Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. gynėjos advokatės Laimos Razvickienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. spalio 21 d. nuosprendžiu skirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė – 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. S. nuteistas už tai, kad 2020 m. spalio 5 d. apie 11.45 val., (duomenys neskelbtini) – viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra mažamečių vaikų ir praeivių akivaizdoje tyčia sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajai L. J. į galvą ir smūgį delnu į kairio peties - kaklo sritį, tuo sukėlė nukentėjusiajai L. J. fizinį skausmą ir pažeidė viešąją tvarką.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, sprendė, kad tyčinis smurto naudojimas prieš nukentėjusiąją vertintinas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams. Nuteistojo elgesys buvo įžūlus, juo buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nuteistojo elgesys atkreipė liudytojos dėmesį. Visos šios aplinkybės patvirtina kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį pagrįstumą ir įrodo nuteistojo kaltę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius turinčios veikos G. S. nepadarė, todėl nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu dėl šios veikos buvo pripažintas kaltu ir nuteistas.

6. BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą. Pagal šį BK straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šią nusikalstamą veiką apibūdina alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grąsinimai; 3) piktybiškas tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Taigi asmens veikos, kaip atitinkančios viešosios tvarkos objektyviuosius požymius, vertinimui, pakanka nustatyti bent vieną iš jų. BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir analizuojamoje BK normoje įtvirtintas materialia sudėtimi, t. y. padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, yra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-976/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-511/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-489/2018).

7. Skundžiamu nuosprendžiu G. S. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad visuomenės rimtį ir tvarką sutrikdė įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smūgių sudavimu nukentėjusiajai L. J., taip sukeldamas jai fizinį skausmą, viešoje vietoje, mažamečių vaikų ir praeivių akivaizdoje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas G. S. veikos kvalifikavimo ir jo kaltės klausimą, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir baudžiamąjį įstatymą G. S. pritaikė teisingai. Nors nuteistasis savo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, teigė, kad tarp jo ir sugyventinės L. J. įvykęs žodinis konfliktas viešosios tvarkos nepažeidė, sugyventinei fizinio skausmo nesukėlė, ši nuteistojo pateikiama įvykio versija patikimai paneigta pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirtais ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintais įrodymais.

8. Nustatyta, kad viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) – konfliktuojančius G. S. ir L. J. pastebėjo liudytoja O. G., kuri teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino mačiusi, kaip vyras moteriai sudavė du kartus į galvos sritį, net ir po to, kai ji automobilio garsiniu signalu atkreipė vyro dėmesį, konfliktas nesibaigė, moteris norėjo paimti vyro laikomą vaiką, tačiau šis neleido, vaikas buvo tampomas, viskas vyko mažamečių vaikų akivaizdoje, vaikai buvo išsigandę, gatvėje buvo ir kitų žmonių (1 t., 175, 176). Tokias pačias aplinkybes liudytoja nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 51, 52). Esminiai prieštaravimai, neatitikimai liudytojos parodymuose nenustatyti. Nors nukentėjusioji L. J. nagrinėjant bylą teisme liudytojos parodymų nepatvirtino, pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir tvirtino, kad su sugyventiniu buvo tik žodinis konfliktas, G. S. ją tik ranka atstūmė, vaikai neišsigando, aplinkiniai nesureagavo, pykosi tyliai kalbėdami (1 t., b. l. 175), pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios teisme duotų parodymų nelaikė patikimais ir jais nesivadovavo. Nesutikti su tokiu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

9. Visų pirma, nukentėjusiosios L. J. teisme nurodytos aplinkybės iš esmės prieštarauja liudytojos O. G. parodymams, kad būtent G. S. elgesys viešoje vietoje – smūgių sudavimas moteriai, stumdymasis, vaiko tampymas nukentėjusiajai bandant jį paimti, o vyrui jo neduodant, atkreipė jos dėmesį, dėl nuteistojo elgesio ji apsisuko ir grįžo į įvyko vietą. Kaip minėta, šios liudytojos teisminio nagrinėjimo metu ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Liudytojos asmeninis suinteresuotumas byloje nėra nustatytas – byloje nėra duomenų, kad liudytoja būtų asmeniškai pažįstama su nuteistuoju ar nukentėjusiąja, kad ją su minėtais asmenimis sietų asmeninio pobūdžio santykiai ar būtų kitos aplinkybės, galinčios įtakoti liudytojos parodymų objektyvumą. Be to, liudytojos O. G. viso proceso metu nuoseklūs ir neprieštaringi parodymai visiškai atitinka nukentėjusiosios iš karto po įvykio nurodytas aplinkybes. Nukentėjusioji L. J. 2020 m. spalio 5 d. iš karto po įvykio, taip pat ir 2020 m. spalio 6 d. apklausiama kaip liudytoja, patvirtino, kad įvyko žodinis konfliktas su nuteistuoju, jai norint iš G. S. rankų paimti dukrą, nuteistasis sudavė du smūgius į skruostą ir kaklą ar petį, sukėlė jai fizinį skausmą, dukra išsigando, sustojo pro šalį važiavęs automobilis, išlipusi moteris (liudytoja) sakė mačiusi, kaip nuteistasis nukentėjusiajai trenkė (1 t., b. l. 1, 2, 39, 40). 2020 m. spalio 5 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, paaiškino, kad einant gatve įvyko žodinis konfliktas, kurio metu G. S. trenkė į galvos sritį (1 t., b. l. 26–29). Duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios L. J. parodymai buvo įtakojami, ji būtų verčiama nuodyti būtent tokias aplinkybes, byloje nėra. Apie neleistiną poveikį ikiteisminio tyrimo metu nenurodė ir pati nukentėjusioji.

10. Taigi šiuo atveju būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiosios L. J. parodymai, kuriuos teismas perskaitė BPK nustatyta tvarka, visiškai atitinka liudytojos O. G. nurodytas aplinkybes ir patikimai patvirtina liudytojos teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus nuoseklius parodymus. Skunde pasisakant dėl liudytojos O. G. parodymų akcentuojama jos darbinė veikla (liudytoja dirba prokurore), tačiau ši aplinkybė, nesant jokių kitų galimą suinteresuotumą įrodančių duomenų, savaime jos parodymų patikimumo niekaip neįtakoja. Pats nuteistasis skunde nenurodė jokių aplinkybių, kodėl liudytoja galėtų jį apkalbėti, o apklausiamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad O. G. nepažįsta, ar ši turi pagrindą jį apkalbėti, nežino, motyvo apkalbėti nėra (1 t., b. l. 176).

11. Atsižvelgiant į paminėtą, bylos įrodymais nustatyti G. S. veiksmai – viešoje vietoje, matant mažamečiams vaikams ir praeiviams, smūgių sudavimas nukentėjusiajai – pagrįstai teisiškai įvertinti kaip įžūlus elgesys BK 284 straipsnio prasme. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Smurto panaudojimas viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-719/2012). Vertinamu atveju fizinio smurto panaudojimas neabejotinai yra pavojingas kito žmogaus sveikatai, toks elgesys moralės požiūriu yra nepriimtinas, šokiruojantis, keliantis aplinkinių išgąstį ir neadekvatus, demonstruojantis nepagarbą ne tik nukentėjusiajai, bet ir aplinkiniams. Toks nuteistojo elgesys nebuvo momentinis, truko ilgesnį laiką, juo buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Kaip minėta, nuteistojo elgesys viešoje vietoje atkreipė pro šalį važiuojančios liudytojos dėmesį, kuri bandė sudrausminti nuteistąjį, tačiau šiam nereaguojant, grįžo į įvykio vietą, kad nutrauktų konfliktą, palydėjo asmenis į policijos komisariatą. Dėl nuteistojo veiksmų išsigando mažametis vaikas. Esant šioms aplinkybėms jokių pagrįstų abejonių, kad savo elgesiu viešoje vietoje G. S. pažeidė viešąją tvarką, vertinamu atveju nekyla.

12. Tai, kad nukentėjusiajai nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, nuteistojo teiginių, kad jis nesmurtavo, neįrodo ir jo veiksmų teisiniam vertinimui esminės reikšmės neturi. Pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose teismo medicinos ekspertas paprastai nustato sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą. Fizinio skausmo sukėlimo konstatavimui specialių žinių reikalaujantis tyrimas nėra būtinas – fizinio skausmo sukėlimas gali būti nustatomas ir kitais būdais, pavyzdžiui, tai gali padaryti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, kad nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį buvo kitaip smurtauta. Dėl fizinio smurto panaudojimo, šios aplinkybės įrodytumo, pasisakyta nutarties 8–10 punktuose, o abejoti tuo, kad dėl nuteistojo veiksmų, įvertinus jų pobūdį ir intensyvumą (buvo suduoti du smūgiai kumščiu ir delnu į veido, peties-kaklo sritį), nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

13. Konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė G. S. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad G. S., viešoje vietoje, mažamečių vaikų ir praeivių akivaizdoje tyčia suduodamas smūgius kumščiu ir delnu nukentėjusiajai, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, t. y. asmeninių santykių aiškinimuisi pasirinkdamas viešą vietą ir akivaizdžiai visuomenės rimtį sutrikdantį būdą, pažeidė viešąją tvarką. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl G. S. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

14. Atskirai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, G. S. paskirtą bausmę bendrindamas su ankstesniu nuosprendžiu skirta bausme, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad bausmę bendrina su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. spalio 21 d. nuosprendžiu skirta bausme. Tačiau patikrinus duomenis Teismų informacinėje sistemoje Liteko nustatyta, kad toks nuosprendis G. S. nėra priimtas, t. y. G. S. nuteistas ne Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. spalio 21 d. , o 2020 m. spalio 12 d. nuosprendžiu. Šis netikslumas laikytinas nuosprendžio esmės nekeičiančiu rašymo apsirikimu, kuris turi būti ištaisytas, tačiau jo ištaisymas nesudaro pagrindo nuosprendį pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. S. gynėjos advokatės Laimos Razvickienės apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. kovo 29 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą – klaidingai nurodytą Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. spalio 21 d. nuosprendžio datą ištaisyti į „2020 m. spalio 12 d.“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.