Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 13), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2019 m. birželio 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam kameroje laikomam asmeniui. Laikymas tokiomis sąlygomis pareiškėjui sukėlė įvairius nepatogumus, tokius kaip šviežio oro trūkumas, kadangi neveikė ventiliatoriai, o vėdinimas per langus buvo nepakankamas. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeista jo privatumo teisė atliekant gamtinius reikalus, nes sanitariniai mazgai kamerose atskirti tik sienele, nuo 2016 m. gruodžio mėn. ir užuolaida, tačiau pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų pro duryse esantį stebėjimo langelį ir kameroje esančių kitų asmenų.

Pareiškėjas mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 18–21) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

Nurodo, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Atsakovės atstovas taip pat mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2019 m. birželio 24 d. Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2019 m. birželio 24 d. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2019 m. liepos 8 d. (spaudas ant voko, b. l. 4), todėl praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2016 m. liepos 7 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą ir emocinius sutrikimus. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos įstaigos administraciją. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad atsakovės atstovo prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundui taikytinas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2016 m. liepos 7 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2019 m. birželio 24 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, nes buvo apgyvendintas kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, be to, buvo laikomas kartu su kitais asmenimis.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą (b. l. 19) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 52 ir 76.

Pareiškėjas 2016 m. liepos 8 d.–2019 m. vasario 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 52 (plotas 7,94 kv. m) vienas. Pareiškėjas 2019 m. vasario 21 d.–2019 m. birželio 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 76 (plotas 7,52 kv. m) kartu su kitu asmeniu, t. y. dviese. 2019 m. birželio 25 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.

Taigi, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2019 m. birželio 25 d., t. y. iš viso 1 082 paras. Iš nurodytų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Vilniaus PN kamerose tekdavo nuo 3,76 kv. m iki 7,94 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš byloje esančio Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio mėnesio pranešimo „Dėl G. J. skundo“ matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,70 kv. m (b. l. 47). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,70 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose sanitarinis mazgas atskirtas tik sienele, nuo 2016 m. gruodžio mėn. ir užuolaida. Atliekant gamtinius reikalus, pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų pro duryse esantį stebėjimo langelį ir kitų kameroje esančių asmenų.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio mėnesio pranešime „Dėl G. J. skundo“ nurodoma, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti atskiras sanitarinio mazgo kabinas nėra techninių galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose nuo 2016 m. gruodžio mėnesio įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 47–49).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.) 16.5 papunktyje buvo nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 52 ir 76, iš viso 1 082 paras. Pareiškėjas 2016 m. liepos 8 d.–2019 m. vasario 20 d. buvo laikomas vienas, o likusį laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. vasario 21 d. –2019 m. birželio 25 d. kartu su kitu asmeniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės atskirtas užuolaida nuo 2016 m. gruodžio mėnesio. Taigi pareiškėjas laikotarpiu 2016 m. liepos 8 d.–2016 m. lapkričio 30 d. nors ir buvo laikomas kameroje Nr. 52 vienas, tačiau joje nebuvo įrengta užuolaida.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei nustatytas aplinkybes, G. J. laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 812 parų (2016 m. gruodžio 1 d.–2019 m. vasario 20 d.) buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o likusias 270 parų Vilniaus PN (anksčiau - Lukiškių TI-K) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos (2019 m. vasario 21 d.–2019 m. birželio 24 d.) arba buvo laikomas vienas kameroje, kurioje nebuvo įrengta užuolaida (2016 m. liepos 8 d.–2016 m. lapkričio 30 d.). Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 270 parų buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Akcentuotina ir tai, jog pareiškėjas skunde daugiau jokių kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenurodo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą ir emocinius sutrikimus. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs sukelti pareiškėjui minėtus jausmus ar kitaip netinkamai su juo elgtis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad G. J. dėl nustatyto pažeidimo (270 parų neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 800 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 800 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.