai, ar A. Š. buvo pranešta, kad jai, kaip UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai, yra paskelbta prastova, jei taip, kada konkrečiai ir kokiu būdu apie tai buvo jai pranešta bei kokia buvo (ar buvo) A. Š. reakcija į tokį pranešimą apie jai paskelbtą prastovą. Nutarime nenurodyta, dėl kokių priežasčių šis M. B. prašymas netenkintas, todėl yra pagrindo teigti, kad Valstybinė darbo inspekcija neužtikrino administracinių nusižengimų teisenos paskirties, visapusiškai ir objektyvai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, nesiėmė priemonių įrodymams surinkti, nors jie galėjo būti surinkti ir turi esminę reikšmę teisingumo vykdymui. Valstybinė darbo inspekcija pasyviai dalyvavo nustatydama bylai svarbias aplinkybes. Neišreikalavus prašytų dokumentų ir duomenų, nagrinėjamas klausimas byloje išnagrinėtas netinkamai, išvados nepagrįstos. Skundžiamas nutarimas šioje dalyje taip pat turi esminių trūkumų dėl to, kad jame nėra nurodoma, kokie konkrečiai įrodymai ir koks jų konkretus turinys Valstybinei darbo inspekcijai sudarė pagrindą jame nurodytoms išvadoms padaryti. Kadangi veikos, numatytos ANK 100 straipsnio 1 dalyje, M. B. nepadarė, Skundžiamas nutarimas ir šioje dalyje naikintinas bei byla nutrauktina.

Atsiliepimas

3. Nutarimą ne teismo tvarka priėmusi institucija – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinis skyrius, 2021 m. rugsėjo 24 d. teismui pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, jog dėl netinkamo ANK 99 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, institucijos nuomone, administracinių nusižengimų byloje yra surinkti visi įrodymai apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorius M. B. neužtikrino, kad darbuotojams, dirbantiems kvalifikuotą darbą, būtų mokamas didesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus darbo užmokestis ir tuo pažeidė DK 141 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėjas neginčija, kad įmonės darbuotojai, kurios funkcijos buvo pardavimo vadovė, A. Š. mokėjo minimalų darbo užmokestį, jo nuomone, atliekamas darbas buvo nekvalifikuotas, nes ji neturėjo nei vieno pavaldaus darbuotojo, nekūrė ir nedalyvavo kuriant įmonės pardavimų strategijas, neužsakinėjo prekių ir nevykdė kitų, su pardavimo vadovės pareigomis susijusių funkcijų. Pažymėjo, kad savo paaiškinime A. Š. aiškiai nurodė, kad jokių jos pareigybės aprašymų įmonėje nebuvo, su jomis ji nebuvo supažindinta, todėl negalima teigti, kad ji nekūrė įmonės strategijos ir plano, nes to ji ir neprivalėjo daryti, tačiau pareiškėjas nepaneigė fakto, kad A. Š. pati klientams išrašinėjo sąskaitas faktūras, su jais bendravo, jiems nuveždavo prekes ir už jas gaudavo pinigus, t. y. atliko pardavėjos darbą, kuris nepriskiriamas prie nekvalifikuotų darbų. Šis pažeidimas, įrodytas visa surinkta medžiaga, Skundžiamame nutarime buvo kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 99 straipsnio 1 dalį, tačiau įvertinus visus skunde išdėstytus argumentus dėl teisingos veiklos kvalifikavimo, institucija gali iš dalies sutikti su skundo argumentais dėl kvalifikavimo ir mano, kad nurodytas pažeidimas gali būti kvalifikuojamas pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį.

3.1. Dėl netinkamo ANK 100 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo nurodė, jog pareiškėjas ginčija nutarime nustatytą pažeidimą, dėl to, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nebuvo apskaitytas faktiškai A. Š. dirbtas darbo laikas nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 11 d., šiais veiksmais UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, atsakingas už darbo laiko apskaitos tvarkymo organizavimą, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto nuostatas. Už nustatytą pažeidimą numatyta atsakomybė ANK 100 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas nesutinka, kad minėtu laikotarpiu A. Š. dirbo visas darbo dienas, tačiau nepateikia jokių jos nedarbo įrodymų, tuo tarpu pati A. Š. pateikė ne tik išsamų paaiškinimą apie savo dirbtą darbą ir darbo laiką bei atliekamas funkcijas, bet ir nenuginčijamus savo minėto laikotarpio darbo įrodymus – jos išrašytas sąskaitas faktūras klientams su konkrečiomis datomis, būtent tomis dienomis, kuriomis jai buvo paskelbtos prastovos, todėl ir šis pažeidimas yra visiškai įrodytas ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas. Mano, kad Skundžiamas nutarimas byloje priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas su byla susijusias faktines aplinkybes, administracinio nusižengimo faktas nekelia abejonių, veika įrodyta, tačiau galimai buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Institucija, vadovaudamasi ANK 242 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, atsiliepimu teismo prašo palikti nutarimą nepakeistą ir skundo netenkinti. Jeigu teismas nutars, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas, prašo pakeisti administracinio nusižengimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią administracinio nusižengimo kvalifikavimą.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu M. B. nurodė, jog palaiko skunde nurodytas faktines aplinkybes. Direktoriumi dirba nuo 2013 m. Jam dirbant direktoriumi, į darbą buvo priimta A. Š., su kuria sudarė darbo sutartį. Darbo sutartį į bylą buvo pateikęs. Su A. susitarė dėl prekių išvežiojimo, pardavimų klientams. Darbo sutartis sudaryta 2017-10-02 Nr. 57. A. Š. buvo priimta išvežioti prekes, jas parduoti. Sutarties punktas 1.2. – įrašytas jo ranka. Susitarė dėl pardavimų vadovės. Buvo susitarta dėl minimalaus 380 eurų atlyginimo. Prie darbo sutarties papildomi dokumentai nebuvo pasirašyti. A. Š. atėjo į įmonę parduoti, išvežioti prekes ir ji žodžiu paprašė, kad į sutartį įrašytų – pardavimų vadovė. Ji išvežinėjo prekes ir jomis prekiavo. A. Š. buvo įdarbinta pagal darbo sutartį 2017 m. ir dirbo iki 2020 m. lapkričio 10 d. Jokių nusiskundimų neišsakė, darbo sąlygos, atlyginimas, darbo sutartis ją tenkino. A. Š. bendrovėje su vidaus darbo taisyklėmis nebuvo supažindinta, nes nėra privaloma. Ji atliko prekių išvežiojimo, pardavimo pareigas, pardavimo vadove nedirbo visiškai. Darbo sutartyje prie pardavimų vadovės nėra klasifikatoriaus įvardinto skaičiaus pagal klasifikaciją, kad ji būtent dirbo vadove. Darbo ginčų komisija nagrinėjo A. Š. pateiktą Valstybinei darbo inspekcijai nusiskundimą, kad jai nebuvo sumokėtas vienas darbo užmokestis. Jis tai neigia ir laukia teismo išvadų, todėl nesutinka su šiuo tyrimu. Mano, kad ji dirbo nekvalifikuotą darbą. Institucija tirdama, ar ji tikrai dirbo pardavimo vadove, rėmėsi tik tabeliais, darbo sutartimi ir nepateikė jokių faktinių aplinkybių. Įmonė užsiima kompiuterių prekyba, IT paslaugomis. Konkrečiai, A. Š. išvežiojo spausdintuvų eksploatacines medžiagas: rašalus, tonerius. Įmonėje vyko darbuotojų kaita, bet dirbo 5-6 asmenys, nuo pardavimų vadybininkų iki meistrų. Ką A. Š. reikės dirbti, aiškino tiek jis, tiek kiti kolegos, kurie dirbo pardavimuose. Ji galėjo pasirašyti sąskaitą faktūrą. Naudotis kasos aparatu, jei ateidavo į saloną klientas, ir nebuvo galimybės jiems, ji galėjo tai padaryti, bet tai buvo vienetiniai atvejai. Įmonėje nebuvo apibrėžta kam galima naudotis kasos aparatu. Buvo keli asmenys. Kas tuo metu dirbo prie kasos aparato, tas ir galėjo prekiauti. Pardavimų vadovai, vadybininkai galėjo dirbti su kasos aparatu. Konkrečios tvarkos įmonėje nėra nusistatę. Byloje esančios PVM sąskaitos faktūros yra įtrauktos į Valstybinės mokesčių inspekcijos safą, juos įtraukė buhalterė. Šiuos dokumentus buhalterei pateikė jis. Mėnesiui praėjus visas sąskaitas atiduoda buhalterijai. Pateikimo tvarkos įmonėje nėra nustatyta. Yra sutarta, kad jis pateikia buhalteriai, o jam teikia kiti darbuotojai. Peržiūrėdavo pateiktus dokumentus, kadangi tai buvo pardavimo dokumentai, jie turi būti įtraukti į buhalteriją. PVM sąskaita faktūra yra faktas ir tai privalai apskaityti. A. Š. išrašytas PVM sąskaitas faktūras jam pateikė A. Š., o jis – buhalterei. Pas juos įmonėje PVM sąskaita faktūra rašoma programa, kompiuteriu. Gali ir namuose išrašyti, ir kitas darbuotojas. A. naudojosi kompiuteriu, bendrovės automobiliu, juos vairavo kelis. Tai buvo žodinis susitarimas, kad ji vairuos ir jį prižiūrės. Darbo sutarties 2 punktas – tai terminuota darbo sutartis. Jei sąlygos tenkina, sutartis pratęsiama neribotam laikui. Nusiskundimų nebuvo, ją viskas tenkino, tai nebuvo pokyčių perdaryti darbo sutartį. Jokių papildomų susitarimų nebuvo ir sutartis liko galioti.

4.1. Teismui pagarsinus PVM sąskaitas faktūras (institucijos pateiktos administracinio nusižengimo medžiagos l. 68–77), M. B. papildomai nurodė, jog neatsimena kada konkrečiai šios PVM sąskaitos faktūros buvo perduotos, nes tai karantino laikotarpis ir juo nebuvo galima dirbti. A. Š. apie tai buvo informuota. Ji neatsiklausė, nors parduotuvė buvo visiškai uždaryta, ją atsidarinėjo, pati vežiojo prekes. Ji sąmoningai taip darė, nors sakė, kad draudžia tai daryti. Kadangi pardavimas įvykęs, buhalterinių dokumento iš safo negali išimti, prekės nuvežtos, sunaudotos, sąskaitos faktūros išrašytos. Jos buvo įtrauktos po 1,5 mėn. PVM sąskaitas faktūras nėra privaloma įtraukti į atitinkamą registrą sekančią darbo dieną. Reiktų buhalterės klausti, kada tiksliai įtraukė, nes datos nepamena. A. Š. darbas buvo atliekamas jam nežinant. Karantino metu įmonė nedirbo nuo 2021-03-16 iki berods 2021-05-30. Parduotuvė buvo uždaryta ir visiems pasakyta, kad, kai Vyriausybė atšauks karantiną, visi grįš. Tuo metu du darbuotojai buvo vaiko priežiūros atostogose. A. Š. ir dar kitas asmuo buvo registruoti Užimtumo tarnyboje kaip prastovose. Kiti darbuotojai buvo išvykę pagal komandiruotę į Švediją. Dirbo buhalterė, bet nuotoliniu būdu. Įmonė per nuotolį nevykdė pardavimų, tik konkrečiai A. Š. pateikti dokumentai. Ką parodo jos trijų mėnesių pardavimai, tai per mėnesį 350 eurų. Ar jis rizikuotų dėl didelių baudų, dėl tokios sumos? Tiek ir įvyko šių pardavimų per šį laikotarpį. Kai PVM sąskaitos faktūros buvo pateiktos, buvo didelis nustebimas, nes A. Š. sakė, kad dirbti draudžiama. Visiškas nesiskaitymas. Kad negalima dirbti, apie tai darbuotoją informavo žodžiu. Iki paskelbus prastovas, A. Š. darbo vieta buvo bendrovės patalpose. Iki prastovų, iki užsidarymo tose patalpose dirbo: pardavimų vadovas, meistrai. Iki karantino ir jis dirbo. Ji ir kitas kolega konkrečiai žinojo, kad jie yra Užimtumo tarnyboje, prastovose, nes buvo informuoti Užimtumo tarnybos el. paštu. A. Š. buvo siųstas laiškas iš Užimtumo tarnybos, kuris įrodo, kad karantino metu su darbuotojais buvo susisiekta ir kad jie yra prastovose. Vertina, kad 2021-04-28 nuotoliniu būdu buvo bendrauta su A. Š. ir Užimtumo tarnybos specialistė ją informavo, kad ji prastovose. Jis galėjo PVM sąskaitą faktūrą anuliuoti, jei būtų grąžintos prekės. A. pristatomos PVM sąskaitos faktūros visada būdavo pateikiamos mėnesio gale. Vėluodavo savaitę, dvi ir buhalteriai pateikdavo po 1-1,5 mėn. Ja pasitikėdavo, nes pati nuveždavo prekes ir jį toks dalykas šokiravo. Nelabai atsimena to momento, nes buvo vaiko priežiūros atostogose. Ir paskui jį pasiekė dokumentai. Jis pats buhalterei sakė, kad juos įtraukti, nes nebuvo ką daryti, prekės atiduotos. Apmokėta pavedimu, tai pinigai vėliau ar anksčiau ateina per banką. Prekių turėdavo sandėlyje. Visi darbuotojai turi nuo bendrovės raktus ir visiems leidžiama po darbo likti tiek, kiek reikia pasidarbuoti. A. Š. pateko į patalpas be jo žinios. Ji galėjo dirbti nuotoliniu būdu ir dirbo ne kartą. Galėjo ir sąskaitas išrašyti, ir prekę paimti iš namų. Nepatvirtins, ar ji dirbo nuotoliniu būdu. Buvo griežtai pasakyta, kad nedirbti. Oficialiai ji nedirbo nuotoliniu būdu. Galėjo sąskaitas namuose pasirašyti ir prekę pasiimti iš bendrovės. Karantino metu nedirbo nuotoliniu būdu. Buhalterė dirbo nuotoliniu būdu, tvarkė sąskaitas. Darbo ginčių komisijoje nagrinėjamas ginčas, kuriame A. Š. buvo pareiškusi, kad jai nėra išmokėję už paskutinį mėnesį atlyginimo. Berods spalio mėn. Tai nesusiję su šia byla. Po to, kai baigėsi karantinas, A. Š. grįžo į darbą. Ginčas kilo po kurio tai laiko, dėl kitų dalykų. Visas darbo užmokestis jai buvo išmokėtas. Tai nėra susiję su tuo, kad ji dirbo karantino metu. Darbo užmokestį ji gaudavo laiku. Prastovose ji gavo darbo užmokestį iš Užimtumo tarnybos. Sakė jai, kad elgėsi blogai, jog dirbo, kad išrašinėjo sąskaitas. Neatsimena, ką ji jam paaiškino. Drausminės atsakomybės netaikė. Nežino, kodėl ji mano, kad jai nesumokėtas darbo užmokestis. Nepamatė kelių pavedimų iš banko ir pasirodė, kad bendrovė su ja visiškai neatsiskaitė. Kai sužinojo, kad A. Š. dirbo, tai darbo laiko apskaitos žiniaraščiai jau buvo surašyti ir A. Š. buvo įforminta, kaip prastovose. Jis sužinojo, kad ji dirbo, kai gavo PVM sąskaitas faktūras. Kažką pakeisti, ištaisyti galėjo, bet kodėl turėtų. Pardavimų atšaukti negalėjo, sąskaitos įtrauktos, tai pardavimo atšaukti negalėjo. Darbo laiko apskaitos žiniaraščius galėjo pakeisti ir tai pranešti Užimtumo tarnybai. Bet tai laiko kaip draudžiamą dalyką. Iškilus šiai problemai konsultavosi su buhalterija, kitais asmenimis. Žiniaraščiuose informacija neteisinga ir tų duomenų nebandė taisyti, nes A. Š. buvo prastovose. Darbas nebuvo vykdomas, nes ji buvo apie tai informuota. Sąskaitas įtraukė, nes įvyko faktinis pardavimas. Sąskaitas panaikinti, sunaikinti, tai būtų nusikaltimas. Žiniaraščiuose visa informacija teisinga. Asmuo dirbo ir pažeidė taisykles, nes dirbo jam nežinant būdamas prastovose. Žino, kas yra kvalifikuotas ir nekvalifikuotas darbas. Valstybinė darbo inspekcija yra pateikusi informaciją apie kvalifikuotą darbą, kad pats darbdavys gali tai nustatyti. Darbas – nuvežti sąskaitas, jas pasirašyti, mano, nėra kvalifikuotas darbas. Jis sprendžia, ar ji dirba kvalifikuotą darbą, ar ne. Jei būtų kvalifikuotas, būtų nurodęs darbo sutartyje. Darbo užmokestį A. Š. mokėjo bankiniu pavedimu. Kai įmonėje būdavo išrašomos sąskaitos, nebuvo atsiskaitinėjama grynais, kai nebūdavo kolegos ar jo, ir ateidavo fizinis asmuo, A. parduodavo kasetę ir įmušdavo į kasą, gaudavo pinigus. Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui pildė jis, pasirašė elektroniniu parašu.

4.2. Teismui pagarsinus UAB (duomenys neskelbtini) prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui (b. l. 75–76), M. B. nurodė, jog dabar šių dokumentų neturi, bet kiek pamena, kas buvo patvirtinta, viskas yra teisinga. Pildydamas prašymą suvokė, kad turi informuoti darbuotojus apie tai, kad yra kreiptasi išmokėti subsidiją – darbo užmokestį už darbuotoją, darbuotojai apie tai buvo informuoti. A. Š. informavo žodžiu darbo vietoje. Tačiau liudytojos A. Š. pozicija yra, kad jos neinformavo. Informavo ne tik A. Š., bet ir kitą darbuotoją, jie puikiai žinojo, kad yra prastovose. A. Š. parodymus vertina blogai, nes nebuvo leista dirbti, kažką įrenginėti, nebuvo atsiklausta vadovo, buvo tiesiog jos saviveikla. Kiekvienas darbuotojas turi raktus. Darbuotojai galėjo patekti į patalpas ir visą tai darė be vadovo žinios. Jis sužinojo tik po to, kai jau kažkas buvo daroma. A. Š. dirbo nelegaliai. Jis buvo vaiko priežiūros atostogose, turi du nepilnamečius vaikus. Tuo metu buvo paskirta buhalterė kaip direktorė, bet tuo metu parduotuvė nedirbo. Patalpos buvo užrakintos. Prašymas išmokėti subsidiją yra pasirašytas jo. Jis buvo vaiko priežiūros atostogose. Pasirašant prašymą dirbo, bet karantino metu dokumentų nepasirašinėjo. Kada tiksliai išėjo vaiko priežiūros atostogų nežino. Įmonės buhaltere tai pasakytų konkrečiai. Nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d. dirbo direktoriumi, bet tam tikrais laikotarpiais ir nedirbo. Ar dirbo kovo, balandžio, gegužės mėnesį, reiktų pasitikslinti buhalterijoje. Sausio – spalio mėnesiais atlyginimas A. Š. buvo mokėtas jo nurodymu. Jei tuo metu buvo atostogose, viską tvarkė buhalterė. Jei atostogose nebuvo, tai tvarkė jis. Dėl darbo laiko apskaitos 2020 m. kovo - gegužės mėnesį, reikėtų tikslinti jo darbo dienas, dabar nepamena, kada dirbo ir nedirbo. Tačiau jei darbo žiniaraščiai yra pasirašyti jo, tuomet dirbo. Darbuotojai ne darbo metu įrenginėjo, ji tuo metu nedirbo, nematė. Darbuotojai nelegaliai įrenginėjo atitvarus, tai darė be jo žinios, A. Š. tuo metu nedirbo. Teismui parodžius Darbo laiko apskaitos žiniaraščius, esančius institucijos pateiktoje administracinio nusižengimo medžiagoje, l. 29–40, M. B. nurodė, jog negali paaiškinti ką reiškia apskaitos žiniaraščiuose esanti žyma „NS“ gegužės 1 d. - 11 d. Balandžio mėnesį nurodoma žyma „NS“, tai tikriausiai bus nedirbama, jis neturi dabar žiniaraščių ir negali jų pakomentuoti. Darbo laiko žiniaraščius pildo buhalterė suderinusi su juo, jis juos pasirašo. Gali būti žiniaraščiai buvo pildyti prieš mėnesį, ar po mėnesio. Įtakos neturi, ar jis buvo vaiko priežiūros atostogose, ar ne, nes jis, kaip vadovas, juos privalo pasirašyti.

4.3. 2021 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu, byloje atnaujinus įrodymų tyrimą dėl to, kad baigus nagrinėti bylą, teismui paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios nebuvo tirtos, tai yra galimas DK 47 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimas, M. B. nurodė, jog suprantu teismo pranešimą ir kokios naujos faktinės aplinkybės paaiškėjo, bet su jomis nesutinka. Prastovose buvo du darbuotojai, A. dirbo be jo žinios. Ji puikiai žinojo, kad karantino metu parduotuvė nedirbo ir tai ji padarė nusižengimą. Jis, kaip vadovas, atliko visas pareigas, A. Š. informavo apie prastovas. Buvo parašytas įsakymas ir visi darbuotojai žodiniu sutarimu buvo supažindinti. Šį pokalbį girdėjo kiti darbuotojai R. L., J. L. ir A. Š.. Visus nurodymus ir reikalavimus, reikalingus gauti subsidijas, jis įvykdė, jeigu būtų buvę kažkas ne taip, įmonė nebūtų gavusi subsidijų.

5. Teismo posėdžio metu nutarimą ne teismo tvarka priėmusios institucijos – Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus, atstovas Andrius Jankauskas nurodė, jog, mano, kad skundžiamo nutarimo teisėtumui neturi įtakos, jog direktorius tomis dienomis buvo vaiko priežiūros atostogose, nes jis yra įmonės vadovas ir jokių žinių, kad jis perduotų vadovavimą kitam asmeniui nėra, o įmonės vadovas atsako už visą įmonės veiklą. Jis pasirašė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, matosi, kad būtent jis realiai vykdė savo, kaip direktoriaus, funkcijas. Nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausta liudytoja, gauta visa dokumentacija, gauti duomenys iš Užimtumo tarnybos. Mano, jog yra aiškiai įrodyta, jog A. Š. nurodytu laikotarpiu dirbo ir dirbo kvalifikuotą darbą, o ne kaip teigiama nekvalifikuotą. Taip pat, mano, jog visiškai nustatyta, jog ji nežinojo, kad jai paskelbta prastova, nors tokią pareigą direktorius turėjo, tai įrodo ir raštas iš Užimtumo tarnybos. Deja, direktorius negalėjo pateikti jokių įrodymų, kad jis apie prastovas tuos darbuotojus informavo. Įrodyta, kad minėta darbuotoja dirbo, tokiu atveju buvo neteisingai žymima darbo laiko apskaita. Institucijos nutarimas yra teisingas ir pagrįstas, M. B. skundas atmestinas.

5.1. 2021 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu dėl galimo DK 47 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo nurodė, jog atliekant tyrimą nebuvo vertintos aplinkybės, susijusios su pažeidimais dėl prastovų, tai yra DK 47 straipsnio nuostatų. Liudytoja A. Š. pati net nežinojo, kad yra paskelbtos prastovos, todėl ir pažeidimas nebuvo vertinamas. Aplinkybės apie prastovas nebuvo vertinamos, nes apie jas sužinojo tik bylą nagrinėjant teisme. Tyrimas M. B. atžvilgiu vyko tik dėl darbo ginčų komisijos pateikto tarnybinio pranešimo. O tyrimas dėl prastovų, nebuvo vykdomas ir dėl prastovų atskiras protokolas nebuvo surašytas. Atsiliepime nurodė, kad jeigu yra ir ANK 96 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėtis, teismas turi teisę ir gali perkvalifikuoti ir vertinti įrodymus. Sutinka, kad šis prašymas pareikštas dėl nusižengimo, numatyto ANK 99 straipsnyje. Gali būti, kad prastovos buvo paskelbtos ir kitų asmenų atžvilgiu, bet apklausta tik A. Š., o apklausti kitų asmenų nebuvo galimybės, dėl M. B. nenoro bendrauti su institucija. Atstovo nuomone, yra pakankamai įvertinti M. B. veiksmai ir surinkta pakankamai įrodymų, todėl atlikinėjant papildomus veiksmus, bus papildomas darbas tiek institucijai, tiek teismui. Nemano, kad teismas savo iniciatyva turėtų inkriminuoti naujus pažeidimus. Yra jau visiškai įrodyti tie pažeidimai, kurie jam inkriminuoti ir sunkinti jo padėties nereikia. Bet žinoma, būtų galima apklausti dar vieną liudytoją, bet daugiau nemano, kad šioje byloje būtų galima kažką padaryti. Dėl naujo galimo pažeidimo pagal DK 47 straipsnio 3 dalį, nėra pakankamai įrodymų, kad M. B. būtų galima pripažinti kaltu, nes darbuotojai nežinojo, kad jie yra prastovose. Abejoja, ar bus surinkta pakankamai įrodymų naujam tyrimui pagal šį straipsnį. Institucija surašė asmeniui protokolą už pažeidimus, dėl kurių yra surinkta pakankamai įrodymų, ir nesiūlo papildomai taikyti jokių kitų straipsnių.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismo posėdžio metu liudytoja A. Š. nurodė, jog turi aukštąjį išsilavinimą, buhalterinės apskaitos kursų sertifikatą, teisę vairuoti automobilį. Kad turi buhalterinės apskaitos pažymėjimą, UAB (duomenys neskelbtini) neteikė. Darbdavys žinojo apie jos išsilavinimą ir ką prieš tai ji dirbo. Vairavo bendrovės automobilį. Įgijo išsilavinimą, išklausė buhalterinės apskaitos kursus iki darbo UAB (duomenys neskelbtini). Iki tol dirbo vienoje įmonėje buhaltere, o kitoje – buvo įmonės padalinio vadovė. Apie jos darbinę patirtį M. B. žinojo, tarpusavyje bendradarbiaudavo. Įmonėje įsidarbino 2017 m. spalio mėn. Prieš tai buvusios įmonės padalinys Šauliuose buvo uždaromas, todėl su darbdaviu sutarė, jog tęs savo einamas pareigas, bendraus su klientais, todėl atėjo dirbti. Buvo pasirašyta darbo sutartis. Papildomi dokumentai nebuvo teikiami. Darbo sutartis buvo pasirašyta su M. B.. Susitarė, kad darbas bus su klientais, jų aptarnavimas. Jos kuruojama sritis buvo spausdintuvų prekyba, remontas, eksploatacinių medžiagų tiekimas, eksploatacinių medžiagų užsakymai, sąskaitų rašymai. Taip pat būdavo pagalba prekybos vietos salone ir einami klausimai. Sudarė vieną darbo sutartį. Sutartis nebuvo pakeista ir koreguota. Susitarę raštu dėl tvarkos, darbo pobūdžio, nebuvo. Darbo pareigybinių instrukcijų nebuvo pasirašyta. Buvo tik žodiniai susitarimai, kad dirbs pardavimų vadove. Susitarė dėl minimalaus darbo užmokesčio. Susitarus dirbti, buvo kalbama, kad po trijų mėnesių bus pokyčiai, todėl tą veiklą ji tęsė. Jai buvo mokomas minimalus darbo užmokestis. Tam tikras funkcijas gali atlikti ir bet kuris asmuo, bet sąskaitų rašymas - turi išrašyti kvalifikuotas asmuo. Įmonė neturėjo buhalterinės programos, su kuria būtų išrašomos PVM sąskaitos faktūros, rašydavo Excel programa. Visa patirtis buvo įgyta anksčiau. Kompiuterinis raštingumas atsiranda tik mokinantis. Yra baigusi verslo administravimą. Kasos aparatu naudojosi. Įmonės automobilį vairavo vykdydama darbo funkcijas. Ji dirbo su verslo sektoriumi, verslo klientų atvedimas į įmonę, verslo klube atstovavo įmonę. Nemano, kad neišsilavinęs žmogus gebėtų atstovauti įmonę verslo klube. Įgaliojimo nebuvo, kad galėtų veikti įmonės vardu. Ieškojo klientų. Su vienomis įmonėmis buvo sudarytos sutartys, su kitomis rašytiniai susitarimai nebuvo būtini. Sutartys buvo įvairios. Kai kurios jos vardu, kai kurias direktorius pasirašydavo. Ji, kaip įmonės atstovė, yra pasirašiusi sutartis dėl įmonės aptarnavimo dėl kasečių pirkimo, dėl spausdintuvo, įrangos pardavimo. Vadovui net nekilo klausimų, kad supažindinti ją su tokiomis tvarkomis ar apriboti jos teises. Pagal darbo specifiką savo vardu ir pasirašydavo. Yra pasirašiusi sutartį su UAB (duomenys neskelbtini), buvo padarytas pasiūlymas UAB (duomenys neskelbtini). Ji teikė pasiūlymą, turinys surašytas jos. Be abejo, kad tokias pareigas užimantys žmonės turi gauti didesnį darbo užmokestį. Sutiko dirbti, nes tokioje srityje dirbo jau 8 m. Buvo įgyta patirtis, praktika, buvo lojalūs klientai ir darbas buvo vardan idėjos. Manė, kad bus keliamas darbo užmokestis. Tai buvo sutarta žodžiu. Pokalbių buvo dar prieš įsidarbinant. Iš pradžių sakė, kad bus minimalus darbo užmokestis, paskui, kad bus procentai, priedai. Priedų nebūdavo. Kai prasidėjo karantinas, laukė iš vadovo žinių, kaip dirbs, ką darys. Pagal patį darbo pobūdį, jis yra be kontaktinis, nuvežti prekę, nusiųsti. Ši jų paslauga nebuvo apribota ir galėjo dirbti. Buvo ir biuro patalpose. Ir kol nebuvo galimybės klientams pasiimti prekės, kurią jis užsisakė, užsirakindavo biure. Vėliau nupirko pertvaras, kad galėtų atvykti klientai ir pasiimti prekę. Toks darbas ir buvo: darbas biure, sąskaitos išsirašymas, prekių užsakymas, jų gavimas, išvežimas klientams. Iš pradžių biure būdavo ji, technikas ir M. B.. Apie prastovos paskelbimą, tokio dalyko iš viso nebuvo. Dirbo, kaip dirbusi. Technikas sužinojo iš Užimtumo tarnybos, kad yra prastovose, jis į biurą nėjo. Klausė M., gal ir ji prastovose. Jis teigė, kad ji gali dirbti, todėl sėkmingai dirbo. Nesužinojo, kad buvo prastovose, kol neišėjo iš darbo. Kai vyko darbo komisijos posėdis, M. pateikė buhalterinės apskaitos dokumentus, juos analizuodama suprato, kad buvo prastovose. Ginčas kilo dėl kitų dalykų. Darbo užmokestis nuo pat įsidarbinimo turėjo savybę vėluoti. Ir prastovų metu darbo užmokestis visada vėluodavo. Įmokas, karantino metu už darbą, gavo iš UAB (duomenys neskelbtini), kaip darbo užmokestį. Nuo 2020-03-16 iki 2020-05-31 užmokestis vėluodavo. Pervesdavo UAB (duomenys neskelbtini) į jos asmeninę sąskaitą. Iš Užimtumo tarnybos buvo gavusi el. paštą, bet ten nebuvo nurodyta, kad turi apsilankyti. Paskui ji bandė per internetinę bankininkystę, e. paslaugas, ieškoti, ar galima pažiūrėti, kad žmogus prastovose. Jai tuomet buvo kilęs įtarimas, kad čia kažkas gali būti ne taip. Tokios informacijos ji nekur nerado. Jai atrodo, kad visa tai įvyko po to, kai technikas sužinojo, kad jis prastovose. Tuomet paklausė vadovo žodžiu ir jai buvo pasakyta, kad dirbti gali, rašytis ant sąskaitų ir daryti pardavimus. (duomenys neskelbtini) – tokio el. pašto nėra. Kažkada toks paštas buvo, bet darbdavys apie jį nežinojo. Kažkas buvo atsiųsta ir nurodyta, kad atvykti nereikia, nes karantino metu neaptarnauja. Neatsimena. Gal dar siuntė pranešimą į (duomenys neskelbtini), bet ji nebėra naudojama. Naudojo, kai dirbo įmonėje. L. L. su ja nesusisiekė. Neatsakys, ar jai skambino, bet lygtais, kad nebuvo pokalbio su Užimtumo tarnyba. Kad jai būtų kas pasakę, jog ji prastovose, tai 100 procentų, kad niekas nepranešė. Įsakymai dėl prastovos nematyti gyvenime. Įmonės buhalterė jų biuro patalpose nebūdavo, kontakto nebuvo, o kad ji privalėjo žinoti, tai taip. Jai kilo abejonių, tai pakalbėjo su direktoriumi ir jis pasakė, kad jai prastovų nėra. R. L. žinojo, kad ji dirba, nes jis buvo nedarbingume. Karantino metu pateikė PVM sąskaitas faktūras. Buvo gautos sąskaitos, buvo pirkimai. Jos vardu pertvara buvo perkama, kuras buvo pilamas įmonės vardu, medžiagos, prekės perkamos jos vardu tos, kurios paskui būdavo parduodamos. Jos buvo sandėliuojamos biuro patalpose. PVM sąskaitas faktūras, kur yra pirkimai, yra išrašytos įmonei UAB (duomenys neskelbtini). Parašo, kad gavo prekes, nėra. Nebent iš sistemos galima surasti ir pažiūrėti, kur yra jos vardas, pavardė. Tiekėjas siųsdavo per kurjerį ir būdavo pridėta viena PVM sąskaita faktūra, jų parašų nereikėdavo. Ji nepasirašydavo. Medžiagų pirkimuose jos parašų nėra. Ant išrašomų sąskaitų parašai visur yra. Įmonė neturėjo jokios buhalterinės programos, tai sąskaitas rašydavo Excel programa. Atsekti, kokia kaina buvo kokiam klientui, kito varianto nebuvo, tik kaip turėti šių duomenų kopiją. Tuos duomenis turėjo dėl to, nes žiūrint į įmonės atsiskaitymo vėlavimus, kad įrodytų, jog tuo laikotarpiu dirbo jei kiltų ginčytinų klausimų. Tai argumentas, kad dirbo. Originalus gali surinkti iš esamų klientų. Visos gautos ir išrašomos PVM sąskaitos faktūros buvo padedamos įmonėje į stalčių. Sąskaitas vėliau direktorius perduodavo buhalterei. Su kitokia tvarka nebuvo supažindinta. Retai kada perduodavo direktoriui į rankas. Jei būdavo kažkokių neatitikimų, tai visada buhalterė atsiųsdavo sąrašą, kurių trūksta. Ji buhalterę per tuos metus matė kelis kartus. Kiekvieną mėnesį sąskaitos buvo deklaruojamos, įdedamos į stalčių. Nežino, kada direktorius šias sąskaitas pasiimdavo iš stalčiaus. Dėl sąskaitų surašymo jai pretenzijos nebuvo išsakytos. Su direktoriumi pokalbio nebuvo. Iš įmonės išėjo 2020-11-10. Apie tai, kad negalėjo išrašyti PVM sąskaitų faktūrų, sužinojo Darbo inspekcijos darbo ginčų komisijoje. Tuomet ir pasakė, kad yra lengvai nustebusi, kad negalėjo dirbti. Kiti kolegos žinojo, kad gali dirbti. Prastovoje nėra buvusi. Kai atėjo karantinas, domėjosi, kas tai yra. Šiek tiek sekė informaciją, kas gali dirbti, kas negali. Žinojo, kad įmonėse dirbantys asmenys turi būti supažindinti, kad prastovose, o šito nebuvo. Santykiai su bendrovės direktoriumi – darbo išėjimo dieną viskas buvo gerai, atsisveikino, bet įvyko taip, kad įmonės vadovas neįvykdė visų įsipareigojimų, dėl ko teko kreiptis į ginčų komisiją. Išėjo dėl vėluojamo darbo užmokesčio ir kad įmonė vėlavo užmokėti už visas eksploatacines medžiagas. Yra užsakymai, o nėra ką vežti klientams. Šiuo metu dirba vienoje įmonėje buhaltere. Su grynais pinigais buvo tokių atvejų, kad jei klientas perka kasetę, biure būdavo išmušamas kvitas ir prisegamas prie PVM sąskaitos faktūros. Kasos aparatu naudojosi, duomenis įmušinėjo. Jei kito kolegos nebūdavo, tai padarydavo ataskaitą. Ataskaitoje nesimatydavo, koks asmuo ją daro. Karantino metu pirmas dienas iš darbdavio laukė informacijos, kokiu principu dirbs. Dirbo ir iš namų, o paskui praktiškai visą laiką buvo biure. Direktorius žinojo, kad tęs darbą biure. Jis ne kartą pats buvo biure, darbo vietoje. Kad buvo prastova ir direktorius nepranešė, vertina neigiamai. Matyt bendrovės direktorius siekė pasipelnyti, siekdamas naudos sau ar bendrovei. Jei būtų žinojusi, kad jai prastova, tai nebūtų buvusi darbo vietoje. Būnant prastovose, mano, kad kai įmonė nevykdo veiklos, tokie dokumentai draudžiami. Jei būtų tik dalinai, kai apriboja veiklą, mano, kad darbo funkcijos leistinos. Jei būtų žinojusi, kad yra prastovose, nebūtų galėjusi rašyti PVM sąskaitų faktūrų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

7. Pagal ANK 641 straipsnį teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Žemesnės instancijos teismas

8. M. B., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, skundžiamu Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2021 m. birželio 21 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 99 straipsnio 1 dalyje ir 100 straipsnio 1 dalyje, jam, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, paskirta galutinė 250 Eur bauda.

9. Skundu M. B. prašo panaikinti Skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Nurodo, jog administracinių nusižengimų nepadarė, taip pat nesutinka su institucijos atliktu tyrimu, jo išsamumu, įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

10. ANK 567 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pagal šį kodeksą įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. To paties kodekso straipsnio 2 dalyje numatyta, jog administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Pagal ANK 636 straipsnį nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti ne tik išdėstytos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, bet jos turi būti ir motyvuotai įvertintos.

11. ANK 569 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

12. Pažymėtina, jog administracine tvarka nubaustam asmeniui nepriimtinos teismo ar administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjančių institucijų (pareigūnų) išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

13. Taigi, skundžiamu nutarimu M. B., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, pagal ANK 99 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad pardavimų vadovei A. Š. nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d. už kvalifikuotą darbą mokėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą, t. y. 607 Eur/mėn., ir tuo pažeidė DK 141 straipsnio 2 dalies nuostatas.

14. Byloje neginčijamai nustatyta, jog pagal 2017 m. spalio 2 d. tarp UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos M. B., ir A. Š. sudarytą darbo sutartį A. Š. nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2020 m. lapkričio 10 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) pardavimų vadove. Darbo sutartimi buvo susitarta mokėti 380 Eur mėnesinį atlyginimą. Sutarta darbo laiko norma – 40 val. per savaitę. UAB (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, jog nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d. A. Š. buvo mokamas 607 Eur dydžio mėnesinis atlyginimas, tai yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 669 nuo 2020 m. sausio 1 d. patvirtinta minimali mėnesinė alga.

15. Administracinėn atsakomybėn patrauktas M. B. sutinka, jog UAB (duomenys neskelbtini) A. Š. mokėjo minimalią mėnesinę algą, tačiau tvirtina nepažeidęs DK 141 straipsnio nuostatų, nes A. Š. mokėjo darbo sutartimi su ja sutartą darbo užmokestį, nurodo, jog A. Š. dirbo nekvalifikuotą darbą.

16. DK 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis. DK 141 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų reikalavimai (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d.). Pažymėtina, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. DK 141 straipsnio 1 dalyje nekvalifikuotas darbas apibrėžtas iš esmės tapačiai, tai yra nekvalifikuotu darbu buvo laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai.

17. Valstybinė darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išaiškinimu nekvalifikuoti darbai nustatomi vadovaujantis Lietuvos profesijų klasifikatoriumi, pagal kurį nekvalifikuotas darbas priskiriamas pirmojo kvalifikacijos lygmens profesijoms, kurioms bu?dingos paprastos ir pasikartojanc?ios fizinio ar rankinio darbo uz?duotys. Jas atliekant gali bu?ti naudojami rankiniai i?rankiai (pvz., kastuvai) ar paprasti elektriniai prietaisai (pvz., vakuuminiai dulkiu? siurbliai). Rankomis atliekamos uz?duotys: valymas, kasimas, medz?iagu? perke?limas ir nes?imas, gaminiu? ru?s?iavimas, krovimas ir surinkimas (kartais atliekant mechanizuotas darbo operacijas), bevarikliu? transporto priemoniu? valdymas, vaisiu? ir darz?oviu? rinkimas. Daugeliui profesiju?, priskiriamu? 1 kvalifikacijos lygmeniui, reikia dideliu? fiziniu? pastangu?. Kai kuriems darbams reikalingi pagrindiniai ras?ymo ir skaic?iavimo i?gu?dz?iai. Z?inios ir i?gu?dz?iai, reikalingi kompetentingai kai kurioms pirmojo lygmens profesiju? uz?duotims atlikti, gali bu?ti i?gyjami baigus pradini? mokyma? ar pirma?ja? pagrindinio mokymo pakopa? (ISCED 1 lygmuo). Kai kuriems darbams gali prireikti neilgo mokymo darbo vietoje. Pirmojo kvalifikacijos lygmens profesijos: valytojas, krovikas, virtuve?s darbininkas, parankinis.

18. Kas laikytina kvalifikuotu darbu, teisės aktuose nėra nurodyta, tačiau įvertinus DK 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nekvalifikuoto darbo, Lietuvos profesijų klasifikatoriuje pirmojo kvalifikacijos lygmens profesijų aprašymus, darytina išvada, kad darbas pripažįstamas kvalifikuotu, kai jo atlikimui yra nustatyta asmeniui turėti specialių kvalifikacinių įgūdžių, žinių, pvz., išlaikyti tam tikrus egzaminus, turėti tam tikrus leidimus, turėti profesinių gebėjimų, kaip pvz., mašinų ir elektroninių įrenginių valdymas, transporto priemonių vairavimas, mašinų ir elektros įrangos priežiūra ir remontas, gebėjimų perskaityti informaciją, aprašyti pabaigtus darbus, atlikti paprastus aritmetinius skaičiavimus, turėti bendravimo įgūdžius.

19. Byloje nustatyta, jog pagal darbo sutartį A. Š. dirbo pardavimų vadove. Ir nors darbo sutartyje ar kitame dokumente jos darbo funkcijos ar kvalifikacijos lygis neaprašyti, vien minimos pareigos, tai yra pardavimų vadovė, suponuoja išvadą, jog A. Š. dirbo kvalifikuotą darbą, kurio atlikimui reikėjo žinių ir įgūdžių didesnių nei pirmojo kvalifikacijos lygmens profesijoms.

20. Teismo posėdžio metu liudytoja A. Š. nurodė, jog UAB (duomenys neskelbtini) dirbo pardavimų srityje, bendravo su klientais, juos aptarnavo. Dirbo spausdintuvų prekybos, jų remonto, eksploatacinių medžiagų tiekimo, eksploatacinių medžiagų užsakymų srityje. Pati užsakydavo prekes, jas pateikdavo, surašydavo sąskaitas. Kaip įmonės atstovė, yra pasirašiusi sutartis dėl įmonės aptarnavimo dėl kasečių pirkimo, dėl spausdintuvo, įrangos pardavimo. Pvz., yra pasirašiusi sutartį su UAB (duomenys neskelbtini), surašiusi pasiūlymą ir jį teikusi UAB (duomenys neskelbtini). Surašydavo PVM sąskaitas faktūras kompiuteriu Excel programa, nes įmonė neturėjo buhalterinės programos, kuria jos būtų rašomos. Klientui prekę perkant biure ir atsiskaitant grynaisiais, naudodavosi kasos aparatu, įmušdama duomenis į kasą ir išspausdindama kasos kvitą, kurį prisegdavo prie PVM sąskaitos faktūros. Būdavo atvejų, kai ji padarydavo kasos aparato ataskaitą. Vykdydama darbo funkcijas vairavo bendrovės automobilį. Kadangi ji dirbo su verslo sektoriumi, verslo klientų atvedimu į įmonę, įmonę atstovavo verslo klube. Nurodė, jog ji yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, turi buhalterinės apskaitos kursų sertifikatą, teisę vairuoti automobilį. Šiuos faktus įrodančių dokumentų UAB (duomenys neskelbtini) neteikė, nes darbdavys žinojo jos išsilavinimą ir turimą darbinę patirtį, iki tol ji dirbo buhaltere, taip pat ir įmonės padalinio vadove.

21. Skunde ir teismo posėdžių metu M. B. nurodė, jog A. Š. dirbo nekvalifikuotą darbą, nes neorganizavo pardavimų, neturėjo nė vieno pavaldaus jai darbuotojo, nekūrė ir nedalyvavo kuriant UAB (duomenys neskelbtini) pardavimų strategijas, neužsakinėjo prekių bei nevykdė jokių kitų su pardavimo vadovės pareigomis susijusių funkcijų. Faktiškai A. Š. tik nuveždavo užsakytas prekes pirkėjams, tai yra atliko jokios kvalifikacijos nereikalaujančias pareigas. Prašė teismo A. Š. parodymus vertinti kritiškai, kadangi dėl Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamo ginčo dėl neišmokėto darbo užmokesčio, jų santykiai konfliktiški. Pripažino, jog būdama prastovose A. Š. be jo leidimo dirbo ir surašė PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą, jam jas perdavus buhalterei.

22. Tiek A. Š., tiek M. B. teismui nurodė, jog Šiaulių darbo ginčų komisijoje, o vėliau Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamas ginčas nėra susijęs su darbo užmokesčio dydžio nustatymu, tarp šalių ginčas kilo dėl galimai A. Š. neišmokėto priskaičiuoto darbo užmokesčio. A. Š. nurodė, jog dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) sutiko su tokiu darbo užmokesčio dydžiu, pretenzijų nereiškė, tačiau tikėjosi ateityje gauti didesnę algą. Todėl, teismo nuomone, vien dėl tarp šalių kilusio civilinio ginčo, liudytojos A. Š. parodymus vertinti kaip nepatikimus ir jais nesiremti, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog A. Š. parodymų dalį patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys, tai yra A. Š. surašytos PVM sąskaitos faktūros (institucijos pateiktos administracinio nusižengimo medžiagos l. 68–77), kurios taip pat tiesiogiai įrodo, jog A. Š. dirbo specialių profesinių gebėjimų reikalaujantį darbą.

23. Taigi, įvertinus A. Š. parodymus, bylos rašytinę medžiagą, teismas sprendžia, jog Valstybinė darbo inspekcija pagrįstai A. Š. atliekamą darbą laikė kvalifikuotu, kadangi jos atliekamam pardavimų vadovės darbui, tai yra spausdintuvų prekybai, jų remontui, eksploatacinių medžiagų tiekimui, eksploatacinių medžiagų užsakymui, sąskaitų surašymui, nustatytas specialių įgūdžių ir profesinių gebėjimų turėjimas (kaip pvz., kompiuterinis raštingumas, gebėjimas naudotis įrenginiu – kasos aparatu, teisės vairuoti transporto priemones turėjimas ir t. t.). Todėl M. B., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, pardavimų vadovei A. Š. nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d. mokėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą pažeidė DK 141 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad, remiantis DK 141 straipsnio 2 dalimi, dirbant kvalifikuotą darbą, turėtų būti mokamas didesnis nei minimalus atlygis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga), tačiau įstatymų leidėjas konkretaus dydžio nenurodo, todėl tik šioje dalyje susitarimas paliekamas šalims.

24. M. B. nesutinka, jog padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 99 straipsnio 1 dalyje, ir dėl to, jog, mano, kad ANK 99 straipsnio 1 dalis nereguliuoja teisinių santykių, įtvirtintų DK 141 straipsnio 2 dalyje, nes joje numatyta administracinė atsakomybė už nustatytos darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą, o ne darbo užmokesčio dydžio nustatymo. Su šiuo argumentu Valstybinė darbo inspekcija sutinka ir nurodo, jog nustatytas pažeidimas gali būti kvalifikuojamas pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį.

25. ANK 642 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog išnagrinėjęs bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, apylinkės teismas priima vieną iš šių sprendimų: panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą nusižengimą. Šis sprendimas priimamas tais atvejais, kai administracinio nusižengimo faktas nekelia abejonių, veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti administracinio nusižengimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią administracinio nusižengimo kvalifikavimą.

26. Teismui nekyla abejonių administracinio nusižengimo faktas, M. B. veika, jog jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pardavimų vadovei A. Š. nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d. mokėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą ir tuo pažeidė DK 141 straipsnio 2 dalį, įrodyta, tačiau, teismo vertinimu, nustatytas pažeidimas netinkamai kvalifikuotas pagal ANK 99 straipsnio 1 dalį, nes atsakomybė už DK 141 straipsnio 2 dalies pažeidimus numatyta ANK 96 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta administracinė atsakomybė už Darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus.

27. Apibendrindamas tai, kas pasakyta, teismas sprendžia, jog Skundžiamas nutarimas naikintinas, administracinio nusižengimo kvalifikavimas keistina, M. B. pripažįstant padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 2 dalyje. Pagal šį straipsnį M. B. skirtina nuobauda.

28. Skundžiamu nutarimu M. B. pagal ANK 100 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad

būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, atsakingu už tinkamą darbuotojų darbo laiko apskaitos tvarkymą, neužtikrino, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose būtų apskaitomas faktiškai darbuotojų dirbtas laikas, kadangi 2020 m. kovo – gegužės mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo apskaitytas faktiškai A. Š. dirbtas darbo laikas, nes nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 31 d. A. Š. faktiškai dirbo visas darbo dienas, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad darbuotoja nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 11 d. buvo prastovose ir nedirbo, ir tuo pažeidė DK 120 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatas.

29. ANK 100 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims už darbuotojų, išskyrus dirbančius nekintančių darbo dienos (pamainos) trukmės ir darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu, darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, taip pat į darbo laiko apskaitą privalomai įtrauktino darbuotojų darbo laiko (viršvalandžių, darbo laiko švenčių dieną, poilsio dieną (jeigu jis nenustatytas pagal grafiką), naktį, dėl papildomo darbo) nežymėjimą darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba žinomai neteisingų duomenų apie įmonėse, įstaigose, organizacijose dirbančių asmenų į darbo laiko apskaitą privalomai įtrauktiną darbo laiką įrašymą į darbo laiko apskaitos žiniaraštį.

30. Pagal DK 120 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatas darbdavys privalo tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą, išskyrus darbuotojų, dirbančių nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir nekintančio darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu. Darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus: 1) viršvalandžius; 2) darbo laiką švenčių dieną; 3) darbo laiką poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką; 4) darbo laiką naktį; 5) darbo laiką pagal susitarimą dėl papildomo darbo.

31. Iš bylos medžiagos matyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus M. B. 2020 m. kovo 16 d., balandžio 1 d., balandžio 30 d. įsakymais „Dėl prastovos skelbimo“ darbuotojai A. Š. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 gegužės 11 d. buvo paskelbta prastova (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 3 d. – prastova, nuo 2021 m. gegužės 4 d. iki gegužės 11 d. – dalinė prastova). Minėtų įsakymų 4 punkte nurodyta, jog prastovos laikotarpiu be darbdavio žinios darbuotojams draudžiama atvykti į darbovietę. UAB (duomenys neskelbtini) darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad A. Š. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 11 d. buvo prastovose ir nedirbo.

32. UAB (duomenys neskelbtini) direktorius M. B. 2020 m. balandžio 9 d. Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 2-ajam skyriui pateikė Pasiūlymą įgyvendinti remiamo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo bei Prašymą išmokėti darbo užmokesčio subsidiją už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova (toliau ir Prašymas) už 2020 m. kovo mėn., 2020-05-21 pateikė Prašymą išmokėti darbo užmokesčio subsidiją už 2020 m. balandžio mėnesį bei 2020-06-18 pateikė Prašymą išmokėti subsidiją už 2020 m. gegužės mėnesį. Šiuose prašymuose buvo nurodyta darbuotoja A. Š., kuri Užimtumo tarnyboje buvo užregistruota 2020-04-09, registracija nutraukta – 2020-11-10. Iš M. B. Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktų Prašymų matyti, jog M. B. patvirtino, jog informavo visus darbuotojus, nurodytus šiame Prašyme išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, kad:1) siekiant išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui jų asmens duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas) bus naudojami registracijai Užimtumo tarnyboje bei kreipiantis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinę įmonę Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrą, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo informacinių technologijų centrą, Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Socialinės paramos šeimai informacinę sistemą ir kitas institucijas ar įstaigas dėl duomenų gavimo ir nei vienas darbuotojas prieštaravimo nepareiškė; 2) jų asmens duomenys bus teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytų funkcijų įgyvendinimui, esant Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau - Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) nustatytiems asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijams ir šio reglamento nustatyta tvarka ir nei vienas darbuotojas prieštaravimo nepareiškė; 3) jie turi teisę susipažinti su tvarkomais savo asmens duomenimis, reikalauti ištaisyti, ištrinti („teisė būti pamirštam“) savo asmens duomenis arba sustabdyti, išskyrus saugojimą, savo asmens duomenų tvarkymo veiksmus, apriboti savo asmens duomenų tvarkymą, kai duomenys tvarkomi nesilaikant Bendrojo duomenų apsaugos reglamento nuostatų, taip pat teisę į savo asmens duomenų perkeliamumą, teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jų asmens duomenys, pateikdami rašytinį pranešimą ar prašymą dėl savo teisių įgyvendinimo asmens duomenų valdytojui - Užimtumo tarnybai, Geležinio Vilko g. 3A, 03131, Vilnius, juridinio asmens kodas 190766619; 4) baigus mokėti subsidiją darbo užmokesčiui, jų registracija Užimtumo tarnyboje bus nutraukta“; 5) subsidija darbo užmokesčiui finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis. Patvirtino ir tai, kad pateiktuose Prašymuose nurodyta suvestinė informacija atitinka įmonėje vedamą darbo užmokestį ir darbo laiko apskaitą.

33. Atliekant administracinio nusižengimo tyrimą ir teisme liudytoja A. Š. nurodė, jog ji nežinojo, kad jai nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 gegužės 11 d. paskelbtos prastovos. M. B. jos nesupažindino su įsakymais, neinformavo žodžiu, atvirkščiai, ji pati tikslinosi, ar nėra prastovose, ir to klausė M. B., jis patvirtino, kad ji nėra prastovose ir gali dirbti. Užimtumo tarnyba jai nepranešė apie tai, kad jai paskelbtos prastovos. Liudytoja nurodė, jog direktorius žinojo, jog ji dirba, nes ji vykdavo į darbo vietą, užsakinėdavo prekes, jas parduodavo, surašė PVM sąskaitas faktūras.

34. M. B. neigia padaręs administracinį nusižengimą. Nurodo, jog apie prastovas A. Š. informavo žodžiu, apie jas ji žinojo. Jis nežinojo, jog A. Š. dirba, tai suprato, kuomet gavo A. Š. surašytas PVM sąskaitas faktūras, tai jam buvo staigmena, tačiau duomenų darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose netikslino, gautas PVM sąskaitas faktūras perdavė buhalterei, kuri jas įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą.

35. Šią administracinėn atsakomybėn patraukto asmens poziciją teismas vertina kaip gynybinę versiją, siekį išvengti ne tik administracinės atsakomybės, bet ir teisinių pasekmių dėl subsidijų grąžinimo, galimybės ateityje gauti subsidijų už visus prastovose esančius darbuotojus.

36. Teismo vertinimu, byloje surinka pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti pagrįstą išvadą, jog A. Š. jai paskelbtų prastovų metu dirbo ir apie jos būvimą prastovose UAB (duomenys neskelbtini) darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo pateikti žinomai neteisingi duomenys. Tai įrodoma ne tik anksčiau paminėtais liudytojos A. Š. parodymais, bet ir į bylą pateiktomis laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 11 d. A. Š. surašytomis UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitomis faktūromis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. Š. darbdavys būtų tinkamai pranešęs apie prastovas (supažindinęs su įsakymais), ar įvykdęs Užimtumo tarnybai pateiktuose Prašymuose nustatytas pareigas. M. B. parodymus, jog jis apie paskelbtas prastovas A. Š. informavo žodžiu, teismas vertina kritiškai, nes liudytoja A. Š. nurodė, jog, jei ji būtų žinojusi, kad yra prastovose, nebūtų dirbusi. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. Š. UAB (duomenys neskelbtini) pardavimų vadove dirbo iki 2020 m. lapkričio 10 d., iš darbo išėjo savo noru, apie tai, kad dirbo prastovų metu, sužinojo vėliau, Šiaulių darbo ginčų komisijoje nagrinėjant ginčą dėl galimai A. Š. neišmokėto priskaičiuoto darbo užmokesčio, todėl, teismo nuomone, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog A. Š. būtų sąmoningai direktoriui nežinant pažeidinėjusi darbo tvarką ir dirbusi, žinodama apie jai paskelbtas prastovas. Teismas nesutinka su M. B. argumentu, kad apie prastovas A. Š. informavo Užimtumo tarnybos darbuotoja. Pažymėtina, jog M. B. minimu Užimtumo tarnybos elektroniniu paštu A. Š. siųstu pranešimu (institucijos pateiktos administracinio nusižengimo medžiagos l. 47) nėra informuojama apie prastovas, atvirkščiai, M. B., kaip darbdavys, teikdamas Prašymus dėl darbo užmokesčio subsidijų išmokėjimo Užimtumo tarnybai pranešė (įsipareigojo) šiuos duomenis darbuotojui pateikti pats. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021m. spalio 6 d. rašte nurodoma, jog prievolė informuoti įmonės darbuotojus apie jiems paskelbtas prastovas ir registraciją Užimtumo tarnyboje jiems nedalyvaujant, tenka darbdaviui (tai jis patvirtina savo parašu). Be to, teismo vertinimu, šioje situacijoje yra svarbu tai, kad kaip pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. B. nurodė, kad tai, jog A. Š. dirbo prastovų metu, jis sužinojo gavęs A. Š. surašytas UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas faktūras, tačiau drausminės atsakomybės jos atžvilgiu netaikė, PVM sąskaitas faktūras perdavė buhalterei, jos buvo įtrauktos į įmonės buhalteriją, neteisingų duomenų darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nepašalino.

37. Taigi, teismas šioje dalyje sutinka su skundžiamame nutarime pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Sprendžia, jog M. B. veiksmuose pagrįstai nustatyta administracinio nusižengimo, numatyto ANK 100 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

38. DK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodoma, jog paskelbus prastovą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, darbdavys, be kita ko, negali iš darbuotojo reikalauti atvykti į darbovietę. Šios normos pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad administracinių nusižengimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas). Todėl šioje byloje teismas neapsiribojo vien tik pažeidimo tyrimo stadijoje surinktų duomenų patikrinimu, tačiau buvo aktyvus ir rinko bei tyrė naujus įrodymus, nustatinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, vertino, ar M. B. veiksmuose nėra kito, jam neinkriminuoto administracinio nusižengimo, sudėties. Teismo vertinimu, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neleidžia padaryti neabejotinos išvados, jog M. B. prastovų metu reikalavo A. Š. vykti į darbovietę, tai yra dirbti, todėl M. B. patraukimo administracinėn atsakomybėn dėl šio pažeidimo klausimas nepsręstinas.

40. Minėta, jog M. B. skundžiamas nutarimas naikintinas, administracinio nusižengimo kvalifikavimas keistinas, M. B. pripažįstant padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 2 dalyje, todėl M. B. turi būti paskirta nuobauda pagal šį straipsnį. ANK 96 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta bauda juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo dviejų šimtų keturiasdešimt iki aštuonių šimtų aštuoniasdešimt eurų. Matyti, jog Skundžiamu nutarimu už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 99 straipsnio 1 dalyje, nenustačius lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, M. B. paskirta 200 Eur bauda (sankcijoje numatytos baudos vidurkis). Teismas, neblogindamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties, sprendžia, jog M. B. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 96 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirtina šiek tiek didesnė nei minimali sankcijoje numatyta 250 Eur bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, kai asmens vienu metu padaryta veika ar veikos užtraukia administracinę atsakomybę pagal kelis šio kodekso straipsnius ar straipsnio dalis, galutinė nuobauda šiam asmeniui skiriama pagal sankciją, nustatytą už sunkesnįjį iš padarytų administracinių nusižengimų. Teismo vertinimu, skundžiamu nutarimu M. B. pagal ANK 100 straipsnio 1 dalį paskirtos baudos dydį nustatytas teisingai, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas jam už šį nusižengimą paskirti mažesnę baudą. Todėl, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, M. B. skirtina galutinė 250 Eur bauda.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, teismas

nutaria:

M. B. skundą tenkinti iš dalies.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2021 m. birželio 21 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-311-2021 panaikinti.

M. B. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 96 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir paskirti jam administracinę nuobaudą – 250,00 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų 00 ct) dydžio baudą.

M. B. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 100 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir paskirti jam administracinę nuobaudą – 250,00 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų 00 ct) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 38 straipsniu, M. B. paskirti galutinę 250,00 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų 00 ct) dydžio baudą.

Išaiškinti M. B., jog baudą turi sumokėti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos, o apskundus tokį nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. Bauda mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 1001.

Mokėjimo nurodyme būtina nurodyti:

– baudos paskyrimo dokumento numerį (ROIK 21133889523) (įrašyti mokėjimo nurodymo paskirtyje);

– įmokos kodą – 1001;

– gavėją – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodas 188659752.

Nustatytu terminu nesumokėjus baudos, nutarimas skirti baudą vykdomas priverstine tvarka.

Po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Nutarimo nuorašą per tris dienas išsiųsti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, VDI.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarties kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per bet kuriuos Šiaulių apylinkės teismo rūmus.

Teisėja Daiva Domeikienė