Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-21 · Civilinė byla Nr. 2A-414/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-21
Bylos Nr.
2A-414/2014
Teisminio proceso Nr.
2-49-3-00787-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Milašienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
A. B., J. M.
Civilinė byla Nr. 2A-414/2014
Teismo proceso Nr.2-49-3-00787-2012-5
Procesinio sprendimo kategorijos:41.;43.2.;116.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Salvy“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-475-232/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Salvy“ ieškinį atsakovams A. B. ir J. M. dėl išmoko grąžinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 20 d. nutartimi UAB „Salvy“ iškėlė bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Administratorių kontora“.

BUAB „Salvy“ administratorius, gindamas BUAB „Salvy“ kreditorių interesus, ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas subsidiariai iš BUAB „Salvy“ buvusio vadovo ir akcininkės priteisti nepagrįstai BUAB „Salvy“ akcininkei išmokėtus 155 087 Lt, kadangi lėšos išmokėtos pažeidžiant Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (toliau tekste - LMETĮ) nustatytą tvarką, 33 455,40 Lt išmokėti be teisinio pagrindo, o 40 291,40 Lt išmokėti nepasibaigus prievolės įvykdymo terminui; iš viso prašė priteisti iš atsakovų subsidiariai 228 883,80 Lt.

Ieškovo teigimu, bendrovės vadovu nuo bendrovės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas A. B.. Atsakovė J. M. (bendrovės akcininkė) nuo 2007-05-24 iki 2008-05-22 bendrovei paskolino 266 975,20 Lt. Bendrovė iki 2009-01-01 atsakovei buvo negrąžinusi 155 087 Lt. Nuo 2009-04-30 iki 2009-05-08 iš bendrovės kasos atsakovei buvo išmokėti 152 086,88 Lt. 2009-08-28 atsakovei buvo perduota 36 455,52 Lt vertės prekių ir medžiagų. Iš viso per minėtą laikotarpį atsakovei buvo grąžinti 188 542,40 Lt, t. y. 33 455,40 Lt daugiau, nei įmonė buvo skolinga. Be to, akcininkei paskola grąžinta nepagrįstai, nes nebuvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas, o minėtu laikotarpiu įmonė turėjo ir daugiau kreditorių, su kuriais nebuvo atsiskaityta, tokiu būdu buvo pažeistos LMETĮ nuostatos. Ieškovo nuomone, 188 542,40 Lt atsakovė bendrovei turėtų grąžinti CK 6.145 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovė už bendrovę 2009-10-15 padengė 117 511 Lt AB Ūkio bankui paskolą. Tačiau su bendrove nebuvo sudariusi susitarimo dėl prievolės jai grąžinti 117 511 Lt termino, todėl įmonės prievolė atsakovei buvo neterminuota. Kadangi prievolė buvo neterminuota, o atsakovė nepateikė reikalavimo grąžinti jai 117 511 Lt, todėl ieškovo prievolės terminas nebuvo pasibaigęs. Tačiau ieškovo vadovas akcininkei nuo 2009-11-06 iki 2009-12-20 išmokėjo 30 760,78 Lt ir 2010-02-26 sumokėjo 9 530,62 Lt; iš viso - 40 291,40 Lt. Ieškovas pažymi, kad bendrovė turėjo 645 767,37 Lt pradelstų prievolių kitiems kreditoriams, tačiau atsiskaitė tik su akcininke, kurios reikalavimo terminai nebuvo suėję, todėl iš atsakovės priteistina ir 40 291,40 Lt. Kadangi buvęs bendrovės vadovas A. B. patenkino tik bendrovės akcininkės reikalavimus, dėl to padarė didelės turtinės žalos bendrovei ir kitiems kreditoriams, todėl privalo ją atlyginti CK 2.87 straipsnio pagrindu. Kadangi atsakovas veikė neteisėtai, todėl už bendrovei padarytą žalą yra subsidiariai atsakingas su atsakove.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovas neįrodė, jog bendrovė galiojant LMETĮ iki 2009-07-01 buvo nemoki, ar tuo metu, kai atsiskaitė su atsakove neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, ar turėjo senesnių skolų. Teismas konstatavo, kad ieškovas remiasi įmonės nemokumu, pagrįstu daug vėlesniais duomenimis, kai ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Ieškovui bankroto byla iškelta tik 2011-04-20, o pagal 2010-12-31 balanso duomenis, pagal kuriuos įmonės mokėtinos sumos viršijo turimą turtą ir 2011-03-31 pelno nuostolių ataskaitą, iš kurios matyti, kad ieškovo nuostoliai ataskaitos dienai sudarė 5 849 Lt, bei iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartimi patvirtinto kreditorių sąrašo matyti, kad bankroto bylos iškėlimo metu ieškovas neturėjo darbuotojams įsiskolinimų; įsiskolinimas VSDFV Ukmergės skyriui sudarė tik 2 332,27 Lt, o VMI Vilniaus skyriui tik 69,50 Lt. Šie duomenys liudija, kad net ir bankroto bylos iškėlimo metu LMETĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka negalėjo būti pažeista. Teismas taip pat konstatavo, kad iš bendrovės 2008-12-31 pelno (nuostolių) ataskaitos ir balanso matyti, kad 2008 metais bendrovė veikė pelningai, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė tik 428 690 Lt ir tik nedidelė skolų dalis buvo pradelstos. Įmonės pastatytų 7 butų pardavimui rinkos vertė sudarė 1 618 000 Lt, o priverstinio pardavimo vertė sudarė 1 131 000 Lt. Todėl laikė, kad aktualiu laikotarpiu bendrovė buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2007-05-22 paskolos sutartimi atsakovė bendrovei buvo suteikusi vienerių metų terminui su 5 procentų metinėmis palūkanomis 250 000 Lt paskolą. Šios paskolos gražinimo terminas buvo suėjęs 2008-05-22, tačiau ieškovas nustatytu terminu paskolos negražino. 2009-01-01 dienai ieškovo atsakovei įsiskolinimas sudarė 155 087 Lt ir buvo vėluojama jį gražinti daugiau nei pusę metų. Tuo tarpu pagal į bylą pateiktą kreditoriaus UAB „Bikuva“ skolų suvestinę, 2008-10-15 pradelstomis skolomis laikytinos tik dvi sąskaitos faktūros (58 b. l.), kiti įmonės įsiskolinimai atsirado vėliau (56-70 b. l.), išskyrus 1 697,76 Lt skolą Ukmergės savivaldybės administracijai, nei ieškovo įsiskolinimas atsakovei pagal paskolos sutartį. Be to, ieškovas įsiskolinimą atsakovei gražino dalimis - nuo 2009-04-30 iki 2009-05-08 gražino 152 086,88 Lt. Likusi 3000,12 Lt suma atsakovės teigimu jai gražinta 2009-11-06 grynaisiais. Todėl sprendė, kad galiojant LMETĮ iki 2009 07 01, ieškovas atsiskaitydamas su atsakove nepažeidė minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalies reikalavimų, su tos pačios eilės kreditoriais už skolas atsiskaityti, pagal jų atsiradimų laiką, nes ieškovo įsiskolinimas atsakovei buvo vienas iš seniausių.

Teismas, vertindamas ieškovo argumentus dėl atsakovei perduotų 33 455, 40 Lt vertės medžiagų nustatė, kad atsakovė 2007-07-05 laidavimo sutartimi savo turtu (žemės sklypu su gyvenamojo namo (baigtumas 8 proc.) pamatais) AB Ūkio bankui laidavo už ieškovo gaunamą paskolą, o ieškovas įsipareigojo už gautus iš banko 70 000 Lt komplektuoti medžiagas, reikalingas įkeisto namo statybai, organizuoti statybos darbus sutarties įvykdymo terminu 2008-09-01 (34 b. l.), kuris 2008-08-30 buvo pratęstas iki 2009-12-31 (36 b. l.), o 2009-10-25 ieškovo ir atsakovės pasirašytu priedu prie minėtos laidavimo sutarties, kuria atsakovė, kaip kredito grąžinimo laiduotoja 2009-10-15 sumokėjo už ieškovą AB Ūkio bankui 117 511 Lt, o ieškovas įsipareigojo gražinti ieškovei minėtą sumą įskaitydamas jos 36 455,52 Lt įsiskolinimą ieškovui už statybines medžiagas, o likusią skolos dalį - 81 055,48 Lt įsipareigojo sumokėti ieškovei pervesdamas įsiskolinimą lygiomis dalimis kas mėnesį iki 2009 metų pabaigos. Tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė. Todėl sprendė, kad minėtas susitarimas paneigia ieškovo argumentus, kad skola pagal šį susitarimą buvo neterminuota, nes skolos gražinimo terminas buvo aiškiai apibrėžtas 2009 metų pabaiga. Tuo metu LMETĮ nebegaliojo, o duomenų, kad jau tuo metu įmonė buvo nemoki, byloje nėra. Teismas, įvertinęs minėtus duomenimis konstatavo, kad ieškovas laiku neįvykdė visų įsipareigojimų atsakovei pagal minėtą susitarimą, tuo pačiu metu buvo vykdomi įsipareigojimai ir kitiems kreditoriams, todėl sprendė, kad ieškovo reikalavimai šioje dalyje taip pat nepagrįsti.

Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovo nurodyta teismų praktika nėra aktuali, kadangi skiriasi nurodytų ir šios bylos ratio decidendi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti bei išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagos dalį – specialisto išvadą dėl UAB „Savy“ finansinės padėties. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas negalėjo tinkamai pasirūpinti teismine gynyba, kadangi visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl įmonės vadovo galimų nusikalstamų veiksmų. Ieškovas prašė teismo išreikalauti šiuos dokumentus, tačiau teismas nusprendė bylą nagrinėti nesant joje pagrindinių įrodymų. Dėl šios priežasties apeliantas informuoja teismą, kad tikslins apeliacinį skundą.

2. Teismas nustatė, kad 2008 m. bendrovė dirbo pelningai. Tačiau ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, kadangi ieškinys reiškiamas dėl 2009 m. išmokų. Teismas, spręsdamas dėl atitinkamo laikotarpio įmonės geros turtinės padėties rėmėsi bendrovės turimo turto verte. Tačiau administratoriui pardavinėjant šį turtą 5 kartus mažesne kaina, nei byloje pateikti įrodymai apie turto vertę, neatsiranda pirkėjų. Todėl 2008 m. balanso duomenys apie bendrovės gerą finansinę padėtį yra neteisingi. Aplinkybę, kad įmonės finansinė padėtis buvo prasta liudija ir 117 511 Lt bendrovės įsiskolinimas bankui, kurį padengė laiduotoja. Pagrindinės bendrovės skolos sudarė 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje.

3. Teismas, konstatuodamas, kad nebuvo pažeistos LMETĮ nuostatos neįvertino aplinkybės, kad nors pradelsta skola UAB „Alsera“ buvo ir nedidelė, tačiau ji pradelsta nuo 2007-09-11. Aplinkybę, kad įmonės padėtis nebuvo gera patvirtina ir faktas, kad buvo atsiskaitoma tik su akcininke, bet ne su kitais kreditoriais. Teismo teiginiai, kad bendrovė atsiskaitinėjo ir su kitais kreditoriais, grindžiami atsiskaitymais su komunalinių ir ryšio paslaugų teikėjais, t. y. asmenimis be kurių paslaugų butų neįmanoma jokia įmonės veikla ir šios sumos yra labai nedidelės.

4. Teismas nustatė, jog LMETĮ nebuvo pažeistas, nes grąžinant skolą įmonės akcininkei buvo pradelstos tik dvi skolos - kreditoriui UAB „Bikuva“ ir skola savivaldybės biudžetui. Tačiau neįvertino aplinkybės, kad kreditoriui UAB „Alsera“ 2 347,63 Lt skola atsirado dar 2007-09-11, t. y. anksčiau nei atsakovės reikalavimas.

5. Teismas, nustatęs, kad nors ir nedidelė suma buvo išmokėta akcininkei pažeidžiant LMETĮ, privalėjo tenkinti ieškinį šioje dalyje, tačiau to nepadarė.

6. Atsakovė 2009-01-01 turėjo bendrovei 155 087 Lt reikalavimą. Nuo 2009-04-30 iki 2009-05-08 iš bendrovės kasos atsakovei buvo išmokėta 152 086,88 Lt, nors bendrovė neturėjo lėšų vykdyti prievoles net bankui. 2009-08-28 atsakovei buvo perduota įvairių 36 455,52 Lt vertės medžiagų ir prekių. Nuo 2009-04-30 iki 2009-08-28 buvo grąžinta 188 542,40 Lt. Atsakovė turėjo galiojantį 155 087 Lt reikalavimą bendrovei, tačiau jai buvo išmokėta 188 542 40 Lt, t. y. išmokėta |3 455,40 Lt daugiau, nei įmonė jai tuo laikotarpiu buvo skolinga. Įmonė turėjo ir daugiau kreditorių, tačiau su jais nebuvo atsiskaityta. Apelianto nuomone, bendrovės vadovo ir akcininkės veiksmai, atsiskaitant su akcininke, kai įmonė neturėjo lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais yra nesąžiningi.

7. Teismas nustatė, kad 2010-10-15 papildomu susitarimu prie laidavimo sutarties atsakovė su bendrove atliko įskaitymą, nes atsakovė, kaip laiduotoja AB Ūkio bankui įvykdė prievolę už bendrovę. Tai patvirtina, kad bendrovė nevykdė prievolių bankui dėl sunkios finansinės padėties, o turimas turtas buvo ir yra nelikvidus. Nuo 2008 metų pabaigos įmonė kreditoriams buvo skolinga 645 767,37 Lt. Atsakovė, kaip laiduotoja buvo vėlesnė kreditorė, nes banko reikalavimas atsirado tik 2009-10-15, todėl atsakovė neteisėtai susigrąžino iš bendrovės 36 455,52 Lt atlikdama įskaitymą už prekes. Pažymi, kad sutarties priedas apie atliktą įskaitymą administratoriui nebuvo perduotas ir nebuvo įtrauktas į įmonės apkaitą ir atsirado tik teisme. Nuo 2009-11-06 iki 2010-02-26 atsakovei bendrovė išmokėjo 40 291,40 Lt, nors turėjo kitų pradelstų įsipareigojimų. Todėl iš atsakovės priteistina 40 291,40 Lt nepagrįstai išmokėta suma ir 36 455,52 Lt, kaip nepagrįstai atlikta užskaita.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. B. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Nuo 2009-04-30 iki 2009-05-08 bendrovė atsakovei grąžino 155 087 Lt paskolą. Tuo metu įmonė buvo moki, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais (12-13 b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šiems mokėjimams LMETĮ nuostatos netaikytinos ir jos nebuvo pažeistos.

2. Bendrovė pagal 2007-07-05 sutartį (34 b. l.) ir jos 2009-10-15 priedą Nr. 1a (37 b. l.) atsakovei perdavė 36 455,52 Lt vertės statybines medžiagas. Už šias medžiagas atsakovė 2009-10-15 atsiskaitė atlikdama su bendrove tarpusavio užskaitą. Tuo metu įmonė buvo moki, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovė šias statybines medžiagas įgijo be teisinio pagrindo.

3. 2009-10-15 atsakovė už bendrovę AB „Ūkio bankui sumokėjo 117 511 Lt. Pagal 2009-10-15 sutarties priedą, bendrovė šią sumą atsakovei turėjo grąžinti dalimis kiekvieną mėnesį iki 2009 m. pabaigos. Todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad 40 291,40 Lt atsakovei išmokėti nesuėjus paskolos grąžinimo terminui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. M. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčijamų mokėjimų metu turėjo būti taikomas LMETĮ, taip pat ieškovas turėjo įrodyti, kad jau iki 2009-07-01 LMETĮ galiojimo pabaigos įmonė buvo nemoki arba neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais. Ieškovo nurodomos 656 767,37 Lt skolos susidarė tik 2011 m., o ne 2009-04-30 – 2009-05-08 laikotarpiu.

2. 2008-12-31 bendrovės pelno nuostolio ataskaita patvirtina pelningą bendrovės veiklą, o į balansą įrašytas nekilnojamas turtas buvo įrašytas tik 543 997 Lt verte, nors reali turto rinkos vertė buvo 1 618 000 Lt, o priverstinio pardavimo kaina 1 131 000 Lt. Vien šio turto pakako atsiskaityti su visais kreditoriais. Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad turto vertintojai neteisingai nustatė turto vertę. Vertinant apelianto argumentus, kad administratorius šiuo metu negali realizuoti šio turto, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad turto vertė nustatyta gerokai anksčiau, nei siekiama realizuoti turtą.

3. Bendrovė bankroto bylos iškėlimo dieną neturėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams. Įsiskolinimai VSDFV Ukmergės skyriui ir VMI sudarė tik 2 332,27 Lt ir 69,50 Lt. Pagal LMETĮ 3 straipsnio 3 dalį, tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovės kreditorinis reikalavimas, pagal tos pačios eilės kreditorių reikalavimų atsiradimo laiką buvo vienas iš seniausių.

Ieškovą atstovaujantis administratorius ieškinio rengimo metu turėjo visus bendrovės dokumentus, 4. Ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė jokių reikalavimų dėl dokumentų išreikalavimo. Prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ieškovai reiškė tik atsakovų atstovui, tačiau šio prašymo 2013-03-12 teismo posėdžio metu atsisakė, o teismas ieškovo atsisakymą priėmė. Todėl ieškovo apeliaciniame skunde suformuotas prašymas dėl specialisto išvados dėl įmonės finansinės padėties išreikalavimo turi būti atmestas, nes nėra CPK 314 straipsnio pagrindų.

5. Pagal CK 6.237 straipsnį asmuo turi grąžinti be teisinio pagrindo gautą turtą. Nagrinėjamu atveju atsakovei suteiktos statybinės medžiagos ir grąžinta paskola buvo remiantis sutartimis ir priedais prie sutarčių, todėl nėra teisinio iš atsakovų priteisti lėšas CK 6.237 straipsnio pagrindu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais paskolų atsakovei grąžinimą dėl suteiktos pirmenybės teisės, bendrovei turint ir kitų, pradelstų įsipareigojimų. Taip pat prašoma dalį grąžintų lėšų (prekėmis) pripažinti išmokėtais be teisinio pagrindo.

Dėl Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo pažeidimo.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 1.80, 1.81 straipsnio pagrindais.

Nagrinėjamu atveju administratorius ginčija bendrovės atsiskaitymo su akcininke pirmumą CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi bendrovė suteikė pirmenybę akcininkei, kai bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir tokiu būdu pažeidė LMETĮ 3 straipsnio nuostatas, kurios numatė mokėjimų eilės tvarką.

Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Ar konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, lemia tai, jog ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).

Paskolos gražinimas yra skolininko veiksmas, kuriuo įvykdoma paskolos sutartis, o tokio veiksmo pagrindu pasibaigia skolininko prievolė gražinti paskolą kreditoriui, todėl administratoriaus ginčijami atsakovų veiksmai, gražinant paskolas yra sandoriai CK 1.63 straipsnio 1 dalies prasme.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris pažeidžia kreditorių teises, jeigu skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Be to, 2009 m. galiojęs LMETĮ (neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d.) nustatė mokėjimų eilės tvarką, kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų, pagal kurią pirmiausia turi būti mokamos su darbo santykiais susijusios išmokos, antra eile – valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, trečia eile – mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą bei savivaldybių biudžetus ir valstybės pinigų fondus, kiti mokėjimai pinigų gavėjams priskirti ketvirtai mokėjimų eilei (LMETĮ 3 str. 1 d.). LMETĮ 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, privalo laikytis įstatyme nustatytos eilės, nepaisydamas, kada atsirado piniginiai įsipareigojimai. Atsižvelgiant į LMETĮ paskirtį – valstybiniu reguliavimu įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (LMETĮ 1 str.), sandoriai (CK 1.63 str. 1 d.), kurių pagrindu atliekami mokėjimai, turėjo būti vykdomi taip pat laikantis LMETĮ, nes šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje piniginis įsipareigojimas apibrėžiamas kaip visos mokėtojo prievolės mokėti.

Vertinant, ar aktualiu laikotarpiu bendrovė pažeidė minėto įstatymo nuostatas, būtina įvertinti bendrovės finansinę padėtį ir pradelstus įsipareigojimus iki 2009 m. liepos 1 d. Administratoriaus teigimu, 2009 m. sausio 1 d. bendrovė atsakovei buvo negrąžinusi 155 087 Lt paskolos. Nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gegužės 8 d. atsakovei iš bendrovės kasos buvo išmokėta 152 086,88 Lt.

Iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovė šiuo laikotarpiu neturėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams. 1697,76 Lt (iš jų 499,34 Lt delspinigiai) skola Ukmergės rajono savivaldybei už žemės nuomą susidarė tik 2010 m. mokestiniu laikotarpiu (68 b. l.).

Iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 18 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai matyti, kad VSDFV skyriui skola sudarė 2 332,27 Lt, o skola VMI Vilniaus skyriui sudarė 69,50 Lt. Tačiau byloje nėra duomenų, kad šios skolos susidarė iki 2009 m. liepos 1 d. Taigi, bendrovė iki 2009 m. liepos 1 d. galėjo turėti 2 ir 3 eilės kreditoriams tik 2401,27 Lt pradelstų įsipareigojimų (LMETĮ 3 str. 1 d.). Likę pradelsti įsipareigojimai buvo ketvirtosios eilės kreditoriams (70 b. l.). Tačiau 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Salvy“ balanso duomenimis, įmonė turėjo 608 346 Lt vertės turto, iš kurio net 544 642 Lt vertės ilgalaikio turto (17 b. l.), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 278 020 Lt. Taigi, bendrovės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusę į balansą įraišyto turto vertės, todėl negalima laikyti, jog tuo metu įmonė buvo nemoki. Be to, 2009 m. vasario 3 d. preliminarios išvados dėl bendrovės turimo 88 procentų baigtumo nekilnojamojo turto vertės duomenimis, bendrovės nekilnojamojo turto vertė sudarė apie 1 618 000 Lt; o priverstinio pardavimo sąlygomis 1 131 000 Lt (30-31 b. l.). Nors tai yra tik informacinio ir konsultacinio pobūdžio dokumentas apie bendrovės turimo turto vertę, tačiau iš šio dokumento turinio matyti, kad tokia išvada padaryta remiantis turima informacija apie tuo metu buvusią nekilnojamojo turto rinką, VĮ Registrų centro duomenimis, turto apžiūra. Dokumentas pasirašytas turto vertintojo ir UAB korporacijos „Matininkai“ įgalioto atstovo, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti preliminaria išvada ir nevertinti jos su kitais byloje esančiais įrodymais, sprendžiant klausimą dėl bendrovės aktualiu laikotarpiu buvusios finansinės padėties. Taigi, visų įrodymų kontekste negalima daryti išvados, kad bendrovė, atsiskaitydama su akcininke buvo nemoki, o visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturėjo pakankamai lėšų. Akivaizdu, kad bendrovė realizavusi turimą nekilnojamąjį turtą turėjo galimybę atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, kuriems pradelsti įsipareigojimai iki 2009 m. liepos 1 d. sudarė nedidelę dalį turimo turto vertės.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl aktualiu laikotarpiu buvusios bendrovės geros turtinės padėties, turto vertės, nes administratoriui pardavinėjant šį turtą 5 kartus mažesne kaina, nei byloje pateikti įrodymai apie turto vertę, šiai dienai neatsiranda pirkėjų.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apelianto argumentus pažymi, kad turtas pardavinėjamas praėjus 4 metams po preliminaraus turto vertinimo ir ekonominės krizės bei visuotinai žinomo nekilnojamojo turto kainų ženklaus pokyčio, todėl apeliantas nepagrįstai pirmosios instancijos teismo išvadas kvestionuoja retrospektyviai. Be to, administratorius, ginčydamas bendrovės atsiskaitymo CK 1.80 straipsnio pagrindu su bendrovės akcininke pirmumą, kaip pažeidžiantį kitų bendrovės kreditorių teises LMETĮ aspektu, turėjo įrodyti aplinkybes, kad tam tikru metu bendrovė neturėjo pakankamai finansinių resursų atsiskaityti su visais kreditoriais ir ypač- su aukštesnių už akcininkę eilių kreditoriais. Taigi, nagrinėjamu atveju administratorius turėjo įrodyti, kad LMETĮ 3 straipsnio 1 dalies sąlygos egzistavo atsiskaitant su vienu iš kreditorių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nenustatyta tokių sąlygų egzistavimo iki 2009 m. liepos 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo atsakovei iš kasos 152 086,88 Lt išmokėjimą pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Administratoriaus teigimu, jis negalėjo tinkamai pasirūpinti teismine gynyba, kadangi visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti ikiteisminio tyrimo įstaigai dėl įmonės vadovo galimų nusikalstamų veiksmų nustatymo. Administratorius prašė teismo išreikalauti šiuos dokumentus, tačiau teismas nusprendė bylą nagrinėti nesant joje pagrindinių įrodymų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose galioja rungimosi principas, kad ir bankrutuojančiai įmonei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinys teismui paduotas 2012 m. gegužės 28 d. (3 b. l.). Tuo tarpu, bendrovės buhalteriniai dokumentai ikiteisminio tyrimo įstaigai perduoti tik 2012 m. spalio 16 d. (85-87 b. l.). Taigi administratorius turėjo galimybę teismui pateikti visus rašytinius įrodymus, jo manymu, patvirtinančius reikalavimo pagrįstumą. Tačiau tiek ieškinys, tiek apeliacinis skundas iš esmės grindžiami iki 2009 m. liepos 1 d. 173 195,16 įsiskolinimu UAB „Bikuvos prekyba“, 14 235,62 skola UAB „Miesto energija“, 26 060,31 Lt skola UAB „Šilumos erdvės“, 266,07 Lt skola „UkmNet“, t. y. kreditorių reikalavimais, kurių pagrįstumą byloje patvirtina rašytiniai įrodymai.

Apeliantas pažymi, kad 2 347,63 Lt skola UAB „Alsera“ atsirado dar 2007-09-01, todėl teismas, nustatęs, kad nors ir nedidelė suma buvo išmokėta akcininkei pažeidžiant LMETĮ, privalėjo tenkinti reikalavimą šioje dalyje.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apelianto argumentus pažymi, kad LMETĮ nuostatos taikomos tuo atveju, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai lėšų (LMTĮ 3 str. 1 d.). Pirmiau konstatuota, kad nagrinėjamu atveju, nenustatyta LMTĮ 3 straipsnio 1 dalies pagrindo egzistavimo, atitinkamai teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti reikalavimo šioje dalyje.

Dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.

Administratorius taip pat prašė priteisti iš atsakovų 33 455,40 be teisinio pagrindo išmokėtas lėšas (medžiagomis) ir atsakovei išmokėtus 40 291,40 Lt nepasibaigus prievolės terminui.

Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str.), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009, 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013).

Nagrinėjamu atveju, atsakovė 2007 m. liepos 5 d. laidavimo sutartimi, laidavo už bendrovės prievoles Bankui savo turtu – žemės sklypu su 8 procentų baigtumo gyvenamuoju namu. Tuo tarpu bendrovė už gautas iš Banko lėšas įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 1 d. komplektuoti 70 000 Lt vertės statybines medžiagas atsakovės namo statybai (34 b. l.). Šios sutarties vykdymo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. gruodžio 31 d. (36 b. l.). Atsakovė, vadovaudamasi papildomu susitarimu prie 2007 m. liepos 5 d. Laidavimo sutarties, 2009 m. spalio 15 d. kaip laiduotoja, už bendrovę AB Ūkio bankui padengė bendrovės 117 511 Lt kreditą, o bendrovė šią sumą įsipareigojo atsakovei grąžinti įskaitydama jos 36 455,52 Lt įsiskolinimą bendrovei už statybines medžiagas, o likusią 81 055,48 Lt sumą įsipareigojo sumokėti lygiomis dalimis iki 2009 m. pabaigos (37 b. l.). Bendrovė atsakovei 2009 m. lapkričio – 2010 m. vasario 26 d. mokėjimais iš 81 0555,48 Lt sumos grąžino tik 40 291,40 Lt. Taigi, bendrovė nėra visiškai atsiskaičiusi su atsakove už Bankui padengtą paskolą, todėl negalima laikyti, kad atliktas įskaitymas statybinėmis medžiagomis ir atsakovei grąžinti 40 291,40 Lt už Bankui sumokėtą paskolą buvo išmokėti be teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tuo metu jau nebegaliojo LMETĮ. 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Salvy“ balanso duomenimis (17 b. l.), bendrovės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl negalima laikyti, kad įmonei esant nemokiai pirmenybė buvo suteikta tik vienam kreditoriui (CK 6.66 str. 1 d.), ar nebuvo suėjęs atsakovės reikalavimo terminas, todėl nėra teisinio pagrindo ieškinio tenkinti ir šioje dalyje.

Kiti apelianto argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai aiškino bei pritaikė materialines ir procesines teisės normas, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) taip pat nenustatyta, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Rasa GudžiūnienėDanguolė MartinavičienėDanutė Milašienė