Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. ir nuteistojo A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį už 2015 m. gruodžio 26 d. veiką – 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už 2016 m. sausio 7 d. veiką – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už 2016 m. vasario 24 d. veiką – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmepagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį – 20 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei I. B. paskirta subendrinta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta 1/3 ir paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 punktais, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2015 m. lapkričio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, pastarąją iš dalies pridedant prie skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės ir paskirta subendrinta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta ir dalinio sudėjimo būdu subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2016 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme ir I. B. paskirta galutinė subendrinta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pastarąją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta 1/3 ir paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pastarąją atliekant pataisos namuose.

Teismo nuosprendžiu UAB „GV group“ civiliniai ieškiniai tenkinti pilnai ir iš I. B. ir A. K. solidariai UAB „GV group“ priteista 534,98 eurų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, tačiau nepaisydamas apeliacinio skundo ribų patikrina ir tai, ar byloje nėra padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų. Šioje byloje nėra ginčo dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo, nuteistieji pripažįsta padarę inkriminuotas nusikalstamas veikas, taigi teismo nutartyje veikų faktinės aplinkybės ir jų kvalifikavimo klausimai nenagrinėjami. Apeliaciniais skundais ginčijamos nuteistiesiems paskirtos bausmės, atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų ir pasisako tik dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. I. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžiu pripažinta kalta dėl trijų baigtų vagysčių, t. y. nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir pasikėsinimą padaryti baudžiamojo nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje. I. B. už šias veikas nuteista diferencijuotomis bausmėmis. Teismas pagrįstai paskyrė švelniausią bausmę (20 dienų areštą) už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką ir griežtesnes bausmes už baigtas ir pavojingesnes veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje (už pirmąją veiką teismas paskyrė 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, už antrąją atitinkamai – 4, o už trečiąją – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmes). Paskirtas bausmes teismas pagrįstai iš dalies sudėjo ir paskyrė subendrintą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, atsižvelgdamas į nuteistosios prisipažinimą, pritaikydamas BK 64¹ straipsnio, nuostatas dar sumažino vienu trečdaliu, t. y. už nuosprendyje nustatytų keturių nusikalstamų veikų padarymą paskyrė 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.Teismas pagrįstai pripažino nuteistosios baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra, o nuteistosios argumentai dėl bausmės, išsakyti apeliaciniame skunde ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme iš esmės siejami su jos nėštumu ir noru auginti gimusį vaiką laisvėje. Apeliacinės instancijos teismas supranta nuteistosios poziciją, tačiau net ir šios itin svarbios aplinkybės kontekste, neįžvelgia pagrindo švelninti nuteistajai paskirtos bausmės rūšies. Tokią išvadą teismas daro, visų pirma, įvertindamas kaltinamosios asmenybę ir byloje esančius duomenis apie teigiamo poveikio jos elgesiui nepadariusias anksčiau taikytas poveikio priemones. Nuteistoji tiesiogine tyčia, planuotai padarė kelias nusikalstamas veikas pagrobiant svetimą turtą, kurių pobūdis rodo, jog nuteistajai būdingas analogiško pobūdžio teisės pažeidimų darymas – nuteistoji ne kartą bausta administracinėmis nuobaudomis dėl smulkaus turto pagrobimo (t. 1 b. l. 158-160), taip pat yra padariusi analogiško pobūdžio baudžiamąjį nusižengimą (t. 1 b. l. 149). Nuteistoji už padarytus pažeidimus paskirtų baudų nemoka, neteisėtą elgesį tęsė laisvės apribojimo bausmės, paskirtos už baudžiamąjį nusižengimą, vykdymo laikotarpiu. Tai rodo, kad I. B. nekeitė savo elgesio teigiama linkme po valstybės taikytų švelnesnių bausmių, tapataus pobūdžio teisės pažeidimų darymas tapo nuteistosios gyvenimo būdo dalimi, o taikomos atsakomybės priemonės neturėjo jokio poveikio. I. B. daromi teisės pažeidimai sunkėja ir dažnėja, nuteistoji vartoja narkotines medžiagas. Apygardos teismas pabrėžia, kad teismo posėdžio metu nuteistosios rodoma motyvacija keisti gyvenimo būdą, rūpintis šeima, būsimu naujagimiu, nors anksčiau neaugino savo vaiko ir darė nusikalstamas veikas, vertinama teigiamai, tačiau jokie objektyvūs duomenys, ypač atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, charakterizuojančias I. B., šiuo metu negali teismui garantuoti, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant nuteistajai kitą bausmės rūšį. Teismas šioje stadijoje negali nustatyti jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atvirkščiai, valstybės ir toliau taikomos santykinai švelnios bausmės gali sudaryti bausmės išvengiamumo įspūdį, todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta reali, bet trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju yra tinkama, teisinga ir nėra aiškiai per griežta. Kita vertus, apygardos teismas pabrėžia, kad nuteistosios nėštumas, išties, yra itin svarbi aplinkybė, į kurią gali būti tinkamai atsižvelgta.Teismas pabrėžia, kad pagal BPK 338 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia, nuosprendžio vykdymas gali būti atidėtas ne ilgiau kaip vieneriems metams. Pagal BPK 338 straipsnio 3 dalį nuosprendžio vykdymo atidėjimo klausimą nuteistojo, jo gynėjo, šeimos narių arba artimųjų giminaičių prašymu išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas motyvuota nutartimi. Taigi I. B., jos gynėjas ar kiti nurodyti asmenys, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, turi teisę prašyti Vilniaus miesto apylinkės teismo atidėti bausmės vykdymą. Apygardos teismo vertinimu, ši teisinė galimybė konkrečiu atveju yra adekvati ir pakankama nuteistosios ir jos būsimo vaiko teisių apsaugos užtikrinimo priemonė.A. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl dviejų baigtų nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje padarymą ir padėjimą padaryti 178 straipsnio 1 dalyje, numatytą veiką. Už šias veikas A. K. paskirtos diferencijuotos keturių, šešių ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Paskirtas bausmes teismas pagrįstai iš dalies sudėjo ir paskyrė subendrintą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, atsižvelgdamas į nuteistojo prisipažinimą, pritaikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas, dar sumažino vienu trečdaliu, t. y. už nuosprendyje nustatytų veikų padarymą paskyrė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.Nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ar atidėti jos vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. K. paskirta bausmė teisinga. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Įvertinti A. K. padarytų nusikaltimų pobūdis, jų padarymas tiesiogine tyčia, esant nusikaltimų recidyvui, kadangi veikos padarytos esant neišnykusiam ar panaikintam teistumui. Apygardos teismo vertinimu, tokioje situacijoje tik laisvės atėmimo bausmė yra adekvati, įvertinant visą A. K. charakterizuojančią medžiagą bei nusikalstamų veikų pobūdį. Asmuo yra teistas 12 kartų, vyrauja nusikalstamos veikos nuosavybei, naujas nusikaltimas padarytas tik paleidus A. K. iš įkalinimo įstaigos, asmuo sistemingai daro analogiško pobūdžio administracinius teisės pažeidimus, skiriamų baudų nemoka. Nurodytos aplinkybės rodo, jog asmeniui taikomos poveikio priemonės nedaro jokio poveikio, neskatina suvokti neigiamos jo veiksmų reikšmės ir siekti gyvenimo tikslų teisėtomis priemonėmis. Taigi vienintelė galima bausmės rūšis tokioje situacijoje – laisvės atėmimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, suteikiančių pagrindo manyti, kad šios bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, taigi nenustatyta BK 75 straipsnio taikymo galimybė. Pažymėtina, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi motyvai dėl noro susitvarkyti gyvenimą, auginti vaiką teismo vertinami teigiamai, tačiau šioje stadijoje jokie faktiniai duomenys nepagrindžia, kad A. K. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliavus neteistojo nuo visuomenės. Atsižvelgiant į tai, kad net ir aptartų iš esmės negiamai nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių kontekste nuteistajam paskirta sankcijos minimumui artimesnė bausmė, kurios dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.Visgi, apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių klausimus, nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. liepos 7 d. nuosprendį I. B. atžvilgiu, padarė klaidą, bendrindamas I. B. paskirtas bausmes su kitais nuosprendžiais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai subendrino nuosprendžiu paskirtą 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su 2015 m. lapkričio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo bausme, kuri jau buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, taigi neturėjo būti bendrinama iš naujo. Teismų praktikoje šiuo aspektu laikomasi nuostatos, kad: „BK nenumatyta galimybė priimant antrąjį (trečiąjį ir kitus) nuosprendį ignoruoti pirmojoje (ankstesnėse) bylose nuosprendžiu subendrintas bausmes (net ir tuo atveju, kai jos buvo subendrintos netinkamai) ir „išbendrinti“ jas tam, kad būtų subendrintos su bausmėmis, paskirtomis nauju nuosprendžiu. BPK nustatyti būdai ir procedūros, kaip aukštesnės teisminės instancijos, nagrinėdamos bylas apeliacine, kasacine tvarka ar atnaujinus baudžiamąją bylą BPK XI dalyje numatytais atvejais, gali pakeisti teismų sprendimus. Teismų praktikoje suformuluotos tam tikros nuostatos, kurių turi laikytis teismas, kai būtina subendrinti naujai skiriamą bausmę su vienu ar keliais anksčiau priimtais nuosprendžiais, kuriais taip pat buvo bendrintos bausmės. Šios nuostatos reikalauja užtikrinti, viena vertus, kad ta pati bausmė nebūtų bendrinama du kartus, kita vertus, kad nebūtų pakeičiama pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė. Tais atvejais, kai priėmus nuosprendį (ar net kelis) nustatoma, kad asmuo iki šių nuosprendžių priėmimo dar yra padaręs vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę (bausmes), ją (jas) subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės pirmesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. vasario 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-2/2014 ir kitos). Apygardos teismas pastebi, kad tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje yra sutinkama ir kitokia bausmių bendrinimo praktika, tačiau teismas ja nesiremia, kadangi ji nėra vyraujanti, be to, ji prieštarauja aktualiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinės sesijos formuojamai praktikai, kuria buvo koreguota ankstesnė bausmių bendrinimo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-193/2007).Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bendrindamas paskirtas bausmes su 2015 m. lapkričio 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, neteisingai nurodė šiuo baudžiamuoju įsakymu nustatytą bausmės dydį – 1 metus. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ši bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnį, buvo sumažinta trečdaliu ir nustatyta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu I. B. atžvilgiu buvo priimtas įsiteisėjęs 2016 m. birželio 10 d. nuosprendis, kuriuo paskirta bausmė buvo subendrinta su 2015 m. lapkričio 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir šiais nuosprendžiais galutinė I. B. paskirta bausmė buvo – 10 mėnesių laisvės apribojimo. Taigi apylinkės teismas, subendrindamas nuosprendžiu paskirtą 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu ne su 10 mėnesių, o su vienerių metų laisvės apribojimo bausme, pasielgė neteisingai. Taisydamas šią klaidą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, pirmosios instancijos nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrina dalinio sudėjimo būdu su 2016 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėdamas švelnesnę, ir paskiria I. B. galutinę subendrintą 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant bausmę pataisos namuose. Teismas pastebi, kad nors ši bausmė visiškai atitinka pirmosios instancijos teismo paskirtą galutinę subendrintą bausmę, teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas klaidas, o tai gali padaryti tik pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Teismui pateiktas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės pagalbos išlaidų, iš kurio matyti, kad už teisinės pagalbos teikimą I. B. (jai atstovavo paskirta gynėja Ramutė Veronika Šalaviejūtė išieškotina 83,03 EUR išlaidų. Nagrinėjamoje byloje I. B. nereiškė prašymo paskirti jai gynėją, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas pagal įstatymą (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Taigi gynėjo dalyvavimą byloje sąlygojo ne nuteistosios prašymas, o tokioje situacijoje tenkinti prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo nebūtų teisinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistosios I. B. skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalį dėl I. B. paskirtų bausmių subendrinimo su 2015 m. lapkričio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu ir su 2016 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pakeisti ir išdėstyti taip:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su 2016 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta (su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu) 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme ir paskirti I. B. galutinę subendrintą 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant bausmę pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.