Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rimvydo Norkaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. M. ir W. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-311-450/2011 pagal ieškovų I. M. ir W. M. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Q. R. ir F. R. , dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, W. M. (W. M. ), K. L. (K. L. ) ir U. L. , M. P. , K. P. , ˙. J. , F. T. , I. T. , J. S. , H. M. , B. Z. , B. K. , dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai I. M. ir W. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Q. R. ir F. R. ir prašė iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalinti nekilnojamąjį daiktą - pagalbines patalpas (rūsį), plane pažymėtas R7, R8, R9, R10, esančias pastate, Didžioji g. 40/ Šv.Kazimiero g. 2, Vilniuje (unikalus Nr.: 1094-0056-1015), turinčias 55,55 kv. m. bendro ploto, tokia tvarka: ieškovams I. M. ir W. M. bendros jungtinės nuosavybės teise priskiriant disponuoti, valdyti bei naudoti nekilnojamąjį daiktą - pagalbines patalpas (rūsį), plane pažymėtas R7, R8, R9, R10, esančias pastate, Didžioji g. 40/ Šv. Kazimiero g. 2, Vilniuje (unikalus Nr.: 1094-0056-1015), turinčias 55,55 kv. m. bendro ploto, o atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir F. R. ir Q. R. priteisti iš ieškovų I. M. ir W. M. kompensacijas pinigais. Nurodė, kad I. M. , veikdama sutuoktinio ir bendraieškovio W. M. sutikimu, ketindama bendrąją dalinę nuosavybę - pagalbines patalpas rūsyje (senajame individualiame plane buvo pažymėtos indeksais R3, R4, R5, naujajame (2003 m. balandžio 15 d.) - R7, R8, R9, R10), esančias Didžioji g.40/2, Vilniuje, turinčias 55,55 kv. m. bendro ploto (4 patalpos) (toliau - Rūsys), įgyti savo vardu, gavo visų namo, esančio Didžioji g. 40/2, Vilniuje, patalpų savininkų (bendraturčių) sutikimus dėl minėtų rūsio pagalbinių patalpų perleidimo ir užregistravimo ieškovo vardu. Bendrasavininkai davė sutikimus ieškovams įregistruoti rūsį bendros jungtinės nuosavybės teise. F. R. ir Q. R. jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, kurių unikalus Nr.: 1094-0056-1015:0017 [plane pažymėtos 13-3, 13-4, 13-5, 13-8, 13-9], pastate lA3/p, esančios Didžioji g. 40/2, Vilniuje, turinčios 70,91 kv. m. bendro ploto, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybai gyvenamosios patalpos (butas), kurių unikalus Nr. l094-0056-1015:0015, esančios Didžioji g. 40/2-5, Vilniuje, turinčios 41,07 kv. m. bendro ploto. Proporcingai šių patalpų dydžiui, atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Rūsio dalys, atitinkamai sudarančios 10,2 proc. ir 5,9 proc., t. y. 5,67 ir 3,28 kv. m., iš viso 8,95 kv. m. VĮ „Valstybės turto fondas“ pardavė valstybei nuosavybės priklausiusias negyvenamas patalpas, unikalus Nr. 4400-0164-5181:8983, pastate lA3/p, esančias Didžioji g. 40/2, Vilniuje, turinčias 28,35 kv. m. bendro ploto F. R. ir Q. R. . Proporcingai šių patalpų dydžiui, šiems atsakovams dar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Rūsio dalis, kuri sudaro 4,1 proc., t. y. 2,28 kv. m., viso 7,95 kv. m. rūsio. Rūsys yra tik po ieškovams nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, kurių unikalus Nr.10/940-0561-01-5:0009, esančių Didžioji g. 40/2, Vilniuje ir gali būti naudojamas tenkinant tik ieškovų poreikius, atsakovai niekada nesinaudojo rūsio patalpomis. Atsakovai 2001 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 34-5310 ir 2004 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 233-09-344 atsakė, jog nesutinka dėl savo turimų rūsio dalių perleidimo ir viso rūsio užregistravimo ieškovų vardu. Nurodė, kad rūsys buvo bendrojo naudojimo patalpos, galėjo būti perduotos vienam iš bendrosios nuosavybės teisės dalyvių. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius nusprendė, kad rūsys (parduotuvė) tinkamas naudoti. Nurodė, kad rūsio patalpos niekuomet niekam nerūpėjo, buvo apleistos, griūvančios, po jų remonto įgijus tam tikrą vertę, tapo svarbus atsakovams. Į rūsį galima patekti tik laiptais per ieškovams priklausančias patalpas. Atidalijus rūsį natūra, butų pažeistas protingumo ir teisingumo principas, ieškovams butų padaryta neproporcingai didelė žala pagrindinei rūsio paskirčiai. Akivaizdu, kad, atsižvelgiant į tokį turimą rūsio dalies plotą ir patekimo į jį ypatumus, atsakovas niekam negali parduoti, išnuomoti ar kitaip perleisti Rūsio dalies teisės, išskyrus pačius ieškovus. Atsakovai turi teisę gauti kompensaciją pinigais, kadangi atidalinti natūra Rūsio neįmanoma. Pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktą 2004 m. rugsėjo 1 d. raštą Nr. S-20918, Rūsio vidutinė rinkos vertė yra 1 931 Lt/kv. m. Kadangi byloje pateiktas kitas vertinimas, t. y. rūsio patalpos įvertintos 187 000 Lt, ieškovų atstovas pažymėjo, jog ieškovai sutinka sumokėti kompensaciją remiantis šiuo įvertinimu.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo keturios patalpos, rūsys (sename individualiame plane pažymėtos indeksais R3, R4, R5, naujajame plane (2003 m. balandžio 15 d.) R7, R8, R9, R10), esančios Didžioji g.40/2, Vilniuje, kurio unikalus Nr.1094-0056-1015, plane pažymėtas Nr. 1A3p, turinčios 55,55 kv. m. bendro ploto, faktiškai egzistuoja, tačiau šio nekilnojamojo daikto teisės nėra įregistruotos (nėra suformuotas atskiras turtinis vienetas, patalpoms nesuteiktas unikalus numeris ir patalpos neįregistruotos nekilnojamojo turto registre). Ginčo rūsiai CK 4.72.straipsnnio prasme, kaip bendrosios nuosavybės teisės objektai nėra suformuoti ir nuosavybės teise užregistruoti viešame registre. Pagal CK 4.24 straipsnį, valdymo teisės objektu gali būti daiktas, kuris gali būti nuosavybės objektu. Kaip matyti iš byloje pateiktos Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos bei Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, ginčo rūsio patalpos R7, R.8, R9, R10, 55,55 kv. m. ploto, susideda iš keturių patalpų: R7-5,18 kv. m.; R8-42,15 kv. m.; R9-4,84 kv. m.; R10-3,38 kv. m., jos randasi gyvenamajame, plane pažymėtame indeksu 1A3/p, adresu Didžioji g. 40/Šv. Kazimiero g. 2, Vilniuje plytiniame name, statybos metai 1940 m. (inventorinėje byloje nurodyta iki 1940 m.). Teismo nuomone, yra pagrindas teigti, jog rūsio patalpos yra pastato Didžioji g. 40/Šv. Kazimiero g. 2, Vilniuje, plane pažymėto indeksu 1A3/p, priklausiniai ir bendrojo naudojimo patalpos, kadangi rūsiai yra šio pastato dalis, jie pastatyti tais pačiais metais, kaip ir namas, name yra bendri veikiantys inžineriniai tinklai: šildymas, vandentiekis, nuotekos, t. y. ginčo rūsiai bendra ūkine paskirtimi susiję ir skirti tarnauti pastatui 1A3/p. Ginčo rūsiai nebuvo priskirti atskiriems patalpų savininkams ir neturėjo tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Iš Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad pagal pirminius planus į šiuos ginčo rūsius yra atskiras įėjimas (laiptai) iš namo vidinio kiemo, kuris, kaip paaiškino atsakovų atstovė ir trečias asmuo J. S. , apie 1995 metus dėl nežinomų priežasčių ir neaišku kieno, buvo panaikintas (užmūrytas). Kaip paaiškino J. S. , ji su savo motina šiame pastate esantį butą įsigijo privatizuodamos jį iš valstybės, iki pat 1995 metų kiekvienas šio pastato gyventojas turėjo galimybę naudotis ir naudojosi namo rūsiais pagal tikslinę paskirtį. Kadangi tiek atsakovai, tiek J. S. nuosavybės teise gyvenamas ir negyvenamas patalpas įsigijo iš valstybės, dalis jų priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, todėl teismas sprendė, kad šio pastato bendrojo naudojimo patalpos, t. y. ginčo rūsiai, priklauso visiems šio pastato savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad ginčo rūsio patalpos yra pastato, unikalus Nr. 1094-0056-1015, pažymėto indeksu 1A3p, adresu Didžioji g. 40/Šv. Kazimiero g. 2, Vilnius, bendrasavininkų bendroji dalinė nuosavybė, šios patalpos įregistruotinos butų ir kitų patalpų savininkams jiems tenkančia dalimi, lygia jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 str. 5 d.). Byloje pateiktas rūsio patalpų dalių paskaičiavimo projektas, jį atliko VĮ Registrų centras Vilniaus filialas. Nustatęs, kad ginčo patalpos yra pagrindinio pastato priklausinys ir jos yra visų namo savininkų bendroji dalinė nuosavybė, teismas sprendė dėl šių patalpų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą. Ieškovai pateikė butų Didžioji g. 40/2-9 ir 7, Vilniuje, savininkių B. U. ir A. K. pareiškimą, kad jos atsisako teisės į pagalbines patalpas rūsyje R3, R4 ir R5 ir sutinka, kad I. M. įsirengtų patalpas rūsyje R3, R4, R5 ir savo vardu įregistruotų jas nuosavybės teise; M. P. , buto 9 savininkė, sutiko, kad ieškovė įsirengtų po parduotuvės patalpomis, esančiuose rūsiuose R3, R4, R5 pagalbines patalpas ir atliktų jų teisinę registraciją; Alma-J. R. , buto 4 savininkė, davė sutikimą ieškovei įsirengti patalpas po parduotuve ir įregistruoti jas nuosavybės teise savo vardu; K. L. ir U. L. , 2 buto savininkai, davė sutikimą, kad ieškovė įrengtų po patalpomis (parduotuve) esančiuose rūsiuose pagalbines patalpas ir savo vardu atliktų šių patalpų teisinę registraciją savo vardu ir atsisakė patalpų ieškovės naudai bendrosios dalinės nuosavybės teisių į aukščiau nurodytų patalpų rūsyje dalį; B. Z. , 10 buto savininkė, davė sutikimą įsirengti po parduotuvės patalpomis esančiuose rūsiuose pagalbines patalpas ir teisiškai įsiregistruoti savo vardu; O. J. , 5 buto savininkė, sutiko, kad I. M. parduotuvės savininkė, įsirengtų po minėtos parduotuvės patalpomis, esančiuose rūsiuose R3, R4, R5 pagalbines patalpas ir atliktų savo vardu jų teisinę registraciją; W. M. , nenurodyta kokio buto ar patalpų savininkas, sutiko, kad ieškovė įsirengtų po parduotuvės patalpomis, esančiuose rūsiuose R3, R4, R5 pagalbines patalpas ir atliktų savo vardu jų teisinę registraciją; N. A. , buto Nr. 8 savininkė, sutiko, kad ieškovė įsirengtų po parduotuvės patalpomis, esančiuose rūsiuose R3, R4, R5 pagalbines patalpas ir atliktų savo vardu jų teisinę registraciją; I. K. , buto Nr. 3 savininkė, sutiko, kad ieškovė įsirengtų po parduotuvės patalpomis, esančiuose rūsiuose R3, R4, R5 pagalbines patalpas ir atliktų savo vardu jų teisinę registraciją; I. B. , patalpų unikalus Nr.10/940-0561-01-5:0012 savininkas, sutiko, kad I. M. parduotuvės savininkė, laikantis galiojančių statybos normų, taisyklių, bei projektinės dokumentacijos, atliktų parduotuvės patalpų remonto ir rekonstrukcijos darbus, įrengdama po patalpomis (parduotuve) esančiuose rūsiuose R3, R4, R5 pagalbines patalpas, bei atliktų šių patalpų teisinę registraciją savo vardu, bei atsisakė bendrosios dalinės nuosavybės teisių į nurodytų patalpų rūsyje dalį. Spręsdamas ginčus dėl bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo, teismas pažymėjo, kad jų (bendraturčių) interesai turi būti įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo. Vertindamas byloje dalyvavusių šalių paaiškinimus, bei pateiktų bendraturčių sutikimus, teismas atkreipė dėmesį, kad turi būti laikomasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Nors ieškovai teigia gavę sutikimuose nurodytų visų namo gyvenamų ir negyvenamų patalpų savininkų sutikimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo ir priskyrimo nuosavybėn rūsio patalpų natūra ieškovams, tačiau teismas sprendė, kad su tokiu argumentu sutikti negalima. J. S. patvirtino, kad ji, kaip buto Nr. 8 bendraturtė, jokio sutikimo ieškovams dėl jai tenkančios dalies rūsio perleidimo jų nuosavybėn nėra davusi. Pažymėjo, jog sutikimas iš motinos (šiuo metu mirusi) yra gautas jai sunkiai sergant, be to nesant jos, kaip buto bendraturtės sutikimo, toks N. A. duotas sutikimas negalioja. Sutikimo dėl savo dalies patalpų perleidimo ieškovų nuosavybėn nėra davusi ir Vilniaus miesto savivaldybė, bei atsakovai Q. R. ir F. R. . Vertinant pateiktus rašytinius sutikimus, juose nėra nurodyta tiksli bendraturčių valia dėl atidalijimo būdo. Patalpų savininkai nurodė, kad sutinka, jog ieškovė įsirengtų pagalbines patalpas esančiuose rūsiuose. Pažymėtina, kad tik keturiuose sutikimuose iš viso kalbama apie bendrasavininkų atsisakymą savo dalies bendroje nuosavybėje į pagalbines patalpas rūsyje R3, R4 ir R5 ieškovės naudai, kituose sutikimuose iš esmės neprieštaraujama, kad ieškovė, kaip parduotuvės savininkė, įsirengtų po parduotuvės patalpomis esančiuose rūsiuose pagalbines patalpas ir atliktų jų teisinę registraciją. Tokius sutikimus galima būtų vertinti tik kaip sutikimą leisti ieškovei įsirengti esančiose rūsio patalpose naujas patalpas, t. y. tokiu sutikimu patalpų bendrasavininkai sprendė rūsio patalpų atidalijimo klausimą. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog ieškovai būtų atlikę jiems tenkančioje rūsio dalyje statybos darbus, nepateikta. 2003 m. liepos 15 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos pripažinimo tinkamu naudoti aktas patvirtina aplinkybę, jog juo buvo pripažintos tinkamomis naudoti parduotuvės patalpos. Pateikti sutikimai negali būti laikomi tinkamais nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančiais sutikimais, suteikiančiais teisę ieškovams priskirti nuosavybės teise valdyti rūsio patalpas natūra. Teismas pažymi, jog ieškovai netraukė į bylą bendraatsakoviais visų namo patalpų savininkų, o tik patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrą dalinę nuosavybę, tik tuo atveju, jei bendraturčiai nesutaria, kaip bendra dalinė nuosavybė turi būti atidalinta, tai sprendžia teismas. Prašant atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, atidalinamas turtas turi tiksliai atitikti bendraturčiams tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės dalį, t. y. toks atidalijimas negali pažeisti jų teisių, prieš atidalijant turtą natūra, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio. Šiuo atveju teismas nustatė aplinkybę, jog rūsio patalpos yra dalijamas turtas (kadangi rūsio patalpos buvo naudotos pagal jų tikslinę paskirtį), inventorinėje byloje yra pažymėtas atskiras įėjimas į rūsio patalpas ir bendraturčiams atidalijant jas, negali kilti kliūčių atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovai bei byloje dalyvaujanti bendraturtė J. S. nesutiko už jiems tenkančią dalį rūsio patalpų gauti kompensaciją. Esant nurodytoms sąlygoms, vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais atidalijama taip, kad nuosavybės objektą būtų galima naudoti pagal paskirtį ir gauti iš jo ekonominės naudos. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad ieškovų reikalavimas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės rūsio patalpas, jas priskiriant nuosavybės teise ieškovams, atitinkamai atsakovams išmokant kompensaciją pinigais už jiems tenkančią dalį bendroje dalinėje nuosavybėje atmestinas, kitaip būtų ginamos tik vieno bendraturčio teisės ir atitinkamai nepaisoma kitų bendraturčių interesų, kas galėtų būti vertinama ir piktnaudžiavimu teise.

Ieškovai I. M. ir W. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Neteisėta teismo išvada, kad ginčo rūsiai CK nuostatų prasme kaip nuosavybės teisės objektai nėra suformuoti ir nuosavybės teise užregistruoti viešajame registre. Rūsiai faktiškai egzistuoja, suformuotas atskiras turtinis vienetas, užregistruotas registro duomenyse, tinkamai individualizuotas, pripažintas tinkamu naudotis. Teismas kitoje skundžiamo sprendimo dalyje pats tą pripažįsta taip sudarydamas prieštaraujančią situaciją - teismas nustatė, kad šiuo atveju rūsio patalpos yra dalijamas turtas. Teismas tame pačiame sprendime skirtingai taiko CK 4.6, 4. 80, 4.82 straipsnių nuostatas Bendrasavininkių sutikimai buvo duoti tuo tikslu, kad ieškovai įregistruotų bendros jungtinės nuosavybės teises į šias patalpas, t. y. suteikiant ieškovams teisę disponuoti, valdyti bei naudotis rūsiu; šiam teisiniam santykiui taikytinos CK, patvirtinto 1964 m. liepos 7 d. nutarimu, nuostatos ir su tuo susijusi teisminė praktika. Teismas neanalizavo atidalijimo būdo galimumo (pagrįstumo), t. y. neanalizavo kitų trečiųjų asmenų pozicijos, neanalizavo kitų asmenų galimybės patekti į ginčo patalpas negalimumo. Primintina, kad daugiau nei 10 metų tomis patalpomis trečiasis asmuo J. S. nesinaudoja, todėl negalima nukrypti nuo civilinių teisinių santykių lygiateisiškumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise principų (CK 1.2 str.). Teismas pats pripažįsta, kad „kitų asmenų sutikimais bendrasavininkai sprendė rūsio patalpų atidalijimo klausimą“. Taip teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-466/2008). Teismui reikėjo nustatyti ar yra išnaudotos visos galimybės parenkant atidalijimo būdus bei ar bendrosios dalinės nuosavybės paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Teismas visiškai neanalizavo atlygintinumo klausimų teisėtų lūkesčių kontekste. Atsakovai nereiškė priešieškinio ieškovams dėl atidalijimo būdo, priešingai - atsakovai atliko patalpų vertinimą kompensacijos sumai padidinti, su kuria ieškovo atstovas sutiko, kad nebūtų bent minimaliai pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Rūsys yra tik po apeliantų turimomis patalpomis ir objektyviai naudotis rūsiu gali tik apeliantai (į rūsį galima patekti tik laiptais per ieškovams priklausančias patalpas). Tokios patalpos yra pripažintos naudotis statybos įstatymo prasme. Atidalijus rūsį natūra, būtų pažeistas protingumo ir teisingumo principas, ieškovams būtų padaryta neproporcingai didelė žala ne tik pagrindinei rūsio paskirčiai, bet ir patalpoms virš rūsio.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai F. R. ir Q. R. prašo skundžiamą eismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

Teismas negali priimti sprendimo dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto, jeigu jis teisės aktų nustatyta tvarka nėra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir, atitinkamai, kai nėra nustatytos bendraturčių dalys tame daikte. Tam, kad būtų galima nustatyti bendraturčių dalis daikte - rūsyje, reikalinga žinoti, visų pirma, kas yra bendraturčiai, kokio dydžio jiems nuosavybės teise priklauso pagrindiniai daiktai ir kokio dydžio bendrą turtą – rūsį, jie valdo. Šiuo atveju pageidauta atsidalinti iš dalies rūsio, kai tuo tarpu nėra žinoma, koks šiuo metu yra viso rūsio plotas ir, atitinkamai, kokios dalys kiekvienam bendraturčiui priklauso.Nekilnojamojo turto registre užregistruota, kad nekilnojamasis daiktas - butas Nr. 9, įsigytas su rūsiu - priklausiniu, nors rūsio plotas nėra nurodytas. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovai nereikalavo nei panaikinti buto Nr. 9 teisinės registracijos, nei traukė į bylą šio buto savininką atsakovu, tokiu būdu laikydami, kad šio buto savininkui tenkanti rūsio dalis priklauso jiems - ieškovams, nors Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad butas Nr. 9 įsigytas su rūsiu. Byloje esantis 1999 m. liepos 12 d. M. P. , buvusios buto Nr. 9 savininkės, sutikimas, išduotas I. M. įsirengti po parduotuvės patalpomis esančiuose rūsiuose pagalbines patalpas ir atlikti jų teisinę registraciją, negali būti laikomas nuosavybės teisių į rūsį perleidimo sandoriu. Be to, butas Nr. 9 kartu su rūsiu buvo perleistas kitam asmeniui - H. M. .Apeliantai taip pat nurodo, kad sutikimams taikytos CK, patvirtinto 1964 m. liepos 7 d. nutarimu, nuostatos ir su tuo susijusi teisminė praktika. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujasis Civilinis kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., tuo tarpu kiti sutikimai išrašyti 2001 m. po liepos 1 d. ir 2002 m.Rūsys, kaip bendro naudojimo patalpos, priklauso visiems butų ar kitų patalpų (pagrindinių daiktų) savininkams, neatsižvelgiant į tai, kuriame aukšte šios patalpos yra. Visi namo gyventojai naudojosi rūsiu, rūsys suskirstytas į atskiras patalpas.Ieškovai, patys nesinaudodami ne tik ginčo rūsiu ir pagrindinėmis patalpomis, bet ir neleidę kitiems jomis naudotis, nepagrįstai bando įrodyti, kad nepatenkinus jų ieškinio ir nepriteisus jų vienų nuosavybėn 55,55 kv. m rūsio patalpų buvo pažeisti jų teisėti interesai ir lūkesčiai.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Ginčas kilęs dėl daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpų- rūsio, atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.82, 4,80 str.).

CK 4.82 straipsnio 1 dalyje išvardyti objektai, priklausantys butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jiems priskiriamos bendro naudojimo patalpos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Didžiojoje g. 40/Šv. Kazimiero g. 2-11, Vilniuje, rūsys (2009 m. liepos 13 d. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto kadastro matavimų byla, 3 t., 11 b. l.) susideda iš keturių n-3, n-4, n-5 ir R-7 tarpusavyje susijusių patalpų, nesuskirstytų į sandėliukus. Pagal savo funkcinę paskirtį rūsys skirtas aptarnauti visus namo butus, negyvenamas patalpas, taip pat ir apeliantų turimas šiame name patalpas. Ieškovų pateiktame 2003 m. balandžio 15 d. rūsio pertvarkymo plane, šios patalpos pažymėtos indeksais R-7, R-8, R-9, R-10. Taip pat nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektas (rūsys) nesuformuotas ir daiktinės teisės į rūsio patalpas neįregistruotos; realios bendro turto dalys, kuriomis turi teisę naudotis atskiri bendraturčiai, nenustatytos, nuosavybės teisės į rūsį neįregistruotos. Iš to sprendžiama, kad visos rūsio ginčo patalpos yra bendroji butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybė: kiekvienam bendraturčiui priklauso rūsio patalpų idealioji nuosavybės teisės dalis, o tokia nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str. 1 d., 4.76. 4.72, 4.73 str., 4.82 str. 5 d.). Apeliantai, neigdami pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, tokio neiginio nepagrindė įrodymais (CPK 177, 178 str.).

CK 4.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4. 82 straipsnio 1 ir 2 dalyje išvardyti bendrosios dalinės nuosavybės objektai, kurie negali būti absoliučiai atidalijami, numatant išimtį, taikomą tik tuomet, jeigu atidalijama dalis gali būti naudojama kaip atskiras daiktas arba taip ji galės būti naudojamas pertvarkius, ir toks naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį (CK 4.90 str. 1, 2 d.). Bendraturčiui atidalijus konkrečią bendro turto dalį iš bendrosios nuosavybės teisės, tokiu būdu jo (atsidalijusio bendraturčio) atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybės ir jis tampa vienasmenis turto savininkas. Teismų praktikoje, aiškinat turto atidalijimą reglamentuojančias nuostatas, išreikšta nuostata, kad atidalijimas yra vienas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Tiek sujungiant savo nuosavybę su kitų asmenų nuosavybe, tiek ir atskiriant ją nuo kitų asmenų nuosavybės, įgyvendinama disponavimo turtu teisė. Atidalijimo institutas leidžia sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį bei atitinkamai išplėsti asmeninės nuosavybės apimtį. CK taip pat nustato, kad atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio sutarimu arba teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo, atidalijant turtą natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, taip pat numatant vieną iš atidalijimo būdų - kompensacijos atidalijamiems bendraturčiams išmokėjimą pinigais. Įstatymas numato galimybę priteisti kompensaciją vienam ar keliems atidalijamiems bendraturčiams ir atidalijimo prašančiam bendraturčiui (CK 4.80 str. 1, 2 d.), o kam konkrečiai kompensacija priteistina, priklauso nuo bylos šalių valios, ieškovų (atsakovų) kiekio, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitų reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantai ieškiniu atsakovams F. R. ir Q. R. bei Vilniaus miesto savivaldybei (kiti daugiabučio namo gyventojai įtraukti į bylą teismo nutartimi trečiaisiais asmenimis), reikalauja absoliutaus ginčo rūsio patalpų atidalinimo, išmokant kompensaciją atsakovams, t. y. siekia, kad iš bendrosios dalinės nuosavybės pasitrauktų visi bendraturčiai ir taip pasibaigtų bendroji dalinė nuosavybė, apeliantams tampant vieninteliais ginčo rūsio patalpų savininkais.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių atsakovų paaiškinimų ir atsilepimų į apeliacinį skundą matyti, kad atsakovai nesutinka, jog bendroji dalinė nuosavybė būtų atidalinta nei vienu įstatyme nustatytu būdu, t. y nei natūra, nei kompensuojant pinigais. Atsakovai, o taip pat ir trečiasis asmuo J. S. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad rūsio, kaip pagalbinėmis, patalpomis, naudojosi visi gyventojai ir turi teisę naudotis jomis toliau, tačiau apeliantai tam kliudo. Taigi šiems bendraturčiams nesutinkant perleisti apeliantams savo dalį bendrosios nuosavybės teise valdomo turto nei vienu iš CK nustatytų būdu (nei natūra, nei kompensuojant pinigais), teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp šalių nėra ginčo dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo, nes atsakovai bei trečiasis asmuo J. S. absoliučiai neigia apeliantų teisę reikalauti atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę taip, kad būtų suformuotas atskiras nekilnojamasis daiktas (visas rūsys) ir įregistruotas apeliantų bendrosios jungtinės nuosavybės teise, taip gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams prarandant teises į bendrą turtą.

Iš to, kaip suformuluotas ieškinys ir apeliacinis skundas, kokiems atsakovams nukreiptas reikalavimas (į tai pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai yra įsitikinę valdantys didžiąją dalį bendrosios nuosavybės objekto nuosavybės teise ir šią teisę kildina iš trečiųjų asmenų (daugiabučio namo butų savininkų) 1999-2002 metais duotų rašytinių sutikimų-pareiškimų (1 t., 11-20 b. l.).

Byloje reikšminga ar apeliantai, siekiantys įgyvendinti atidalijimo teisę, įgijo bendrosios nuosavybės dalyvio teises į kitų šios nuosavybės dalyvių valdytas ir naudotas rūsio patalpas, ar jas įgijo teisėtai, nepažeidžiant įstatyme nustatytų nuosavybės įgijimo. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad įgydami nuosavybės teises į gyvenamajame name esančias patalpas, kartu įgijo nuosavybės teises ir į pageidaujamą atidalinti ginčo rūsį ar jo dalį. Nuosavybės teisės į šį rūsį (jo dalį) neįregistruotos. Apelianto pateiktų trečiųjų asmenų (bendraturčių) sutikimų surašymo metu galiojo 1994 m. birželio 10 d. CK redakcijos nuostatos, reglamentavusios nuosavybės teisės, taip pat ir bendrosios nuosavybės, atsiradimo ir pasibaigimo teisinius santykius (tryliktas, penkioliktas skirsniai), bei 2000 m. liepos 18 d. priimto ir 2001 m. liepos 18 d. įsigaliojusio CK ketvirtos knygos antro skirsnio, nuosavybės teisės įgijimą ir praradimą reglamentuojančios nuostatos. Apeliantų pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina nuosavybės teisių į dalį rūsio (tretiesiems asmenims priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teise). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs minėtų sutikimų (pareiškimų) turinį ir formą, apeliantų bei trečiųjų asmenų veiksmus (neveikimą) po šių dokumentų surašymo, padarė pagrįstą išvadą, kad dėl valios trūkumų, nesant aiškios trečiųjų asmenų nuostatos perleisti nuosavybės teises į dalį bendrosios dalinės nuosavybės apeliantams, tokie trečiųjų asmenų sutikimai-pareiškimai neatitinka nuosavybės teisių (bendrosios dalinės nuosavybės) teisių perleidimo sandorių (1964 m. CK redakcijos 168 str., 124, 125, 255 str.280 ir t. t.) ir neįrodo, kad apeliantai minėtais sutikimais - pareiškimais įgijo nuosavybės teises į tretiesiems asmenims priklausančią bendrosios nuosavybės dalį. Byloje nėra duomenų, kad toks turtas buvo įstatymų nustatyta tvarka apeliantų perimtas ir į jį įregistruotos nuosavybės teisės.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad apeliantai nėra įgiję nuosavybės teisių į tretiesiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias rūsio patalpas, į tai, kad atsakovai nesutinka dėl bendrųjų patalpų atidalinimo apeliantų naudai nei vienu būdų (nei natūra, nei kompensuojant jiems pinigais), apeliantų reikalavimas atidalinti tik atsakovų turtą iš bendrosios nuosavybės, šiems kompensuojant pinigais, eliminuojant kitus bendraturčius – trečiuosius asmenis, iš bendro turto atidalijimo proceso, taip siekiant užvaldyti visą rūsį, įteisinant nuosavybės teises į jį, negali būti patenkintas kaip nesąžiningas (CK 1.5 str.), akivaizdžiai pažeidžiantis atsakovų ir trečiųjų asmenų nuosavybės teises bei nuosavybės neliečiamumo principą CK 4.37, 4.39 str., Konstitucijos 23 str.).

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus atsakyta.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, tinkamai taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos analogiško pobūdžio civilinėse bylose. Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 177, 185, 263 str.).

Duomenų apie bylos dalyvių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.