- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-106-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03736-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė (pirm.), Leonas Jachimavičius, Raimondas Buzelis (pran.)
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- G. E.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7267-191/2014 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui G. E. dėl teisės įteisinti statinius be bendraturčio sutikimo pripažinimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškinyje (b.l. 55–60, t. I) prašė pripažinti jam teisę be atsakovo G. E. sutikimo įteisinti savavališką ūkinių pastatų: stoginės 12I1/m, stoginės 13I1/m, stoginės 14I1/m, ūkio pastato 15I1m, ūkio pastato 16I1m, ūkio pastato 17I1m, ūkio pastato 18I1m, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Nurodė, kad ieškovui ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio paskirties pastatai, žemės sklypo plane pažymėti indeksais 11I1p, 18I1p, 17I1p, 16I1m, 15I1m, 13I1m, ir kiti inžineriniai kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodytu adresu esančiame žemės sklype rekonstravo jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius ūkinius pastatus, t. y. stoginę 12I1/m, stoginę 13I1/m, stoginę 14I1/m, ūkio pastatą 15I1m, ūkio pastatą 16I1m, ūkio pastatą 17I1m ir ūkio pastatą 18I1m. Nors nurodytų pastatų rekonstrukcija buvo atlikta be statybą leidžiančio dokumento, tačiau ieškovas siekia įteisinti savavališkos statybos padarinius. Ieškovas yra parengęs minėtų statinių rekonstrukcijos darbų techninį projektą, tačiau pastatų bendraturtis, nenurodydamas konkrečių atsisakymo priežasčių, atsisakė duoti sutikimą įteisinti savavališką rekonstrukciją. Buvęs bendraturtis taip pat nesutiko duoti sutikimo, kadangi jo vienintelis tikslas buvo nugriauti rekonstruotus statinius. Buvusio ir dabartinio bendraturčių argumentai, kad statiniai trukdo naudotis apie 20 arų dydžio nuomojamu žemės sklypu, yra deklaratyvūs, kadangi statiniai yra tik rekonstruoti, jie pastatyti daugiau kaip prieš dešimt metų ir iki tol jie niekam netrukdė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį (b.l. 106–110, t. I) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir skirti ieškovui baudą už nepagrįstai pareikštą ieškinį. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas yra neteisėtas, prieštaraujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teismo sprendimo privalomumo principams, todėl neturėtų būti tenkinamas. Ieškovas įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytus ginčo statinius, tačiau iki šiol šių sprendimų nėra įvykdęs. Ieškovas sprendimus vengia vykdyti jau daugiau kaip 13 metų, o statinius, kurie turėjo būti nugriauti, dar savavališkai ir rekonstravo, kas tik įrodo, kad ieškovas nežada vykdyti teismo sprendimų ir ateityje. Atsakovas sutikimo įteisinti savavališką rekonstrukciją nedavė pagrįstai, kadangi toks sutikimas ne tik kad prieštarautų įsiteisėjusiems teismų sprendimams, bet ir pažeistų atsakovo teises, kadangi atsakovas dėl ieškovo savavališkai pastatytų statinių negali naudotis apie 20 arų žemės sklypu. Nugriovus savavališkai pastatytus statinius ir sutvarkius statybvietę, atsakovas galėtų naudotis visa jam tenkančia žemės sklypo dalimi, kuri jam suteikta įsigyjant pastatus. Be to, ieškovas nėra kreipęsis dėl valstybinės žemės savininko sutikimo leisti valstybinėje žemėje statyti ar rekonstruoti statinius, todėl ieškovas neturi teisės įteisinti savavališkai pastatytų statinių. Ieškovas taip pat nėra surinkęs visų reikiamų dokumentų statiniams įteisinti. Ieškovas ieškinį pareiškė nepagrįstai, tik siekdamas kuo ilgiau užvilkinti ar visiškai išvengti teismų sprendimų vykdymo. Ieškovo nurodyti statiniai yra ne rekonstruoti, o pastatyti naujai, kadangi buvę mediniai statiniai buvo nugriauti ir jų vietoje pastatyti nauji mūriniai statiniai pakeičiant jų užstatymo plotą, aukštingumą, tūrį ir kitas esmines savybes.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį (b.l. 91–95, t. I) nurodė, kad ieškinio reikalavimų tenkinimas yra netikslingas, kadangi reiškiamas išankstinis reikalavimas. Tik parengus teritorijų planavimo dokumentą arba žemės valdos projektą, būtų pagrindas tokiam reikalavimui reikšti. Nurodė, kad savavališkai pastatyti statiniai yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), tačiau trečiasis asmuo, kaip valstybinės žemės patikėtinis, esant savavališkai rekonstrukcijai, gali spręsti tik klausimą dėl pritarimo (neprieštaravimo) šiai statybai (rekonstrukcijai) įteisinti. Trečiasis asmuo 2013 m. liepos 16 d. rašte ieškovui nurodė, jog neprieštarauja, kad, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, gavus raštišką bendraturčio pritarimą, ieškovas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nustatyta tvarka parengus dokumentaciją atliktų statybos užbaigimo procedūras, jei tokia statyba galima pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir neprieštarauja imperatyvioms aplinkosaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams bei esminiam statinių projekto sprendimams, nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Byloje nesant duomenų, kad yra parengtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijų planavimo dokumentas, reikalavimas pripažinti ieškovui teisę be atsakovo sutikimo įteisinti savavališką rekonstrukciją yra išankstinis.
Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieškinį (b.l. 98–102, t. I) prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog jam asmeninės nuosavybės teise priklauso ūkio pastatai 11I1p, 15I1m, 16I1m, 17I1p, 18I1p, esantys (duomenys neskelbtini). Nurodyti ūkio pastatai nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti, o vien kadastrinių duomenų apie statinį surinkimas dar nereiškia, kad nekilnojamojo turto objektas yra suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Ūkinis pastatas 11I1m, stoginės 12I1m, 13I1m, 14I1m, ūkio pastatai 15I1m, 16I1m, 17I1p ir 18I1p yra savavališka statyba, t. y. nėra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas nepagrįstai prašo leisti įteisinti savavališką nurodytų statinių rekonstrukciją, kadangi ieškovas, neturėdamas nuosavybės ar kitos valdymo ar naudojimo teisės į ginčo statinius, galėtų inicijuoti tik ginčo statinių naujos statybos įteisinimo, o ne rekonstrukcijos įteisinimo procedūras. Tokiu atveju ieškovui negali būti išduotas ir statybą leidžiantis dokumentas ginčo statinių rekonstrukcijai, dėl ko ieškovo ieškinio patenkinimas nesukeltų jam jokių teisinių pasekmių. Be to, ieškovas nepagrįstai prašo pripažinti jam teisę be atsakovo sutikimo įteisinti savavališką stoginių 12I1m ir 14I1m rekonstrukciją, kadangi dar 2008 m. spalio 23 d. įsiteisėjusia Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. P2-12488-658/2008 nustatyta, kad minėtos stoginės yra nugriautos, o teismui pateiktame pastatų rekonstravimo projekte nesprendžiamas jų įteisinimo klausimas. Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. birželio 12 d. sprendimu civilinėje Nr. 2-2189/2000 ir 2001 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8375/2001 ieškovas buvo įpareigotas nugriauti statinius 11I1p, 12I1/m, 13I1/m, 14I1/m, 15I1/m, 16I1/m, 17I1/p, 18I1/p, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovas iki šiol nėra įvykdęs šių teismo sprendimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu (b.l. 47–50, t. II) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 525,66 Eur (1 815 Lt) bylinėjimosi išlaidas, o valstybei 4,17 Eur (14,40 Lt) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl ieškovo savavališkai pastatytų/rekonstruotų pastatų: stoginių 12I1/m, 13I1/m, 14I1/m, ūkinių pastatų 15I1/m, 16I1/m, 17I1/m, 18I1/m, esančių (duomenys neskelbtini), ir sprendė, kad atsakovo atsisakymas duoti sutikimą pastatų rekonstrukcijai yra pagrįstas, nepažeidžiantis ieškovo teisių, kadangi, teismo manymu, ieškovo savavališkai pastatyti statiniai turėtų būti nugriauti. Teismas nurodė, kad ginčo statiniai buvo pastatyti savavališkai, o Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. birželio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2189/2000 ir 2001 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8375/2001 nuspręsta juos nugriauti. Nors ieškovas minėtus sprendimus ne kartą buvo apskundęs ir inicijavęs kitas bylas dėl savavališkai pastatytų statinių įteisinimo, ir visais atvejais ieškovo skundai buvo atmesti, tačiau nurodyti teismo sprendimai, net ir esant priverstiniam jų vykdymui, iki šiol nėra įvykdyti. Teismas sprendė, kad ieškovas jau daugiau kaip 13 metų piktavališkai vengia vykdyti nurodytus teismų sprendimus, o ginčo statinius dar ir savavališkai rekonstravo. Teismas nustatė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, kad ginčo statiniai niekam netrukdo, nes jau daugiau kaip dešimt metų yra pastatyti, yra nepagrįstos, nes buvęs statinių bendraturtis J. G. ne kartą yra kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl savavališkų statinių priverstinio nugriovimo. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėję teismų sprendimai turi būti vykdomi, nes esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. Teismas nurodė, kad neteisėta statyba gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, ir, antra, turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų savavališkos statybos įteisinimas negalimas. Teismas, pažymėjęs, kad esant bendraturčio teisių pažeidimui, kai yra rekonstruojamas ar statomas statinys, jis gali neduoti sutikimo šiam statiniui įteisinti, sprendė, kad atsakovo atsisakymas duoti sutikimą rekonstruoti ginčo statinius yra pagrįstas, kadangi jis prieštarautų įsiteisėjusiems ir vykdytiniems teismų sprendimams. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas dėl ieškovo savavališkai pastatytų statinių negali naudotis apie 20 arų žemės sklypu, o nugriovus savavališkai pastatytus statinius atsakovas galėtų naudotis visa jam tenkančia žemės sklypo dalimi, įskaitant ir tą žemės sklypo dalį, kuri yra po savavališkai pastatytais statiniais. Teismas sprendė, kad atsakovo atsisakymas duoti sutikimą įteisinti savavališkas statybas yra logiškas, pagrįstas ir teisėtas, kadangi savavališkai pastatyti statiniai akivaizdžiai pažeidžia atsakovo teises.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 55–59, t. II) ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas bylą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes tokiu būdu būtų galima nustatyti objektyvią tiesą byloje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodinėjimo civilinėje byloje principus, netinkamai vertino surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendimą priėmė neišanalizavęs visų su byla susijusių aplinkybių, vadovaudamasis ir vertindamas išimtinai tik atsakovo paaiškinimus, ir sprendimą grįsdamas tik atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais.Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas, norėdamas įteisinti savavališką statybą, tinkamai įgyvendino teisės aktuose numatytus reikalavimus, o atsakovas sutikimo nedavė nenurodydamas jokių konkrečių atsisakymo priežasčių. Teismo išvada, kad rekonstruoti statiniai trukdo naudotis atsakovui žemės sklypu yra nepagrįsta, kadangi statiniai jau daugiau kaip dešimt metų yra pastatyti ir iki tol jie niekam netrukdė. Pagrindinė priežastis, dėl kurios atsakovas atsisako duoti sutikimą įteisinti savavališką statybą yra ta, kad tai trukdo atsakovo komerciniams ketinimams, t. y. formuojant žemės sklypą ir jį parduodant. Tiek buvusio, tiek ir dabartinio bendraturčių noras gauti kuo didesnę žemės sklypo dalį lemia jų atsisakymą duoti sutikimą, kadangi jie, neduodami sutikimo, pasilieka galimybę paveikti ieškovą žemės sklypo formavimo ir dalybų procese. Ginčo statiniai niekaip nevaržo atsakovo teisių ar teisėtų interesų. Teismas nevertino aplinkybių, kad bendraturčiai turi susitarti dėl turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, bendradarbiauti siekdami kompromiso.Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas ginčo statinius, kurie pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus turi būti nugriauti, ne tik kad pastatė savavališkai, bet ir savavališkai juos rekonstravo. Nurodyta aplinkybė tik patvirtina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįsigilino į ginčo esmę, dėl ko priėmė neišsamų teismo sprendimą.Teismas, remdamasis tik atsakovo paaiškinimais, nepagrįstai nurodė, kad apeliantas vengia įvykdyti teismo sprendimus. Apeliantas siekia įteisinti savavališką statybą ir yra atlikęs visus reikiamus veiksmus tam, tačiau tik nemotyvuotas atsakovo atsisakymas duoti sutikimą trukdo įteisinti savavališką statybą. Teismas nepagrįstai ieškovo atliekamus teisės aktuose numatytus veiksmus vertino kaip apelianto piktybišką vengimą vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus.Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs ne tik su apelianto ir atsakovo, bet ir su apelianto kaimynų interesais. Į apelianto savavališkai pastatytus monolitinius statinius remiasi kaimynų mediniai namai, kuriuose gyvena penkios šeimos su mažamečiais vaikais, todėl nugriovus šiuos statinius kaimynų šeimos liktų be būsto.Teismo argumentai, kad buvęs bendraturtis J. G. ne kartą kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl savavališkų statinių priverstinio nugriovimo, į policijos pareigūnus dėl savavaldžiavimo užtveriant teritoriją, yra nepagrįsti ir neįrodyti, kadangi kreipimosi į policiją faktas pats savaime neįrodo savavaldžiavimo. Nuo pat apsigyvenimo (duomenys neskelbtini), apeliantas niekuomet nelietė tvorų užstatymo linijos, iki šiol yra išlikęs istoriškai susiklostęs tvorų linijos užtvėrimas, o be buvusio bendraturčio niekam toks tvorų užtvėrimas iki tol neužkliuvo.Nagrinėjamu atveju neteisėta statyba gali būti legalizuota, nes Kauno miesto savivaldybės urbanistikos skyrius yra patvirtinęs, kad reikiami statybą leidžiantys dokumentai gali būti išduoti, kadangi tokia statyba apskritai yra galima. Nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi ir negriaunant ar neperstatant statinio, o atsakovas nenurodė, kokiu būdu savavališkos statybos įteisinimas pažeis jo teises ar įstatymo saugomus interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį (b.l. 83–88, t. II) prašė atmesti apeliacinį skundą ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, paskirti apeliantui 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą už piktnaudžiavimą procesu ir priteisti atsakovui iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, o apelianto pateikta kitokia, nei kad nurodė teismas, susiklosčiusių santykių ir byloje esančių įrodymų interpretacija, nereiškia teismo išvadų ir motyvų nepagrįstumo. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad prašomi įteisinti savavališki statiniai priklauso jam nuosavybės teise ir kad pareikštu ieškiniu apeliantas gina savo teisę į nuosavybę, kadangi ginčo statiniai nėra suformuoti ir įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka, dėl ko apeliantas neturi teisės reikalauti įteisinti šiuos statinius. Apeliantas teisę įteisinti savavališką rekonstrukciją turėtų tik tuo atveju, jei ginčo statiniai būtų pastatyti teisėtai, tačiau jie pastatyti savavališkai ir nėra įteisinti. Atsakovas yra nurodęs atsisakymo duoti sutikimą įteisinti savavališką statybą/rekonstrukciją priežastis, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad atsakovas nėra nurodęs atsisakymo priežasčių. Ieškinys buvo grindžiamas ne nurodytų priežasčių nepagrįstumu, bet jų nenurodymu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl atsisakymo duoti sutikimą motyvų nebuvimo laikytini nepagrįstais. Atsakovo nurodyti argumentai dėl atsisakymo duoti sutikimą yra pagrįsti, todėl teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinį. Ginčo statiniai buvo pastatyti savavališkai, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais apeliantas yra įpareigotas juos nugriauti. Teismo sprendimai turi būti vykdomi. Patenkinus ieškinį bylą nagrinėjantis teismas pats ignoruotų ir sudarytų sąlygas nevykdyti įsiteisėjusių teismo sprendimų dėl priverstinio statinių nugriovimo. Atsakovas dėl savavališkai pastatytų statinių negali naudotis jam tenkančia žemės sklypo dalimi, nors už jos naudojimą privalo mokėti mokesčius, todėl yra pažeidžiamos ne tik atsakovo teisės, bet jis patiria ir materialinę žalą. Suformavus žemės sklypą, kuriame yra ginčo statiniai, ir išsiperkant jį privačion nuosavybėn, žemės sklypas tarp bendraturčių būtų dalijamas pagal žemės sklype esančių statinių kiekį ir jų priklausymą atitinkamai bendraturčiams. Atsakovas, įsigydamas dalį statinių, esančių minėtame žemės sklype, žinojo apie apelianto savavališkai pastatytus statinius ir įsiteisėjusius teismo sprendimus, todėl turėjo pagrįstą lūkestį, kad formuojamą žemės sklypą bendraturčiai įsigis pagal teisėtai pastatytus statinius. Įteisinus savavališkai ieškovo pastatytus 7 statinius, tai turės įtakos formuojamo žemės sklypo dalims. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad vien atsakovo nesutikimas laikytinas kliūtimi įteisinti savavališką statybą, kadangi su ieškovo reikalavimu nesutinka ir institucijos, ginančios ir užtikrinančios valstybės viešąjį interesą. Atsakovas nurodė, kad apeliantas akivaizdžiai nepagrįstai nagrinėjamoje byloje pareiškė ne tik ieškinį, bet ir apeliacinį skundą, kurio tikslas yra pažeisti ne tik bendraturčio, bet ir viešąjį interesą – nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų. Sąmoningas veikimas prieš teismų sprendimų vykdymą ir nuolatinis bendraturčių interesų pažeidinėjimas turi būti teismo atitinkamai įvertintas ir užkirstas kelias nepagrįstų skundų ir ieškinių teikimui, todėl apeliantui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis turėtų būti paskirta bauda.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 74–79, t. II) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartojo argumentus, nurodytus atsiliepime į ieškinį, papildomai nurodydamas, kad įvertinus aplinkybes, jog dėl ginčo statinių yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas nugriauti savavališkai pastatytus statinius, kad reiškiamas reikalavimas yra išankstinis, teismas pagrįstai netenkino apelianto ieškinio.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas apelianto ieškinys pripažinti jam teisę be bendraturčio sutikimo įteisinti savavališką statinių: stoginės 12I1/m, stoginės 13I1/m, stoginės 14I1/m, ūkio pastato 15I1m, ūkio pastato 16I1m, ūkio pastato 17I1m, ūkio pastato 18I1m, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.
Apeliantas tiek apeliaciniame skunde, tiek ir vėliau, neįvykus mediacijos procesui, prašė civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas objektyviai tiesai byloje nustatyti, taip pat išsiaiškinti aplinkybes, kurias gali paaiškinti tik atsakovas.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti suteikta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Apeliantui nekonkretizavus savo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, t. y. nenurodžius, kokios aplinkybės, reikšmingos civilinės bylos teisingam išnagrinėjimui, kurias gali paaiškinti tik atsakovas, nenustatytos, kokias aplinkybes teismas papildomai turėtų išsiaiškinti, taip pat teismui nenustačius jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir jo pateiktą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apelianto teisės be bendraturčio sutikimo įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją.
CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis, todėl siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012; kt.).
Vienas teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, t. y. bendraturčių sutikimą (Statybos įstatymo 23 str. 10 d. 4 p.). Teisės aktuose įtvirtintas imperatyvus reikalavimas pateikti rašytinį bendraturčio sutikimą rekonstruoti statinį suteikia teisę bendraturčiui išreikšti savo valią dėl rekonstrukcijos. Bendraturtis, kaip suinteresuotas asmuo, turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš rekonstrukcijos darbų. Bendraturčio nesutikimas turi būti protingai motyvuotas. Bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Esant ginčui dėl atsisakymo duoti sutikimą, teismas nagrinėja konkretaus atsisakymo priežastis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad neteisėta rekonstrukcija gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų; antra, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti remonto rekonstrukcijos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2008). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apelianto teisės be bendraturčio sutikimo įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją, kadangi bendraturtis, remdamasis jo teisių pažeidimu, atsisakė duoti tokį sutikimą. Kilus ginčui tarp bendraturčių dėl atsisakymo duoti sutikimą savavališkai atliktų statinių rekonstrukcijai įteisinti, būtina nustatyti, ar atsakovo, kaip bendraturčio atsisakymo duoti sutikimą priežastys gali būti laikomos pateisinančiomis tokį atsakovo elgesį.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas ir atsakovas yra pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių nurodytu adresu, t. y. tvoros, kiemo aikštelės, stoginių 12I1m, 13I1m, 14I1m, bendraturčiai (b.l. 62–65, t. I). Taip pat nurodytu adresu yra suformuoti, tačiau Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti šie statiniai: ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 15Im, ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 16I1m, ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 17I1p, ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 18I1p. Nekilnojamojo turto registre esantis įrašas patvirtina, kad ūkinis pastatas 11I1p, stoginės 12I1m, 13I1m, 14I1m ir ūkio pastatai 15I1m, 16I1m, 17I1m,18I1m yra savavalinė statyba. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. birželio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2189/2000 apeliantas buvo įpareigotas per du mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti statinį 11J1p, esantį (duomenys neskelbtini), o 2001 m. liepos 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8375/2001 įpareigotas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti statinius: stoginę 12J1/m, 13J1/m, 14J1/m, ūkio pastatus 15J1/m, 16J1/m, 17J1/p, 18J1/p, esančius tuo pačiu nurodytu adresu. Nurodyti įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais apeliantas yra įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytus statinius, išskyrus stogines 12I1/m ir 14I1/m, iki šiol nėra įvykdyti. Aplinkybė, kad stoginės 12I1/m ir 14I1/m yra nugriautos, yra nustatyta įsiteisėjusiame teismų procesiniame sprendime (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr.P2-12488-658/2008), todėl apelianto reikalavimas leisti įteisinti šių statinių savavališką rekonstrukciją nesukurs jam jokių teisinių pasekmių. Be to, paminėtina, kad šie statiniai nėra nurodyti ir UAB „Kupola“ parengtame pagalbinio ūkio paskirties pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projekte (b.l. 14–22, t. I). Apeliantas, nors įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir yra įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytus statinius, siekia įteisinti šių savavališkai pastatytų statinių rekonstrukciją. Atsakovas, nurodydamas, kad dėl savavališkai apelianto pastatytų/rekonstruotų statinių yra pažeidžiamos jo teisės, t. y. teisė naudotis jam tenkančia bendro naudojimo žemės sklypo dalimi, taip pat nurodydamas, kad apeliantas jau daugiau nei 10 metų nevykdo įsiteisėjusių teismų sprendimų nugriauti savavališkai pastatytus statinius, atsisakė duoti apeliantui rašytinį sutikimą savavališkai statinių rekonstrukcijai įteisinti. Apeliantas, nesutikdamas su tokiais atsakovo veiksmais, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jam teisę be atsakovo G. E. sutikimo įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją. Bylą nagrinėjęs teismas pripažino, kad atsakovo atsisakymas duoti sutikimą įteisinti savavališkas statybas yra logiškas, pagrįstas ir teisėtas, kadangi savavališkai pastatyti statiniai akivaizdžiai pažeidžia atsakovo teises. Apeliaciniame skunde ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su ja nesutikti.
Bendraturtis, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susiję kito bendraturčio veiksmai rekonstruojant statinius, savo poziciją dėl ketinamų atlikti ar jau atliktų rekonstrukcijos darbų gali išreikšti duodamas sutikimą tokiems darbams atlikti arba atsisakydamas tokį sutikimą duoti. Bendraturčio atsisakymas duoti sutikimą turi būti protingai motyvuotas ir pagrįstas realia jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš rekonstrukcijos darbų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas, atsisakydamas duoti sutikimą įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją, nenurodė jokių tokį atsisakymą pagrindžiančių priežasčių, tačiau teisėjų kolegija šį apelianto argumentą laiko teisiškai nepagrįstu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tokią savo poziciją atsakovas patvirtino viso proceso metu, kad atsakovas nesutikimą įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją grindžia savo teisės naudotis jam tenkančia apie 20 arų bendro naudojimo žemės sklypo dalimi ribojimą. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad savavališkai rekonstruoti statiniai yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, dėl apelianto savavališkai pastatytų (rekonstruotų) statinių, užimančių dalį žemės sklypo, jis negali tinkamai ir savo nuožiūra naudotis jam tenkančia šio žemės sklypo dalimi, nors už šią žemės sklypo dalį jis turi mokėti mokesčius. Be to, atsakovo teigimu, apeliantas, siekdamas įteisinti savavališką statinių, kuriuos teismo sprendimais jis yra įpareigotas nugriauti, rekonstrukciją, piktybiškai vengia vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Taigi byloje nustatyta, kad atsakovas yra nurodęs konkrečias savo atsisakymo duoti sutikimą įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją priežastis, todėl nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad atsakovas savo nesutikimo nemotyvavo.
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsakovo nurodytas nesutikimo priežastis laikė pakankamomis atsakovui atsisakyti duoti apeliantui sutikimą įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją ir tokį atsakovo nurodytų priežasčių vertinimą teisėjų kolegija laiko pagrįstu. Teisėjų kolegijos manymu, atsakovo teisės naudotis jam tenkančia žemės sklypo dalimi ribojimas apeliantui užstačius bendro naudojimo žemės sklypo dalį, o įteisinus ginčo statinius ir visiškas praradimas, laikytinas atsakovo teisių pažeidimu, pakankamu atsakovui atsisakyti duoti sutikimą apeliantui įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją. Vertintina, kad atsakovas įrodė esminį jo bendrosios nuosavybės teisės pažeidimą, sudarantį pagrindą jo atsisakymą duoti sutikimą apeliantui atlikti rekonstrukcijos darbus laikyti motyvuotu. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad ginčo statiniai yra pastatyti jau seniai ir iki tol jie niekam netrukdė. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčo statiniams esant pastatytiems jau daugiau kaip dešimt metų jie niekam iki tol netrukdė, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, nesutarimai dėl ginčo statinių kilo ne tik tarp šalių, tačiau jie egzistavo ir tarp ankstesnių statinių bendraturčių. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad ir buvęs bendraturtis J. G. ne kartą kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl savavališkų statinių priverstinio nugriovimo, kas paneigia apelianto argumentą, jog ginčo statiniai iki tol niekam netrukdė. Apelianto teigimu, atsakovas sutikimą įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją atsisako duoti tik dėl galimybės daryti apeliantui poveikį tolimesniame žemės sklypo formavimo procese, tačiau apeliantas šios aplinkybės neįrodė. Be to, pažymėtina, kad pats apeliantas, veikdamas neteisėtai, t. y. statydamas ginčo statinius be bendraturčio sutikimo, o dabar siekdamas įteisinti savavališką statybą ir tokiu būdu įgyti didesnę galią žemės sklypo dalinimosi procese, veikė nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, pažeisdamas juos, dėl ko jo, kaip statytojo teisėms, šiuo atveju neturėtų būti teikiamas prioritetas kito bendraturčio atžvilgiu. Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (nullus commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos manymu, būtent apeliantas, veikdamas be bendraturčio sutikimo, nebendradarbiaudamas su juo, veikė prieštaraujant CK 4.75 straipsnio nuostatoms bei bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, ir savo veiksmais siekia maksimaliai patenkinti tik savo interesus.
Apeliacinės instancijos teismas kaip teisiškai nepagrįstus laiko ir apelianto argumentus dėl teismo išvados, kad apeliantas vengia vykdyti teismų sprendimus, kuriais jis yra įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytus statinius, nepagrįstumo. Byloje nustatytos aplinkybės, kad teismo sprendimai nėra įvykdyti jau daugiau nei dešimt metų, suponuoja išvadą apie apelianto vengimą gera valia įvykdyti pirmiau paminėtus teismo sprendimus. Šią išvadą pagrindžia ir byloje esantys duomenys apie tai, kad suinteresuoti asmenys yra kreipęsi dėl priverstinio šių teismo sprendimų įvykdymo. Nurodytos išvados nepaneigia ir apelianto argumentai, kad jis tokiu būdu ne vengia įvykdyti teismo sprendimus, bet siekia įteisinti savavališką statybą ir yra atlikęs visus tam reikiamus veiksmus. Priešingai nei kad teigia apeliantas, bylos duomenys nepatvirtina, kad jis yra atlikęs visus reikiamus veiksmus savavališkai statybai įteisinti. Apeliantas netiksliai traktuoja 2013 m. gegužės 6 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus rašte Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 74–75, t. I) nurodytus duomenis, kadangi, priešingai nei kad teigia apeliantas, šiame rašte yra nurodyta, jog tik įstatymų nustatyta tvarka parengus teritorijų planavimo dokumentą, kuriame turi būti suformuotas žemės sklypas, galės būti sprendžiamas klausimas dėl galimybės įteisinti savavalines statybas. Byloje duomenų apie tai, kad toks teritorijų planavimo dokumentas teisės aktų nustatyta tvarka būtų parengtas, nėra, todėl nėra galimybės spręsti apie apelianto galimybes įteisinti savavalinę statybą. Pažymėtina, kad ir byloje dalyvavę tretieji asmenys apelianto pareikštą reikalavimą byloje vertino kaip išankstinį, nesukelsiantį apeliantui teisinių pasekmių, todėl sutikti su apelianto argumentais, kad jis yra atlikęs visus reikiamus veiksmus savavalinei statybai įteisinti, išskyrus atsakovo rašytinį sutikimą, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.
Teisiškai nepagrįstais teisėjų kolegija laiko ir apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo bei visų reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių nenustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų, nustatė visas reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, susijusias su atsakovo atsisakymu duoti rašytinį sutikimą apeliantui įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją, motyvavo savo sprendimą ir nurodė argumentus, remdamasis kurias atmetė apelianto ieškinį. Vien tai, kad teismas, atmesdamas apelianto ieškinį, rėmėsi atsakovo nurodytais argumentais, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas civilinę bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ar neobjektyviai. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepagrįstais laiko pirmiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus ir sprendžia, kad teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant procesinių teisės aktų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo atsisakymas duoti sutikimą įteisinti savavališką statinių rekonstrukciją yra motyvuotas ir pagrįstas, kadangi dėl savavališkos statybos jo teisės ir teisėti interesai būtų pažeisti iš esmės. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo. Teisėjų kolegija, pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinusi, kad apeliacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip nereikšmingų galutiniam procesiniam teismo sprendimui, nepasisako.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė skirti apeliantui 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą už piktnaudžiavimą procesu. Nurodė, kad apeliantas akivaizdžiai nepagrįstai nagrinėjamoje byloje pareiškė ne tik ieškinį, bet ir apeliacinį skundą, kurio tikslas yra pažeisti ne tik bendraturčio, bet ir viešąjį interesą – nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų. Sąmoningas veikimas prieš teismų sprendimų vykdymą ir nuolatinis bendraturčių interesų pažeidinėjimas turi būti teismo atitinkamai įvertintas ir užkirstas kelias nepagrįstų skundų ir ieškinių teikimui.
Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad apeliantas teise į teismine gynybą naudojasi nesąžiningai ar piktnaudžiaudamas ja. Apeliantas, pareikšdamas ieškinį ir apeliacinį skundą, tik siekia apginti, jo manymu, pažeistas teises. Taigi nenustačius aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti apeliantą elgiantis nesąžiningai ir piktnaudžiaujant savo teisėmis, atsakovo prašymas skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinamas (CPK 95 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nepriteistinas jo už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jam iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teismui pateikti duomenys patvirtina, kad apeliantas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra sumokėjęs 605 Eur. Pagal atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo metu galiojusias teisės aktų nuostatas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimali atlygintina advokato teisinės pagalbos suma yra 434,43 Eur (1 500 Lt) (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktas.). Byloje aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo teisės aktuose nustatytos maksimalios išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti sumos, nenustatyta, todėl atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant atsakovui iš apelianto 434,43 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti G. E., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), iš R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 434,43 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus 43 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Netenkinti atsakovo G. E. prašymo dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo.