Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

nuteistajam T. K.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimo bausme keturiolikai metų;

– pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 180 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavus iš BK 180 straipsnio 2 dalies, – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusios pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. K. nukentėjusiajai E. J. priteista 1 754,00 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus) turtinei žalai ir 25 000,00 Eur (dvidešimt penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu T. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia iš savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų, t. y. 2014 m. birželio 15 d. apie 02.30 val., turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, įsibrovė į J. M. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Varėnos rajone, Valkininkuose, (duomenys neskelbtini), ir, siekdamas priversti J. M. atiduoti pinigus, kojomis, rankomis bei pagaliu sudavė ne mažiau kaip 30 smūgių J. M. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarė J. M. muštines žaizdas virš kairio antakio, kaktos kairėje pusėje, kaktos dešinėje pusėje, kairio žasto viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, dešinio žasto viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, dešinio dilbio apatiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, dešinės blauzdos viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, kairės blauzdos viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas dešinės akies apatinio voko vidiniame krašte, krūtinkaulio projekcijoje, kairio žasto srityje, kairio dilbio, pereinant ant kairės plaštakos nugarinio paviršiaus, dešinio žasto viršutiniame trečdalyje, dešinio žasto viduriniame trečdalyje, dešinio žasto apatiniame trečdalyje nugariniuose paviršiuose, pereinant į alkūnės sąnario nugarinį paviršių, dešinio dilbio viduriniame trečdalyje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, pereinant į III-IV-V pirštų nugarinius paviršius, dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, kairės šlaunies viršutiniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinės akies apatinio voko išoriniame krašte, dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, dešinės pusės IV-V-VI šonkaulių lūžimus pagal vidurinę pažastinę liniją, kairės pusės V-VI-VII-VIII šonkaulių lūžimus pagal užpakalinę pažastinę liniją, žaizdeles abiejų plaučių apatinėse skiltyse, kairio žastikaulio vidurinio trečdalio įstrižinį skeveldrinį lūžimą, kairio stipinkaulio apatinio trečdalio įstrižinį skeveldrinį lūžimą, dešinio dilbio apatinio trečdalio abiejų kaulų įstrižinius skeveldrinius lūžimus, dešinės plaštakos III-IV pirštų pamatinių falangų įstrižinius lūžimus, dėl to nuo ūminio išorinio ir vidinio nukraujavimo, daugybinių abipusių šonkaulių lūžimų su abiejų plaučių apatinių skilčių sužalojimu bei daugybinių muštinių žaizdų, nukentėjusysis J. M. mirė įvykio vietoje. Taip pat T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavus iš BK 180 straipsnio 2 dalies, pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, įsibrovus į gyvenamąją patalpą, po minėtų smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį, siekdamas surasti nukentėjusiojo pinigus, apieškojo J. M. namo patalpas ir taip pasikėsino pagrobti J. M. turtą, tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tai yra neradus pinigų, jų nepagrobė.Apeliaciniame skunde nuteistasis T. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti.Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normas. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, pažeistos duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo nuostatos, neišaiškintos visos reikšmingos nusikaltimo aplinkybės, neatlikti daiktinių įrodymų tyrimai, neatskleista nusikalstamos veikos sudėtis, nepašalinti kilę prieštaravimai.Apeliantas nurodo, kad viso proceso metu nepripažino kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, nes nukentėjusiojo nepažinojo, pas jį niekada nesilankė ir neturėjo motyvo jį apiplėšti ar nužudyti. Jo kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatytas veikas nepatvirtina ir byloje surinkti įrodymai, kurie yra ne tiesioginiai, o išvestiniai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo kaltė yra pagrįsta iš esmės dviejų liudytojų, net nemačiusių nužudymo fakto, parodymais. Be to, neatmetama tikimybė, kad kaltinime nurodytas veikas įvykdė ne kas kitas, o būtent minėti liudytojai. Kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs dėl nuo įvykio praėjusio ilgo laiko, o kai kurių, pavyzdžiui, liudytojų J. A., O. G., L. P., parodymai, apelianto įsitikinimu, turi būti vertinami kritiškai. Be to, nuosprendyje nevisiškai teisingai aprašyti pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai. Nuteistasis apeliaciniame skunde atkartoja savo parodymus apie 2014 m. birželio 14 – 15 d. įvykius ir atkreipia dėmesį, kad 2014 m. birželio 14 d. apie 23.00 val. susitiko su liudytoju V. U. ir su juo išėjo į Valkininkų miestelį. Miestelyje jie susitiko su O. G., J. A., P. A., G. B., T. K.. Priešingai nei nuosprendyje konstatavo apygardos teismas, su šiais asmenimis T. K. miestelyje buvo ne iki 2.00 val. nakties, bet iki 2.30 val. ir tik tada kompanija pradėjo skirstytis. Visi nurodyti asmenys teisme patvirtino, kad matė apeliantą einantį į savo namus. Atlikus nužudytojo J. M. lavono medicininį tyrimą nustatyta, kad jo mirtis įvyko 16-20 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje (lavono apžiūra buvo pradėta 2014 m. birželio 15 d. 18.30 val.), taigi, apelianto vertinimu, J. M. mirtis galėjo įvykti tarp 2014 m. birželio 14 d. 22.30 val. ir 2014 m. birželio 15 d. 2.30 val. Specialistai išvadoje nurodė, kad dėl tokio pobūdžio sužalojimų J. M. mirė ne iš karto, o praėjus ilgesniam laiko tarpui, vadinasi, tuo metu kai nuteistasis T. K. su draugais buvo miestelyje, kažkas jau turėjo būti užpuolęs J. M.. Iš liudytojų parodymų matyti, kad apeliantas iki 23.00 val. buvo su tėvais, o nuo 23.00 iki 2.30 – 3.00 val. su draugais, kurie matė jį įeinantį į namus, o nuo 3.00 val. nuteistasis miegojo tėvų namuose. Atstumas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo gyvenamųjų vietų yra vienas kilometras. Įveikti šiam atstumui, einant vidutiniu greičiu, reikėtų bent 15.00 minučių, be to, užtruktų dar ir įsibrovimas į patalpas, grumtynės. Šios aplinkybės, nuteistojo vertinimu, leidžia spręsti, kad jis objektyviai negalėjo padaryti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų.Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas A. P. parodė, kad 2014 m. birželio 15 d., susitikimo su apeliantu metu, pastarasis prisipažino, kad buvo užėjęs pas nukentėjusįjį ir persistengė. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas M. J.. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šiems liudytojams taip pat buvo pateikti įtarimai dėl nukentėjusiojo nužudymo. Nešališki ir bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai apklausų metu parodė priešingas aplinkybes, t. y. kad susitikimo metu apeliantas apie jokį senuką nepasakojo. Priešingai, liudytoja E. R. nurodė, jog A. P. pirmas kompanijai pranešė žinantis, kad naktį kažkas nužudė nukentėjusįjį. Tas pačias aplinkybes nurodė ir liudytojai B. R., R. G., P. A.. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepašalinęs visų kilusių prieštaravimų, apeliantą teisinančius duomenis nemotyvuotai atmetė, besąlygiškai tikėdamas jį kaltinančiais duomenimis ir neįvertindamas, kad jis neurėjo jokio motyvo apiplėšti ir nužudyti nukentėjusįjį J. M.. Apelianto vertinimu, bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, kad nužudytąjį J. M. apvaginėjo ir apiplėšinėjo įsibraunant į patalpą liudytojas A. P.. Šiuos duomenis pagrindžia tiek paties liudytojo A. P. paaiškinimai, tiek liudytojų V. P., S. K., B. R., nužudytojo artimųjų, socialinio darbuoto bei kaimynių parodymai. Be to, baigiant įrodymų tyrimą paaiškėjo, kad kitas asmuo buvo teistas už analogiško braižo nužudytojo J. M. apiplėšinėjimą, o minėtame nusikaltime figūravo ir A. P.. Taigi, pastarasis iš esmės turėjo motyvą įvykio naktį apiplėšti J. M., o jam pasipriešinus – jį nužudyti. Siekdamas išvengti atsakomybės už sunkesnį nusikaltimą – J. M. nužudymą, A. P. pripažino vagysčių ir plėšimo faktus, tačiau tai padarė todėl, kad turėtų motyvą apkalbėti T. K.. Be to, liudytojai V. P., A. P., M. J. įvykio metu buvo bedarbiai. A. P. pats pripažino, kad vienas iš jo pajamų šaltinių buvo J. M. apiplėšinėjimas. Ikiteisminio tyrimo metu atlikta MRT buvimo vietų analizė. Andrejaus ir V. P. naudoti MRT įvykio naktį buvo fiksuoti veikiantys Valkininkuose. Tiesa, A. P. MRT aparatas buvo prisijungęs prie to paties bokšto C kryptimi, o V. P. – A kryptimi. Tačiau šios kryptys, apelianto vertinimu, nėra absoliutus įrodymas, kad asmenys negalėjo būti nužudymo vietoje. Konkrečias liudytojų buvimo vietas galėtų nurodyti operatoriai, tačiau teismas detaliai šių įrodymų netyrė.Skundžiamame nuosprendyje kaip vienas iš pagrindinių apelianto kaltės įrodymų nurodomas 2014 m. spalio 15 d. Merkio upės pakrantėje rastas sportinis batelis „ADIDAS“, kuris anot specialisto išvados „tikėtina“ priklausė T. K.. Liudytojo M. J. teigimu, apeliantas šį sportinį batelį išmetė po to, kai nužudė J. M.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas šiuos sportinius batelius dėvėjo įvykio metu. Juo labiau, kad nei įvykio vietoje, nei aplink ją nebuvo paimti jokie trasologiniai pėdsakai. Specialistas, atlikęs tyrimą, nustatė tik tikėtiną galimybę, jog minėtą sportinį batelį galėjo nešioti apeliantas. Aplinkybę, kad įvykio naktį apeliantas galėjo dėvėti tokius batelius, nurodė tik liudytojas M. J., kurio parodymų nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga. Jokie DNR, ar kraujo pėdsakai ant sportinio batelio surasti nebuvo. Be to, tiek apeliantas, tiek jo motina D. K. paneigė, kad minėtas sportinis batelis priklausė apeliantui. Kita vertus, visiškai nelogiška, kad asmuo, siekdamas išmesti sportinį batelį į upę, jį būtų numetęs net 20 metrų atstumu prieš upės tėkmę. Šis sportinis batelis, kaip įrodymas, byloje atsirado liudytojo M. J. iniciatyva. Pastarasis yra gyvenęs ir apelianto tėvų namuose, buvo jų globojamas. Jam buvo gerai žinoma apelianto tėvų namų ir juos supanti aplinka. Taigi, minėtą sportinį batelį, siekdamas apkaltinti apeliantą, liudytojas galimai pats, arba paprašytas kitų, galėjo permesti į kitą upės krantą. Apeliantas nurodo ir tai, kad jis buvo suimtas laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. birželio 27 d. ir nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2015 m. gegužės 12 d., taigi, būdamas laisvėje jis turėjo pakankamai laiko minėtam sportiniam bateliui sunaikinti, tačiau to nepadarė. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad ant nužudytojo J. M. drabužių rasti šuns plaukai priklauso apelianto šuniui bei nuo apelianto rūbų ant nukentėjusiojo drabužių pateko įvykio metu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2014 m. lapkričio 9 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog atliekant gyvūno plaukų morfologinius-anatominius tyrimus negalima nustatyti, ar tiriamieji plaukai priklausė vienam konkrečiam individui, ar skirtingiems tos rūšies individams, kurių kailyje yra atitinkamos spalvos (spalvų) plaukai. Be to, minėtoje išvadoje nenurodyta gautų rezultatų vertinimo skalė, t. y. ar gauti rezultatai yra kategoriški, ar tik tikėtini. Apeliantas pažymi ir tai, kad jo šeimai priklausantis šuo yra paimtas iš M. J. seseriai priklausančių šunų vados. Aplinkybę, ar įvykio vietoje surasti šuns plaukai priklausė būtent apelianto šuniui, galėjo nustatyti DNR ekspertizė, tačiau šis tyrimas neatliktas. Apelianto vertinimu, byloje esančio psichofiziologinio tyrimo duomenys yra neobjektyvūs, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais remtis spręsdamas jo kaltės klausimą. Tam tikros tyrimo detalės, pavyzdžiui, klausimai apie surastą sportinį batelį, langą, per kurį buvo patekta į įvykio vietą, nuteistajam jau buvo užduoti pirmiau vykusių apklausų metu, todėl jis galėjo jautriau sureaguoti į šiuos klausimus. Be to, tyrimo metu apeliantui nebuvo užduotas pagrindinis klausimas, t. y. ar jis įvykio metu mušė nukentėjusįjį. Tačiau uždavus klausimą, kuo nusikaltimo metu buvo mušamas nukentėjusysis, apelianto reakcijos nebuvo. Tyrimo metu nuteistajam parodžius kambarį, kuriame buvo surastas nukentėjusiojo lavonas, jo specifinė reakcija taip pat neužfiksuota. Kita vertus, su liudytojais A. P., V. P. bei M. J., kurie taip pat galėjo padaryti nuteistajam inkriminuotą nusikaltimą, psichofiziologinis tyrimas atliktas nebuvo.Apeliantas teigia, kad apygardos teismas neįvertino, jog jis su M. J. ir A. P. yra tik pažįstami, o ne artimi draugai. M. J. gimęs 1986 metais. Taigi, jo teiginys, kad jis mokėsi kartu su 1992 metais gimusiu apeliantu, taip pat ir A. P. teiginys, kad jis su apeliantu buvo geri draugai, neatitinka tikrovės. Aplinkybę, kad įvykio naktį apeliantas nuėjo miegoti 3.00 val. nakties patvirtina ne tik jo motinos D. K. bet ir kitų liudytojų – V. U., T. K., P. A., G. B. – parodymai. Netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos J. A. parodymais, kad įvykio naktį apeliantas pasiūlė P. A. kartu įvykdyti vagystę. Šie liudytojos parodymai paneigiami liudytojų V. U., P. A., T. K. ir kitų liudytojų, parodymais. Minėti liudytojai apklausiami teisme parodė, kad apeliantas iš Valkininkų miestelio į namus grįžo kartu su jais. Be to, apklausiama teisme liudytoja J. A. paneigė girdėjusi T. K. pasiūlymą P. A. kartu įvykdyti vagystę. Apeliantas daro išvadą, jog liudytoja J. A. sąžiningai klydo, arba davė jam nepalankius parodymus paprašyta kitų asmenų, arba suklaidinta pasklidusių kalbų.Apeliantas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, visos kilusios abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių išvadą, kad nuteistasis bandė apiplėšti ir iš savanaudiškų paskatų nužudė J. M.. Tačiau byloje pakanka duomenų, leidžiančių manyti, kad tai galėjo padaryti liudytojas A. P.. Pastarasis neturėjo nei pajamų, nei legalaus pragyvenimo šaltinio, buvo pažįstamas su J. M., gyveno greta ir yra lankęsis pas nukentėjusįjį namuose.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei išvada, kad T. K. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą nusikaltimą ir pasikėsino padaryti BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, vykusio proceso metu nebuvo ištirtos visos reikšmingos nusikaltimų padarymo aplinkybės, neatlikti daiktinių įrodymų tyrimai, neatskleista nusikalstamų veikų sudėtis, byloje nėra tiesioginių jo kaltės įrodymų, dalis surinktų įrodymų turėjo būti vertinami kritiškai ir atmesti. Apeliaciniame skunde taip pat keliamos versijos, kad nuteistajam inkriminuotus nusikaltimus galėjo padaryti liudytojai A. P. ir M. J., kurie T. K. apkalbėjo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo T. K. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ištirtų ir tarpusavyje susijusių įrodymų visuma, nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, t. y. veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais atmesti kiti įrodymai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apklausęs ekspertą L. U., susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga bei ją įvertinęs ir priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, teisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo T. K. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. K. proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę dėl J. M. nužudymo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad 2014 m. birželio 14 d. vakarą leido savo tėvų sodyboje, kartu su liudytoju M. J. pirtyje vartodami alkoholinius gėrimus. Iš laidotuvių sugrįžus T. K. tėvams, jie visi kartu dar išgėrė butelį degtinės. Apie 23.00 val. M. J. nuėjo miegoti, o T. K. išėjęs į kiemą susitiko su V. U. ir kartu su juo išėjo į Valkininkų miestelį. Kartu su savimi T. K. vedėsi ir savo šunį „Kingą“. Miestelyje jie sutiko kompaniją – O. G., J. A., P. A., G. B.. Jie prisijungė prie šios kompanijos ir visi kartu laiką leido stotelėje prie bažnyčios. Apie 3.00 val. nakties visa kompanija patraukė į namus, nes buvo pakeliui. Iki savo namų T. K. atėjo kartu su V. U., nes jie gyveno greta, tik priešingose gatvės pusėse. Grįžęs į namus jis (T. K.) nusirengė ir atsigulė į tą pačią lovą, kurioje miegojo motina. Atskirai kitame kambaryje miegojo M. J.. Ryte T. K. ir M. J. išėjo į Valkininkų miestelį. Miestelyje jie nusipirko alkoholio ir nuėjo prie tiltelio, kur taip pat buvo R. G., P. A., seserys E. ir B. R.. Šiek tiek vėliau prie jų prisijungė Andrejus ir V. P.. A. P. įspėjo T. K., kad pastarasis pasisaugotų, nes miestelyje yra nužudytas, kirviu sukapotas žmogus. Po to jie visi nuėjo prie parduotuvės, kur toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Dar vėliau jis su liudytoju M. J. grįžo namo. Nužudyti nukentėjusiojo jis negalėjo, nes pastarojo nepažinojo, jo namuose niekada nėra buvęs, be to, jis neturėjo jokio motyvo pastarąjį apiplėšti. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis taip pat neigė savo kaltę ir iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes apie įvykio nakties eigą. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu T. K. teigė, kad grįžęs iš Valkininkų miestelio jis miegojo viename kambaryje su liudytoju M. J., o ne su motina ir jaunesniuoju broliu.Nepaisant to, kad nuteistasis nuosekliai neigė savo kaltę, o tiesioginių įvykio liudytojų byloje nėra, teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad šis procesinis dokumentas iš esmės pagrįstas netiesioginiais įrodymais, t. y. paties nužudymo fakto nemačiusių liudytojų M. J., A. P., L. P., S. K., O. G., J. A. parodymais bei šiuos parodymus iš dalies patvirtinančiais rašytiniais bylos duomenimis – specialistų išvadomis, slapto sekimo protokolais, daiktų apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais ir kt. Kaip jau buvo minėta, įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Šie įrodymai skundžiamame nuosprendyje palyginti ir įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste. Jie esminėmis detalėmis sutampa, papildo vieni kitus ir atitinka kitus bylos įrodymus. Taigi, abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis vien dėl to, kad jos pagrįstos netiesioginiais įrodymais, nėra teisinio pagrindo. Juo labiau, kad sujungus šiuos įrodymus į vientisą loginę grandinę, jie leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas padarė ne kas nors kitas, o T. K..Vienas iš kertinių apeliacinio skundo argumentų – teiginys, jog nuteistasis jam inkriminuotų nusikaltimų padaryti negalėjo, nes įvykio naktį su draugais Valkininkų miestelyje buvo iki 2.30 val., kartu su jais grįžo iki savo namų ir 3.00 val. atsigulė miegoti į lovą šalia motinos. Taigi, specialisto išvadoje Nr. M 218/14(06) nurodytu nukentėjusiojo J. M. mirties laiku, t. y. laikotarpiu tarp 2014 m. birželio 14 d. 22.30 val. ir 2014 m. birželio 15 d. 2.30 val., apeliantas buvo visai kitoje vietoje, su kitais asmenimis. Šis apeliacinio skundo teiginys nepagrįstas. Visų pirma, byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad nuteistasis namo sugrįžo 2014 m. birželio 15 d. 3.00 val. Jo motinos, liudytojos D. K. parodymai, kad sūnus namo grįžo pirmiau nurodytu laiku ir užmigo jos lovoje, vertintini kritiškai ir atmetami. Visų pirma, šios liudytojos parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji parodė nežinanti, kurią valandą 2014 m. birželio 15 d. naktį namo sugrįžo sūnus, nenurodė, kad pastarasis įvykio naktį miegojo jos lovoje. Šie jos parodymai sutampa ir su T. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad namiškiai jo grįžimo namo momento nematė, nes jis atsigulė į lovą tame pačiame kambaryje, kuriame miegojo M. J.. Antra, apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja pakeitė parodymus teigdama, kad girdėjo kaip sūnus grįžo 3.00 val., nes jis atsigulė į jos lovą. Aplinkybę, jog tai įvyko 3.00 val. nakties ji suprato, nes paprastai tokiu laiku keldavosi grybauti. Taigi, net ir vertinant šiuos parodymus kaip teisingus, iš jų turinio sektų, kad D. K. tikslaus T. K. grįžimo laiko nežinojo, o jos teiginys apie pastarojo grįžimą namo 3.00 val. paremtas tik subjektyviu vertinimu. Trečia, liudytoja D. K. yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl besąlygiškai tikėti jos teisme pakeistais parodymais nėra teisinio pagrindo. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, kad ši liudytoja ne tik keitė parodymus nuteistajam palankia linkme, bet taip pat siekė daryti poveikį šios bylos liudytojams, kad jie duotų nuteistajam palankius parodymus. 2014 m. gruodžio 29 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuota, kaip D. K. 2014 m. lapkričio 23 d. trumposiomis SMS žinutėmis bendrauja su abonentu, kuriuo naudojasi liudytoja B. R.. Šio susirašinėjimo metu aptarinėjami apie T. K. nepalankūs liudytojų J. A. ir O. G. parodymai. D. K. duoda nurodymus B. R. perduoti informaciją O. G. apie tai, kokius parodymus pastaroji turi duoti apie tai, kokiais drabužiais įvykio naktį vilkėjo T. K., kad namo jis grįžo su P. A.. Gautas B. R. atsakymas, kad ji informaciją perdavė. Protokole taip pat užfiksuota, kaip D. K. pokalbio metu su kita moterimi, galimai liudytojo T. K. motina, aptaria iš T. K. gautą laišką bei tariasi, kokius parodymus apie T. K. grįžimo į namus aplinkybes turėtų duoti liudytojas T. K., t. y. patvirtinti, kad T. K. į namus grįžo kartu su juo. Dar vieno pokalbio su kita moterimi metu, jos samprotauja, jog bylą tiriantys pareigūnai galimai turi T. K. kaltinančios informacijos, ir svarsto, ar M. J. nebus ko nors jiems papasakojęs (t. 4, b. l. 107-108). Taigi, akivaizdu kad esant šiems bylos duomenims, vertinti nuteistojo motinos pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kaip nuoseklius bei patikimus, nėra teisinio pagrindo.Nuteistojo teiginių apie grįžimo namo laiką nepatvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, jog liudytojai O. G., J. A., P. A., G. B., T. K. apklausiami teisme patvirtino, kad buvo kartu su T. K. Valkininkų miestelyje iki 2.30 val. nakties ir tik tada pradėjo skirstytis. Priešingai nei teigiama skunde, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nė vienas iš nurodytų liudytojų kategoriškai nepatvirtino, kad įvykio naktį būdami Valkininkų miestelyje jie skirstytis pradėjo konkrečiai tik 2.30 val. Nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, kad laikrodyje matė, kada tiksliai jie iš „Baltų“ stotelės Valkininkų miestelyje pradėjo eiti link namų. Priešingai, visi pirmiau paminėti liudytojai savo parodymuose nurodė tik apytikrį išsiskyrimo su T. K. laiką. Liudytoja G. B. parodė, kad kartu su T. K., P. A., V. U. iš Valkininkų miestelyje esančios „Baltų“ stotelės link namų ėjo apie 2.00 val. nakties, o namuose ji buvo apie 2.30 val., nes iš visos kompanijos namus pasiekė paskutinė. Liudytojas P. A. parodė, kad su T. K. susitiko apie 23.30 val., o paskutinį kartą jį matė prieš išsiskiriant, galimai apie 2.30 val. (t. 6, b. l. 53-54). Liudytojas T. K. taip pat parodė, kad į Valkininkų miestelyje esančią „Baltų“ stotelę atėjo su P. A. ir T. K.. Iš minėtos stotelės į namus ėjo su T. K., P. A., V. U. bei matė, kaip jie išsiskirsto po namus. T. K. namuose buvo po vidurnakčio (t. 6, b. l. 171-173). Liudytojas V. U., apklausiamas teisme, nurodė, kad su T. K. bei kitais liudytojais susitiko 2014 m. birželio 14 d. vakare. Miestelyje praleido gal valandą ir visi patraukė link namų (t. 6, b. l. 73). Liudytojos O. G. ir J. A. parodė, kad su T. K. susitiko apie vidurnaktį, o konkretaus išsiskyrimo su juo laiko nenurodė (t. 6, b. l. 173-175). Taigi, iš liudytojų parodymų matyti, jog įvykio naktį „Baltų“ stotelėje, Valkininkų miestelyje, susirinkusių asmenų išsiskirstymo laikas apima intervalą nuo 0.30 val. iki 2.00 val. Šis laikotarpis sutampa su 2014 rugpjūčio 12 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 218/14 (06) nurodytu nukentėjusiojo J. M. mirties laiku, t. y. 16 – 20 valandų iki įvykio vietos apžiūros momento, tačiau neduoda pagrindo išvadai, jog visą tą laiką, kai pagal bylos aplinkybes buvo vykdomos nusikalstamos veikos, nuteistasis praleido su pirmiau paminėtais asmenimis. Taigi, nėra jokio pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad T. K. objektyviai negalėjo padaryti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad nuteistasis bei liudytojai po namus išsiskirstė iki 2.00 val. nakties, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą.Kita vertus, iš nuteistajam pareikštame kaltinime nurodytas tik apytikris nusikaltimo padarymo laikas (2014 m. birželio 15 d., apie 2.30 val.), tačiau tikslus nusikaltimo padarymo ir nukentėjusiojo mirties laiko momentas bylos duomenimis nenustatytas. Iš 2014 m. birželio 15 d. apžiūros protokolo matyti, kad J. M. lavono apžiūra pradėta 18.30 val. ir baigta 19.40 val. (t. 1, b. l. 8-9). Specialisto išvados Nr. M 218/14(06) įvykio aplinkybių aprašyme nurodyta, kad aplinkos temperatūra ir lavono rektalinė temperatūra pamatuotos 2014 m. birželio 15 d. 19.00 val. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme ekspertas L. U. paaiškino, kad dėl to specialisto išvadoje nurodytas nukentėjusiojo mirties laiko atskaitos taškas turėtų „pasislinkti“ pusvalandžiu, nes specialisto išvadoje nurodytą mirties laiką reikėtų skaičiuoti nuo 19.00 val., t. y. nuo momento kai buvo atliekami temperatūrų matavimai. Papildomai ekspertas parodė, kad mirties laiko nustatymo metodika nėra tiksli, todėl galimo nukentėjusiojo mirties laiko intervalas, kuris specialisto išvadoje nurodyta 16-20 valandų iki įvykio vietos apžiūros pradžios, gali padidėti arba sumažėti dar dviem valandomis. Ekspertas taip pat paaiškino, kad po patirtų sužalojimų nukentėjusysis mirė ne iš karto, tačiau nustatyti konkretaus laiko nuo sužalojimų padarymo, iki jo mirties nėra galimybės. Taigi, aptarti eksperto parodymai visiškai paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad T. K. neturėjo objektyvios galimybės padaryti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Įvertinus paminėtų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad įvykio naktį, po išsiskyrimo su draugais, T. K. turėjo galimybę nueiti iki J. M. gyvenamojo namo, įsibrauti į jį ir padaryti inkriminuojamą veiką ir tai padarė, nes byloje surinkta ir kitų įrodymų, patvirtinančių T. K. kaltę.Vienas iš pagrindinių nuteistojo T. K. kaltės įrodymų – liudytojo M. J. parodymai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. birželio 16 d. pirmą kartą apklausiamas kaip liudytojas M. J. nurodė nežinantis, kas galėjo nužudyti J. M. (t. 2 , b. l. 105). Tačiau apklausiamas kaip įtariamasis 2014 m. spalio 14 d., taip pat 2014 m. spalio 15 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, 2015 m. kovo 17 d. apklausiamas kaip liudytojas (t. 3, b. l. 57-59,63-65), taip pat apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas M. J. nuosekliai parodė, kad 2014 metais jis svečiavosi pas T. K.. Jie abu su T. K. laiką leido pirtyje, vartojo alkoholinius gėrimus. Tą vakarą T. K. jam pasiūlė nueiti pasiimti pinigų pas senuką, pravarde „Belangis“, t. y. J. M.. Iš T. K. kalbos supratęs, kad pinigus iš minėto senuko reikės atimti, o ne pasiimti, M. J. atsisakė tai daryti. Be to, T. K. jam ir anksčiau yra pasakojęs, kad kartu su A. P. eidavo plėšti minėto senuko. M. J. teigimu, tą vakarą jis padaugino alkoholio ir užmigo. Sekančios dienos rytą T. K. jam pasakė, kad naktį buvo nuėjęs pas J. M.. Pastarasis jo neįsileido, trenkė pagaliu per rankas. Tačiau T. K. vis tiek įsibrovė į namus pro langą, o senukui nepasakius, kur pinigai, jį smarkiai sumušė kojomis, rankomis ir iš senuko atimtu pagaliu, nežino, ar pastarasis išgyvens. T. K. jam pasakė, jog nusikaltimą padarė dėvėdamas pirštines, o senuko namuose rado tik 20,00 ar 30,00 Lt. Nusikaltimo metu dėvėtus drabužius pastarasis sumetė į upę, tačiau T. K. nebuvo tikras, ar naikinant įrodymus vienas jo batas netyčia nenukrito kitame Merkio upės krante. Vėliau jie abu bandė minėto bato ieškoti, tačiau jo nerado, nuo kito upės kranto jo nesimatė. Netrukus po ryte įvykusio pokalbio apie T. K. praėjusią naktį atliktus veiksmus, T. K. ir M. J. kartu nuėjo į Valkininkų miestelį, ten sutiko brolius Vladimirą ir A. P.. Jie miestelyje pamatė policijos pareigūnus, o praeidami žmonės jiems pasakė apie naktį miestelyje nužudytą žmogų. Jiems stovint stotelėje ir A. P. paklausus ar tai ne jų darbas, T. K. į A. P. klausimą atsakė, kad persistengė. Netikėti šiais išsamiais ir nuosekliais liudytojo M. J. parodymais nėra teisinio pagrindo nes jis juos patvirtino ir akistatos su T. K. metu, taip pat analogiški pastarojo teiginiai apie įvykio aplinkybes, sužinotas iš T. K., užfiksuoti atliekant M. J. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę (t. 4, b. l. 95-96) bei slapto sekimo veiksmus (t. 4, b. l. 101-102). Be to, minėtus liudytojo parodymus iš dalies patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Visų pirma, liudytojo M. J. parodymai iš dalies sutampa su liudytojo A. P. parodymais. Šis liudytojas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, parodė, kad jis vienas ir kartu su T. K. eilę kartų buvo įsibrovę į J. M. namus ir iš po kilimo pavogė pinigų. Vėliau A. P. sužinojo, kad J. M. pensiją paima kiti žmonės, todėl vogti pinigų pas jį daugiau nėjo. Įvykio naktį A. P. iš Valkininkų buvo išvykęs, šventė brolienės N. P. gimtadienį. Į Valkininkus, sugrįžo tik kitą dieną apie pietus ir kartu su broliu V. P. ėjo į miestelio šventę. Pakeliui sutiko T. K. ir M. J.. Miestelyje jis pamatė prie J. M. namų policijos ir greitosios medicinos pagalbos automobilius ir iš karto suprato bei garsiai pasakė, kad senuką nužudė. Tuomet T. K. pasakė, jog tai jis buvo užėjęs pas senuką ir persistengė. Miestelyje jis sutiko brolio pažįstamą S. K. ir kalbant apie tai, kas nutiko J. M., jis S. K. paminėjo, kad T. K. perlenkė lazdą. Liudytojai S. K., L. P., N. P., A. G., apklausiami pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog A. P. jiems pasakojo, kad nukentėjusįjį galėjo nužudyti T. K., nes jam apie tai prasitarė kitą dieną po nužudymo vykusio pokalbio metu. Liudytoja O. G., apklausiama pirmosios instancijos teisme, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad liudytoja J. A. kitą dieną po naktinio susibūrimo Valkininkų miestelyje jai pasakojo, kad T. K. tą naktį siūlė P. A. eiti kartu vogti. Liudytoja J. A. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad įvykio naktį T. K. pavadino P. A. eiti kartu link miestelio, jie mėgino šį atkalbėti, bet P. A. jų nepaklausė ir nuėjo miestelio link. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojų J. A. ir O. G. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Tačiau toks argumentas grindžiamas tik niekuo nepagrįstais apeliacinio skundo teiginiais, kad šios liudytojos sąžiningai suklydo arba duoda apeliantui nepalankius parodymus paprašytos kitų asmenų. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuos apeliacinio skundo teiginius, taigi, kritiškai vertinti minėtų liudytojų parodymus ir jais netikėti ir juos atmesti, kaip nepatikimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog šias liudytojas siekė paveikti nuteistajam artimos aplinkos asmenys. Apeliantas taip pat nurodo, kad nuosprendyje nevisiškai teisingai išdėstyti pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai, tačiau nekonkretizuoja, kokius parodymus jis turi omenyje. Priešingai apelianto teiginiams, bylą nagrinėjanti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti liudytojų parodymai yra iškraipyti ir neatitinka jų parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, turinio. Apeliaciniame skunde teigiant, jog liudytojų A. P. ir M. J. parodymai yra nepatikimi, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino liudytojų E. R., B. R., P. A., R. G. parodymų. Šie liudytojai, apklausiami pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad 2014 m. birželio 15 d. buvo kartu su T. K., kai įvyko jų ir Andrejaus bei V. P. susitikimas, tačiau negirdėjo, jog T. K. būtų pasakojęs apie kokį nors senuką. Vis dėlto, vien ta aplinkybė, kad minėti liudytojai nepatvirtino girdėję A. P. ir M. J. parodymuose nurodomos pastarųjų iš T. K. išgirstos frazės apie tai, kad jis buvo pas J. M. ir persistengė, neduoda pagrindo spręsti, jog tokia frazė nebuvo pasakyta. Visų pirma, iš liudytojų E. R., B. R., P. A., R. G. parodymų seka, kad jie visą laiką nestovėjo greta T. K. ir negirdėjo visų jo pokalbių, vykusių su M. J. ir A. P., detalių. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, iš bylos medžiagoje esančio 2014 m. gruodžio 30 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo matyti, kad liudytojui P. A., B. R., T. K., P. A. buvo daromas T. K. artimos aplinkos poveikis, nurodyta, kokius pastarajam palankius parodymus jie turi duoti, taip pat užfiksuota, kad per B. R. poveikis darytas ir liudytojai O. G. (t. 4, b. l. 107-108). Nepaisant to, ši liudytoja, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad B. R. ji pasakojo, jog iš J. A. sužinojo apie T. K. P. A. įvykio naktį pateiktą pasiūlymą eiti kartu vogti, o pastaroji prašė to nepasakoti tyrimą atliekantiems pareigūnams. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad liudytojai E. R., B. R., P. A., R. G. yra T. K. draugai, taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamosios bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad jie suinteresuoti duoti jam palankius parodymus. Esant šių aplinkybių visumai, netikėti liudytojų M. J., A. P., J. A., O. G. parodymais nėra teisinio pagrindo. Liudytojo M. J. parodymų patikimumą iš dalies patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas M. J. buvo laikinai sulaikytas 2014 m. spalio 14 d. ir laikomas suėmime iki 2014 m. spalio 16 d., įtarimai dėl J. M. nužudymo jam pareikšti 2014 m. spalio 14 d. Tik apklaustas kaip įtariamasis M. J. pirmą kartą nurodė iš T. K. pasakojimų žinomas aplinkybes apie J. M. nužudymą, įkalčių slėpimą ir tai, kad naikinant įrodymus T. K. galėjo nepavykti į upę įmesti vieno nusikaltimo padarymo metu dėvėto sportinio batelio „ADIDAS“. Pažymėtina, kad M. J. nurodytos vietovės apžiūros metu, kitą dieną po jo apklausos, t. y. 2014 m. spalio 15 d., šis sportinis batelis, buvo surastas (t. 1, b. l. 38-44). 2014 m. spalio 16 d. buvo atliktas daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti iš daiktų ar kitų objektų kolekcijos procesinis veiksmas, kurio metu M. J. atpažino minėtą sportinį batelį, kaip priklausantį jo draugui T. K.. M. J. nurodė, kad batą atpažįsta pagal aukštą aulą, lipnią užsegimo juostelę ir ant juostelės esantį plastmasinį lipduką su užrašu „ADIDAS“. Būtent šiuos batus T. K. dėvėjo 2014 m. birželio 14 d. vakare (t. 2, b. l. 45-47). Nuteistojo apeliaciniame skunde keliama versija, kad M. J. minėtą batelį galėjo padėti kitoje Merkio upės pusėje, siekdamas apkaltinti T. K. nukentėjusiojo J. M. nužudymu, yra niekuo nepagrįsta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog iki 2014 m. spalio 14 d. liudytojas M. J., davė T. K. palankius parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojas M. J. patvirtino, kad su T. K. bei jo šeima palaikė draugiškus santykius ir jokio tikslo jį apkalbėti neturėjo, o T. K. kaltinančius parodymus davė laisva valia ir niekieno neverčiamas. Pirmą kartą apie daiktinio įrodymo – sportinio batelio „ADIDAS“ egzistavimą ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai sužinojo tik po 2014 m. spalio 14 d. įvykusios M. J. kaip įtariamojo apklausos. Kita vertus, pastarasis, kaip liudytojas apklaustas dar 2014 m. birželio 16 d. negalėjo žinoti ir numatyti, kad 2014 m. spalio 14 d. bus sulaikytas ir apklausiamas kaip įtariamasis. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad M. J. tyčia pagrobė vieną T. K. sportinį batelį ir, siekdamas užsitikrinti savo alibi ateityje, padėjo jį kitoje Merkio upės pusėje, netoli pastarojo tėvų namų. Juo labiau, kad 2015 m. sausio 9 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2831 (14) (toliau – specialisto išvadoje Nr. 11-2831 (14)) užfiksuota, jog minėtas sportinis batelis užterštas dirvožemiu, bato nuotraukose taip pat užfiksuoti ilgalaikio aplinkos poveikio ženklai (t. 2, b. l 8-19), o tai suponuoja išvadą, kad minėtas sportinis batelis prie Merkio upės iki jo suradimo išgulėjo ilgą laiko tarpą. Be to, šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad tikėtina, jog minėtą kairės kojos sportinį batą „ADIDAS“ nešiojo T. K.. Nepaisant to, kad ant šio sportinio batelio nebuvo surasta jokių biologinių pėdsakų, šio daiktinio įrodymo suradimo aplinkybės bei pateikta specialisto išvada patvirtina liudytojo M. J. parodymų patikimumą ir leidžia jais tikėti.Apeliaciniame skunde teigiama, jog nelogiška, kad asmuo, siekdamas išmesti sportinį batelį į upę, jį būtų metęs net 20 metrų atstumu ir dar prieš upės tėkmę, tačiau bylos medžiagoje nėra konkrečių duomenų kurioje vietoje ir kokiu būdu T. K. po įvykio, siekdamas sunaikinti įkalčius, išmetė minimą sportinį batelį. Vien ta aplinkybė, kad M. J. buvo žinoma T. K. namų aplinka, o T. K., ikiteisminio tyrimo metu turėjo daug laiko aptariamo batelio „ADIDAS“ sunaikinimui, tačiau to nepadarė, neduoda pagrindo išvadai, kad šis sportinis batelis yra nesusijęs su tiriamu įvykiu. Tokiai išvadai pagrindo neduoda ir T. K. bei D. K. teiginiai, kad minėtas sportinis batelis nuteistajam nepriklauso. Kaip jau buvo minėta, liudytojas M. J. nuosekliai patvirtino, kad minėtus sportinius batelius T. K. avėjo nusikaltimo naktį. Liudytoja D. K. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad T. K. turėjo sportinius baltos spalvos batus aukštu aulu, bet jie buvo labai sunešioti, apiplyšę (t. 2, b. l. 111-112). Aplinkybė, kad daugiau nė vienas liudytojas tiksliai neprisiminė, kokiais drabužiais įvykio naktį vilkėjo ir ką avėjo nuteistasis T. K., nepagrindžia išvados, jog liudytojas M. J. duoda neteisingus parodymus. Juo labiau, kad be pirmiau aptartų aplinkybių, M. J. parodymus apie T. K. jam papasakotas įvykio aplinkybes patvirtina ir įvykio vietos apžiūros metu nustatytas patekimo į nukentėjusiojo namus mechanizmas, jam padarytų sužalojimų mechanizmas, taip pat netoli įvykio vietos, Merkio upėje surastas nusikaltimo įrankis (pagalys), ant kurio aptikti identifikavimui netinkami kraujo pėdsakai, o jo atplaišos surastos nusikaltimo vietoje. Iš 2014 m. rugsėjo 22 d. specialisto išvados Nr. 11-1789 (14), 11-2183 (14) seka, kad atlikus kriminalistinį tyrimą, įvykio vietos apžiūros metu iš Merkio upės paimto pagalio ir iš J. M. namo paimtų medienos atplaišų (išskyrus atplaišą Nr. 4) mediena yra tokio paties spygliuočio medžio – eglės (Picea sp.) mediena. Tirti pateiktos medienos atplaišos, išskyrus atplaišą Nr. 4, ir tirti pateiktas pagalys anksčiau sudarė vieną visumą (t. 1, b. l. 164-171). Visos šios aplinkybės sutampa su liudytojo M. J. parodymų detalėmis, o jų visuma neabejotinai patvirtina jo parodymų patikimumą.Dar viena aplinkybė, patvirtinanti jog nuteistasis T. K. buvo nusikaltimo vietoje – ant nukentėjusiojo drabužių aptikti šuns plaukai, vienodi su tyrimui pateiktais T. K. priklausančio šuns „Kingas“ plaukais, bei nukentėjusiojo kūne užfiksuotų sužalojimų pobūdis – jie galimai buvo padaryti sukandus šuns dantimis. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nusikaltimo padarymo naktį T. K. Valkininkų miestelyje vedžiojosi savo šunį, vardu „Kingas“. Nukentėjusioji E. J. parodė, kad jos patėvis, nukentėjusysis J. M., laikė katę, o šuns neturėjo, nes šunų nemėgo. Apžiūros metu ant nukentėjusiojo drabužių buvo rasta šuns plaukų. 2014 m. lapkričio 26 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. pM 90-218/14(06) nurodyta, kad žaizdos J. M. kairio žasto viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, kairės blauzdos viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje galėjo būti padarytos šuns dantimis ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais. Sužalojimai kairio žasto viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, kairės blauzdos viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, kaip ir sužalojimai aprašyti specialisto išvados akto tiriamojoje dalyje, padaryti per trumpą laikotarpį vienas po kito. Žaizdos, esančios kairio žasto viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, atstumas tarp žemiau esančių dviejų žaizdelių 2 cm, o atstumas tarp žemiau esančių žaizdelių apie 1 cm; tarp žaizdos Nr. 21 ir Nr. 22 apie 1,5 cm. Neatmetama galimybė, kad J. M. dešinės rankos riešo lygyje esanti megztinio rankovės dalis galėjo būti nutraukta šuns dantimis (t. 1, b. l. 97). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme ekspertas L. U. parodė, kad šios žaizdos turi būdingus morfologinius požymius ir jie yra išsidėstę grupelėmis. Jas jungia tie patys požymiai, t. y. ovalo forma ir traiškyti kraštai. Nagrinėjamu atveju tokias žaizdas galėjo palikti šuns dantys, kurie taip pat yra ovalo formos. Atstumas tarp žaizdų yra fiksuotas ir nėra vienodas, tačiau skiriasi nedaug ir tokia paklaida galima dėl skirtingo trauminio poveikio kampo, į kurį įeina ir gniuždymas ir nubrozdinimas. Neatmetama galimybė, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti kandant dantimis per drabužius. Traiškytos paviršiaus žaizdelės rodo į stipriu suspaudimu padarytą trauminį poveikį. Nustatytuose sužalojimuose traiškymo požymiai duoda pagrindą teigti, kad sužalojimai buvo padaryti dantimis. Be to, 2015 m. sausio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2832 (14) duota kategoriška (teigiama) išvada, kad ant J. M. sportinio švarko rasta juodų, šviesiai rudų, rudų su juodu periferiniu galu akuotinių ir blankiai rudų ir juodų pūkinių šuns plaukų, vienodų su tirti pateiktais šuns „Kingas“ plaukais. Ant J. M. kelnių rasta juodų akuotinių ir šviesiai rudų, juodų pūkinių plaukų, vienodų su atitinkamais tirti pateiktais šuns „Kingas“ plaukais. Ant J. M. marškinių rastas juodas akuotinis plaukas vienodas su atitinkamais tirti pateiktais šuns „Kingas“ plaukais (2 t., b. l. 30-33). Be to, dalis nukentėjusiojo drabužių buvo suplėšyti, tai konstatuota 2015 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje Nr. 11-3108 (14) (t. 2, b. l. 38-42). Taigi, aptartų įrodymų visuma, šuns plaukų ant nukentėjusiojo drabužių ir sužalojimų, primenančių šuns įkandimą lokalizacija, taip pat aplinkybė, kad nusikaltimo naktį nuteistasis Valkininkų miestelyje buvo su šunimi, patvirtina išvadą, kad nukentėjusysis J. M. įvykio metu buvo ne tik sumuštas, bet ir apkandžiotas T. K. atsivesto šuns. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nebuvo atliktas ant nukentėjusiojo drabužių surastų šuns plaukų ir nuteistojo šuns, vardu „Kingas“, DNR tyrimas. Taigi, nenustatyta, kad ant nužudytojo J. M. drabužių rasti šuns plaukai priklauso apelianto šuniui. Tačiau pagal teismų formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76-942/2017) įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Tai, kad apelianto skunde nurodyti įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai reikšminga bylai; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos apelianto procesinės teisės ar, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą. Juo labiau, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju galėtų būti atliktas apelianto nurodomas DNR tyrimas, kreipėsi į Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrą, Lietuvos teismo ekspertizės centrą bei Gamtos tyrimų centrą, tačiau buvo gauti neigiami šių institucijų atsakymai. Nepaisant to, kitų byloje esančių ir pirmiau aptartų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent apelianto šuo.Apeliaciniame skunde teigiama, kad su T. K. atlikto psichofizinio tyrimo duomenys yra neobjektyvūs, todėl jais remtis skundžiamame nuosprendyje nebuvo pagrindo. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad T. K. ikiteisminio tyrimo metu sutiko su juo atlikti minėtą tyrimą. 2014 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(06186)-IS1-6683 konstatuota, kad UZCT testo metu T. K. nesąžiningai atsakė į jam užduotus kritinius klausimus (t. 2, b. l. 47-61). Taigi, apeliaciniame skunde nesutinkama su šio tyrimo rezultatais, nes jie nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo gynybinę versiją. Skunde daroma išvada, kad nusikaltimo aplinkybės T. K. buvo žinomos iš tyrėjų užduotų klausimų anksčiau vykusių apklausų metu, todėl jis, tyrimo metu atsakydamas į specialisto užduotus klausimus, galėjo jautriau sureaguoti. Tačiau iš tyrimo metu nuteistajam užduotų klausimų ir jo pateiktų atsakymų matyti, kad tokiai išvadai pagrindo nėra. Pavyzdžiui, uždavus klausimą, ar nuteistajam yra žinoma pro kur asmuo, mušęs senuką, pateko į namą įvykio naktį, apeliantas nurodė, iš kalbų girdėjęs, kad į minėtą namą buvo patekta pro langą, tačiau specifinė jo reakcija užfiksuota parodžius namo schemą su pažymėtu verandos langeliu, pro kurį, bylos duomenimis, ir buvo patekta į namą. Nuteistajam parodžius sportinių batelių nuotraukas, kaip savus jis atpažino tik Nr. 3.1.2. ir 3.1.5. paveikslėliuose parodytus batus, nurodė, kad kiti batai ne jo. Tačiau specifinė jo reakcija tyrimo metu nustatyta į 3.1.4. paveikslėlyje užfiksuotą, prie Merkio upės 2014 m. spalio 15 d. pagal liudytojo M. J. parodymus surastą sportinį batelį „ADIDAS“. Tyrimo metu nuteistasis nurodė girdėjęs, kad J. M. lavonas surastas kambaryje prie lovos. Tačiau specifinė nuteistojo reakcija užfiksuota į nukentėjusiojo namo virtuvės kambarį (paveikslėlis 3.3.5.), kuriame taip pat rasti kraujo pėdsakai, o nukentėjusiojo lavonas surastas gretimame kambaryje (3.3.4.). Vis dėlto kolegija pažymi, kad tyrimas poligrafu yra kompleksinis psichofiziologinis tyrimas, skirtas asmens teiginių teisingumui įvertinti, naudojant poligrafą, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas tokios apklausos nenustato. Taigi, toks tyrimas nėra savarankiškas įrodymas ir vien juo negalima grįsti asmens kaltės. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad su liudytojais A. P., V. P. ir M. J. šis tyrimas iš viso nebuvo atliktas. Tačiau pagal Poligrafo naudojimo įstatymą nuteistasis ir minėti liudytojai nepriklauso asmenų, tiriamų poligrafu, ratui. Dėl to bylą tyrę pareigūnai neprivalėjo atlikti minėto tyrimo su apeliaciniame skunde nurodomais liudytojais. Kaip jau buvo minėta, tyrimo poligrafu rezultatai negali būti laikomi savarankišku įrodymu, patvirtinančiu T. K. kaltę. Kita vertus, šio tyrimo rezultatai, įvertinus juos kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, laikytini veiksniu, sustiprinančiu teismo vidinį įsitikinimą dėl nuteistojo parodymų neobjektyvumo. Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad liudytojai A. P. ir M. J. patys turėjo motyvą apiplėšti J. M.. Iš tikrųjų, bylos duomenys patvirtina, kad A. P. pas nukentėjusįjį J. M. į namus keletą kartų yra įsibrovęs veikdamas ir vienas, ir kartu su T. K.. Liudytojas M. J. ne kartą apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai patvirtino, jog T. K. jam pasakojo, kad kartu su A. P. apiplėšinėdavo senuką pravarde „Belangis“. Šią aplinkybę nuosekliai patvirtino ir liudytojas A. P.. Iš nukentėjusiosios E. J. parodymų taip pat matyti, kad jai sužinojus apie neaiškiomis aplinkybėmis dingstančius patėvio J. M. pinigus, pastarasis pasakojo, jog juos ateina ir paima ne tik vienas, o galimai ir keli asmenys. Taigi, abejoti liudytojų M. J. ir A. P. parodymais nėra pagrindo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu M. J. ir A. P. prisidėjimo prie nukentėjusiojo J. M. nužudymo versija buvo tiriama, tačiau atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus bei nesurinkus jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių šių asmenų kaltės įrodymų, ikiteisminis tyrimas prieš juos buvo nutrauktas įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu (t. 3, b. l. 1-4).). Jokių naujų duomenų, patvirtinančių galimą šių asmenų dalyvavimą T. K. inkriminuotų nusikaltimų padaryme, negauta. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kad J. M. galėjo nužudyti liudytojas A. P. arba liudytojas M. J. yra deklaratyvūs ir nepatvirtinami kitais bylos duomenimis. Juo labiau, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog J. M. nužudymo naktį jo kaimynystėje gyvenęs A. P. net nebuvo Valkininkų miestelyje. Liudytojo A. P. alibi patvirtina ne tik MRT buvimo vietų analizė, iš kurios matyti, kad pastarojo telefono aparatas buvo prisijungęs prie skirtingų to paties bokšto krypties nei tuo metu Valkininkų miestelyje buvusio jo brolio V. P., bet ir liudytojų N. P., V. R., A. G., I. V., L. P. parodymais. Liudytojo V. P. alibi patvirtinta liudytojų S. K., V. R., O. Z. parodymais. Taip pat liudytojų Andrejaus ir V. P. alibi patvirtinama 2014 m. lapkričio 26 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais (t. 4, b. l. 5-6, 28-29, 48-49). Kaip jau buvo minėta, jokių šių asmenų sąsajų su byloje surinktais įrodymais nenustatyta. Aplinkybę, jog įvykio naktį M. J. padaugino alkoholio ir užmigo T. K. tėvų namuose patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek liudytoja D. K., jo alibi iš dalies patvirtinama ir 2014 m. gruodžio 29 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu (t. 4, b. l. 95-96). Duomenų, kad šis liudytojas nakties metu būtų vienas palikęs nuteistojo namus, pasiėmęs T. K. šunį, ir su juo lankęsis nukentėjusiojo J. M. namuose, byloje negauta. Aplinkybė, kad A. P. ir M. J. byloje nagrinėjamų nusikaltimų metu buvo bedarbiai savaime neduoda pagrindo spręsti, kad jie įvykdė J. M. nužudymą. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog ir T. K. jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu taip pat oficialiai niekur nedirbo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis neturėjo jokio motyvo apiplėšti ir nužudyti nukentėjusįjį. Tačiau kaip jau buvo minėta, iš liudytojų M. J. ir A. P. parodymų matyti, jog T. K. anksčiau, dar prieš šioje byloje nagrinėjamą įvykį, kartu su A. P., lankėsi pas nukentėjusįjį, šių apsilankymų metu pagrobė nukentėjusiojo pinigus. Vadinasi, T. K. dėl ankstesnės patirties žinojo jog J. M. sodyboje gyvena vienas, dėl senyvo amžiaus ir turimų sveikatos problemų negali aktyviai pasipriešinti, namuose laiko įvairias pinigų sumas, kurias iš jo galima lengvai atimti. Taigi, motyvą 2014 m. birželio 15 d. naktį įsibrauti į nukentėjusiojo namus nuteistasis turėjo. Juo labiau, kad iš liudytojų M. J., O. G. ir iš dalies iš J. A. parodymų matyti, jog apiplėšti J. M. nuteistasis tą vakarą siūlė ir kitiems asmenims (P. A., M. J.).Taigi, liudytojų M. J., A. P. parodymai bei nuteistojo T. K. parodymai, kuriais buvo grindžiama jo gynybinė versija, skundžiamame nuosprendyje palyginti ne tik vieni su kitais, bet ir įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas padarė išsamią ir motyvuotą išvadą, kad minėtų liudytojų parodymai yra pakankamai detalūs ir papildo vieni kitus, o esminėmis detalėmis sutampa, taip pat atitinka kitus bylos įrodymus – kitų liudytojų parodymus, specialistų išvadas, apžiūros protokolų duomenis ir kt. Nors šie liudytojai patys tiesiogiai įvykio nematė, tačiau esmines nusikalstamos veikos aplinkybes jie sužinojo iš nuteistojo T. K.. Liudytojų M. J. ir A. P. parodymų įrodomosios reikšmės nesumenkina tai, kad jiems ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai dėl T. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų. Iš bylos duomenų matyti, kad jie buvo pažįstami su T. K., palaikė su juo draugiškus santykius, taigi, duodami parodymus neturėjo jokio tikslo ar motyvo apkalbėti T. K.. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. J. ir A. P. parodymus vertino kaip patikimus įrodymus, kurie kartu su kitais įrodymais buvo pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinęs šališkai, ignoravęs kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes šioje byloje nepadaryta. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 22 straipsnio 1 dalis ir BK 180 straipsnio 2 dalis bei BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas – nuteistojo T. K. nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.