- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-20
- Bylos Nr.
- eAN2-398-1053/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00813-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnė Gailiūnienė
- Kategorijos
- 16.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.9.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ugnė Gailiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – institucija) vyriausiojo tyrėjo Gyčio Vaitkevičiaus skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. balandžio 25 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-9934-2025, M. S. A. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 30 Eur dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. balandžio 25 d. nutarimu M. S. A. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2025 m. kovo 16 d. 23.07 val. Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, vairuodamas viešojo transporto autobusą „Isuzu“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nerodydamas jokių įspėjamųjų posūkio signalų persirikiavo iš pirmos eismo juostos į antrąją, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – KET), 5, 6 ir 82.2 punktų reikalavimus. Už šio administracinio nusižengimo padarymą M. S. A. paskirta 45 Eur dydžio bauda.
2. Minėtu nutarimu M. S. A. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2025 m. kovo 16 d. 23.07 val. Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, vairuodamas viešojo transporto autobusą „Isuzu“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nerodydamas jokių įspėjamųjų posūkio signalų staiga persirikiavo iš pirmos eismo juostos į antrąją, taip sukėlė pavojų savo ir kitų eismo dalyvių saugumui bei privertė antra eismo juosta važiavusį automobilį staiga keisti važiavimo greitį ir kryptį, t. y. privertė jį staiga stabdyti, kirsti dvigubą ištisinę kelio ženklinimo liniją, išvažiuoti į priešpriešiniam eismui skirtą eismo juosta, kad išvengti susidūrimo, taip pažeidė KET 5, 6, 9, 101 ir 104 punktų reikalavimus. Už šio administracinio nusižengimo padarymą M. S. A. paskirta 180 Eur dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas keturiems mėnesiams. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, M. S. A. paskirta galutinė 180 Eur dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas keturiems mėnesiams.
3. M. S. A. šį nutarimą apskundė apylinkės teismui prašydamas pakeisti institucijos nutarimu jam paskirtą administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisė vairuoti transporto priemones atėmimą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu panaikino institucijos 2025 m. balandžio 25 d. nutarimą ir M. S. A. pripažinto kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 1 dalyje bei jam skyrė 30 Eur dydžio baudą.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
5. Apeliaciniu skundu institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą ir palikti galioti institucijos 2025 m. balandžio 25 d. nutarimą.
5.1. Skunde teigiama, kad pasisakydamas dėl pavojingo vairavimo teismas rėmėsi vaizdo įrašo analize ir liudytojų parodymais. Nutarime konstatuota, kad policijos automobilis pats važiavo greičiau, nei leido taisyklės (liudytojo parodymų duomenimis apie 60 km/val., nors leistinas greitis buvo 50 km/val.). Teismas pažymėjo, kad dėl kelio vingio ir greitesnio policijos automobilio važiavimo policijos automobilis galėjo patekti į autobuso „akląją zoną“, todėl autobuso vairuotojas objektyviai galėjo jo nematyti. Teismo nuomone, vaizdo įraše užfiksuota, kuomet autobusas pradėjo rikiuotis, tarp jo ir policijos automobilio dar buvo pakankamai didelis atstumas, o dalis autobuso galo jau buvo antroje eismo juostoje prieš tai, kai policijos automobilis priartėjo. Teismas padarė išvadą, kad policijos vairuotojas turėjo galimybę pastebėti situaciją ir laiku reaguoti.
5.2. Skunde teigiama, kad teismas ieškojo aplinkybių, pateisinančių pareiškėjo veiksmus ir nepagrįstai pripažino, kad policijos automobilio vairuotojas galėjo laiku pastebėti besirikiuojantį autobusą ir imtis priemonių, jog pavojinga situacija nesusiklostytų. Tokia išvada prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kadangi būtent autobuso vairuotojo veiksmai, atlikti pažeidžiant KET buvo esminė ir lemiama pavojingos situacijos priežastis. Autobusas persirikiavo be posūkio signalo. Pagal KET 82.2 punktą vairuotojas privalo prieš persirikiuodamas aiškiai įspėti kitus eismo dalyvius posūkio šviesos signalais. Ši pareiga yra esminė, nes ji suteikia kitiems eismo dalyviams būtino laiko įvertinti situaciją ir prisitaikyti. Pareiškėjas šio reikalavimo nevykdė, todėl policijos automobilio vairuotojas objektyviai apie manevrą sužinojo tik jam jau prasidėjus. Tokiomis aplinkybėmis policijos reakcijos laikas buvo maksimaliai sutrumpintas ir iš esmės atėmė galimybę pasirinkti saugesnius veiksmus.
5.3. Institucijos teigimu, autobuso manevras buvo staigus. Pareigūnų parodymai patvirtina, kad autobusas pradėjo rikiuotis tuo metu, kai policijos automobilis jau buvo šalia jo, beveik susilyginęs. Tokia situacija prieštarauja KET 101 ir 104 punktams, kurie įpareigoja persirikiuojantį vairuotoją įsitikinti, jog manevras yra saugus ir nekliudys kitiems eismo dalyviams. Kadangi šių taisyklių pareiškėjas nesilaikė, policijos automobilio vairuotojui liko tik staigus stabdymas bei krypties keitimas, kad išvengtų susidūrimo. Policijos pareigūnai veikė vienintelio įmanomo pasirinkimo sąlygomis. Pagal byloje esančius parodymus, vos autobusas pradėjo manevrą, policijos automobilio vairuotojas bandė stabdyti, tačiau suprato, kad dėl mažo atstumo ir staigaus persirikiavimo išvengti kontakto su autobuso šonine dalimi nepavyks. Todėl jis buvo priverstas išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, net kirsdamas dvigubą ištisinę liniją. Toks veiksmas buvo priverstinė reakcija į staigiai atsiradusį pavojų, siekiant apsaugoti tiek tarnybinį automobilį, tiek autobuso keleivius.
5.4. Skunde teigiama, kad teismo argumentai dėl „aklosios zonos“ yra nepagrįsti. Net jeigu policijos automobilis tam tikru momentu buvo autobuso vairuotojui nematomas, tai nepanaikina vairuotojo pareigos prieš manevrą įsitikinti, jog kelias yra laisvas. Vairuotojas privalo atidžiai įvertinti ne tik veidrodėliuose matomą vaizdą, bet ir bendrą eismo aplinką. Praktiškai tai reiškia, kad jeigu egzistuoja „akloji zona“, vairuotojas turi dar didesnę pareigą būti atidžiam ir nesirinkti rizikingo manevro. Šiuo atveju būtent autobuso vairuotojo neatsargumas lėmė pavojingos situacijos atsiradimą, o ne policijos automobilio padėtis ar greitis.
5.5. Institucija skunde pažymi, kad policijos automobilio greitis nėra esminė aplinkybė. Teismas pernelyg akcentavo, jog pareigūnai galėjo viršyti leistiną 50 km/val. greitį, tačiau tai nekeičia fakto, jog pavojingą situaciją sukėlė būtent neteisėtas autobuso manevras be signalo. Net jei policijos automobilis būtų važiavęs mažesniu greičiu, pats persirikiavimas be signalo ir šalia važiuojant kitai transporto priemonei vis tiek būtų sukėlęs pavojų. Greičio faktorius galėjo turėti įtakos pavojui padidėti, bet jis negali eliminuoti pagrindinės priežasties – autobuso vairuotojo veiksmų. Policijos automobilio greitis byloje nebuvo nustatytas objektyviais techniniais duomenimis, nei vaizdo įrašas, nei greičio matuoklis, nei kitokios techninės priemonės nebuvo panaudotos transporto priemonių greičiui tiksliai apskaičiuoti. Teismas rėmėsi vien tik subjektyviais liudytojų parodymais – tiek pačių policijos pareigūnų, tiek administracinėn atsakomybėn patraukto asmens. Subjektyvi nuomonė, jog „atrodė, kad važiavo apie 60 km/val.“ negali būti vertinamas kaip patikimas faktinis įrodymas, nes tokie parodymai yra pagrįsti tik žmogaus suvokimu, kuris priklauso nuo situacijos, regėjimo kampo, transporto priemonių santykinės padėties ir kitų subjektyvių veiksnių. Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad transporto priemonės greitis privalo būti grindžiamas objektyviais duomenimis, o ne vien prielaidomis ar subjektyviais vertinimais. Net ir pripažinus, jog policijos automobilis galėjo judėti kiek greičiau, tai savaime nėra esminė aplinkybė nagrinėjant atsakomybę už pavojingos situacijos sukėlimą. Viešajame eisme natūralu, kad lengvieji automobiliai juda greičiau nei maršrutiniai autobusai, ypač pastariesiems kylant į įkalnes ar važiuojant miesto gatvėmis su sustojimais. Tai lemia transporto priemonės techninės savybės, dideli gabaritai ir keleivių vežimo specifika. Todėl aplinkybė, kad policijos automobilis judėjo greičiau už autobusą, negali būti laikoma išskirtine ar savaime rodančia, kad būtent policijos veiksmuose slypi pavojingos situacijos priežastis. Esminė pareiga šioje situacijoje teko autobusą vairavusiam asmeniui, jis privalėjo ne tik parodyti posūkio signalą, bet ir įsitikinti, jog persirikiavimas nesukels kliūties greta važiuojančiai transporto priemonei, šios pareigos jis nevykdė, todėl teismo išvada, jog situacija susiklostė dėl policijos automobilio greičio viršijimo, yra nepagrįsta: ji paremta vien subjektyviais parodymais, o ne objektyviais įrodymais, be to, nukreipia dėmesį nuo tikrosios pavojingos situacijos priežasties – neteisėto autobuso vairuotojo manevro.
5.6. Skunde teigiama, kad šalia įvykio vietos (adresu Liepkalnio g. 39, Vilnius) įrengtas KET ženklas Nr. 518, žymintis eismo juostų paskirtį. Ženklas numato draudimą transporto priemonėms, kurių didžiausioji leidžiamoji masė viršija 3,5 tonos, važiuoti antrąja eismo juosta. Šis ženklas nėra taikomas autobusams, naudojamiems viešajam keleivių vežimui, todėl formaliai Pareiškėjo vairuotai transporto priemonei šis apribojimas negalioja. Vis dėlto, nepaisant to, kad minėtas ženklas netaikomas viešajam transportui, jis atlieka svarbią informacinę funkciją ir turi būti vertinamas kaip signalas apie specifinį eismo organizavimą šioje vietoje. Tokiu atveju, net jei Pareiškėjas neprivalėjo laikytis minėto apribojimo, iš jo, kaip didesnę transporto priemonę vairuojančio asmens, pagrįstai tikėtasi papildomo atidumo, ypač atliekant manevrus, susijusius su eismo juostų keitimu.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimų į skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).
8. Susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, institucijos nutarimu, skundžiamu teismo nutarimu ir apeliaciniu skundu, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kurias motyvavo išsamiai ir detaliai. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka su skundžiamame nutarime pateiktais motyvais ir byloje atliktu susiklosčiusių aplinkybių įvertinimu, todėl jų nekartoja, o tik juos papildo atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus.
9. ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. ANK 7 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Tai reiškia, kad asmuo atsako tik už savo paties tyčia ar dėl neatsargumo padarytą veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltumas gali būti konstatuotas, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-24-139/2016, 2AT-78-788/2016, 2AT-36-788/2019, 2AT-35-648/2021 ir kt.).
10. Administracinė atsakomybė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį transporto priemonių vairuotojams kyla už pavojingą situaciją sukėlusį (t. y. privertusį kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti) Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Šis administracinis nusižengimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius priežastinį ryšį tarp šio administracinio nusižengimo padarinių (sukeltos pavojingos situacijos) ir transporto priemonės vairuotojo padaryto KET pažeidimo.
11. Institucijos nutarimu M. S. A. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodamas autobusą ir nerodydamas jokių įspėjamųjų posūkio signalų staiga persirikiavo iš pirmos eismo juostos į antrąją, taip privertė antra eismo juosta važiavusį automobilį staiga keisti važiavimo greitį ir kryptį, t. y. privertė jį staiga stabdyti, kirsti dvigubą ištisinę kelio ženklinimo liniją, išvažiuoti į priešpriešiniam eismui skirtą eismo juosta, kad išvengti susidūrimo, taip pažeidė KET 5, 6, 9, 101 ir 104 punktų reikalavimus.
12. KET 101 punkte numatyta, kad <...> prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, o 104 punkte numatyta, kad persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi.
13. M. S. A. teisme paaiškino, kad prieš persirikiuodamas žiūrėjo į šoninius galinio matymo veidrodėlius, tačiau policijos tarnybinio automobilio nematė. Įvertindamas šiuos jo paaiškinimus ir byloje pateiktame vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad keliui darant vingį ir policijos tarnybiniam automobiliui rikiuojantis, policijos tarnybinis automobilis galėjo patekti į autobuso „akląją zoną“. Tačiau aukštesnysis teismas šioje dalyje sutinka su institucijos apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, jog tokia faktinė eismo situacija niekaip nepaneigtų autobuso vairuotojo atsakomybės pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta, šis administracinis nusižengimas gali būti padaromas ir dėl neatsargumo, o cituoti KET reikalavimai įpareigoja autobuso vairuotoją įsitikinti, kad persirikiavimas į kitą eismo juostą bus saugus.
14. Aukštesnysis teismas pažymi, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, jog aptariamu laiku ir vietoje M. S. A. vairuojamas autobusas persirikiavo nerodant posūkio signalo iš pirmosios eismo juostos į antrąją, o šia juosta važiavęs tarnybiniu automobiliu važiavęs policijos pareigūnas išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą. Šias aplinkybes patvirtina teisme apklaustų policijos pareigūnų parodymai, tarnybinis pranešimas bei byloje pateiktas vaizdo įrašas. Šie duomenys patvirtina ir tai, kad M. S. A. nesilaikė anksčiau paminėtų KET reikalavimų. Tačiau byloje surinkti duomenys neleidžia daryti abejonių nekeliančios išvados, jog būtent M. S. A. padaryti KET pažeidimai sukėlė pavojingą situaciją, tai yra privertė policijos pareigūną staigiai keisti vairuojamo tarnybinio automobilio judėjimo greitį ir kryptį.
15. Kaip teisingai skundžiamame nutarime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš policijos tarnybinio automobilio kameros vaizdo įrašo matyti, kad policijos tarnybinis automobilis apsisuka; priekyje pirmąja eismo juosta važiuoja autobusas; policijos tarnybinis automobilis pradeda rikiuotis iš pirmos eismo juostos į antrąją ir didina važiavimo greitį (31 s.); kelias daro vingį į dešinę, kitų priekyje važiuojančių transporto priemonių nesimato; autobusas pradeda rikiuotis iš pirmos eismo juostos į antrąją, o policijos tarnybinis automobilis užbaigia rikiavimosi manevrą (36–37 s.); policijos tarnybinis automobilis autobusui rikiuojantis pradeda išvažiuoti į priepriešiniam eismui skirto juostą, pasiekia galinę autobuso dalį (40 s.), išvažiuoja į priešpriešiniam eismui skirtą juostą, aplenkia autobusą, stabdo, grįžta į antrąją eismo juostą, įjungia švyturėlius ir sustoja.
16. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nors institucijos nutarime nurodoma, jog autobusas persirikiavo staiga, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina minėtame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, priešingai – jame matyti, kad autobusas į antrąją eismo juostą įvažiuoja lėtai – vaizdo įrašo 36 s. matyti, kad autobusas užvažiuoja ant juostas skiriančios punktyrinės linijos, o 40 s. matyti, kad autobusas yra užėmęs tik apie pusę antrosios eismo juostos pločio. Tokio autobuso manevro negalima vertinti kaip staigaus.
17. Aukštesnysis teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog iš byloje pateikto vaizdo įrašo matyti, kad autobusui pradėjus persirikiuoti į antrąją eismo juostą, tarp autobuso ir policijos tarnybinio automobilio buvo pakankamai didelis atstumas. Pažymėtina ir tai, kad apklausti policijos pareigūnai paaiškino, jog policijos tarnybinis automobilis važiavo greičiau nei autobusas. Liudytojas S. B. paaiškino, kad tarnybinis automobilis važiavo apie 60 km/h greičiu, o autobusas apie 40 km/h greičiu. Šią aplinkybę dėl autobuso greičio patvirtino ir M. S. A. Be to, liudytojas S. B. teisme patvirtino žinojęs, jog minėtoje kelio atkarpoje leistinas greitis yra 50 km/h. Tą patvirtina ir institucijos pateiktas raštas.
18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos automobilio greitis byloje nebuvo nustatytas objektyviais techniniais duomenimis, nei vaizdo įrašas, nei greičio matuoklis, nei kitokios techninės priemonės nebuvo panaudotos transporto priemonių greičiui tiksliai apskaičiuoti. Teismas rėmėsi vien tik subjektyviais liudytojų parodymais – tiek pačių policijos pareigūnų, tiek administracinėn atsakomybėn patraukto asmens. Subjektyvi nuomonė, jog „atrodė, kad važiavo apie 60 km/val.“ negali būti vertinamas kaip patikimas faktinis įrodymas, nes tokie parodymai yra pagrįsti tik žmogaus suvokimu, kuris priklauso nuo situacijos, regėjimo kampo, transporto priemonių santykinės padėties ir kitų subjektyvių veiksnių. Aukštesnysis teismas su šiais skundo teiginiais nesutinka.
19. Visų pirma pažymėtina tai, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurie leistų patvirtinti, jog liudytojo S. B. parodymai dėl tarnybinio automobilio greičio yra grindžiami jo subjektyvia nuomone, kurią jis susidarė vertindamas transporto priemonių padėtį ar kitus subjektyvius veiksnius. Pats liudytojas paaiškino, jog jis vairavo tarnybinį automobilį, taigi pagrįsta manyti, kad jis galėjo matyti automobilio spidometro rodmenis. Kita vertus, šiuos jo paaiškinimus patvirtina ir vaizdo įraše matoma aplinkybė, jog tarnybinis automobilis greitai priartėja prie autobuso. Todėl aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti šio liudytojo minėtais paaiškinimais. Aukštesnysis teismas taip pat akcentuoja, kad in dubio pro reo principas reiškia tai, kad visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pareiga įrodyti asmens kaltę, tuo pačiu ir paneigti visas abejones ir neaiškumus dėl asmens kaltės, tenka institucijai (ANK 567 straipsnis).
20. Įvertinęs aptartas aplinkybes aukštesnysis teismas konstatuoja, kad negalima daryti abejonių nekeliančios išvados, jog byloje nustatytus padarinius (pavojingą situaciją) sukėlė būtent autobuso vairuotojo M. S. A. veiksmai. Kaip aptarta, yra pagrindo manyti, kad policijos tarnybinį automobilį vairavęs pareigūnas S. B. viršijo toje kelio atkarpoje leistiną greitį, todėl lieka nepaneigta pagrįsta abejonė, jog eismo situaciją, privertusią policijos pareigūną staigiai keisti vairuojamo tarnybinio automobilio judėjimo greitį ir kryptį, galėjo sukelti paties policijos pareigūno veiksmai. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp M. S. A. veiksmų ir kilusių ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Nesant nustatytų visų ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių, institucijos nutarimas šioje dalyje panaikintas pagrįstai, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarimą šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.
21. Skundžiamu nutarimu pirmosios instancijos teismas pripažino M. S. A. kaltu pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam šios normos sankcijoje numatą minimalią 30 Eur baudą, dėl to, kad jis 2025 m. kovo 16 d. 23.07 val. Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, ties pastatu Nr. 41 (54.660112, 25.303116), vairuodamas viešojo transporto autobusą „Isuzu“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nerodydamas jokių įspėjamųjų posūkio signalų persirikiavo iš pirmos eismo juostos į antrąją, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 82.2 papunkčio reikalavimus. Pats M. S. A. savo kaltės dėl šio administracinio nusižengimo neneigė, o jo kaltę patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys – policijos pareigūnų parodymai, tarnybinis pranešimas, vaizdo įrašas. Nors apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių argumentų, kuriais būtų nesutinkama su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau skundu prašoma palikti galioti institucijos nutarimą, todėl aukštesnysis teismas pasisako ir dėl šios skundžiamo teismo nutarimo dalies.
22. Institucijos nutarime nebuvo nustatyta M. S. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kadangi pats pareiškėjas pripažino tik tai, kad persirikiuodamas nerodė posūkio signalo. Skundžiamame nutarime teismui panaikinus institucijos nutarimą dalyje dėl ANK 420 straipsnio 1 dalies, buvo nustatyta ir minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, institucijos nutarime nėra jokių duomenų apie M. S. A. asmenybę, nors institucijos nutarimas priimtas jam dalyvaujant. Taigi matyti, kad institucijos nutarime skiriant administracinę nuobaudą nebuvo įvertintos visos nuobaudos skyrimui reikšmingos aplinkybės, numatytos ANK 34 straipsnio 2 dalyje.
23. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas skirtinos baudos dydį įvertino tai, kad administracinis nusižengimas padarytas dėl neatsargumo – nerūpestingumo, M. S. A. yra užsienietis, dirba, iš gaunamo darbo užmokesčio išlaiko keturis nepilnamečius vaikus, sutuoktinę, motiną, brolį, neteistas, administracine tvarka nebaustas. Teismas pripažino anksčiau minėtą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Įvertinęs padaryto nusižengimo pavojingumą, M. S. A. asmenybę, pirmosios instancijos teismas M. S. A. paskyrė minimalaus dydžio baudą. Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su minėtų aplinkybių vertinimu ir šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartį nepakeistą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Gyčio Vaitkevičiaus apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.