- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-15
- Bylos Nr.
- e2S-2420-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30548-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Kreditorius
- UAB „Naujininkų ūkis“
- Skolininkas
- V. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Naujininkų ūkis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Naujininkų ūkis“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininko V. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius prašė teismo išduoti teismo įsakymą dėl 90,31 € skolos, 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 37,16 € bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko V. S..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Naujininkų ūkis“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 90,31 € skolos, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 37,16 € bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko V. S..
Teismas nustatė, kad kreditorius prašo priteisti iš skolininko 33,29 € už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas, rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas pažymėjo, kad šis kreditoriaus prašymas yra visiškai nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 išaiškino, kad CPK 56 straipsnyje nustatyti procesinio atstovavimo apribojimai ir reikalavimai iš esmės lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiu atveju kreditoriaus prašymas priteisti iš skolininko 33,29 eurų už procesinių dokumentų paruošimą, kuriuos sumokėjo UAB „SKOLOS LT“ yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkintinas, kadangi šios išlaidos nepriskirtinos prie kitų būtinųjų išlaidų. Kadangi kreditoriaus reikalavimai negali būti tenkinami visiškai, o Lietuvos Respublikos CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, todėl teismas atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Naujininkų ūkis“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartį. Nurodo, jog teismas, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą, netinkamai įvertino ar reiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas, konstatuodamas, jog CPK XXIII skyriaus nuostatuose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies. Pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį teismas atsisako priimti pareiškimą, jei yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jei pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Teismas nustatė, jog nėra numatyta galimybės tenkinti kreditoriaus pareiškimo iš dalies, kadangi tai nėra reglamentuota CPK XXIII skyriuje nurodyta tvarka. Tačiau toks teismo argumentas neatitinka suformuotos teismų praktikos (nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-817-278/2013). Minėtame skyriuje nėra numatyto draudimo atsisakyti priimti pareiškimą ir išduoti teismo įsakymą dėl dalies pareiškime nurodytų reikalavimų. Pagrindinis kreditoriaus prašymas yra priteisti iš skolininko 90,31 €, tuo tarpu kiti reiškiami reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų laikytini išvestiniais. Todėl teismas nepagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl 90,31 € skolos, 3 € žyminio mokesčio, 0,87 € už Nekilnojamojo turto registro duomenų paiešką, kadangi kreditoriaus reikalavimai gali būti patenkinti tiek visi, tiek dalis jų, o CPK 435 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareiškimą atsisakytina priimti, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta išduoti teismo įsakymą, kadangi jame pareikštas nepagrįstas reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su teismo įsakymo išdavimo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Kreditorius prašė priteisti iš skolininko 90,31 € skolos, 5 procentų metinių procesinių palūkanų, 3,00 € žyminio mokesčio, 0,87 € už Nekilnojamojo turto registro duomenis ir 33,29 € už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas, rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Pirmos instancijos teismas atsisakė išduoti teismo įsakymą, kadangi pripažino, jog 33,29 € bylinėjimosi išlaidos už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas paslaugas nėra pagrįstos. Atskirajame skunde kreditorius neginčija šios teismo išvados. Kreditorius teigia, kad įstatymas nedraudžia priimti teismo įsakymo tik dėl dalies reikalavimų, todėl pirmos instancijos teismas galėjo išduoti teismo įsakymą dėl pagrindinės skolos ir, teismo manymu, pagrįstų bylinėjimosi išlaidų.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kreditoriaus nurodomoje Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-817-278/2013 buvo nagrinėjama situacija, kada pirmos instancijos teismas atsisakė išduoti teismo įsakymą dėl aiškiai per didelių netesybų. Šis reikalavimas nebuvo visiškai nepagrįstas, buvo keliamas klausimas tik dėl jo dydžio. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismo įsakymą išduoti buvo atsisakyta dėl nepagrįstų bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apelianto argumentu, kad Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies. Tačiau, siekiant išspręsti ginčijamą klausimą, būtina sistemiškai išanalizuoti minėto skyriaus nuostatas bei atsižvelgti į supaprastinto proceso tikslus.
Pažymėtina, kad sumarinio proceso tikslas – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Civilinio proceso operatyvumo principas sąlygoja tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį išvestiniai civilinės bylos klausimai turi būti galutinai išsprendžiami toje pačioje civilinėje byloje. Procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalyku (LAT 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001). Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Išsprendus ginčo situaciją kreditoriaus nurodomu būdu, tai yra priėmus teismo įsakymą dėl dalies pareiškimo reikalavimų, o kitą pareiškimo dalį (dėl aiškiai nepagrįstų reikalavimų) atsisakius priimti, kreditoriui atsirastų galimybė pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimo dalį (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, galima situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus ir taip vėliau vyktų du procesai – išieškojimo ir apeliacijos, o aukštesnės instancijos teismui panaikinus tokią nutartį, galimi ir du išieškojimo procesai (dėl teismo įsakymo ir dėl bylinėjimosi išlaidų). Akivaizdu, kad toks procesas neatitiktų sumarinio proceso tikslų.
Taigi šios aplinkybės, taip pat CPK XXIII skyriuje įtvirtinti reikalavimai teismo įsakyme nurodyti ne tik priteisiant skolą, tačiau ir išvestinius reikalavimus, jei tokie buvo pareikšti (CPK 436 straipsnis), teismo įsakymo apskundimo teisės ribojimas (CPK 436 straipsnio 7 dalis), leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, jei visų pareiškimo reikalavimų patenkinimas pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, toks pareiškimas turi būti nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis).
Be to, įstatymas riboja teismo įsakymo apskundimo teisę (CPK 436 straipsnio 7 dalis). Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apsiginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises. Kreditorius vieną aiškiai nepagrįstą reikalavimą pareiškė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.