- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-25
- Bylos Nr.
- eI2-6139-505/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00127-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Vailionės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundu atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 23S226699 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas ir jo atstovė paaiškino, kad pareiškėjas pateikė prašymą Departamentui dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, taip pat dokumentus, patvirtinančius, kad jo mama J. P., prosenelė N. G. (mamos senelė) yra lietuvių tautybės bei kad pastarosios tėvo šeima gyveno Lietuvoje. Pareiškėjas save identifikuoja kaip lietuvį, dėl to pasikeitė vardą bei pavardę. Mano, kad tai suteikia teisę ir pagrindą pareiškėjui identifikuoti save kaip lietuvį pagal vieno iš tėvų – motinos – tautybę bei gauti lietuvių kilmės pažymėjimą.
Teigė, kad Sprendimu Departamentas nusprendė neišduoti lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo, kuriame nurodė, kad pateikti dokumentai leidžia teigti, jog pareiškėjo proprosenelio tėvai S. M. G. ir M. G. galėjo gyventi dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tačiau pareiškėjo protėviai buvo rusai, t. y. save identifikavo kaip rusus, todėl pakartotinai išduoti dokumentai, kuriuose tautybė iš „rusas / rusė“ pakeisti į „lietuvis / lietuvė“ be šių faktų patvirtinančių dokumentų ir pagrindo, nėra laikytini objektyviais ir turinčiais įrodomąją galią. Dokumentai, kurių pagrindu gimimo ir santuokos liudijimuose buvo pakeistos tautybės, pateikti nebuvo, todėl konstatavo, kad dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjo tėvai ar seneliai, arba vienas iš tėvų ir senelių yra lietuviai, nepateikti.
Akcentavo, jog pareiškėjo motina identifikavo save kaip lietuvių tautybės asmenį, jos dokumentuose nebuvo nurodoma rusų ar jokia kita tautybė, J. P. laiko ir laikė save lietuve, šie duomenys paneigti ar nuginčyti niekada nebuvo. Mano, kad Sprendimo argumentai, jog pareiškėjo motinos lietuvių tautybė atsirado tik nuo (duomenys neskelbtini) metų, o originaliuose dokumentuose giminės nariai nurodyti rusų tautybės, yra nepagrįsti. Pabrėžė, kad pareiškėjas prašo nustatyti lietuvių kilmę savo motinos lietuvių tautybės pagrindu, tačiau jos pirminiuose dokumentuose niekada nebuvo nurodyta rusų tautybė (tautybės nebuvo visai), o atsiradus juridiniam pagrindui ((duomenys neskelbtini) metais jos senelės lietuvių tautybei) bei jai save identifikavus kaip lietuvę, ji pasinaudojo teise nurodyti savo lietuvių tautybę dokumentuose. Pastebėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie jo lietuvių kilmę nėra tik hipotetiniai ar deklaratyvūs. Jie yra pagrįsti pateiktais oficialiais ir objektyviais įrodymais pirmiausia apie jo mamos J. P. lietuvių tautybę, taip pat apie mamos senelės N. G. lietuvių tautybę bei pastarosios senelių bei tėvo gyvenimą / gimimą Lietuvoje. Mano, jog būtent šių įrodymų visuma ir sudaro ne tik teisę, bei ir pareigą valstybei konstatuoti pareiškėjo lietuvių kilmę vadovaujantis minėtais objektyviais duomenimis. Teigė, kad pareiškėjo motina, kurios tautybė dokumentuose nebuvo nurodyta, atliko tautybės nustatymo juridinį veiksmą esant teisiniam pagrindui – nustačius jos senelės lietuvių tautybę. Abejoti minėto veiksmo teisėtumu nėra jokio pagrindo, nes tiek Rusijos Federacijos, tiek Lietuvos teisės aktai numato tokių civilinių aktų įrašų duomenų pakeitimo galimybę. Pabrėžė, kad pareiškėjo prosenelė N. G. gimė (duomenys neskelbtini) m., jos tėvo V. G. gimimo metu – (duomenys neskelbtini) metais – Rusijos imperijoje tautybė nebuvo fiksuojama, priešingai, imperijos politika buvo formuojama priešingai asmens laisvėms siekiant surusinti imperijos teritorijoje gyvenančias tautas. (duomenys neskelbtini) metų Rusijos imperijos surašymo duomenimis, (kada gimė V. G.) tautybė nebuvo fiksuojama, bet buvo fiksuojami luomai ir gimtoji kalba. Būtent pagal gimtąją kalbą netiesiogiai ir dalinai buvo galima spręsti apie asmenų tautybę, tačiau vaikų tautybės tokiu būdu neįmanoma nustatyti, jei tėvų gimtosios kalbos buvo skirtingos. Tik 1917 metais sovietai išleido dekretą apie nacijas, kuriame pripažino tautines mažumas. Pareiškėjo prosenelės tėvo gimimo metu buvo išduodami Metrikos liudijimai apie gimimo ir krikštijimo datą, kuriuose buvo fiksuojama gimimo ir krikštijimo data, tačiau tautybė nenurodoma. Atsižvelgiant į tai, jog Rusijos imperijoje buvo vykdoma neteisėta nutautinimo politika, tautybė nebuvo fiksuojama, todėl, pareiškėjo ir jo atstovės įsitikinimu, reikalauti pateikti oficialius dokumentus reikštų reikalauti iš pareiškėjo įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Akcentavo, kad pareiškėjo prosenelės N. G., kuri save identifikuoja kaip lietuvę, tėvas bei jo tėvai turėjo ryšius su lietuvių tauta: pareiškėjo prosenelės seneliai gyveno Lietuvos teritorijoje, buvo (duomenys neskelbtini) katalikai, turėjo lietuviškus vardus ir pavardes; pareiškėjo prosenelės tėvas turėjo lietuvišką vardą ir pavardę, buvo gimęs ir gyveno Lietuvos teritorijoje, buvo (duomenys neskelbtini) katalikų tikėjimo; pareiškėjo prosenelė save oficialiuose dokumentuose identifikuoja kaip lietuvių tautybės, todėl pareiškėjo motina teisėtai ir pagrįstai pripažinta lietuvių tautybės, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, bei išduoti jam šį faktą patvirtinantį pažymėjimą. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas paaiškino, kad, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, Sprendime konstatuota, jog pateikti dokumentai leidžia teigti, kad pareiškėjo proprosenelio tėvai S. M. G. ir M. G. galėjo gyventi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Originaliai arba pakartotinai iki 2023 m. išduotuose dokumentuose pareiškėjo protėviai buvo rusai, t. y. save identifikavo kaip rusus, todėl pakartotinai išduoti dokumentai, kuriuose tautybė iš „rusas / rusė“ pakeisti į „lietuvis / lietuvė“ be šių faktų patvirtinančių dokumentų ir pagrindo, nėra laikytini objektyviais ir turinčiais įrodomąją galią. Dokumentai, kurių pagrindu gimimo ir santuokos liudijimuose buvo pakeistos tautybės, pateikti nebuvo, todėl Sprendime konstatuota, kad dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjo tėvas ar seneliai arba vienas iš tėvų ir senelių yra lietuviai, nepateikti, dėl to pareiškėjas negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu.
Nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjo motina J. P. yra lietuvių tautybės. Pareiškėjui pakartotinai išduotoje gimimo liudijimo kopijoje pareiškėjo motinos tautybė nenurodyta, o pareiškėjo brolio D. V. gimimo liudijimo skiltyje apie motinos tautybę įrašas „lietuvė“ buvo įrašytas J. P. noru. Brolio gimimo liudijime nėra nurodyta, kad minėtas įrašas yra padarytas vadovaujantis konkrečiais dokumentais, todėl neturi įrodomosios reikšmės pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pabrėžė, jog tai, kad Rusijos Federacijoje išduotuose asmens gimimo įrašuose yra nurodyta to asmens tėvų pilietybė, nenulemia šio asmens tautybės ir objektyviai neįrodo jo tėvų tautybės. Sovietų Sąjungoje galiojusi tvarka, kad pilietis nustato savo tautybę pagal tėvo ir motinos tautybę, nurodytą gimimo liudijime, Rusijos Federacijoje negalioja, todėl mano, kad pareiškėjo brolio D. V. gimimo liudijimo skiltyje apie motinos tautybę įrašas „lietuvė“ buvo įrašytas J. P. prašymu, o ne vadovaujantis objektyviais duomenimis. Pabrėžė, kad J. B. (P.) gimimo liudijime nurodyta, kad jos motina (pareiškėjo senelė) O. B. yra rusė. (duomenys neskelbtini) išduotoje pažymoje apie pareiškėjo senelių V. B. ir O. T. (B.) santuokos sudarymą nurodyta, jog pareiškėjo seneliai yra rusai. Taigi minėti dokumentai leidžia pagrįstai abejoti, kad pareiškėjo motina J. P. galėjo būti lietuvių tautybės. Neginčijo, kad N. G. buvo lietuvė, tačiau tai neturi įtakos Sprendimo teisėtumui. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 2 straipsnio 6 punkte nurodyta, kad lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu, todėl, vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, pareiškėjo prosenelės N. G. tautybė yra nevertinama.
Atsakovo atstovo nuomone, Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. vasario 19 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Jis kartu su prašymu pateikė:
1) 2021 m. gruodžio 9 d. pakartotinai išduotą pareiškėjo gimimo liudijimo kopiją, kurioje pareiškėjo tautybė nenurodyta, motina nurodyta J. P. (tautybė nenurodyta);
2) 2021 m. gruodžio 9 d. išduotą pareiškėjo vardo keitimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad Rusijos pilietis „R. P.“ (tautybė nenurodyta) pasikeitė vardą ir pavardę į „R. G.“;
3) motinos J. B. (P.), gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina (pareiškėjo senelė) O. B. yra rusė;
4) 2022 m. sausio 25 d. išduotą pažymą apie senelių V. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir O. T. (B.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo seneliai yra rusai;
5) 2019 m. liepos 29 d. išduotą senelės O. T., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina (pareiškėjo prosenelė) N. E. yra rusė;
6) 2022 m. sausio 25 d. išduotą pažymą apie prosenelių S. T. ir N. G. (T.) (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo prosenelė yra lietuvė;
7) 2022 m. sausio 25 d. išduotą pažymą, kurioje nurodyta, kad prosenelė N. T., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pakeitė vardą į „N. E.“;
8) 2019 m. liepos 31 d. išduotą prosenelės N. G., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos tėvas (pareiškėjo proprosenelis) yra V. G. (tautybė nenurodyta);
9) Valstybinio archyvo pažymą apie proprosenelio V. G., gim. (duomenys neskelbtini), gimimą. Pažymoje nurodyta, kad jo tėvai S. M. G. ir M. G. kilę iš (duomenys neskelbtini) parapijos, (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 17 d. sustabdė pareiškėjo prašymo išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą nagrinėjimą, prašydamas pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai.
Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 15 d. papildomai pateikė šiuos dokumentus:
1) pakartotinai 2023 m. rugsėjo 19 d. išduotą vardo keitimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad Rusijos pilietis „R. P.“ (tautybė lietuvis) pasikeitė vardą ir pavardę į „R. G.“ (pažymėtina, kad dokumentai, kuriais remiantis pakeista pareiškėjo tautybė, nėra nurodyti);
2) D. P., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jo motina, Rusijos pilietė J. P., gim. (duomenys neskelbtini), yra lietuvė.
Departamentas, įvertinęs, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ir senelių yra lietuviai, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 12 straipsniu bei Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280, 82 punktu, konstatavo, kad pareiškėjas nėra laikomas lietuvių kilmės asmeniu, ir priėmė ginčijamą Sprendimą.
Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą, skunde nurodė, kad jis pateikė atsakovui visus dokumentus, būtinus lietuvių kilmę patvirtinančiam pažymėjimui išduoti, o atsakovas, priimdamas Sprendimą, neteisingai vertino juose esančius faktus. Taigi, nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, t. y. pareiškėjas ir atsakovas nesutaria dėl to, ar pareiškėjo pateikti dokumentai yra pakankami įrodymai tam, kad Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka pareiškėjui būtų išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas.
Lietuvių kilmės asmenų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 2 dalis).
Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu.
Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje, kuri mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina išduodant lietuvių kilmės pažymėjimus, nustatyta, kad lietuvių kilmę patvirtinančiais dokumentais pripažįstami tokie dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023).
Vadovaujantis aptartomis teisės aktų normomis, darytina išvada, kad lietuvių kilmės pažymėjimas asmens prašymu gali būti išduotas tuo atveju, jei šis asmuo atitinka objektyvųjį kriterijų, t. y. tokio asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir subjektyvųjį kriterijų, t. y. asmuo laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats save laiko lietuviu ir tai deklaravo atsakovui pateiktu rašytiniu pareiškimu, t. y. jis atitinka subjektyvųjį kriterijų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus atsakovui dokumentus, kuriais jis grindė minėtą objektyvųjį kriterijų, sutinka su Departamento išvada, kad, remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais, nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo lietuvių kilmės asmeniu.
Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, kartu su prašymu pateikė:
1) 2021 m. gruodžio 9 d. pakartotinai išduotą pareiškėjo gimimo liudijimo kopiją, kurioje tėvas nurodytas V. P. (tautybė rusas), motina nurodyta J. P. (tautybė nenurodyta);
2) 2021 m. gruodžio 9 d. išduotą pareiškėjo vardo keitimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad Rusijos pilietis „R. P.“ (tautybė nenurodyta) pasikeitė vardą ir pavardę į „R. G.“;
3) motinos J. B. (P.), gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos tėvas (pareiškėjo senelis) V. B. yra rusas, motina (pareiškėjo senelė) O. B. yra rusė;
4) 2022 m. sausio 25 d. išduotą pažymą apie senelių V. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir O. T. (B.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo seneliai yra rusai.
1) pakartotinai 2023 m. rugsėjo 19 d. išduotą vardo keitimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad Rusijos pilietis „R. P.“ (tautybė lietuvis) pasikeitė vardą ir pavardę į „R. G.“ (pažymėtina, kad dokumentai, kuriais remiantis pakeista pareiškėjo tautybė, nėra nurodyti);
2) D. P., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jo motina, Rusijos pilietė J. P., gim. (duomenys neskelbtini), yra lietuvė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad „tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan., todėl vien asmens subjektyvi valia (apsisprendimas) traktuoti save kaip priklausantį tam tikrai tautybei nesuponuoja valstybės pareigos padaryti įrašą apie tautybę oficialiuose valstybės registruose“ (žr. 2021 m. balandžio 7 d. nutartį Nr. 3K-3-76-469/2021).
Apibendrinant akcentuotina, jog dokumentai, kuriais asmuo siekia pagrįsti savo lietuvių kilmę, nėra konkrečiai reglamentuoti, tačiau pateikti dokumentai negali būti vertinami formaliai, turi būti nustatytas to asmens objektyvus, faktinis ryšys su lietuvių tauta. Šiuo atveju būtent pareiškėjui, prašančiam išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, tenka jo lietuvių kilmės įrodinėjimo našta.
Iš byloje surinktų įrodymų visumos nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamas į atsakovą dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, nepateikė jo lietuvių kilmę patvirtinančių objektyvių dokumentų, t. y. nepateikė kompetentingų institucijų išduotų dokumentų, kuriuose būtų paaiškintas R. G. kilmės keitimas (tautybė lietuvis) pakartotinai 2023 m. rugsėjo 19 d. išduotame vardo keitimo liudijime, nes, kaip matyti iš pateiktų dokumentų (pareiškėjo gimimo liudijimo, pažymos apie senelių santuokos sudarymą), pareiškėjo tėvas yra rusas, pareiškėjo motinos tėvai (pareiškėjo seneliai) yra rusai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjo tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, nepateikti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje tautybė traktuojama kaip objektyviai egzistuojanti kategorija, todėl valstybėms pripažįstama teisė iš asmens reikalauti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo deklaruojamos tautybės tikrumą, pateikimo; atitinkamai, kai asmuo gali pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo priklausymą etninei grupei ar mažumai (neapsiribodamas išimtinai tėvų dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę), valstybė turėtų užtikrinti mechanizmą, kad tautybė būtų oficialiai nustatyta ir patvirtinta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021 ir joje pacituotą EŽTT praktiką) (LVAT 2023 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1682-520/2023).
Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, galima pagrįstai teigti, kad lietuvių kilmė turi būti įrodinėjama objektyviais duomenimis (duomenimis apie tautybę), bet ne asmens valia traktuoti save lietuviu vien dėl to, kad jo protėviai kadaise gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar prosenelių kilme (2019 m. liepos 29 d. išduotame senelės O. T., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijime nurodyta, kad jos motina (pareiškėjo prosenelė) N. E. yra rusė; 2022 m. sausio 25 d. išduotoje pažymoje apie prosenelių S. T. ir N. G. (T.)(E.) (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką nurodyta, kad pareiškėjo prosenelė yra lietuvė; 2022 m. sausio 25 d. išduotoje pažymoje apie prosenelės N. E. mirtį Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pareiškėjo prosenelė yra lietuvė), kai pareiškėjo tėvai (nėra pateikta objektyvių duomenų, jog pareiškėjo motina J. B. (P.) yra lietuvė), seneliai arba vienas iš tėvų ir senelių nėra lietuviai. Taigi konstatuotina, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių aplinkybes, kokiu pagrindu jo pateiktuose dokumentuose buvo pakeisti įrašai, o Departamentas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nėra laikomas lietuvių kilmės asmeniu (LVAT 2023 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1682-520/2023).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsniu, skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Šiuo atveju skundžiamas Departamento Sprendimas yra laikytinas viešojo administravimo subjekto priimtu aktu, todėl turi būti nustatytas konkretus teisinis pagrindas, kurio pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, tokiam sprendimui panaikinti.
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, daro išvadą, kad Departamentas objektyviai, išsamiai bei detaliai įvertino pareiškėjo prašymą, jį išanalizavo, pateikė faktiškai ir teisiškai pakankamai išsamius argumentus, kodėl prašymas yra atmetamas, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris negali būti panaikintas skunde išdėstytais argumentais. Sprendimas priimtas Pilietybės įstatymo pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui.
Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Departamentą iš naujo spręsti jo prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, tačiau, atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, atmestinas (nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo) ir skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą.
Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti jam jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmetamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. administracinė byla Nr. A-261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.